Nausėdos „įspūdingi skaičiai“ neįtikino Europos Parlamento

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Šiandien, Liepos 23-ąją, Europos Parlamentas balsavo dėl rezoliucijos, kuria išreiškė savo poziciją dėl Liepos 21-osios Europos Vadovų Taryboje (EVT) priimto biudžeto susitarimo. Apie patį susitarimą Europos Žiniose jau rašėme [1], tačiau gerokai svarbiau už patį susitarimą, yra potenciali šio susitarimo kaina Europos Sąjungos ateičiai. Šiandien Europos Parlamentas nedviprasmiškai pasakė, jog šis susitarimas yra absoliučiai nepriimtinas Europos žmonėms ir savyje netalpina jokių ilgalaikių, strateginių Europos tikslų.

Šis dokumentas taip pat yra viešas Europos Parlamento įsipareigojimas Europos žmonėms, kad jie nesitaikstys su, cituojant Gitaną Nausėdą, „įspūdingais skaičiais“ biudžete, jeigu tie skaičiai slepia niūrią realybę, kad mes atsisakome demokratinių vertybių, skaidrumo ir paties Europos Sąjungos projekto.   

Europos Vadovai alpsta ne tik nuo įspūdingų skaičių, tačiau ir nuo įspūdingos galios

Bene pati didžiausia EVT susitarimo problema yra tai, kad pinigus, kuriais dabar mėgina švaistytis visi Europos vadovai kažkaip grąžinti turės Europos Komisija iš mokesčių, kuriuos ji įves. Tačiau ji net neturi jokių teisių ir galimybių tuos mokesčius įvesti – tą privalėtų įteisinti kiekviena valstybė individualiai.

Kitaip tariant, pasiskolinkime šiandien pažadėdami padengti tas skolas iš pinigų, kurių galimai net nebus. Nebent Lietuva ir jos žmonės bus maloningi atėjus laikui ratifikuoti naujus europinius mokesčius. Žmonės, kurių niekas neperspėjo ir su kuriais niekas apie tai nekalbėjo. Žmonės, kurie po to galvos, kad tai mistinė „Europos Sąjunga“ sugalvojo, o ne Gitanas Nausėda įsipareigojo.

Kalbėkime apie „įspūdingus skaičius“, apie „beprecedentį solidarumą“ – tik su visuomene ir piliečiu solidarizuotis pamirškime. Už tai su įmokomis galima pradėti solidarizuotis iš karto – čia juk visiškai kitas ir atskiras klausimas. Toks labiau iš intymiųjų serijos, kaip koks asmeninis romanas.

Būtent taip ir atsirado „įspūdingais“ įvardinti Gitano Nausėdos skaičiai. Todėl padidintos išmokos ūkininkams nėra jokia pergalė, nes jie visvien turės būti padengti mokesčių mokėtojų pinigais, tačiau apie štai prezidentas net nekalba. Apie tai vengia kalbėti ir kiti Europos lyderiai. Ir net jei visgi tie mokesčiai atsirastų, tai Lietuvos prezidentas net jų neįsivedęs, jau nukreipė jų srautus į statybininkus ir pateikė tai kaip milžinišką pergalę.

Tuo tarpu kai vieną dieną ES šalims iš dangaus nukris papildomi aplinkosauginių mokesčių įstatymų projektai, tai nacionalinių šalių politikai patogiai vaidins, kad čia yra mistinės Europos Sąjungos politika, nors tos politikos vaisius mėgina nuraškyti jau šiandien, jai dar esant idėjų stadijoje.

Visgi labiausiai tikėtinas scenarijus šiai dienai nesukūrus jokio aiškaus instrumento iš kur tos lėšos atkeliauja, tai tų skolintų lėšų dengimas iš ateinančio Europos Sąjungos biudžeto. Kitaip tariant – iš ateities.

Biudžeto, kuris ir dabar yra neįtikėtinai menkas, nes vidutiniškai sudaro viso labo 2% viešųjų pinigų ES. Ir ant tų varganų 2% kabo visas ES ilgalaikis projektas, ir būtent tie pinigai, labai tikėtina, bus dar labiau raškomi, jei šis susitarimas išliks. Jei Europos Sąjungos galimybės jau dabar ribotos – tai galime tik įsivaizduoti, ką tai reikštų ateityje.

Negana to, Europos Vadovai taip pat nusprendė faktiškai iškastruoti ir pačias Europos Sąjungos institucijas ne tik planuojant, kaip tos lėšos bus panaudotos, tačiau net ir vertinant, kaip efektyviai jos buvo panaudojamos, ir apskritai vykdant biudžeto kontrolę. Perkeldami didžiąją dalį naujų asignacijų kone tiesiai valstybių vadovams. Labai patogu. Kažkas kitas atsakingas už tai, kaip reikės surinkti pinigus, bet mes patys įsivertinsime, kur ir kaip, ir kiek prisiskolinsime.

Būtent šis aspektas yra pati ciniškiausia dabartinių Europos lyderių susitarimo dalis, mat jie ne tik nusprendė šiandien valgyti cepelinus iš rytojaus bulvių, tačiau dar ir užrakino traktorių tvarte, ir paslėpė raktą pakabinę viską tiesiog ant pažado, kad visos 28 ES valstybės atėjus laikui bus labai draugiškos ir jį grąžins. Vyšnia ant torto tampa tai, kad šios masyvios lėšos visų pirma ir skiriamos būtent bulvėms pirkti, karpant jas nuo lėšų moksliniams tyrimams, švietimui, studentams, švaresnei ir sveikesnei aplinkai, bei apskritai sveikatai, bei inovacijoms.

Apie tai yra ir šios parlamente priimtos rezoliucijos teksto dalys [2]:

„dar kartą pakartoja, kad Parlamentas nepritars DFP be susitarimo dėl ES nuosavų išteklių sistemos reformos, įskaitant naujų nuosavų išteklių krepšelio sukūrimą iki 2021–2027 m. DFP laikotarpio pabaigos, kuriuo turėtų būti siekiama padengti bent su NGEU susijusias išlaidas (pagrindinę sumą ir palūkanas), kad būtų užtikrintas NGEU skolos grąžinimo plano patikimumas ir tvarumas; pabrėžia, kad šiuo krepšeliu taip pat turėtų būti siekiama sumažinti BNP pagrįstų įnašų dalį;


<..>

atkreipia dėmesį į susitarimą dėl bendros NGEU apimties; apgailestauja dėl to, kad buvo drastiškai sumažinti dotacijų komponentai, o tai sutrikdė dotacijų ir paskolų pusiausvyrą ir pakenks ekonomikos gaivinimo pastangoms, ypač atšaukus novatoriškas programas, pvz., Mokumo palaikymo priemonę; mano, kad dėl šių sumažinimų sumenks priemonės pajėgumas ir jos poveikis transformuojant ekonomiką; apgailestauja, kad kai kurios valstybės narės ir vėl derėjosi atsižvelgdamos į veiklos biudžeto balansą ir visiškai nepaisydamos bendros buvimo bendrosios rinkos ir visos ES narėmis naudos; ragina Tarybą pagrįsti, kodėl per pandemiją drastiškai sumažintos iniciatyvai „ReactEU“, programoms „Europos horizontas“, „EU4Health“ ir KPTBP skiriamos lėšos ir, laikantis žaliojo kurso, programai „InvestEU“ bei Teisingos pertvarkos fondui skiriamos lėšos;

<..>

primena, kad Parlamentas kartu su Taryba yra biudžeto valdymo institucija; todėl reikalauja, kad galėtų visapusiškai dalyvauti taikant ekonomikos gaivinimo priemonę, laikantis Bendrijos metodo; prašo, kad Komisija pateiktų tikslinę Finansinio reglamento ir Tarpinstitucinio susitarimo dėl biudžetinės drausmės, bendradarbiavimo biudžeto klausimais ir patikimo finansų valdymo peržiūrą, siekiant įtvirtinti biudžeto valdymo institucijos vaidmenį suteikiant leidimą per metinę biudžeto procedūrą naudoti išorės asignuotąsias pajamas;

pabrėžia, kad aiškus ir realistiškas skolų grąžinimo planas yra labai svarbus bendrai NGEU sėkmei ir yra visos ES patikimumo išbandymas; mano, kad susidariusi skola neturi būti grąžinama būsimų ES biudžetų ir būsimų Europos piliečių kartų sąskaita ir kad reikia kuo greičiau padėti ją mokėti; ragina teikti aiškią informaciją apie Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės išlaidas ir šiuo tikslu taikyti atitinkamus skaidrumo reikalavimus, įskaitant reikalavimus skelbti galutinių naudos gavėjų sąrašą;“

Vardan bulvių aukosime ne tik mokslą ir sveikatą, bet ir pačią demokratiją

Antras daugiausiai pasipiktinimo sulaukęs momentas buvo tai, kad Europos Vadovai savo susitarime išmetė ne tik Europos ekonominius interesus, finansinį tvarumą ir bet kokią ilgalaikę strategiją, tačiau net ir teisės viršenybės principus. Kol Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas ir net EVT pirmininkas Šarlis Mišelis viešai aiškino, kad teisės viršenybės principai buvo apginti, mat suprantama, kad vakarų pasaulyje, užu post-sovietinės erdvės, šis klausimas yra neįtikėtinai jautrus, Lenkijos premjeras Mateušas Moravieckis ir Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas bendrai surengtoje spaudos konferencijoje šią rezoliuciją pavadino pergale kaip tik dėl to, kad ten neliko jokių aiškių sąsajų tarp ES išmokų ir demokratinės sistemos užtikrinimo valstybėse.  

Taigi Europos vadovai faktiškai šiuo susitarimu iškastravo ne tik Europos Komisiją, Europos Parlamentą, tačiau ir kitas Europos Institucijas – tokias kaip Europos Teisingumo Teismas. Būtent apie šį aspektą daugiausiai rašo visa Europos Sąjungos politines realijas analizuojanti tarptautinė žiniasklaida abipus Atlanto. Ir tai neturėtų stebinti, mat jei Rytų Europos valstybėms teikiant prašymus stojimui į Europos Sąjungą šiųjų atstovai būtų viešai pripažinę, kad laužys būtent šias ratifikuotas ES sutartis ir demokratinius principus – mažai tikėtina, kad bent viena iš tokių valstybių būtų galėjusi apskritai būti priimta. Neturėtų stebinti ir tai, kad būtent šis klausimas rezoliucijoje yra pats pirmasis prioritetas:


labai apgailestauja dėl to, kad Europos Vadovų Taryba gerokai susilpnino Komisijos ir Parlamento pastangas laikytis teisinės valstybės, pagrindinių teisių ir demokratijos principų įgyvendinant DFP ir priemonę „Next Generation EU“ (toliau – NGEU); dar kartą patvirtina savo reikalavimą užbaigti vienos iš teisėkūros institucijų darbą dėl Komisijos siūlomo ES biudžeto apsaugos mechanizmo, kai kyla sisteminė grėsmė ES sutarties 2 straipsnyje įtvirtintoms vertybėms ir kai kyla pavojus Sąjungos finansiniams interesams; pabrėžia, jog tam, kad šis mechanizmas būtų veiksmingas, jis turėtų būti aktyvuotas atvirkštine kvalifikuota balsų dauguma; pabrėžia, kad šis mechanizmas neturi daryti poveikio valdžios sektoriaus subjektų ar valstybių narių pareigai atlikti mokėjimus galutiniams paramos gavėjams arba lėšų gavėjams; pabrėžia, kad Reglamentas dėl teisinės valstybės principo bus priimtas taikant bendro sprendimo procedūrą;

Taigi, tokio milžiniško ažiotažo kontekste, kai Angela Merkel vaikščioja į Europos Parlamentą ir prašo jį tiesiog viską palaikyti avansu – tikrai Lietuvai juk priklauso irgi turėti poziciją. Ir Lietuvos žmonėms žinoti, ką visgi sako Lietuva, ko siekia Lietuva, kas vyksta Europos Sąjungoje. Kaip tik todėl juk ten siunčiame demokratiškai išrinktą mūsų valstybės prezidentą, kuris visų mūsų vardu mus atstovauja ir parveža mums visas naujienas.

Arba Ne.

Nes klausantis Gitano Nausėdos pokalbio su žurnalistais, susidaro įspūdis, kad jam įdomesni jo akiniai, nei viso kontinento ateitis ir raida. Visi populiariausi ES naujienų portalai šias problemas vienokia ar kitokia forma paminėjo poros valandų bėgyje po Europos Vadovų Susitarimo [3][4][5], kai kurie ypatingai akcentuodami teisės viršenybės klausimus . Tuo tarpu net ir spėjęs grįžti į Lietuvą mūsų prezidentas ne tik kad užklaustas pradėjo šnekėti apie visiškai nesusijusius dalykus, tačiau galiausiai apskritai suklaidino žurnalistus. Mat jo trumpas „taip“ į klausimą, ar susitarime liko ryšys tarp teisės viršenybės principų ir ES išmokų, yra tiesiog elementarus melas.

Tai yra didžiulė tragedija atsižvelgiant į tai, kad iš tiesų tik prezidentas turi aiškius įgaliojimus ir pirminę prieigą prie informacijos apie derybų eigą, išsakytus argumentus ir sutarimo realias apimtis. Europos Vadovų Taryba, kuri susideda iš demokratiškai išrinktų valstybių narių vadovų, yra vienintelė ES institucija, kurioje faktiškai neegzistuoja joks skaidrumas, nėra aiškių derybų protokolų ir viskas grįsta vien pasitikėjimu. Suprantama, kad taip siekiama apsaugoti jautrias ir galimai didelio ažiotažo visoje Europoje, o kartais ir visame pasaulyje galinčias susilaukti vadovų pozicijas, tačiau tokiais momentais už tai mokame milžinišką kainą.

Neatsitiktinai ir Makrono lyderystės dienos akivaizdžiai jau suskaičiuotos. Tuo tarpu galima tik pafantazuoti, kiek dar kartų Lietuvos prezidentas turės meluoti Lietuvos žmonėms, kol žmonės pagaliau supras, kokia milžiniška nepagarba demonstruojama visai visuomenei, kai esminiai prezidento darbotvarkės dalykai iš vis yra slepiami. Suprantama, kai prezidentui formaliai ar neformaliai paramą išreiškia visos parlamentinės Lietuvos partijos, nes stoti piestu prieš ką tik išrinkta prezidentą „kenktų rinkimams“ – sunku tikėtis, kad Lietuvoje politika iš vis galėtų veikti. Bent jau ne su tokiais principų ir moralės standartais, kokius turime dabar.

Šis besaikis pataikavimas viešiesiems ryšiems politikus įspraudžia į tokius siaurus rėmus, kad belieka tik prisiminti vokiečių filosofo F.Nyčės trumpą mintį:

Pusė tiesos yra visas melas.

Todėl galiausiai protingesni tiesiog renkasi apskritai apie nieką nekalbėti ir taip tampa visą melą įgalinančia tyliąja dauguma. Nė nekalbant apie tai, kad Prezidentas yra vienas tų politikų, kuris retai sugeba pasakyt net ir pusę tiesos.

Politika be idėjų kovos yra tarsi tvarte uždarytų arklių varžybos. Nieko tad galiausiai jau ir neturėtų stebinti, kad politikai į rinkimus eina darydami video reportažus facebookui, kuriuose stumdo neįgaliųjų vežimėlius po gatves, žaidžia krepšinį ar filmuoja savo namelius draustiniuose.


Ne viskas taip blogai

Kaip ten bebūtų, apie šią susiklosčiusią situaciją mes šiandien galime kalbėti ne kaip įvykusį faktą tik dėl to, kad istorija turi ir gražų posūkį. Europos vadovai nepademonstravo jokio solidarumo, bet tiesiog išsidalino lėšas ir pabandė išsimušti sau dar daugiau galios kaip vaikai prašydami Kalėdų Senelio dovanų, tačiau tai nepraslydo pro Europos Parlamento akis. Tai būtent Europos Parlamentas šiandien demonstruoja solidarumą reikalaudamas mažų mažiausiai tenkinti pirminį Europos Komisijos pasiūlymą. Čia svarbu paminėti, kad Europos Parlamentas paprastai būna daug žingeidesnis už Europos Komisiją su savo pasiūlymais biudžetui. Tai šiuo atveju demonstruojamas solidarumas ne tik tarpusavyje, tačiau ir su visomis Europos Sąjungos institucijomis. Žmonės iš skirtingų šalių, skirtingų politinių grupių, tačiau vienu balsu.

Greičiausiai teisi buvo profesorė, buvusi Portugalijos švietimo ministrė, europarlamentarė, buvusi Europos Komisijos Pirmininko patarėja, Maria Carvalho, kai šį susitarimą įvardyjo siekiu griauti visą Europos Sąjungos projektą. Visgi ji neliko viena su šiuo sentimentu. Sąžiningai išklausiau absoliučiai visus europarlamentarų pasisakymus bent jau Europos Liaudies partijos frakcijoje ir nebuvo nei vieno, kuris nebūtų labai kritiškas. Taip pat nebuvo nei vieno politiko su didele patirtimi, nei vieno derybininko ar koordinatoriaus, kuris nebūtų vienareikšmiškai pasmerkęs šio projekto. Galiu tik spėlioti, kas buvo kitose grupėse, tačiau užteks paminėti, kad net ir Manfredas Vėberis, kuris eidamas Europos konservatorių partijos pirmininko pareigas, nuolatos atsiduria to taikdario diplomato vaidmenyje, atvirai įvardyjo šį susitarimą ataka prieš Europos Sąjungos valdymo modelį. Galima tik dar kartą pacituoti pačią rezoliuciją:


prieštarauja Europos Vadovų Tarybos pozicijai dėl Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės valdymo, kurį vykdant nukrypstama nuo Bendrijos metodo ir taikomas tarpvyriausybinis požiūris; mano, kad toks požiūris tik apsunkins Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės veikimą ir susilpnins jos teisėtumą; primena, kad Parlamentas yra vienintelė tiesiogiai renkama ES institucija; ragina taikyti ex ante demokratinę ir parlamentinę kontrolę, todėl reikalauja būti įtrauktas priimant deleguotuosius aktus, taip pat atliekant ex post tikrinimą, ar lėšos pagal Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę yra išleidžiamos tinkamai, atitinka ES piliečių interesus, užtikrina tikrą jų pridėtinę vertę ES ir jomis remiamas ekonominis ir socialinis atsparumas; reikalauja visiško galutinių naudos gavėjų skaidrumo; tvirtai laikosi nuomonės, kad už Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonę atsakingi Komisijos nariai turėtų būti visiškai atskaitingi Parlamentui;

Asmeniškai, nes pažadėjau


Visada mėgstu tekstus užbaigti asmeniškais, dažnai lyriškais nukrypimais, nes stengiuosi būti žmogumi, kuris kalbasi žmonėmis, o ne vaikštančiu reklaminiu lankstinuku ar sensacionalizmo mūza.

Mane labai liūdina, nes užtikrintai žinau, kas yra Gitano Nausėdos argumentų ir siekių architektai. Ir tai yra dabartinė valstiečių žaliųjų vyriausybė. Galbūt nebūtinai ji pati, galbūt tai mišinys lobistų veikiančių per ją, galbūt tai ir politikų siauras mąstymas. Nežinau visų detalių, tačiau užtikrintai žinau, kad vyriausybė ties tuo pradėjo dirbti nuo pat Europos Parlamento kadencijos pradžios. Būtent pats Gitanas Nausėda netyčia prasitarė žurnalistams, kad šis įvertinimas neturėtų atitekti tik jam [6].

Vos tik mums su Aušra pradėjus dirbti Europos Parlamente, Lietuvos atstovybė prie Europos Sąjungos surengė susitikimą į kurį buvo pakviesti visi europarlamentarai. Ten dirba puikūs ir malonūs žmonės, tačiau pati pirma žinutė, kurią išgirdom – mane asmeniškai šokiravo. Mat jie paaiškino mums, kad Lietuva turi problemą. Kadangi Europos Sąjunga, bendrai sudėjus visas išmokas, Lietuvai buvo neįtikėtinai dosni, tai dabar labai sunku paaiškinti, kodėl mums vis dar reikia labai daug lėšų. Ir jie aiškino, kad turi vieną idėją – tai mėginti motyvuoti viską tuo, kad gyventojų skaičius sumažėjo.

Vėliau girdėjome būtent ir tai kaip reikia padėti žemdirbiams, kaip reikia daugiau Sanglaudos lėšų, kaip reikia mažiau mokslo. Visi Lietuvos Europarlamentarai pasekė iš paskos. Jau netrukus, dar gūdų lapkričio mėnesį, pašto dėžutėse jau skraidė lobistų paruoštos rezoliucijos. Ropė sakė skambius pareiškimus. Šokiravo matyti ir tai, kad Aušra buvo vienintelė nepasirašiusi.

Kodėl visi politikai sekė iš paskos, sunku pasakyti. Kodėl sekė iš paskos ir prezidentas, taip pat sunku pasakyti. Vienintelė išvada, kurią sugebėjau pasidaryti per metus, kad visi šie žmonės nesuvokia apskritai, koks yra Europos Sąjungos tikslas ir koks yra jų politinių mandatų tikslas. Net nesuvokia, ką jie atstovauja. Visi Lietuvos lobistų siekiai jiems pateikiami, kaip neva visos Lietuvos interesai siekiant didinti Lietuvos biudžetą. Būtent šį sentimentą atkartoja visi Briuselyje dirbantys Lietuvos politikai.

Ir visgi politika tikrai nėra apie tai. Politika yra apie kryptį, apie visuomenės sąrangą, apie tikslus, apie viziją, apie ateities statybas, ne apie lėšų įsisavinimo varžybas. Kaip ten bebūtų, kadangi ir pats dalyvavau rinkimuose ir sulaukiau daugybės žmonių įvertinimo, jaučiuosi turintis pareigą kreiptis ir į tuos, kurie konkrečiai balsavo ir už mane.

Jūsų balsas nebuvo išmestas veltui. Kai absoliučiai visi europarlamentarai ir netgi prezidentas dirba mūsų vyriausybei stodami prieš bendrą Europos Sąjungos viziją, mes sąžiningai skaitėm kiekvieną pataisą ir sekėm kiekvieną žodį.

Ir šiandien pasididžiuodami galime sakyti, kad nepaisant to, jog pusė rezoliucijos teksto atvirai kritikuoja ypatingai Rytų Europos šalių išsiderėtus siekius, mes jų niekada nepalaikėme. Galbūt šiek tiek ir vieniši Lietuvos kontekste, nes vėl ir vėl, ir vėl liekam vieninteliais lietuviais ir kartais netgi vieninteliais atstovais iš Baltijos šalių, kurie bendrumą atranda su senosios Europos konservatoriais. Ir ne tik konservatoriais, tačiau esmė, kad su vakarais. Su senąja Europa. Ne su tuo keiksmažodžiu, kuris lyg inkaras visada grąžina tokias šalis kaip Lietuva į realybę, nes vos tik ištari „post-sovietinė valstybė“ – visiems viskas aišku.

Visgi būtent taip ir atrodo solidarumas. Kai Europos liberalai, socialistai, žalieji ir konservatoriai sugeba per dieną surasti bendrą sutarimą, jūs galite būti tikri – tai ne politikos klausimas. Tai absurdo klausimas.

Ir mes niekada nebuvome to absurdo dalimi.

Dalyvaudamas rinkimuose kartu su Aušros Maldeikienės traukiniu aš nuoširdžiai norėjau tik to, kad Europos Parlamente atsidurtų Aušra. Ir aš žadėjau tik vieną dalyką, kad nesvarbu, ar sutiksit, ar nesutiksit, bet Jūs bent jau turėsit galimybę sužinoti, kas vyksta. Mažai tikėtina, kad per visą šią Europos Parlamento kadenciją bus svarbesnis klausimas, nei šis, o ir šis dar tik prasideda. Visiškai neaišku, kuo viskas užsibaigs.

Nelabai žinau, kaip turėtų jaustis ir visų Lietuvos politinių partijų rinkėjai, kai iš partijų ateina tik siūlymai džiaugtis europine parama, tačiau kurių atstovai tuo pačiu kartu su savo frakcijomis Europos Parlamente balsavo už šią rezoliuciją. Taip pat nežinau, kaip jų galvose sutelpa ir agitacija už kai kuriuos dalykus, kuriuos galiausiai ta pati rezoliucija įvardyja kaip problematiškus. Kaip tai nuosekliai sutelpa jų galvose. Ar tas nuoseklumas apskritai jiems reikalingas. Kartais atrodo, kad dvigubi standartai ir veidmainystė yra tiesiog absoliučiai neatsiejama politikos dalis, nes apie kai kuriuos dalykus Lietuvoje galime tiesiog nekalbėti ir jie praeis paprasčiausiai niekeno nepastebėti.

Kaip suderinamas neįtikėtinai siauros Lietuvos vyriausybės linijos atstovavimas su Lietuvos vyriausybės kritika seimo rinkimuose, su balsavimais už bendrus ES interesus, kurie kertasi su Lietuvos pozicija tiesiog didinti Lietuvos biudžeto krepšelį, absoliučiai ignoruojant tikslinę jo panaudą.

Kaip dera Lietuvos pozicija, kurią perneša ir visi europarlamentarai, ir prezidentas, kad mums yra geriau, jei moksliniai tyrimai ir sveikatos sektorius yra finansuojami mažiau, nes Lietuva iš jų įsisavina mažiau lėšų, kai tie patys finansų srautai skirti pasiekti ir vakcinos nuo koronaviruso finansavimą. Ar 10 iš 11 europarlamentarų, prezidentas ir mūsų premjeras nesupranta, kad ar vakcina atsiras Vokietijoje, ar Olandijoje – juk jos reikia mums visiems? Kas tai? Abejingumas? Narcisizmas? Cinizmas įsivaizduojant, kad visas ES projektas beprasmis ir viskas tikrai yra tik apie biudžeto portfelių įsisavinimą?

Kaip jaučiasi visi šie žmonės, pasirašinėdami po raginimais labiau remti žemės ūkį ir motyvuodami vienu, tiesioginių įmokų akcentu, kai visų pirma visos tos įmokos Lietuvoje didžiąja dalimi išsidalinimos smulkios grupelės suinteresuotojų? Už ką jie agituoja, jei nei prezidentas, nei vyriausybė, nei Europos Sąjunga netgi negali pateikti informacijos, ką realiai gauna ir ką sumoka žemdirbiai skirtingose šalyse? Tai su kokiais argumentais jie eina į derybas? Kaip tikėti jų raginimais tai vertinti kaip pergalę? Žinau, kad negali, nes šito klausėme ir tos pačios Lietuvos atstovybės prie ES, ir pats asmeniškai teikiau ne vieną užklausą į Europos Parlamento tyrimų tarnybą, kuri patikino, jog tokių duomenų nėra ir mes nesame pirmi jų prašantys.

Ar čekų premjeras Babišius sakydamas, kad daugiau lėšų Sanglaudai yra naudinga Čekijai, nes „iš sanglaudos lengviau pasiimti pinigus“, nei iš energetikai ES transformuoti skirdo fondo atspindi visą Rytų Europos mentalitetą, taip pat ir be išimties visų Lietuvos politikų? Visos Lietuvos politinės partijos, kurios taip dažnai mėgsta viena kitą žeminti ir apeliuoti į skirtumus Lietuvos viešojoje erdvėje, patekusios į europinę dimensiją staiga atranda neįtikėtiną bendrystės jausmą. Tuo tarpu rinkėjas prieš rinkimus ir vėl skaitys visokių politologų ir ekspertų paaiškinimus, mėginančius pabrėžti būtent partijų politikos skirtumus. Tai kur atrasti tuos skirtumus?

Galbūt tikrai arčiau tiesos tada yra tas statistinis nusivylęs lietuvis, kuris aiškina, kad Europos Sąjunga panaši į Sovietų Sąjungą. Tik, žinoma, ne pati iš savęs – tiesiog ypatingai postsovietinių valstybių dėka po ES skėčiu, tame aktyviai dalyvaujant ir Lietuvai, plėtojant kažkokį tai keistą vien tik statybininkus ir karvių melžėjas ginantį kolektyvą. Na tai štai proletariatas pagaliau susivienyjo. Ir jį palaiko visi. Tik tokiu atveju tuomet nepamriškime, kad tai tampa ES politikos dalimi ne todėl, kad tai yra ES politika, o tik todėl, kad Lietuvos, Latvijos, Vengrijos, Lenkijos ir išsideri būtent tokią ES politiką, pakeliui nesunkiai net ir demokratines vertybes paaukodamos. Ir kaip matot būtent su tokia politika šiandien turi kovoti Europos Parlamentas.

Visa tai galiausiai susiveda į klausimą, kaip mes, kaip šalis, siekiame save reprezentuoti. Kokioje Europoje norime gyventi po 10 metų. Ar su įspūdingais skaičiais šiandien, kuriuos dešimtmečiais dengs dabartinės ir ateities kartos, ar tegu ir su viso labo adekvačiais, tačiau bent jau pasiekimais?

Tad jaučiuosi turįs moralinę teisę pasididžiuoti stebėdamas Aušrą per televiziją apie tai kalbančią. Pasididžiuoti redaguodamas šį savo tekstą. Pasididžiuoti skaitydamas rezoliucijos pataisas. Pasdididžiuoti matydamas, kaip Aušra atsisako pasirašinėti visokius atsišaukimus net tada, kai lieka viena nepasirašiusi tik dėl to, kad tai nuoširdžiai yra neteisinga dabar jau ne tik visų Lietuvos, bet ir visų Europos žmonių atžvilgiu. Ką aš gerai išmokau per metus Europos Parlamente – tai, kad politiniai klausimai kur kas rečiau yra apie politines pažiūras ir kur kas dažniau apie pareigą tiesai ir nuoširdumui.

Ir mes vienareikšmiškai visada išlikome tos tiesos dalimi.  

[1] https://www.europoszinios.lt/europos-lyderiai-pagaliau-pasieke-susitarima-del-ekonomikos-gelbejimo-plano-ir-daugiamecio-europinio-biudzeto/

[2] https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/B-9-2020-0229_LT.html

[3] https://www.euractiv.com/section/politics/news/council-brokers-historic-stimulus-pact-as-budget-cuts-rule-of-law-retreat-plague-deal/

[4] https://www.ft.com/content/b16ea218-d520-47ab-bab2-bbd4041059b8

[5] https://euobserver.com/economic/148997

[6] https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000115604/nauseda-apie-400-mln-euru-parama-zemdirbiams-tai-tikrai-yra-didziule-suma

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą