Šią Viktoro Orbáno kalbą pavadinau istorine, nes esu įsitikinęs, jog tolimoje ateityje ji būtent taip ir bus vadinama. Ir nesvarbu, ar ateitis iš tiesų priklauso pasaulio orbanams, ar jie viso labo tėra laikina žmonių nepasitenkinimo ir protesto išraiška.
5-asis Tušvanjošo forumas, 2014 m. liepos 26-oji, Tušnadfiurdė
Sveiki, visi! Pagarbūs sveikinimai visiems!
Paskutinį kartą, kai matėmės prieš metus, savo kalbą pradėjau nuo to, jog tai paskutinis Tušnadfiurdės [taip vengriškai vadinasi kurortinis Beile Tušnado miestelis Rumunijos viduryje — G. A.]susitikimas prieš artėjančius nacionalinius Vengrijos parlamento rinkimus. Dabar galiu pradėti nuo to, jog tai pirmasis Tušnadfiurdės susitikimas po rinkimų, ir tuo pačiu pranešti puikias naujienas, kad rinkimus mes laimėjome. Tiesą pasakius, laimėjome dvejus rinkimus: ne tik nacionalinius, tačiau ir Europos Parlamento. Visi čia susirinkusieji tikriausiai žino, kad dar vieni rinkimai — itin didelį svorį ir svarbą Vengrijos valstybės gyvenimui turintys vietos rinkimai — įvyks šių metų spalio 12-ąją. Leiskite man pradėti savo kalbą nuo nepagrįstai mažai dėmesio susilaukusio pastarųjų parlamento rinkimų momento. Rinkimai lėmė tai, kad valdančioji pilietinė, krikščioniška ir nacionalinė jėga — „Fidesz“ ir Krikščionių demokratų liaudies partija — drauge sugebėjo užsitikrinti dviejų trečdalių parlamento mandatų daugumą, viršydami ją tik vienu mandatu. Prisimenu, kaip prieš metus kalbėjome apie tai, kokia graži ir kilni keršto forma būtų, jei už Vengrijos ribų gyvenančių vengrų balsais būtų suformuota nauja politinė dauguma — pelnyta bausmė toms Vengrijos politinėms jėgoms, kurios balsavo prieš siekį iš naujo užmegzti ryšį su etniniais vengrais, gyvenančiais už Vengrijos ribų. Turiu stiprų įtarimą, kad politikoje vis dėlto egzistuoja moralinis balansas. Nors būta gerų priežasčių tuo abejoti, vis dėlto kartais šis įtarimas sulaukia patvirtinimo. Pavyzdžiui, tam, kad per rinkimus būtų laimėta dviejų trečdalių dauguma Vengrijos nacionaliniame parlamente, turėjo būti pasitelkti vengrų, gyvenančių užsienyje, balsai. Ačiū viskam: fortūnai, rinkėjams, vengrų įstatymų kūrėjams, taip pat ir tiems, kurie stojote prieš mus, taip suteikdami šansą gėriui nugalėti. Juk jei nebūtų blogio, kaipgi gėris galėtų įveikti blogį?
Ponios ir ponai!
Mano kalba šiandien nėra susijusi su rinkimais. Mūsų prezidentas pristatė mus kaip režimo keitėjus, ir padarė tai, priminęs režimo pasikeitimą [omeny turimas Vengrijos išsivadavimas iš sovietų — G. A. pastaba]. Režimo pasikeitimas yra ta mūsų kartos patirtis, atsižvelgdami į kurią lyginame viską, matuojame viską, jog pradėtume apibrėžti viską, kas dedasi aplink. Nors tai ir savaime suprantama, vis dėlto tai greičiau trūkumas nei privalumas. Pasikeitimas, kurį išgyvenome, yra labai vertinga patirtis, nes politika, nepaisant to, ką žmonės kartais pagalvoja, — nėra spekuliavimo reikalas. Politika turi būti kuriama iš išgyventų patirčių ir išmoktų pamokų. Vis dėlto nors ši patirtis ir vertinga, pasaulis šiandien keičiasi taip greitai, kad mes ir vėl išgyvename panašią patirtį. Todėl intelektualiai diskutuodami apie ateities kelius, praeities transformaciją turime ir naudoti kaip vertingą patirtį, tačiau ne kaip istorinį atskaitos tašką. Kur kas geresnis laiko atskaitos taškas yra 2008-ieji metai, ir su jais prasidėję poslinkiai finansų, globalios ekonomikos ir didžiųjų karinių galių srityse. Tokia yra mūsų užduotis sau. Papildoma priežastis sau kelti tokį uždavinį — žmonės, gimę vėliau nei mes. Gimusieji 1985-aisiais buvo penkerių metų, kai keitėsi režimas, — jų patirtis yra visiškai kitokia nei mūsų, tad naudoti 1990-ųjų Vengrijos išsilaisvinimo patirtį kaip atskaitos tašką jaunimui sudėtinga. Jie dažnai vengia politinių diskusijų, nes net negali suprasti vyresniųjų aptariamų ateities ir praeities interpretacijų. Aš manau, kad mums būtų naudinga laikyti režimo pakeitimą užbaigtu istoriniu procesu, patirties žinynu, o ne išeities tašku galvojant apie ateitį, nes, jei teisingai suprantu, kasmet mūsų iššūkis yra siekti bendro suvokimo dėl to, kas dedasi aplink, apčiuopti svarbiausius pokyčius ir galbūt pamatyti, kas mums nutiks ateityje. Tad jei tokia yra mūsų užduotis, siūlyčiau prisiminti, kad XX amžiuje įvyko trys didieji pasaulinio režimo pasikeitimai. Jie įvyko Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir 1990-aisiais. Bendra jiems — galbūt jau esu čia tai minėjęs — tai, kad, vykstant pasikeitimams, mes visi aiškiai supratome, jog kitą dieną pabusime visiškai kitokiame pasaulyje. Tai buvo visiškai akivaizdu čia [Tušnadfiurdėje — G. A.] po Trianono sutarties, lygiai kaip ir Budapešte po Antrojo pasaulinio karo. Apsidairę ir pamatę sovietų pajėgų invaziją, žmonės suprato, kad prasideda naujas pasaulis. Pagaliau sėkmingai išvijus komunistus 90-aisiais, jau po pirmųjų parlamento rinkimų pasimatė naujas pasaulis: Berlyno siena griuvo, rinkimai įvyko ir mus pasitiko kitokia ateitis.
Pagrindinis šių mano minčių akcentas: šiandien pasaulyje vyksta panašaus svorio ir svarbos pokyčiai. Galime atsekti pokyčių pradžią — tą momentą, kai tai pasidarė akivaizdu, — tai 2008-ųjų finansų krizė arba, tiksliau, Vakarų finansų krizė. Šio momento svarba nėra tokia akivaizdi, nes žmonės ją patiria visiškai kitaip nei prieš tai aptartais trimis atvejais. 2008-aisias per Vakarų finansinę griūtį nebuvo iki galo aišku, kad nuo šiol gyvensime kitokiame pasaulyje. Slinktis, kuri įvyko pasaulyje, nėra taip ryškiai matoma, kaip per praėjusius tris pasaulinio režimo pasikeitimus, todėl ji lėtai įsismelkė į mūsų galvas tarytum rūkas, besileidžiantis ant žemės. Vis dėlto jei apsidairysime ir paanalizuosime tai, kas dedasi aplink mus, — pamatysime, kad jau šešerius metus gyvename visiškai kitame pasaulyje. Jei pamėginsime pagalvoti, kaip tai paveiks ateitį, — o imtis tokio pakankamai sudėtingo intelektualinio uždavinio visada yra rizikinga — mes pamatysime, kad šių pokyčių įtaka ateičiai tik augs.
Taigi, gerbiamieji ponai ir ponios, siekdamas atskleisti šių pokyčių gylį, visiškai atsitiktine tvarka atrinkau keletą pribloškiančių minčių ir idėjų iš Vakarų pasaulio, ir taip pat vieną ar dvi iš Rytų pasaulio. Jeigu vertintume jas iki 2008-ųjų metų egzistavusios liberalios pasaulėžiūros akimis, būtume šokiruoti. Kita vertus, jeigu pažiūrėsime į juos ne praeities, o dabarties akimis — siekdami suprasti, kaip per pastaruosius šešerius metus pasikeitė vieša retorika, temos ir jų argumentai, šie sakiniai padės mums suprasti, kokį didelį virsmą išgyvena šiandieninis pasaulis.
Labai trumpai: Amerikoje JAV prezidentas daugybę kartų viešai kalbėjo, kad Amerika skęsta cinizme, o visuomenės ir valdžios užduotis yra paskelbti karą šiam cinizmui, kylančiam iš finansų sektoriaus. Iki 2008-ųjų už tokius finansų sektoriaus apibūdinimus būtum buvęs pašalintas iš romiu ir pagarbiu tonu plėtojamo tarptautinio diskurso ir dar apkaltintas piktadaryste už tokias kraštutinai pavojingas kalbas. Tačiau nieko panašaus nevyksta — Amerikos žiniasklaidoje dabar tai skamba nuolatos. JAV prezidentas teigia, kad jei dirbantis amerikietis bus verčiamas rinktis tarp šeimos ir karjeros, tai Amerika neteks savo vietos pasaulio ekonomikoje. Taip pat JAV prezidentas atvirai kalba apie ekonominį patriotizmą. Jis viešai reiškia mintis, už kurias dar ir šiandien Vengrijos provincialiame viešajame gyvenime būtum pasmerktas ir apmėtytas akmenimis. JAV prezidentas taip pat atvirai kalba, kad pirmiausia reikia remti Amerikos verslą, kuris samdo amerikiečius. Įsivaizduoti tokias mintis, idėjas ir sakinius skambant prieš šešerius ar aštuonerius metus, būtų buvę sunkiai įmanoma.
Tęsiant toliau, anot vieno pripažinto analitiko, Amerikos minkštoji galia silpsta, nes šiandienos liberalios vertybės apima korupciją, seksą ir prievartą, o šios liberalios vertybės diskredituoja tiek Ameriką, tiek Amerikos modernizaciją. Atviros visuomenės fondas neseniai paskelbė studiją, kurioje yra analizuojama Vakarų Europa. Joje galima atrasti teiginį, kad Europa buvo taip susitelkus į siekį išspręsti imigrantų problemas, kad absoliučiai pamiršo savo baltųjų darbininkų klasę. Arba, kaip teigė britų ministras pirmininkas, dėl Europoje vykstančių pokyčių daugybė žmonių tapo dykaduoniais, gyvenančiais iš socialinės rūpybos sistemos. Vienas turtingiausių amerikiečių, kuris vienas pirmųjų investavo į kompaniją „Amazon“, teigia, kad gyvename visuomenėje, kuri yra vis mažiau kapitalistinė ir vis labiau feodalinė, ir jeigu neįvyks ekonominė reforma, tai vidurinė klasė apskritai išnyks, o tada, anot jo, „turtingieji bus užpulti šakėmis.“ Todėl, anot jo, reikia susimąstyti, kaip vidurinę klasę kilstelėti į viršų, o ne kaip atimti iš viršaus ir padalinti apačiai. Nesiekiu interpretuoti šių idėjų, viso labo cituoju jas tam, kad atkreipčiau dėmesį į šias naujoves, apie kurias nebuvo įmanoma kalbėti dar vos prieš šešerius metus. Taip pat Amerikoje, kurioje sparčiai išaugo jaunimo nedarbas, kalbai pasisukus apie daugiausia žadančias karjeras, yra teigiama, jog turtingesnių šeimų vaikai turį pranašumą — ir taip kalbama pačioje socialinio mobilumo tėvynėje. Arba pereinant į visiškai kitą temą: kitas gerbiamas analitikas pareiškė, kad internetas, ilgus metus daugybės žmonių liberaliame pasaulyje vertinamas kaip aukščiausias laisvės simbolis, yra kolonizuojamas stambių korporacijų. Anot jo, yra didelis klausimas, ar didžiosios kapitalistinės įmonės, t. y. tarptautinės korporacijos, sugebėtų sėkmingai veikti, jei būtų atsisakyta interneto neutralumo. Tęsiant toliau, noriu aptarti mums brangų ir netikėtą įvykį, kai Anglijos ministras pirmininkas, paprastai iš nepatogumo vengdavęs pristatyti savo partiją kaip krikščionis demokratus, atsistoja prieš visuomenę ir pareiškia, kad krikščionybė yra neatsiejama nuo britiškų vertybių, ir, nepaisant multikultūralizmo, Didžioji Britanija yra iš esmės krikščioniška valstybė, ir tai faktas, kuriuo verta didžiuotis.
Gerbiamieji ponai ir ponios… aš galėčiau pavyzdžius tęsti dar ilgai, tačiau jei leisite, nebešvaistysiu daugiau jūsų laiko pavyzdžiams.
Klausimas toks, ar norint bendrai suprasti, kas vyksta pasaulyje, įmanoma atrasti vieną paaiškinimą visiems šiems pokyčiams? Ar galima apčiuopti vieną, du, tris kertinius aspektus, galinčius paaiškinti viską, kas dedasi apie mus? Galima. Šiais laikais daug kas apie tai galvoja ir dar daugiau kas rašo. Yra išleista ne viena knyga. Aš norėčiau parekomenduoti vos vieną iš tokių idėjų, padedančią suprasti tai, kas dedasi pasaulyje. Mano nuomone, labiausiai provokuojantis ir jaudinantis klausimas, kuris pastaraisiais metais iškilo Vakarų pasaulyje, gali būti reziumuojamas ir supaprastinamas štai taip —konkurenciją, egzistuojančią tarp pasaulio valstybių ir sąjungų, papildė naujas elementas. Ligi šiol visi kalbėjo vien tik apie konkurenciją pasaulio ekonomikoje. Daug kalbėti, rašyti ir analizuoti tarptautiniu mastu vertė globalizacija, ir visa tai yra detaliai žinoma. Mes daugiau ar mažiau galime paaiškinti, kodėl didelis ekonominis žaidėjas, pavyzdžiui, toks kaip Europos Sąjunga, yra konkurencingas ar kodėl jis praranda konkurencingumą. Visgi, anot daugelio, ir aš esu vienas iš jų, šiandien tai nėra esminis klausimas. Tai tebėra svarbus klausimas. