Autorius Giedrius Alasevičius

Giedrius Alasevičius

Gimiau šeimoje, kuri sunkiomis valios pastangomis sėkmingai išsikapstė iš nugaron alsuojančio skurdo — ilgą laiką svajojau turėti savo kambarį, o parduotuvėj mamos paklaustas, ko noriu, dažnai atsakydavau: „Pieno“. Iki šios dienos vis dar neįstengiu suvokti, kaip tėvams pavyko mane užauginti taip, kad niekada nejutau jokio nepritekliaus. Man einant šešioliktus metus išsipildė svajonė turėti savo kambarį, be to, perėjau mokytis į Kauno technologijos universiteto gimnaziją. Atėjus iš labai abejotinos Kauno miegamojo rajono mokyklos, kurioje muštynės buvo kasdienybė, o tarp bendramokslių nestigo įvairių kriminalinio pasaulio herojų atžalų, — KTU gimnazijos aplinka atrodė kone siurreali. Per pertraukas diskutuodavome apie psichologiją ir literatūrą, turėjom begales tradicijų, kurias palaikydavom savo iniciatyva — nuo futbolo ir krepšinio turnyrų iki poezijos vakarų ir žygių. Komiškai tuomet atrodė ir mūsų šeima — man baigiant 12-ą klasę mokslinosi ir mano tėvai: mama buvo magistrantė, o tėtis siekė bakalauro laipsnio. Netrukus po egzaminų ir pats tapau studentu — išvykau mokytis į Daniją. Ten praleidau apie aštuonerius metus. Studijavau IT, tačiau gyvenau su Nietzsche, Miłoszu ir Hesse. Metai, kuriuos praleidau Danijoje, turbūt yra vienas iš turtingiausių mano gyvenimo etapų asmeninio augimo ir potyrių paletės atžvilgiu. Nebijau pripažinti, jog nesuprantu, kaip veikia pasaulis, —kasdien ieškau paaiškinimų, ir mėgaujuosi tuo procesu. Esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad pavojingiausi žmonės yra tie, kurie geba sukurpti paprastų paaiškinimų spręsdami sudėtingas problemas, nesvarbu, ar pirštu pabaksnoję į kokį nors konkretų žmogų, ar į kokią nors konkrečią idėją. Ironiška, tačiau, kaip rodo mano asmeninė patirtis, toliausiai nuo realybės nutolusi ir pati intelektualiai nelanksčiausia socialinė grupė — tai politikos mokslus baigęs jaunimas. Kuo daugiau susiduriu su politiniais mokslais, tuo labiau tuo įsitikinu. Rašydamas dalinuosi savo ieškojimu ir savo gebėjimu atrasti bent kruopelytę aiškumo pasaulyje, kuriame jau rytoj didžioji dalis to, ką žinome šiandien, gali staiga tapti nebeaktualu. Laikau save liberalu, nors mano ryšys su dauguma žmonių, prisistatančių liberalais, yra menkas. Esu ateistas, tačiau religijoje atrandu daug vertingos išminties. Agituoju žmones dalyvauti politikoje, nors neturiu nė menkiausios abejonės, kad vienas didžiausių pasaulio ir žmonių raidos katalizatorių yra mokslas ir technologijos. Akcentuoju literatūros skaitymo svarbą, nors visada išlaikau labai kritišką santykį su socialinių mokslų advokatais. Vertinu intelektą, tačiau daug mieliau renkuosi klausytis žmogaus gyvenimo istorijų, o ne butaforinių samprotavimų apie vertybines struktūras. Su tokia filosofija gyvenau, gyvenu, su tokia planuoju ir numirti. Ją geriausiai iliustruoja pusantro šimto metų senumo Nietzsche‘s retorinis klausimas: „Kiekviena tiesa yra paprasta — ar tai nėra dvigubas melas?“ Todėl iš manęs daug dažniau galima tikėtis paaiškinimo, kodėl neegzistuoja paprasto atsakymo į tai, kaip išspręsti problemą, nei trijų sakinių atsakymo, ką reikėtų daryti. Šiandien mes daugiau laiko praleidžiam mėgindami išsigydyti nuo paprastų sprendimų pasekmių nei nuo neveikimo. Pasaulyje, kuriame dominuoja trumpi tekstai, aiškūs priešai, greitos atpirkimo ožių paieškos, įvaizdžio kultai, viešųjų ryšių specialistai, nuomonės neturintys neutralūs žurnalistai, profesionalų vyriausybės, pedofilų klanai, tautinės gerovės valstybės, laisvosios rinkos institutai, autizmą keliančios vakcinos, „mokslininkas“ Vytautas Radžvilas ir lietuvių kalbos komisija, — aš jausiuosi padaręs gerą darbą, jei sugebėsiu padėti sustiprinti žmonių imunitetą žinojimo iliuzijai. Pabaigoje dovana tiems, kurie mėgsta, kad viskas būtų išsakyta „vienu sakiniu“: labiausiai pasaulį šiandien griauna vieno sakinio pisulkių poreikis — sielą geriausiai gydo ilgi apmąstymai, vedantys į komfortišką ir kuklų susitaikymą su nežinojimu.