2021-2027 m. ES daugiametė finansinė perspektyva (III): kaip nugalėjo sanglaudos entuziastai

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Šis tekstas yra trečioji straipsnių ciklo apie Europos Sąjungos biudžeto derybas dalis. Pirmojoje buvo apžvelgtas bendras ES derybų laukas ir visos veikiančios interesų grupės bei jų siekiai. Antroje dalyje apžvelgėme vienos iš šių grupių — taupiųjų šalių — derybinę pergalę. Šioje dalyje plačiau aptariame, kaip pasisekė kitai iš jų — sanglaudos draugų grupei.

Antrojoje šio teksto dalyje išsiaiškinome, kad 2021-2027 metų Europos Sąjungos daugiametės finansinės perspektyvos (DFP) biudžetas yra rekordiškai menkos apimties. Taip pat palietėme konfliktą tarp taupiųjų šalių ir derybose joms tiesiogiai oponuojančios „sanglaudos draugų“ (toliau tekste jie bus tiesiog vadinami sanglaudininkais) valstybių grupės, kuriai priklauso ir Lietuva. Būtent šios dvi valstybių grupės bene aktyviausiai kovoja už savo interesus.

Sanglaudininkų interesus galime apibendrinti keletu konkrečių siekių:

  1. Išlaikyti biudžete kuo didesnes finansavimo proporcijas sanglaudos ir žemės ūkio politikai.
  2. Turėti kaip įmanoma daugiau laisvės perskirstant gautas lėšas valstybių lygiu. Kitaip tariant, kaip įmanoma labiau kovoti su bet kokiais reikalavimais dėl ES lėšų panaudos.
  3. Maksimizuoti ES kaip įrankį skolintis lėšoms.

Būtų klaidinga manyti, kad šios šalys, kaip kartais teigiama, siekia kuo didesnio Sąjungos biudžeto. Didesnis biudžetas joms yra aktualus tik tuo atveju, jei papildomos lėšos nukreipiamos tiesiai valstybių vyriausybėms.

Didesnio ES vaidmens ar strateginio investavimo Sąjungos mastu jos nesiekia ir netgi aktyviai jam priešinasi, mat kiekvienas centas, kurį perskirsto 27 šalių blokas, — tai centas, kurį galėtų perskirstyti jos pačios. Kaip jau buvo minėta ir pirmoje teksto dalyje, lengviausia jas apibendrinti siekiu žvelgti į ES tik kaip į įrankį jų biudžetams subalansuoti.

Jų politinės darbotvarkės yra itin ribotos, todėl, pavyzdžiui, kad ir Lietuvos atveju, mes negirdime apie jokias viešas diskusijas dėl ES politikos. Matome tik spaudos pranešimus apie tai, už kokias išmokas kovosime ir kokias išmokas išsikovojome. O Lietuva juk yra labai aktyvi derybų dalyvė.

DFP biudžeto sudėtis labiausiai atspindi sanglaudininkų interesus

1-asis paveikslėlis iliustruoja, kaip ilgalaikio biudžeto pasiūlymų projektuose kito asignavimai trims didžiausioms sritims (bendrai visuose pasiūlymuose sudarančioms apie 80 proc. visos ES daugiametės finansinės perspektyvos) per dvejus derybų metus. Patogumo dėlei asignacijų sritis pavadinau kiek įmanoma suprantamiau, šiek tiek nukrypdamas nuo oficialių pavadinimų.

Bendra biudžeto dinamika, kaip matyti iš teiktų pasiūlymų, reikšmingai nekito: žemės ūkio ir sanglaudos bei pagalbos ekonomikai eilutės sudaro didžiąją dalį biudžeto. Žodžiu, investicijos į ekonomiką, siekis mažinti atskirtį tarp skirtingų ES valstybių per regionines investicijas ir žemės ūkis tebėra didžiausi ES prioritetai. Taigi sanglaudos valstybės visiškai išsaugojo norimąjį biudžeto status quo. Sakau status quo, nes identišką situaciją rasime ir praeitoje DFP.

