Alčutdoboze, 5 kv. kilometrų (maždaug trijų Vingio parkų) dydžio Vengrijos kaimelyje, vienoje iš 500 trobų glaudžiasi šešių asmenų šeima: vyras su žmona, du jų sūnūs ir vyro tėvai. Namukas nedidelis, todėl jame visiems yra labai ankšta. Nėra šilto vandens. Nėra šiuolaikinio tualeto.
5-6 metų Viktoras Mihály Orbánas (Viktoras Mihajis Orbanas), Orbanų šeimos vyresnėlis, su savo seneliu klausosi futbolo varžybų per radiją. Futbolas yra didžioji judviejų bendra aistra. Senelis, Mihály Orbánas, anūkui yra ir tikras herojus: labai stotingas, ilgai dirbęs fizinį darbą, tarnavęs Rytų fronte per Antrąjį pasaulinį karą.
Vengrija leidosi į karą su Sovietų Sąjunga savo iniciatyva, negavusi nurodymų iš Adolfo Hitlerio. Pagrindinis motyvas — dar šviežios Pirmojo pasaulinio karo traumos ir tautinės ambicijos. Vengrijos elitas manė, kad, parodęs iniciatyvą, galės užsitikrinti Fiurerio malonę. Tai savo ruožtu leis užsitikrinti geresnes derybines pozicijas reiškiant pretenzijas į kaimynines žemes Čekoslovakijoje ir ypač Rumunijoje, kurių Vengrija Trianono sutartimi neteko po Pirmojo pasaulinio karo. Anot kai kurių šiandienos istorikų, vengrų kariai pasižymėjo išskirtiniu brutalumu, o jų veikla skinant kelią į Rytus net buvo praminta „brutalumo turizmu“.
Visgi 1943 metų sausį per garsųjį Stalingrado mūšį Vengrijos armija patyrė milžinišką pralaimėjimą, o netrukus Voronežo mūšyje buvo galutinai sutriuškinta. Nepaisant šįsyk jau duotų tiesioginių Hitlerio nurodymų žūtbūt neapleisti pozicijų, vengrų kariai tiesiog išsilakstė. Stalingrado mūšis dažnai minimas kaip vienas kruviniausių mūšių žmonijos istorijoje. Tad Mihály Orbánas turi daug įdomių istorijų papasakoti savo anūkui apie Antrąjį pasaulinį karą. Juoba kad ir iš belaisvių stovyklos Austrijoje jis grįžo be įbrėžimo.
Nors Mihály jaunystės laikų Vengrija nudažyta stipriomis tautinėmis aspiracijomis ir istorinėmis nuoskaudomis dėl Pirmojo pasaulinio karo pasekmių Vengrijai, jo agronomas sūnus Győző Bálintas Orbánas (Dėžė Balintas Orbanas) — komunistų partijos narys. Tiesa, ten atsidūręs ne iš idėjos, tačiau todėl, jog komunistinėje Vengrijoje sunkaus darbo ir mokslų neužtenka, kad išliptum iš skurdo. Tad jis ne tik partijos narys, tačiau vietiniame kolūkyje priklauso ir komunistų partijos vadovybei, yra atsakingas už visą techniką.
Galima suprasti, kodėl šioje šeimoje Viktorą taip žavi senelis. Senelis dar būdamas 48-erių sugalvoja baigti mokyklą. Tiek tėvas, tiek senelis yra veržlūs ir supranta mokymosi svarbą, o Erzsébet Sípos (Eržėbet Šipoš), Viktoro mama, dirba mokykloje, tad nieko stebėtino, kad ir Viktoras yra spaudžiamas mokytis. Pasak paties Viktoro Orbáno, jo vaikystėje politiniai klausimai neturėjo jokios svarbos, tačiau prisimindamas ankstyvą vaikystę stebėjosi, kiek daug su šeima turėjo dirbti: visos Orbáno ir jo brolio atostogos buvo leidžiamos dirbant laukuose, padedant kaimynams ūkyje, kasant bulves, renkant kukurūzus, šeriant kiaules ar viščiukus. Tuo tarpu šeima, kaip ir daugelis to meto šeimų, pabrėžė išgyvenimą, tačiau ne politiką:
„Neįtikėtina , tačiau mano šeimos istorijoje neegzistuoja nei viena priežastis, kuri galėtų paaiškinti, kodėl tapau antikomunistu. Mano tėvas buvo partijos narys. Šeima nenorėjo veltis į politiką. Tipiška reakcija į nuotaikas Vengrijoje po 1956-ųjų. Man buvo pasakyta daug mokytis, dirbti ir žiūrėti savo reikalų. Negalvoti apie klausimus pasaulyje už asmeninio gyvenimo. Juk vis vien negalime nieko pakeisti.“
Lietuvių kilmės rašytojas Česlovas Milošas savo knygoje „Pavergtas protas“ pasakoja apie kryptingai Sovietų Sąjungoje kurtą žmogų — tokį, kuris neišsišoka, kritiškai vertina bet kokį kitoniškumą ir bendrai yra mokomas slopinti savo individualumą. Individualumas mindomas ne tik viešai transliuojamomis idėjomis ir pasakojimais apie proletariato vieningumą. Viskas „Naujajame pasaulyje“ yra didinga, bet ir tuo pačiu niūru. Kupinos pompastikos kalbos tik maskuoja itin skurdžią daugelio realybę.
Žmonės rengiasi tais pačiais drabužiais, gyvena tokiuose pačiuose pilkuose daugiabučiuose, valgo tą patį maistą, nes pasirinkimų tiesiog maža. Mokykloje vaikai už bent kokią improvizaciją drabužiais gali gauti su liniuote per nagus, gatvės muzikantas gali būti uždarytas į psichiatrinę — visa kultūra ir menas turi būti atskiedžiami žmonių suniveliavimo į vieną, bendrą, pilką masę. Šį fenomeną, kai sistemos užspaustas žmogus prie jos prisitaiko, nors slapčiomis ir toliau gyvena suvokdamas jos absurdą — Milošas pavadino Ketmanu.
Vis dėlto Vengrijos atvejis Sovietų Sąjungoje turėjo ir tam tikro tik jai būdingo išskirtinumo, kuris pasidaro aiškesnis tik peržvelgus pokario Vengrijos istoriją.
Homo kadaricus ir Guliašo komunizmas
1956-aisiais Vengrijoje įvyksta sukilimas prieš sovietų valdžią — dalis Vengrijos socialistų nori atsiskirti nuo sovietinio internacionalo, pasitraukti iš Varšuvos pakto, turėti savo nuosavą kariuomenę ir tapti autonomiška socialistine valstybe. Šio judėjimo veidas — Imre Nagy (Imrė Nadis), kuris 1956 metų spalio 24-ąją tampa Vengrijos liaudies respublikos ministrų tarybos pirmininku. I. Nagy turi ir NKVD jam suteiktą pseudonimą — Volodia, mat daugybę metų praleido talkindamas NKVD kaip slaptas informatorius. Vis dėlto šiandien Maskva jam ne draugė. Įtampa tarp Vengrijos ir Maskvos didelė, grasinimai karine intervencija iš Sovietų Sąjungos ir ant plauko besilaikančios paliaubos.
Į Maskvą diplomatinėn misijon išvyksta kominternui ištikimas Vengrijos politikas Jánosas Kádáras (Janošas Kadaras). Bent jau pagal oficialią versiją — jo tikslas išvengti kraujo praliejimo Vengrijoje, tačiau kominterno įtikinti pacifizmo nauda nepavyksta. Galiausiai jam tiesiai šviesiai pareiškiama, kad sprendimas malšinti Vengrijoje vykstančią revoliuciją jau priimtas. Jis gali tapti naujuoju faktiniu Vengrijos vadovu, o jam atsisakius — ši pozicija atitektų kitam Kádáro kolegai, gerokai nuožmesniam stalinistui.
Sovietinė armija pradeda malšinti Vengrijos revoliuciją, o tuometis Vengrijos ministras pirmininkas I. Nagy Jugoslavijos ambasadoje pasiprašo prieglobsčio. Galiausiai iš J. Kádáro jis sulaukia užtikrinimo, kad galės saugiai išvykti iš šalies, tačiau vos išėjusį iš Jugoslavijos ambasados jį areštuoja sovietų saugumo tarnybos. I. Nagy išvežamas į Rumuniją, kur slapta nuteisiamas ir pakariamas. Taip prasideda Kádáro epocha, kuri tęsiasi iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo.
Nors 1989-aisiais J. Kádáras šį įvykį pavadina didžiausia jo sąžinės dėme, pirmi šeši J. Kádáro valdymo metai verčia abejoti jo deklaruojamu pacifizmu, mat jis šaltai malšina bet kokius vengrų protestus. Žmonės ne tik areštuojami, tačiau kartais ir tiesiog šaudomi iki 1962-ųjų, kai „revoliucionieriams“ suteikiama amnestija, o pasipriešinimo komunistams beveik nelieka.
Kita vertus, daugybei vengrų net ir šiandien J. Kádáro valdymo metai kelia asociacijas su stabilumu ir ekonomine gerove, mat Vengrijos socialistų partijos generalinis sekretorius su Sovietų Sąjunga sudaro tokį paktą: Sovietų Sąjunga visiškai kontroliuos Vengrijos užsienio politiką mainais už santykinę laisvę vidaus politikoje. Tai Vengrijai leidžia tapti laisvesne valstybe nei kitos socialistinės respublikos. Tad neatsitiktinai 1989-aisiais naują etapą Vengrija pradėjo turėdama daugiau vakarietiškų valstybių elementų, nei bet kuri kita Varšuvos pakto valstybė.
Už tai atsakingas 1968-aisiais J. Kádáro diegtas „naujasis ekonominis mechanizmas“, kuris į planinę ekonomiką pradėjo diegti laisvosios rinkos elementus. Vietoj centralizuotai planuojamos gamybos, ūkio subjektams buvo leista veikti pusiau autonomiškai, buvo įvestas pelno mokestis. Gamintojai galėjo patys spręsti, kiek ir kokios produkcijos gaminti, kaip ją pardavinėti ir reklamuoti siekiant iš to užsidirbti pelno. Net ir kolūkiai įgavo teisę spręsti, kur investuoti lėšas. Bendrai valstybė ėmė stengtis didinti savo eksporto pajėgumus.
Reformos iš dalies buvo sėkmingos, žmonių pragyvenimo lygis ėmė kilti, gamyba augo, rinkoje rasdavosi daugiau naujos produkcijos, augo ir eksportas, tačiau ne visi buvo tuo patenkinti. Dideli industriniai socialistiniai kompleksai nebuvo sunaikinti, atsiradus kad ir ribotiems rinkos elementams, neefektyvių ūkių pajamos ėmė kristi. Vengrijoje ėmė formuotis dvi atskiros darbininkų „kastos“ ir Maskva net išreiškė nuogąstavimų dėl „smulkiaburžuazinių tendencijų“.
Dešimt metų vyko kova tarp planinės ekonomikos šalininkų, kurių pusėje buvo ir Maskva, ir J. Kádáras. Reformas keitė antireformos, kol galiausiai 1979-aisiais prasidėjo tikrieji pokyčiai, kurie leido formuotis privatiems restoranams, darbininkams dirbti sau patiems, nuomotis įrankius iš valstybės, o dideli industriniai kompleksai buvo perorganizuojami į mažesnius gamybinius vienetus.
Vienas iš galbūt didžiausių J. Kádáro laimėjimų derantis su Maskva — tai užtikrintos laisvesnės galimybės vengrams keliauti į Vakarus ir bendrai vykdyti prekybą su Vakarų valstybėmis. Šie du elementai Vengriją paverčia tranzitine valstybe prekyboje tarp geležinės uždangos ir laisvojo pasaulio. Sovietinės okupacijos metu ir Lietuvą didelė dalis vakarietiškos produkcijos (pvz. audio/videotechnikos, drabužių, buities prietaisų) pasiekdavo per Vengriją, kas Vengrijai be jokios abejonės buvo ekonomiškai naudinga.
Šis J. Kádáro flirtas su didesnėmis laisvėmis dar vadinamas kadarizmu arba guliašo komunizmu — dvigubu simbolizmu, pabrėžiančiu ir išskirtinai Vengrijoje gyvavusio komunizmo išskirtinumą, ir tuo pačiu jame talpintą ideologinę mišrainę. Guliašo komunizmas Vengrijos žmonėms sudarė galimybes, kad ir ribotas, siekti geresnio gyvenimo. Tai neliko neįvertinta Vengrijos žmonių.
Politikos mokslininkas Laszlo Lengyelis pasakoja apie naują Vengrijos gyventojo tipą, kuris atstovauja tarsi ir smulkiajai buržuazijai sistemoje, kurioje buržuazija formaliai skelbiama priešu. Tai žmonės, kurie prisitaikę prie sistemos, versdamiesi smulkia prekyba, mažais darbais sugeba iš to prasigyventi, užsidirbti ir vartoti daugiau nei likusi visuomenės dalis. Šiuos žmones Lengyelis atskiria nuo „homo sovieticus“ — tiesiog eilinių darbininkų ir biurokratų, pasyviai prisitaikiusių prie režimo, ir vadina šią smulkiąją buržuaziją „homo Kadaricus“.
Juoba J. Kádáras nebuvo pompastiškas diktatorius, kokie buvo populiarūs Sovietų Sąjungoje. Jo nuotraukos ne tik nekabėjo mokyklose, tačiau jų nebuvo galima rasti nei valstybinėse įstaigos, nei per oficialius valstybės paradus. Stebėtinai žemiškas tironijos stotas, ypač turint omeny, kad Lietuvoje ir šiandien valstybės tarnyboje rasime kabinetų, kur mūsų prezidento portretas kabo tikrai ne dėl estetinių sumetimų. J. Kádáras neprašė būti garbinamas ir apskritai vengė savo asmenybės kulto. L. Lengyelis žodžiais „jis buvo diktatorius be diktatoriams būdingų savybių“.
Tuo tarpu 32 metus Vengriją valdžiusio diktatoriaus politinė kova pati iš savęs yra panaši į guliašą. Atsargus ir lengvas maištas prieš Maskvą, aktyvi kova su kolegomis Vengrijos komunistų partijoje siekiant šaliai naudingesnės ekonominės transformacijos, nuoširdaus ir kuklaus žmogaus įvaizdis lėmė tai, kad jo praeities nuodėmės, brutalus susidorojimas su Vengrijos protestuotojais ir revoliucijos lyderiais tarytum ištirpo istorijoje. 1990 metais net 42 proc. vengrų J. Kádárą įvardijo kaip „artimiausią jiems XX amžiaus Vengrijos politiką“, o kadarizmą lyg šių dienų daugybė vengrų vertina veikiau pozityviai nei negatyviai.
Viktoro Orbáno tėvas, Győző Orbánas, vienareikšmiškai buvo vienas jų. O ir pats Orbánas niekada neslėpė, kad jo šeima kilo socialiniais ekonominiais laiptais būtent dėl kadarizmo.
Pirmoji Viktoro Orbáno kalba
Orbánas gimė 1963-aisiais, taigi jau pasibaigus bet kokioms Vengrijos komunistų represijoms prieš revoliucijos šalininkus. Nepaisydamas skurdo, Viktoro tėvas neketino nuleisti rankų. Tiesa, anot Orbáno, nes jis pats buvo itin keblus vaikas — nuolat atsikalbinėdavo, net ir smurtaudavo, ne kartą buvo išmestas iš mokyklos — porąsyk per metus tėvo ranka pakildavo ir prieš jį patį. Tai matyt neturėtų stebinti, mat tiek mokykloje, tiek kariuomenėje, tiek universitete jis vadovavosi taisykle „kai mane kas užkabina, atgal gauna dvigubai“.
1970-aisiais, būdamas trisdešimties, Orbáno tėvas grįžo prie savo nebaigtų mokslų ir įgijo mechanikos inžinieriaus specialybę. Kadarizmo suteiktos galimybės leido šeimai išlipti iš skurdo, todėl dar po septynerių metų, kai Viktorui ėjo šešiolikti, šeima persikraustė į Vengrijos viduramžių laikų sostinę — Sėkešfehėrvarą. Tuo pat metu jam kaip tik pavyko įstoti ir į prestižinę vidurinę mokyklą, nors didysis atradimas buvo naujasis 54 kv. metrų butas. Galimybė pirmąsyk pasinaudoti moderniu tualetu ir turėti karštą vandenį tiesiog atsukus čiaupą, pasak Orbáno, buvo „nepamirštama patirtis“.
Mokykla pirmą pusmetį Orbánui veikiau buvo iššūkis tiek dėl jo provincialios tarmės, tiek elgsenos, tačiau su mamos, kuri buvo kalbų mokytoja, pagalba tai pavyko išspręsti. Tai jaunuoliui gražino pasitikėjimą savimi ir mokykloje Orbánas buvo itin aktyvus, tapo Jaunųjų komunistų lygos (KISZ) sekretoriumi, aktyviai įsitraukė į renginių organizavimą ir susirado daug draugų, nors jo tikrąja aistra išliko futbolas. Apie savo patirtį vidurinėje pats Orbánas taip kalbėjo 1988 metais:
„Tarp mano draugų buvo vaikinų iš visiškai kitokios socialinės aplinkos. Pasaulis, iš kurio išdygau, neturėjo jokių aiškių kultūrinių tradicijų… Mano tėvas neturėjo jokių ryšių su valstietija; taip, mes laikėme gyvulių ir dirbome panašų darbą, tačiau mūsų kaime seniai nebuvo jokios kaimo kultūros, jokios darbininkijos kultūros… Nė neminėsiu buržuazinės kultūros… Aš atkeliavau iš tokio bekultūrio, eklektiško „kažko“, o čia (mokykloje) buvo protestantų kunigų vaikai su protestantiška tradicija, taip pat — du vaikinai iš vidurinės klasės aplinkos… Tik vienas iš jų buvo Lajosas Simicska (Lajošas Šimička); jis buvo protingiausias iš mūsų.“
Norint po mokyklos įstoti į universitetą buvo privaloma atlikti dvejų metų karo tarnybą. Tarnybos metu Orbánas ne kartą trims dienoms buvo uždarytas į vienutę už tai, kad pasišalino iš tarnybos žiūrėti pasaulio futbolo čempionato. Nors tai ir tebuvo formalumas, kariuomenėje praleisti metai Orbánui kelia niūrius prisiminimus. Ne tik dėl to, kad slaptosios tarnybos jį tuo metu siekė įdarbinti kaip informatorių, tačiau ir todėl, kad į studentus buvo žiūrima su panieka, jie buvo užgauliojami. Artimas Orbáno bičiulis, tarnavęs kartu su juo, šią patirtį netgi pavadino „mini aušvicu“.
Visgi tikrąją Orbáno karjeros pradžią žymi jo studijos Budapešto Lorando Etvešo universitete. 1983-iaisiais kadarizmo reformos jau buvo įsibėgėjusios, žodžio ir minties laisvės Vengrijoje buvo gerokai daugiau nei prieš dvidešimt metų. Negana to, ką tik įsteigtam Istváno Bibó teisės fakultetui, kuriame studijavo Orbánas, vadovavo vos penkerias metais už jį vyresnis Istvánas Stumpfas — ilgamečio Vengrijos vidaus reikalų ministro svainis, kuris taip pat buvo aktyvus reformistas.
Net tai, kad teisės fakultetas buvo pavadintas Istváno Bibó (Ištvano Bibo) vardu, iškalbingai bylojo apie palaikymą Vengrijos revoliucijai. I. Bibó buvo vienas iš ministrų, paskelbusių 1956-ųjų Vengrijos revoliuciją, kuris, sovietų armijai ėmus malšinti revoliuciją, atsisakė bėgti iš parlamento. Laukdamas, kol bus areštuotas, jis parašė atsišaukimą „Už tiesą ir laisvę“. Atsišaukime I. Bibó kreipėsi į Vengrijos tautą prašydamas nepripažinti teisėtais nei sovietų kariuomenės veiksmų, nei vyriausybės, kurią jie sukurs. Jis ragino nesileisti į atvirą pilietinį karą, bet priešintis nepaklusnumu. Taip pat jis kreipėsi į didžiąsias pasaulio valstybes ir Jungtines Tautas prašydamas saugoti vengrų tautos nepriklausomybę remiantis Jungtinių Tautų chartija. I. Bibó buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau pasibaigus J. Kádáro represijoms 1963-aisiais buvo amnestuotas. Tiesa, šis momentas irgi išlieka dviprasmiškas ir primena apie homo kadaricus fenomeną, mat tokie išsišokimai netrukdė Vengrijos socialistų generaliniam sekretoriui, vis dar faktiškai valdančiam šalį.
1986 metais universitete ir tarp studentų, remiančių demokratiją, ima skambėti šiandien pasauliui gerai pažįstamas vardas — George‘as Sorosas (Džordžas Šorošas). Vengrų kilmės multimilijonierius reklamuoja būtent šį fakultetą, finansiškai remia visus aktyvius studentus ir jų universitete leidžiamą laikraštį.
Taip Orbánas aktyviai įsitraukia į liberaliai mąstančių ir režimui oponuojančių intelektualų būrelį, kuris didele dalimi išliko iki šių dienų. 1984-aisiais Orbánas, tuomet antro kurso studentas, yra išrenkamas savo fakulteto naujai įsteigtos studentų sąjungos pirmininku. Vos po ketverių metų, jau baigęs studijas, būtent šioje savo alma mater Orbánas drauge su 36 kitais studentais įkuria ir jaunimo organizaciją — Jaunųjų demokratų aljansą („Fidesz“), kuris netrukus bus reformuotas į partiją, šiandien faktiškai valdančią Vengriją.
Kai 1988-aisiais buvo kuriama „Fidesz“, tarp Orbáno draugų jau buvo asmenų, kurie šiandien eina Konstitucinio Teismo teisėjų, parlamento pirmininko pareigas, vadovauja įtakingoms žiniasklaidos grupėms. Norint tapti „Fidesz“ nariu tereikėjo atitikti du reikalavimus: būti tarp 18 ir 35 metų ir nepriklausyti Vengrijos jaunųjų komunistų lygai. Tai pačiai, į kurią mokyklos metais buvo įstojęs ir pats Orbánas. Praėjus mėnesiui nuo įkūrimo, „Fidesz“ jau skaičiavo tūkstantį narių.
1989 metų liepos 16-oji. Vengriją vis dar valdo komunistų partija. Sovietų kariai vis dar dislokuoti šalyje. Didvyrių aikštėje Budapešte susirenka 250 tūkst. žmonių. Kairėje aikštės pusėje stūkso vaizduojamojo meno muziejus. Graikiškos kolonos, saugančios jo prieangį, uždengtos juodomis vėliavomis. Virš laiptų penki karstai — juose sovietų nužudyto Vengrijos ministro pirmininko ir keturių jo likimo draugų palaikai. Šeštas karstas paliktas tuščias, skirtas trims šimtams revoliucijos aukų. Vengrams jau užteko totalitarizmo, užteko vienos partijos sistemos, užteko sovietų diktato, užteko falsifikuotos istorijos, kurioje jų siekis atgauti nepriklausomybę buvo niekinamai vadinamas „kontrrevoliucija“.
Šeši žmonės, režimo oponentai ir aukos, sako kalbas. Tarp jų ir nužudyto I. Nagy atstovas spaudai. Ir dar vienas niekam nežinomas 26 metų barzdotas jaunuolis, kuris kviečia pradėti revoliuciją:
„Jei tikėsime savo jėgomis, tada sugebėsime sustabdyti komunistų diktatūrą. Jei turėsime pakankamai ryžto, tada galėsime priversti valdančiąją partiją surengti atvirus rinkimus. Jei nepametėme 1956-ųjų idėjų, tada balsuosime už valdžią, kuri iškart pradės derybas dėl Rusijos karių pasitraukimo. Jei būsime pakankamai drąsūs, tada, bet tik tada, galėsime įvykdyti savo revoliucijos valią.“
Taip Vengrija pirmąsyk išgirsta apie jaunąjį Orbáną, jau daugiau nei metus dirbantį Soroso Atviros visuomenės fonde, vieną iš „Fidesz“ įkūrėjų. Praėjus dviem mėnesiams po Orbáno kalbos, „Fidesz“ per suvažiavimą nusprendžia tapti partija ir dalyvauti 1990-aisiais įvyksiančiuose pirmuose nepriklausomuose Vengrijos rinkimuose.
Orbánui nepavyksta patekti į naujai sukurtos partijos valdybą ir jis grįžta į Pembroko koledžą Jungtinėje Karalystėje. Jis buvo devyniems mėnesiams gavęs Soroso stipendiją tyrimui atlikti, tačiau nepraėjus nė keturiems mėnesiams grįžta į Vengriją ir pirmą kartą savo gyvenime įsitraukia į rinkimų kampaniją.
Orbánas Vengrijos laisvę pasitinka kaip aršus liberalas ir demokratas, kovojantis su klerikalais ir nacionalistais, kaip byloja jo paties politinės kalbos karjeros pradžioje:
„Valdančiųjų partijų lyderiai, ypatingai MDF (Vengrijos demokratinis forumas (Magyar Demokrata Fórum) — konservatorių partija — G. A. pastaba), bandydami atmesti viešai išsakomą kritiką, teigia, jog opozicija ir žiniasklaida pamina Vengrijos interesus, yra grėsmė Vengrijos visuomenei pati savaime. Tokie pareiškimai nieko gera nežada demokratijai Vengrijoje. Tai rodo, kad valdantieji leidžia sau painioti savo partijas ir savo rinkėjus su visa tauta, visa valstybe. Atrodo, kad jie, pagauti entuziazmo, jaučiasi taip tartum jų buvimas valdžioje kažkokiu mistiniu būdu būtų visos vengrų tautos amžinas interesas, o ne tiesioginis vienkartinių rinkimų rezultatas.“
„Mes visada kategoriškai atsisakėme vienoje pusėje matyti gėrį, o kitoje — blogį, vienoje pusėje matyti patriotus, o kitoje — išdavikus… Nacionalizmo idėja ir populizmas politikoje yra labai aiški liberalizmo priešybė. Liberalai reikalauja laisvės žmonėms, kuri leistų kurti verslą ir balsuoti. O populistai nori iškelti žmones… Akivaizdu, kad MDF ieško politinių bendražygių bažnyčioje kovai su visuomene. Bažnyčia gali turėti jai skirtą vietą šiuolaikinėje visuomenėje tik tuo atveju, jei ji gali išsikovoti ir apginti savo autonomiją. Tačiau jei bažnyčia vienus politikus laiko priešais, o kitus — draugais, tai bažnyčia pati tampa politiška… „Fidesz“ per kitą kadenciją turi tapti visiškai atvira, liberalia žmonių partija be jokių amžiaus apribojimų.“
Taigi Vengrija pažino mažiausiai du (o galbūt ir daugiau) Viktorus Orbánus. Po dviejų dešimtmečių Orbánas Vengrijos visuomenę bandys įtikinti, kad būtent tokios politinės idėjos yra didžiausia grėsmė pačiai visuomenei. Tuo tarpu Rusija iš grėsmės taps vengrus įkvepiančia istorija. Politiškai aktyvi bažnyčia, iš kurios pats būdamas jaunu politiku tyčiojosi, — vertybių sergėtoja. Nacionalizmas, kurį jis pats lygino su populizmu, — vienintele išeitimi Vengrijos tautai. Demokratija — problema, kuriai reikia surasti alternatyvą. Soroso Atviros visuomenės fondas, rėmęs demokratijos plėtrą komunistinėse valstybėse, taip pat daugybė kitų nevyriausybinių organizacijų — užsienio agentais. Kaip galite įsitikinti perskaitę jo 2014 metų kalbą, kurią pateikiau pirmoje dalyje.
Vengrija, panašu, dar kartą verda politinį guliašą. Tik šįsyk atskiesti bando nebe komunizmą, o demokratiją. Galbūt tai istorinė patirtis. Galbūt tai sunkiai protu suvokiama meilė nacionaliniam patiekalui. O galbūt tai tiesiog, kaip kalbėjo pats Orbánas jaunystėje, pigus populizmas užmaskuotas nacionalizmo idėjomis.
Apie tai, kokį guliašo receptą naudojo Orbánas šiai transformacijai pasiekti, pakalbėsime kitoje dalyje.
