Autorius Giedrius Alasevičius

Giedrius Alasevičius

Politika pradėjau domėtis 2008-aisiais vedinas staigaus asmeninio polėkio. Nebuvo jokios aiškios priežasties, buvo tik jausmas, kad turiu kažkokia forma prisidėti prie viešosios erdvės, kuri labai aiškiai veikia mūsų visų gyvenimus. Mažų mažiausiai taip gražinti indėlį, kurį jaučiausi gavęs iš savo mokyklos.

Anuomet mąsčiau, kad atsakingas žmogus privalo turėti aktyvų santykį su visuomene, o politika yra kaip tik to santykio išraiška. Galiausiai priėjau prie supratimo, kad politika – tai ne žmogaus asmeninis santykis su visuomene, tačiau erdvė, kurioje ir egzistuoja mūsų visų gyvenimo istorijos, nepriklausomai nuo to, ar mes tai sąmoningai suvokiam ir pripažįstam. Politikoje neįmanoma nedalyvauti - nebent nuo jos atsiriboti.

Šiandien suprantu, kad tai ir labai dėsninga. Gimiau šeimoje, kuri sunkiomis valios pastangomis sėkmingai išlipo iš į kaklą kvėpuojančio skurdo – mano svajonė ilgą laiką buvo turėti savo kambarį, o parduotuvėj mamos paklaustas, ko noriu – dažnai atsakydavau „pieno“. Iki šios dienos nesugebu suvokti, kaip mano tėvai sugebėjo mane užauginti man taip niekada ir nepajutus jokio nepritekliaus. Gerai suprantu, kad tai nebuvo unikali istorija augant 90-aisiais Lietuvoje - tai greičiau buvo statistika. Net ir pažintis su mūsų švietimo sistema privertė išgyventi du skirtingus kraštutinumus. Kartu su išsipildžiusia svajone turėti savo kambarį, 15 metų perėjau mokytis į KTU Gimnaziją. Atėjus iš labai abejotinos Kauno miegamojo rajono mokyklos, kurioje kasdienybė buvo susimušti, mano kartoj nestigo įvairių kriminalinio pasaulio herojų atžalų – KTU Gimnazijos aplinka atrodė kone surreali.. Per pertraukas diskutuodavome apie psichologiją ir literatūrą, turėjom begales tradicijų, kurias būdami moksleiviais palaikydavom savo iniciatyva – nuo futbolo ir krepšinio turnyrų iki poezijos vakarų ir žygių.

Komiškai tuomet atrodė ir mūsų šeima - 12-ą klasę baigiant visa mano šeima studijavo – mama magistre, tėtis bakalaure, aš netrukus po egzaminų išvykau į Daniją studijuoti ir pats. Ten praleidau apie 8 metus. Studijavau IT, tačiau gyvenau su Nyče, Milošu ir Hese. Mano periodas Danijoje turbūt vienas turtingiausių gyvenimo etapu asmeninio augimo ir potyrių paletės atžvilgiu. Paralelėj visą laiką aktyviai domėdamasis Lietuvos ir Pasaulio politika, jau buvau pasiryžęs labiau pasinerti į būtent IT pasaulį, nes vien sekti politiką reikalavo daug laiko. Simboliška parama Aušrai Maldeikienei rinkimų metu buvo mano savotiškas atsisveikinimas su politika mano gyvenime. Taip ir būtų nutikę - jei ne lemtingas skambutis su pasiūlymu pamėginti pasidarbuoti Europos Parlamente.

Visa ši įvairialypė patirtis man visada labai trukdė lengvai priimti suprimityvintus realybės portretus, kurie tokie paplitę politiniame gyvenime. Elementarus žmogiškas pyktis ir nusivylimas, o neretai ir tuštybė mūsų politikoje dažnai maskuojami įsivaizduojamomis vertybėmis. Politiškai aktyvūs „tiesiog perpratę visą pasaulį“ žmonės man niekuo nesiskiria nuo „stiprios rankos išsiilgusių“, nusivylusių ir pykčio pritvinkusių protestuotojų. Nebijau pripažinti, kad nesuprantu, kaip veikia pasaulis ir kad kiekvieną dieną ieškau paaiškinimų, ir mėgaujuosi tuo procesu. Esu nuoširdžiai įsitikinęs, kad pavojingiausi žmonės yra tie, kurie geba sukurpti paprastus paaiškinimus sudėtingoms problemoms, nesvarbu, ar pirštu pabaksnoję į specifinį žmogų, ar į vieną specifinę idėją. Ironiška, tačiau iš mano asmeninės patirties - toliausiai nuo realybės nutolusi ir pati intelektualiai nelanksčiausia socialinė grupė yra politikos mokslus baigęs jaunimas. Ir kuo daugiau teko susidurti su būtent politiniais mokslais, tuo labiau ši patirtis stiprėjo.

Rašydamas aš dalinuosi savo ieškojimu ir savo gebėjimu atrasti bent kruopelytę aiškumo pasaulyje, kuriame jau rytoj didžioji dalis to, ką žinome šiandien, gali staiga tapti nebeaktualu. Laikau save liberalu, nors randu menką ryšį su dauguma save liberalais pristatančių žmonių. Esu ateistas, tačiau religijoje atrandu daug vertingos išminties. Agituoju žmones dalyvauti politikoje, nors neturiu nė menkiausios abejonės, kad vienas didžiausių pasaulio ir žmonių raidos katalizatorių yra mokslas ir technologijos. Akcentuoju literatūros skaitymo svarbą, nors visada išlaikau labai kritišką santykį su socialinių mokslų advokatais. Vertinu intelektą, tačiau daug mieliau renkuosi klausytis žmogaus gyvenimo istorijos, nei butaforinių samprotavimų apie vertybines struktūras.

Tokia filosofija gyvenau, gyvenu, su tokia planuoju ir numirti. Ją geriausiai iliustruoja pusantro šimto metų senumo Nyčės retorinis klausimas – „Kiekviena tiesa yra paprasta – ar tai nėra dvigubas melas?“ Todėl iš manęs daug dažniau galima tikėtis gero paaiškinimo, kodėl paprastas atsakymas problemai neegzistuoja, nei trijų sakinių atsakymo, ką reikėtų daryti. Šiandien mes daugiau laiko praleidžiam mėgindami išgyti nuo paprastų sprendimų pasekmių, nei nuo neveiksnumo. Pasaulyje, kuriame dominuoja trumpi tekstai, aiškūs priešai, greitos atpirkimo ožių paieškos, įvaizdžio kultai, viešųjų ryšių specialistai, nuomonių neturintys neutralūs žurnalistai, profesionalų vyriausybės, pedofilų klanai, tautinės gerovės valstybės, laisvos rinkos institutai, autizmą keliančios vakcinos, „mokslininkas“ Vytautas Radžvilas ir lietuvių kalbos komisija - aš jausiuosi padaręs gerą darbą, jei sugebėsiu padėti sustiprinti žmonių imunitetą žinojimo iliuzijai.

Pabaigai, dovana tiems, kurie mėgsta viską išgirsti „vienu sakiniu“: mažai, kas griauna pasaulį šiandien taip, kaip poreikis vieno sakinio pisulkėm – sielą geriausiai gydo ilgas apmąstymas, vedantis į komfortišką ir kuklų susitaikymą su nežinojimu.

1 2