Antra, taip pat matyti, jog tiek abi Europos Komisijos, tiek Europos Parlamentas siekė padidinti santykines biudžeto asignacijas, skiriamas inovacijoms ir bendrai rinkai, bent jau simboliškai — nuo daugiau kaip 0,5% iki daugiau kaip 3%.

Ši eilutė pasižymi tuo, kad apima didžiąją dalį programų, kuriose Europos Komisijai tenka lemiamas vaidmuo vertinant, kur investuoti lėšas. Kaip tik todėl šalys narės visada stengiasi sumažinti šią biudžeto dalį. Kitaip tariant, šalys narės kovoja už tai, kad ES institucijos bloke vaidintų mažesnį vaidmenį, o jos pačios — didesnį.

Iš skaičių matyti, kaip atsargiai yra siekiama kad ir ribotai mažinti šiuos „skurdžiųjų šalių“ fondus, taip pat ir tai, kad sanglaudininkai spiriasi dėl kiekvieno cento. Tie, kas skaitė pirmąjį tekstą, prisimins, jog toks pat likimas ištiko Junckerio vadovautą Komisiją.

Tuo tarpu užmetę akį į bendrą DFP ir priemonės „Next Generation EU“ (NGEU), skirtos gaivinti ekonomiką, paketą, pamatysime, kad santykinė sanglaudininkų mylimos politikos dalis netgi dar labiau išaugo ir kad tai buvo pasiekta sumažinus visas kitas sritis. Akivaizdžiai tai matyti iš antrojo paveikslėlio.

Kodėl taip stipriai pasikeitė situacija, suprasti nesunku. Štai kaip atrodo NGEU biudžeto projektas septyneriems metams, kurio bendra vertė 750 mlrd. EUR, po to, kai jį patvirtino Europos Vadovų Taryba su paprastais paaiškinimais, kam jis naudojamas:

Atsigavimo ir atsparumo įrankis (RRF)672,5 mlrd. EURItin lankstus finansinis įrankis, kuris įgyvendinamas šalims narėms sukuriant investicinį planą ir patvirtinant jį Europos Komisijoje. Tikslas padėti valstybėms suvaldyti krizės padarinius.
– Iš jų paskoloms360 mlrd. EURItin aktualu valstybėms su išaugusiomis skolomis, tokioms kaip Italija, kurios tada per ES gali pigiau skolintis. Atsakomybės už paskolos gražinimą lieka pačioms valstybėms.
– Iš jų dotacijoms312,5 mlrd. EURDotacijos iš skolintų lėšų, skirtos lėšų telkimui nacionalinių valstybių ekonomikos atsigavimo skatinimo planams. Jas gražinti įsipareigoja Europos Sąjunga.
ReactEU47,5 mlrd. EURTikriausiai lanksčiausias iš visų įrankių, kurio biudžetas tiesiog padalijamas valstybėms narėms per asignacijas, atsižvelgiant į jų ekonomikų stiprumą.
Kaimo plėtra7,5 mlrd. EURRegionams skirtas fondas, kurio pagrindiniai tikslai yra inovacijos žemės ūkyje, miškuose, bioįvairovės saugojimas, atsakingesnis žemiškųjų išteklių vartojimas, ekonominė plėtra kaimo vietovėse.
Europos horizontas5 mlrd. EURMokslinių tyrimų finansavimas.
InvestEU5.6 mlrd. EURJunckerio plano tąsa – skiriamos investicijos pagal kruopščiai atrinktus projektus, su tikslu skirti finansavimą ten, kur galimas didelis potencialas arba didelis efektas. Veikia panašiai kaip alternatyva privačioms investicijoms ten, kur privatūs investuotojai tiesiog nebūtinai rizikuotų investuoti.
Teisingos pertvarkos fondas (TPF)10 mlrd. EURInstrumentas su dviem skirtingomis funkcijomis — pirma, jis siekia skatinti sanglaudos fondų lėšas su gerokai lankstesnėmis sąlygomis nukreipti investuoti į aplinkai ir klimatui palankią politiką — nuo darbuotojų kompetencijų kėlimo iki mokslinių tyrimų ir verslo. Antra, atsižvelgiant į tai, jog valstybės nenori, kad jų lėšų panaudojimas būtų reguliuojamas, šios papildomos investicijos skiriamos projektams, kuriuose numatyta suteikti didesnį vaidmenį ES institucijoms prižiūrėti projektų kokybę ir raidą.
RescEU1,9 mlrd. EURHumanitarinės pagalbos fondas, pasitelkiamas nelaimės atvejais.

Ką slepia šie skaičiai? Beveik visas šis paketas yra orientuotas į prasiskolinusias Pietų Europos valstybes arba skirtas sanglaudos politikai Rytų ir Centrinės Europos valstybėse. Jei išskirsime papildomas asignacijas programoms, kuriose Europos Komisija turi reikšmingesnį žodį – tai jos bendrai nesudarys nė 3 proc. viso pagalbos paketo biudžeto:

  • Europos Horizontas (0,6%)
  • InvestEU (0,7%)
  • RescEU (0,25%)
  • TPF (1.3%)

Beje, daug pasako ir tai, kad pirminiame Europos Komisijos pasiūlyme šioms programoms buvo prašoma daugiau lėšų. Bendras Europos Komisijos aktyviai kuruojamų programų krepšelis komisijos pasiūlyme sudarė apie 17% šio biudžeto, arba lygiai šeštadalį, tačiau net ir tai valstybėms narėms buvo per daug.

Kitaip tariant, dėl taupiųjų šalių biudžetas buvo karpomas, o dėl sanglaudininkų — trinamos tos biudžeto eilutės, kurios finansuotų ES institucijų vykdomą politiką.
Tiems, kurie Lietuvoje tikisi, jog iš kažkur ateis mistinė ES ir išspręs mūsų problemas, tai iškalbingas atsakymas, kodėl to niekad nesulauksime — nes ne ES mus valdo, o mes ją. Tą demonstruoja ir pačių valstybių elgsena bei pareiškimai.

Pinigai be įsipareigojimų

Italijos premjeras Giuseppe Conte prieš Europos Vadovų Tarybos susitikimą viešai pareiškė, kad be Europos obligacijų nesutiks patvirtinti naujos DFP. Italijai reikėjo pigesnio būdo skolintis. Vis dėlto Europos obligacijos neatsirado, tačiau Italija liko patenkinta. Mat ši iniciatyva taip pat leis jai skolintis pigiau. Italijai nesvarbu, kokiu būdu ji finansuos savo viešojo sektoriaus skolą. Svarbu turėti įrankį. Duokit pinigų be reformų — toks buvo Italijos moto.
Kitas pavyzdys — Čekijos ministras pirmininkas Andrejus Babišas, kuris derybų metu atvirai pareiškė, kad iš sanglaudos fondų yra tiesiog lengviau įsisavinti „lėšas“, todėl jie visi palaikė Teisingos pertvarkos fondo mažinimą. Vėlgi niekas nė nemėgina apsimetinėti — lėšos ne investuojamos, o „įsisavinamos“. Sentimentas, kurį tikrai pažįsta kiekvienas, kas seka Lietuvos politiką. Nors, kita vertus, tai Čekijai netrukdo siekti kuo didesnio finansavimo iš šito neva nereikalingo fondo, negana to, net pats ministras pirmininkas, tikėtina, painioja privačius ir viešus interesus, mat jo įmonė pretenduoja į šias subsidijas.

Labai panaši, tačiau dar absurdiškesnė situacija čia susiklostė su Lenkija, kuri yra vienintelė valstybė, atsisakiusi įsipareigoti įgyvendinti ES klimato kaitos tikslus, mat Lenkija generuoja beveik 80% elektros energijos pasitelkdama klimatui itin žalingus būdus — naftą (28,2%) ir anglis (47,1%). Lenkijos motyvai paprasti: žalinimo politika Lenkijai yra nenaudinga, nes anglies kasyklose dirba daug lenkų ir reikia saugoti jų darbo vietas.

Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles’is Michelis, Europos Parlamentas ir Europos Komisija vieningai siekė finansavimą šalims susieti su įsipareigojimu įgyvendinti klimato kaitos tikslus. Tačiau rezultatas yra toks, kad minėtas Teisingos pertvarkos fondas, skirtas padėti valstybėms transformuoti savo ekonomikas, buvo sumažintas daugiau kaip per pusę, o Lenkija nieko neįsipareigojo, tačiau vis vien užsitikrino mažiausiai 2 mlrd. papildomų eurų iš minėto fondo.

Lenkijos ministras pirmininkas Mateuszas Morawieckis liepos 21-ąją tiesiai šviesiai savo tviterio paskyroje parašė, kad Varšuva per šias „pergalingas“ derybas išsiderėjo geresnes sąlygas nei siūlė Europos Komisija — 50% investicijų be jokių įsipareigojimų. Atkreipiu dėmesį į frazę „jokių įsipareigojimų“.

Kitas momentas — tai įstatymo viršenybė, apie kurią tiek daug kalbėta. Apie Lenkiją ir Vengriją jau yra prabylama net Vašingtono koridoriuose, tačiau Lenkijos teisingumo ministro Zbigniewo Ziobro išsakyta mintis, kad įstatymo viršenybės principo laikymasis yra institucinė vergovė, verta atskiro paminėjimo.

Vis dėlto galbūt nėra ko stebėtis, jog absoliučią galią pajutę lenkų politikai bet kokią atskaitomybę laiko vergove. Smagu juk už nieką gauti lėšas, reikalauti pinigų net iš tų fondų, kurių politikos nepalaikai, tačiau nebūti niekaip ir niekam finansiškai atskaitingu.

Taip atrodo klubas, kuriam priklausome ir mes. Todėl mes reikalaujame kažkokių keistų kompensacijų už emigracijas, teikiame melagingą informaciją apie neva menką Lietuvos finansavimą, išskirdami ūkininkus, tačiau nevertindami bendrų asignacijų.

Lietuvos pozicijai paskirsiu visą kitą tekstą, o kol kas tiesiog siūlau pažiūrėti, kaip atrodo visi šie nuolatos skriaudžiami ES „vargšai“, kuriems visąlaik trūksta pinigų ir su kuriais visi siekia susidoroti, nors 80% biudžeto yra orientuota būtent į juos.

Trečiajame paveikslėlyje pateikiu 2014-2019 metų (2020 metų biudžeto dėl akivaizdžių priežasčių dar negalima įtraukti) grafiką, kuris rodo, kiek procentų nuo visų valstybės gautų pajamų, atskaičius visas įmokas į bendrą ES biudžetą, sudaro ES skirtas finansavimas. Arba dar paprasčiau: kiek centų nuo kiekvieno gauto euro valstybėje narėje (nesvarbu, ar jį gavo verslas, ar tai buvo parama valstybei, ar palūkanos iš indėlių žmonių sąskaitose – įtraukiama viskas) atkeliavo iš ES iždo.

3 pav. Valstybių įmokų į/išmokų iš ES biudžeto balansas, procentais nuo bendrųjų nacionalinių pajamų

Matome, kad kiekvienas „gautas“ euras Lietuvoje, vidutiniškai tris centus atsineša iš ES. Beje, penkiolika iš šių 17-os valstybių pasirašė ir viešą deklaraciją, kurioje reikalauja, kad 2021-2027 metų daugiametėje finansinėje perspektyvoje asignacijos valstybėms šiuose fonduose nekistų. Kroatija ir Italija, išskirtos oranžine spalva, deklaracijos nepasirašė. Italija dėl to, nes jai aktualiau yra tiesiog paskolos, o Kroatija, tikėtina, todėl, kad kaip tik tuo metu pirmininkavo deryboms. Ar joms pasisekė? Atsakymą galima rasti 4-ajame paveikslėlyje.

4 pav. 2014-2020 ir 2021-2027 DFP asignacijų žemės ūkiui ir sanglaudai palyginimai

Net jei atmesime dėl pandemijos ES suteikiamas paskolas valstybėms ir liksime prie įprastinių biudžeto eilučių, rekordiškai menkame Sąjungos biudžete parama sanglaudai išaugo apie 30%. Ir tai tuo atveju, jeigu skaičiuojame labai konservatyviai. Tai, žinia, nestebina, mat tai kaip tik tos biudžeto eilutės, per kurias siekiama paveikti ir krizės sukeltus padarinius. Kita vertus, krizę valdyti galima ir ES kuruojamomis programomis.

Šiuo atveju, didžiąją dalį šių lėšų skirstys pačios valstybės. Nors konkrečios asignacijos dar turės paaiškėti, mat valstybės dabar derina planus su Europos Komisija, tačiau duomenys, kuriuos skelbia Lietuvos finansų ministerija, tai patvirtina — Lietuvai jau yra numatyta apie 14,6 mlrd. EUR. Netgi darant prielaidą, kad Lietuva 2020-aisiais įsisavins kiek daugiau lėšų nei per 2014-2019 metus, tai vis vien reikštų bent 20% didesnę paramą.

Taigi sanglaudininkai tikrai nugalėjo. Ir tas padidėjimas didžiąją dalimi bus finansuotas aukojant ES politiką ir siekį stiprinti ES institucijų vaidmenį. Išskirtinis momentas čia tas, kad šįsyk visi ES piliečiai mūsų pagalbai „susimes“ tiesiogiai. Mat kaip jau rašiau praeitoje šio teksto dalyje — turtingosios šalys papildomai prisidėti nesutiko, tačiau visa ši gerovė buvo pakabinta ant ES piliečiams įvedamų mokesčių, kurių tikslas yra žalinimo politika. 

Pats sau visas derybas dėl biudžeto apibendrinu šitaip — taupiosios šalys, besipriešindamos sanglaudininkams, mažina visą biudžetą, o sanglaudininkai kiekvieną centą mėgina gobšiai susigrobti savo nacionalinėms vyriausybėms.

Dėl to mes paprasčiausiai liekame su ES, tačiau be jokio realaus europinio biudžeto — tiesiog su turtingųjų valstybių perskirstyta gerove mažiau turtingosioms. Ir tai nėra hiperbolė, mat būtent tai atvirai deklaruoja sanglaudos politikos šalininkai. Būtent už tai kovoja ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Būtent tai palaikė ir valstiečių-žaliųjų vyriausybė.

Jau girdžiu šaukiant, jog taip negali būti — juk mums kas nors tai pasakytų. Iš tiesų, jei prasiskverbsime per tuščią triukšmą, tai pamatysime, kad daug kas apie tai kalba. Na galbūt mažiau Lietuvoje.

Gali kilti pagrįstas klausimas, kodėl tada, atsidarius svetainę „YouTube“, į mane žvelgia Europos Komisija ir pasakoja apie beprecedentį ES solidarumą ir milžinišką kovą su klimato kaita.

Tačiau į tai, kaip Europos Komisija konstruoja savo pergalę, pamėginsime pažvelgti kitame tekste. Nepamirškite, kad šiais laikais politikoje pralaimėjusių nebūna — tik gyvenime, nes kažkas už visas tas nesibaigiančias pergales turi sumokėti.

Tuo tarpu laimėti visada galima deklaracijomis, kurios realybę paslepia po didingais skaičiais ir skambiomis frazėmis. Taip Lietuvoje atsirado ir gerovės valstybė, bei milijardas milijonui. Taip ES biudžete atsirado ir beprecedentis solidarumas. Europos piliečių dauguma dar net nežino, kad mokės, tai juoba nežino ir už ką mokės.

Tai yra didžiausias tikrasis sanglaudininkų laimėjimas. Taip pat ir Lietuvos. Tiesa, smalsu, ar kada nors ateityje istorikai šitai aprašinės kaip Lenkijos, Lietuvos, Vengrijos, Čekijos ir kitų panašių valstybių pergales. Ar viską tiesiog apibūdins Pyro pergale. 

Šaltiniai:

https://www.europarl.europa.eu/thinktank/infographics/mff2021-2027/index.html

https://ec.europa.eu/budget/graphs/revenue_expediture.html

https://www.endseurope.com/article/1698089/concern-czechias-alleged-plans-eu-transition-fundsx

https://www.politico.eu/article/italys-conte-threatens-to-block-next-eu-summit-over-eurobonds/

https:/www.euractiv.com/section/economy-jobs/news/hungary-and-poland-veto-stimulus-against-pandemic

https://www.climatechangenews.com/2020/07/21/poland-bails-coal-yet-wins-access-eu-climate-funds/

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą