2021-2027 m. ES daugiametė finansinė perspektyva (I): kodėl ES niekaip nepavyksta susitarti

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

2020 metų lapkričio 17-ąją Europos Sąjungos valstybių atstovai dar kartą pradėjo derybas dėl ateinančios ES daugiametės finansinės perspektyvos (DFP). Derybos faktiškai tęsiasi jau dvejus metus, ir nemažai valstybių vadovų bei ES institucijų atstovų šį DFP vadina istoriniu. Negana to, kad jis yra rekordinis savo dydžiu (įskaičiuojant ir pagalbos nuo pandemijos paketą), jis taip pat yra pirmasis, kurį rengiant nebedalyvauja britai. Dabar visų akys krypsta į Lenkiją ir Vengriją, kurios vetavo projektą jau paskutiniame jo priėmimo etape [1], tačiau šios šalys tikrai ne vienintelės laikėsi labai griežtos pozicijos per visą dvejų metų derybų procesą.

Junckerio Komisija ir pirmasis DFP projektas

Pirmąjį 2021-2027 metų daugiametės finansinės perspektyvos projektą 2018-ųjų pavasarį pristatė dar praeitos kadencijos Europos Komisija, vadovaujama Jeano-Claude‘o Junckerio) [2]. Praeitos kadencijos Europos Parlamento nuomonė dėl šio DFP projekto buvo ganėtinai pozityvi [3]. Džiaugtis 27 šalių bloko asamblėja turėjo mažiausiai keturias priežastis.

Pirma, pasitraukus britams, bendras ES biudžetas neišvengiamai turėjo trauktis. Kad būtų galima kompensuoti britų įmokas, tačiau nemažinti programų apimties, buvo reikalinga didinti ES biudžeto įplaukas. 2014-2020 metų periodui numatytos biudžeto lubos sudarė 1% visų ES valstybių narių bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP). Junkeris pasiūlė šį skaičių padidinti iki 1,1%.

Parlamente tuo metu jau vyravo nuomonė, kad lubos turėtų būti didinamos bent iki 1,3%, tačiau pati tendencija buvo priimta pozityviai.

Antra ir galbūt svarbiausia priežastis ta, jog Junckerio plane atsirado nuosavi Europos Sąjungos resursai — plastiko mokestis, anglies dioksido mokestis ir 3% pelno mokestis kartu su idėja įgyvendinti „vieno langelio“ principą pelno deklaravimui visos ES lygiu. Ši idėja, beje, savo kelią nesėkmingai skinasi jau beveik 10 metų.

Trečia, biudžeto projekte buvo siūloma didinti finansavimą tokiems populiariems projektams, kaip „Erasmus“ programa, taip pat technologijoms, moksliniams tyrimams, inovacijoms ir t. t.

Ketvirta, drauge su šiuo projektu atkeliavo ir pirmasis pasiūlymas susieti ES biudžeto išmokas su pagarba įstatymo viršenybės principams [4].

Labai politiškai opus momentas Junckerio pasiūlytame DFP — ketinimas sumažinti milžiniškus žemės ūkio ir sanglaudos fondus atitinkamai 5 ir 7 procentais.

Tokiems pasiūlymams ekonomiškai silpnesnės valstybės narės, įskaitant ir Lietuvą, visada kategoriškai priešinasi tiek Europos Vadovų Taryboje, tiek ir Europos Parlamente.

2018 metų gegužės 30-ąją Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje iš esmės išreiškė čia paminėtą poziciją: bendrai į pasiūlymą žiūrėjo palankiai, tačiau norėjo didesnio biudžeto ir nesutiko su sanglaudos fondų mažinimais.

Valstybės narės imasi ginti savo interesus

Kaip matyti iš tuo metu ES pirmininkavusios Bulgarijos ataskaitos [5], rengtos Europos Vadovų Tarybos susitikimui, kuris vyko 2018-ųjų birželio 29-ąją, valstybės jau pirmais mėnesiais išreiškė daugybę nuogąstavimų ir abejonių dėl DFP projekto nuostatų.

Tarp jų nesunkiai atpažįstama viena pozicija (artima, beje, Lietuvai, nors ir ne tik jai) — tai raginimas nesumažinti sanglaudos fondų asignavimų, iš kurių lėšų Lietuvoje taip mėgstama tvarkyti parkus ir renovuoti pastatus. Taip pat keliami klausimai dėl žemės ūkio išmokų suvienodinimo. Beje, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dokumente nėra pateikta jokių pastabų dėl iniciatyvos išmokas susieti su įstatymo viršenybės principų laikymusi.

Kad ir kaip būtų, gana greitai visiems tapo akivaizdu, jog derybos tęsis mažiausiai metus. Junckerio noras, kad 2021-2027 metų DFP projektą patvirtintų praeitos kadencijos Europos Parlamentas, akivaizdžiai neišdegė. Dėl nesuderinamų pozicijų valstybės narės pasidalijo į maždaug tris skirtingas (nors ir ne statiškas) stovyklas [6].

Sanglaudos draugai

Tai Rytų ir Pietų Europos šalys, kurių vizijoje ES turėtų būti į žemės ūkį ir sanglaudos fondus orientuota ekonominė sąjunga. Kad galėtų svariau reikšti savo politinę poziciją, šios šalys susibūrė į „sanglaudos draugų“ grupę, kuriai priklauso Čekija, Vengrija, Lenkija, Slovakija, Estija, Kroatija, Malta, Slovėnija, Bulgarija, Kipras, Lietuva, Latvija, Rumunija, Italija, Portugalija ir Graikija. Tai arba mažiau pasiturinčios, arba labiau prasiskolinusios 27 šalių bloko valstybės. Šių šalių požiūriu ES — tai papildomas pajamų šaltinis arba tiesiog skolinimosi mechanizmas, todėl „sanglaudos draugų“ grupė standartiškai reikalauja, kad turtingesnė Europa skirtų jai paramą. Tokį reikalavimą sanglaudininkai grindžia ekonominiais ir socialiniais motyvais — skurdu, socialine nelygybe ir protų nutekėjimu, tačiau į glaudesnę politinę sąjungą jie nėra linkę.

Dabar vykstanti Lenkijos ir Vengrijos kova su Europos Sąjungos sutartimis ar institucijomis (ko vertas vien tik nenoras pripažinti Europos Teisingumo Teismo sprendimų) yra gera šio fenomeno iliustracija. Bet kokius politinius įsipareigojimus ES lygiu jos vertina kaip kėsinimąsi į valstybių narių autonomiją.

Laikytis tokios politinės linijos linksta ir Lietuva. Pavyzdžiui, prezidento Gitano Nausėdos „laimėta“ kompensacija už emigraciją buvo pateikiama kaip kompensacija už kažką, ką narystė ES neva atėmė iš Lietuvos [7]. Pati politinė žinutė nebuvo vertinama, mat buvo „laimėti milijonai“. Analogiškai bet kokias idėjas dėl bendro Europos regiono saugumo strategijos visos Lietuvos partijos per 2019 metais vykusių Europos Parlamento rinkimų kampaniją vertino kaip grėsmę NATO, o ne kaip poreikį turėti regioninę politiką. Nors labai aiškių strateginių interesų ES regione turi tokios artimesnės ar tolimesnės kaimyninės šalys kaip Rusija, Turkija, Izraelis, Saudo Arabija, Iranas. Šiek tiek absurdiška, kai tiek rinkos, tiek investuotojai, tiek kaimynai, tiek oponentai ES mato kaip bendrą darinį, o mes, būdami to darinio viduje – linkę save su juo supriešinti.

Tad neturėtų stebinti, kad ir per derybas dėl biudžeto šioms šalims rūpėjo tik ūkininkų finansavimas ir papildomi viešieji ištekliai savo vyriausybėms. Lenkija su Vengrija net bandė sužaisti politinę pokerio partiją. Dar 2018 metų sausio 8-ąją, t. y. dar gerokai prieš tai, kai buvo paskelbtas pirmasis DFP projektas, šiedvi šalys teigė, jog sutiktų pačios gerokai labiau prisidėti prie įmokų (netgi tapti valstybėmis, kurių įmokos viršija išmokas) į ES biudžetą, jeigu tik būtų užtikrinta, kad sanglaudos ir žemės ūkio asignacijos nemažės [8]

Tokie pareiškimai, įvynioti į raginimus solidarizuotis ir pamiršti bet kokius nesutarimus, gali būti lengvai supainiojami su politine valia siekti didesnio ES vaidmens, tačiau taip toli gražu nėra. Užtenka tik žvilgtelėti į 2019 metų lapkričio mėnesio Europos Komisijos biudžeto ataskaitą, kad neliktų abejonių dėl skirtumų tarp valstybių įmokų ir išmokų būtent iš žemės ūkio ir sanglaudos biudžetų kiekvienai valstybei [9]:

Be kita ko, toje pačioje ataskaitoje juodu ant balto nurodoma, kad bendri valstybių išmokų ir įmokų balansai naudos konkrečiai valstybei narei aiškiai neatspindi. Valstybės narės tą gerai supranta, todėl net simboliškas (apie 5%) šių fondų apkarpymas, numatytas Junckerio vadovaujamos Komisijos pasiūlyme, buvo sutiktas su didele opozicija. 2019 metų lapkričio mėnesį Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas atvirai pareiškė, jog Višegrado ketvertui pasisekė, mat tarp šios grupės šalių vadovų yra „net du buvę finansų ministrai“, žodžiu, žmonės gerai išmanantys, kaip subalansuoti valstybės biudžetą. Iškalbinga ir tai, jog tai jis išsakė „sanglaudos draugų“ grupės susitikime.

Nuosaikaus progreso šalys

Šiai stovyklai priklauso Vokietija, Prancūzija, Belgija, Liuksemburgas ir Airija. Nors ir dėl skirtingų priežasčių, tačiau šios šalys akcentuoja bendrus bloko interesus ir apskritai yra linkusios palaikyti ES, kaip tarptautinės institucijos, stiprinimą tiek pačioje Sąjungoje, tiek už jos ribų. Prancūzija, beje, taip pat yra nepalenkiama žemės ūkio išmokų šalininkė ir, nepaisant aktyvaus vaidmens siekiant reformuoti ES ir plėsti jos vaidmenį, žemės išmokų klausimų visada laikosi tos pačios pozicijos kaip ir tie, kas palaiko status quo.

Rengiant 2021-2027 metų DFP šios šalys ypač akcentavo nuosavų išteklių klausimą. Europos Komisijai pristačius Junckerio projektą, Vokietijos finansų ir užsienio reikalų ministrai jį vertino labai pozityviai, nors pagal pateiktą planą Vokietijos finansiniai įsipareigojimai turėtų išaugti. [9]

Komentuodami pasiūlymą Vokietijos vyriausybės atstovai neatsitiktinai išskyrė ir tokias sritis kaip vidaus ir išorės saugumas. Vokietija, Belgija ir Prancūzija pastaraisiais metais patyrė ne vieną terorizmo ataką, be to, susiduria su dideliais iššūkiais dėl migrantų krizės, todėl vidaus saugumo klausimai šioms šalims yra itin aktualūs. Be kita ko, šiose šalyse yra įsitvirtinusi tradicija ne priešinti ES su nacionaline valstybe, o laikyti ją savo vidaus politikos dalimi.

Būtent šių valstybių iniciatyva atsirado papildomas pagalbos nuo pandemijos biudžetas iš skolintų lėšų. Tiesa, pirminiame pasiūlyme jos (ir prie jų prisišliejusios pietų šalys, kurios turi bėdų su skolų finansavimu) apskritai siūlė leisti euroobligacijas [10]. Galutinis variantas atsirado didele dalimi kaip kompromisas tarp jų ir Vokietijos.

Taupiosios šalys

Trečią valstybių narių grupę sudaro Švedija, Suomija, Danija, Austrija ir Olandija. Visos šios šalys pasižymi tuo, kad į bendrą ES biudžeto katilą sumoka daugiau nei iš jo pasiima. Savo deklaruojamais interesais jos artimos nuosaikaus progreso valstybėms, tačiau visą derybų laikotarpį aktyviai priešinosi bet kokiam ES biudžeto didinimui. Neoficialiu šios grupės lyderiu tapo Olandijos premjeras Markas Rutte.

Vokietijos ir Prancūzijos ES raidos vizija smarkiai išsiskyrė dėl greičio ir apimties klausimų — Prancūzijos prezidentas  Emmanuelis Macronas agitavo už didesnį biudžetą, didesnius mokesčius, didesnį ES vaidmenį, aktyvesnę ES rolę tarptautinėje saugumo srityje, didelį bendrą gynybos biudžetą ir t. t., o Vokietijos kanclerė Angela Merkel labiau orientavosi į viešųjų išteklių kokybiškesnį paskirstymą, ekonomikos skatinimą ir fiskalinę drausmę. Tačiau Paryžius ir Berlynas akivaizdžiai sutaria, kad ES vaidmuo regiono politikoje turi plėstis, o ne trauktis.

Tuo tarpu olandų premjeras visiškai atvirai kalbėjo, jog „kai kuriems glaudesnė sąjunga yra siektinas tikslas, tačiau ne man“, ir „vienintelė logiška Brexito pasekmė Olandijai yra susitraukęs Sąjungos biudžetas“ [11]. Olandija, kaip ir kitos šios grupės valstybės, skeptiškai vertina ir pačius sanglaudos fondus — Junkerio DFP plane pasiūlytus „karpymus“ sanglaudai ir žemės ūkiui jie pavadino „minimaliais“. Šios valstybės veikiau kovoja ne su politinės integracijos klausimais, tačiau su Rytų ir Pietų Europos valstybių finansavimu.

Prisidengdamos šūkiu, kad „mažesnė ES turi reikšti mažesnį ES biudžetą“ [12], šios valstybės aktyviai priešinasi bet kokiam mėginimui išlaikyti net ir esamas ES programų apimtis. Kai Europos Parlamente už biudžetą ir žmogiškuosius išteklius atsakingam komisarui Günteriui Oettingeriui buvo pažerta kaltinimų, kad Komisijos siūlomas DFP ir taip esąs per mažos apimties, jis tiesiai šviesiai atrėžė, jog „kai kurios valstybės narės tiesiog nesutinka didinti įnašų į bendrą biudžetą“. Tiesa, būtų neteisinga šias valstybes suversti į vieną katilą požiūrio į ES klausimais, tačiau derybose dėl biudžeto jos suformavo ryškiausią opoziciją siekiui išlaikyti net ir esamas ES programų apimtis, nekalbant jau apie jų didinimą. Tikėtina, jog iki tol, kol estafetę perėmė Lenkija ir Vengrija, būtent šių valstybių pozicija labiausiai trukdė pasiekti kompromisą dėl biudžeto projekto.

Junckerio kadencijos pabaiga be susitarimo

Priimti naujos DFP Junckeriui taip ir nepavyko. Kodėl jis tai bandė pasiekti dar per savo kadenciją, suprasti nesudėtinga. Visų pirma jam buvo palanki tuometinė Europos Parlamento sudėtis, nepaisant išreikšto noro dar labiau didinti biudžetą. Svarbu ir tai, jog tuo pat metu vyko didelis sąmyšis dėl to, kaip ir kada britai pasitrauks iš ES. Brexitas buvo (ir vis dar yra) stiprus politinis argumentas ir už biudžeto didinimą, ir už nuosavų išteklių įvedimą. Tad Junckeriui tai teikė politinę galimybę.

Planas ganėtinai aiškus: sukūrus tiesioginius ES biudžeto pajamų srautus per įvedamus mokesčius, įmokų dalis tenkanti individualioms valstybėms būtų mažesnė. Jei tik pavyktų susitarti dėl nuosavų išteklių klausimo, tai didesnis ES biudžetas taptų įmanomas ir be reikšmingų papildomų įmokų iš kitų valstybių. Juoba kad istoriškai būtent britai buvo labiausiai nesutaikomi bet kokių ES lygio išteklių įvedimo oponentai.

Pats Junckeris buvo dviprasmiškai vertinamas tiek dėl politinių pažiūrų, tiek dėl asmenybės. Žiniasklaidoje ne kartą buvo gvildentas klausimas dėl jo blaivumo viename ar kitame renginyje. Pats Junckeris pripažino nesekąs socialinių tinklų, nes jam nemalonu kasdien skaityti, kad jis neva nuolatos būna girtas ar esąs korumpuotas [13]. Plačiai nuskambėjo ir akibrokštas, įvykęs 2015 metais per konferenciją Latvijoje, kai spaudos akivaizdoje Junckeris vengrų premjerą Orbáną pasveikino žodžiais: „Sveikas, diktatoriau“. [14]

Vis dėlto jo prezidentavimo Europos Komisijai laikotarpis labiausiai pasižymėjo siekiu įvesti daugiau atskaitomybės dėl ES lėšų panaudojimo, stiprinti ES gebėjimus tvarkytis su ekonominėmis krizėms ir skatinti investicijas 27 šalių bloke, vis dar labai lėtai judančiame po 2008-ųjų finansų krizės.

Vienas iš tokių Junckerio Komisijos sukurtų mechanizmų yra Europos strateginių investicijų fondas (ESIF) [15], kuriam buvo patikėta stengtis pritraukti ir privačias investicijas į įvairius tyrimus ir inovacijas, smulkų verslą, skaitmenizacijos ir žalinimo projektus. Šiandien ESIF yra sparčiai plečiamas, o mūsų taip dažnai minima Estija yra viena labiausiai šiuo fondu besinaudojančių valstybių. Paskutiniais Europos Komisijos duomenimis, ESIF pastangomis pavyko sutelkti 514 mlrd. eurų investicijų, iš kurių net 60% buvo privačios. [16]

Apie patį projektą ES institucijų koridoriuose tebesklando anekdotas, kad kol fondą visi vertino skeptiškai, jis buvo vadinamas „Junckerio fondu“, tačiau vos tik pradėjęs sėkmingai veikti jis akimirksniu tapo „Europos Komisijos iniciatyva“.

Paskutinis ir bene ryškiausias projektas — tai vakcina nuo COVID-19, apie kurios sukūrimą neseniai paskelbė kompanija „Pfizer“. Yra tekę girdėti neįtikėtinai keistą argumentą, kad ši vakcina neva dar kartą parodė, ką gali privatus verslas ir laisvos rinkos kuriama konkurencija. Vis dėl to tikrovė, kaip visada, kiek sudėtingesnė.

Imigrantai iš Turkijos su Junckerio fondo pagalba kuria vakciną

Inovacijos ir tyrimai, vykdomi be viešųjų lėšų, yra veikiau išimtis nei taisyklė — ne kitaip buvo ir šįsyk, tačiau tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios verta paminėti istoriją apie

Uğurą Şahiną ir jo žmoną Özlem Türeci — du tyrėjus, kilusius iš Turkijos.

Būtent šiems imigrantų iš Turkijos vaikams priklauso kol kas sėkmingiausia vakcinos istorija pasaulyje, prasidėjusi tada, kai jie 2008 metais Vokietijoje įkūrė įmonę „BioNTech“. [17]

Pirmą 50 mln. eurų paskolą ši įmonė iš ESIF gavo dar 2019-ųjų metų gruodžio mėnesį, o šių metų birželio mėnesį Europos investicinis bankas patvirtino „BioNTech“ dar vieną – 100 mln. eurų paskolą.

2020-ųjų lapkričio mėnesį paskelbtais preliminariais tyrimų duomenimis, šios turkų, jau įkopusių į 6-ąją savo gyvenimo dešimtį, poros sukurta BNT162 [18] vakcina siekia 90% efektyvumą.

Žinoma, sukurti vakciną neužtenka, reikalingos ir atitinkamos tiekimo grandinės. JAV farmacijos milžinė „Pfizer“ pasitarnavo kaip tarpininkė telkiant privatų verslą, kad būtų galima drauge pamėginti atsakyti į pandemijos mestą iššūkį.

Pravartu prisiminti, kad vakcina, atsidūrusi arčiausiai finišo tiesiosios, atsirado susitelkus visiems. Lėšomis čia ypač pasitarnavo Junckerio fondas, kurio vizija visada ir buvo tapti investicijų ledlaužiu, ieškant projektų, galinčių sukurti didelę potencialą pridėtinę vertę. Tokių projektų, į kuriuos privatus sektorius nebūtų linkęs investuoti dėl per didelės finansinės rizikos.

Savo ruožtu Europos investicinis bankas, atsižvelgdamas į iššūkio aktualumą, finansavimą suteikė vos per keletą mėnesių, nors įprastai šis procesas gali užtrukti net metus. Itin greitas buvo ir jau pasikeitusios Europos Komisijos reagavimas, kuri vos per kelias dienas patvirtino papildomus išankstinius vakcinos pirkimus. [19]

Žodžiu, turime nuostabią sėkmės istoriją (jei, žinoma, nenutiks kažkas netikėto, nes vakcinos rankose dar nelaikome), kurioje savo simbolinį vaidmenį suvaidino iš Turkijos kilę imigrantai ir kurioje viskas suveikė būtent taip, kaip ir turėtų suveikti idealiu atveju.

Ironiška čia tai, jog būtent dėl siekio kuo daugiau sanglaudos fondo lėšų skirti tokioms investicijoms ir buvo labiausiai puolama Junckerio idėja. Į ją juk buvo žvelgiama kaip į užsimojimą sugriauti sanglaudos fondus, kurie tradiciškai atlieka ir silpnesniųjų finansavimo funkciją.

Iš Junckerio pusės tai buvo mėginimas pasiekti, kad tiek valstybės narės, tiek pats ES blokas kuo daugiau tų lėšų galėtų nukreipti į finansavimo modelius, į kuriuos būtų įtraukti ir privatūs investuotojai.

Politikoje vaikomasi pinigų, o ne vakcinų

Pandemija pasitarnauja kaip labai geras laukas įsivertinti, ko šioje sėkmės istorijoje nepalaiko skirtingos interesų grupės.

Sanglaudos draugų valstybių grupei šioje situacijoje kliūva tai, kad lėšos skirstomos ES institucijų lygiu — jų (taip pat ir Lietuvos) įsitikinimu, nacionalinės valstybės būtų pajėgios susitvarkyti geriau, jei pačios skirstytų gautas lėšas taip, kaip joms atrodo tinkama — be jokių taisyklių, be jokių privačių sektorių ir be jokios ES lygio kontrolės. Tai vienintelis jų politinis tikslas. Kitaip tariant, net jei rezultatas visiems naudingas, tačiau tai kaip ši vakcina atsirado – jiems ne rodiklis.

Žaliesiems ir socialdemokratams siekis ES sanglaudos lėšas susieti su privačiomis investicijomis visada kels įtarimų dėl nejautrumo. Junckeris, tiesą pasakius, dėl to jų ne kartą ir buvo už tai kritikuotas [20]. Anot šios stovyklos, didesnė asignavimų dalis turėtų būti skiriama kovai su klimato kaita ir socialiai pažeidžiamiesiems — ne investicijoms. Taigi jokių investicijų į verslą — investuoti reikia į žmones.

Na ir galiausiai Junckerio (ir bendrai tradiciškas Europos Komisijos ir Europos Parlamento) noras apskritai turėti didesnį biudžetą, kad ES lygiu būtų galima vykdyti daugiau iniciatyvų — užkliūva taupiosioms šalims. Mat sanglaudininkai ir tie, kam rūpi opios socialinės problemos, vis vien tas lėšas iššvaistą — taigi skirti jų daugiau būtų tiesiog neprotinga.

Šie samprotavimai, pateikiami kiek šaržuotai, gerai parodo, ką konkrečiai reiškia politinė pozicija konkrečios iniciatyvos kontekste. Pandemija taip pat čia yra puikus pavyzdys, nes juk esama politikų, kurie mėgina neigti ekonomikos globalumą. Kad ir kokios pozicijos laikytumėmės, akivaizdu, jog viruso globalumo niekaip nepaneigsi, o sykiu ir požiūrio, kad viskas yra vertintina globaliu mastu — nuo galėjimo turėti bendrą vakciną, bendras tiekimo grandines ir bendrus įrankius investuoti į šiuos dalykus.

Žinoma, niekas negalėtų paneigti, kad valstybės ir verslai nebūtų sugebėjusios susitelkti kitokiais būdais. Vis dėl to matant, kaip sunku joms susitarti, kyla pagrįsta abejonių, kiek tai būtų užtrukę, net jei tai ir būtų galėję įvykti.  
Ką galime pasakyti jau vien iš to fakto, kad net ir pandemijos akivaizdoje Europos Vadovų susitarime ir taip neįtikėtinai menkas sveikatai dedikuotas programos („ES – sveikatos labui“) biudžetas buvo sumažintas beveik 6 kartus (nuo 9,4 mlrd. EUR iki 1,67 mlrd. EUR). 1,67 mlrd. EUR sudarytų apie 0,16% (šeštadalį procento – čia ne klaida – aut. pastaba) viso biudžeto. Laimei Europos Parlamentui pavyko išsikovoti bent 5,1 mlrd. EUR. Tokios skrupulingos gali būti valstybės, kai tai nei žemės ūkis, nei regionų politika.

Svarbu suprasti, kad vieša ir privatu persipina. Tokie iššūkiai kaip pandemijos, terorizmas, stambūs finansiniai nusikaltimai savo prigimtimi beveik visada yra globalūs. Nei mūsų rinkos, nei mūsų žemės jau nebeturi sienų. Tuo tarpu finansų ministrai ir premjerai to nepripažinti negali, mat kiekviena valstybė vis dėlto turi savo biudžetą.

Todėl šis konfliktas nesibaigia — keičiasi tik interesų grupių sudėtis ar komunikacija. Nieko nuostabaus, kad jis persikėlė ir į naujai suformuotą Europos Komisiją, ir į naujai išrinktą Europos Parlamentą.

Vis dėlto, nepaisant Lenkijos ir Vengrijos veto, jau vien pats politinis susitarimas buvo paskelbtas milžiniška sėkme, pergale [21].

Tai, ką reiškia ir kaip atrodo šį pergalė, taip pat tai, koks Lietuvos vaidmuo joje, aptarsime šio teksto antroje dalyje.

  1. https://www.euronews.com/2020/11/16/hungary-and-poland-threaten-coronavirus-recovery-package
  2. https://www.euractiv.com/section/future-eu/news/commissions-realistic-budget-criticised-by-member-states/
  3. https://www.euractiv.com/section/future-eu/news/commissions-budget-proposal-draws-praise-from-meps/
  4. https://www.politico.eu/article/mff-commission-eu-budget-proposal-brussels-looks-to-link-eu-payouts-to-justice-standards/
  5. https://data.consilium.europa.eu/doc/document/ST-10171-2018-INIT/en/pdf
  6. https://www.swp-berlin.org/fileadmin/contents/products/research_papers/2019RP11_bkr.pdf
  7. https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1145034/nauseda-200-mln-euru-es-kompensacija-lietuvai-del-emigracijos-tvirtas-laimejimas
  8. https://www.euractiv.com/section/future-eu/news/hungary-and-poland-defend-larger-european-budget/
  9. https://www.bundesfinanzministerium.de/Content/DE/Standardartikel/Themen/Europa/EU_auf_einen_Blick/EU_Haushalt/2018-05-02-Gemeinsame-Erklaerung-Scholz-Maas.html
  10. https://www.euractiv.com/section/economy-jobs/news/nine-member-states-ask-for-eurobonds-to-face-coronavirus-crisis/
  11. https://capx.co/can-mark-rutte-save-europe-from-itself/
  12. https://www.euractiv.com/section/future-eu/news/oettinger-names-and-shames-member-states-on-long-term-eu-budget-cuts/
  13. https://www.euronews.com/2019/06/12/jean-claude-juncker-says-he-avoids-social-media-to-miss-drunk-and-corrupt-insults
  14. https://www.euractiv.com/section/justice-home-affairs/news/juncker-greets-orban-with-hello-dictator/
  15. https://ec.europa.eu/commission/priorities/jobs-growth-and-investment/investment-plan-europe-juncker-plan/european-fund-strategic-investments-efsi_lt
  16. https://ec.europa.eu/commission/sites/beta-political/files/efsi-factsheet-june2020_en.pdf
  17. https://www.eib.org/en/stories/eu-financing-for-covid-19-vaccine
  18. https://www.eib.org/en/press/all/2020-144-eib-to-provide-biontech-with-up-to-eur-100-million-in-debt-financing-for-covid-19-vaccine-development-and-manufacturing
  19. https://ec.europa.eu/commission/presscorner/detail/en/IP_20_2081
  20. https://www.euractiv.com/section/economy-jobs/news/cohesion-the-big-absent-from-junckers-soteu-speech/
  21. https://www.europoszinios.lt/europos-lyderiai-pagaliau-pasieke-susitarima-del-ekonomikos-gelbejimo-plano-ir-daugiamecio-europinio-biudzeto/
Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą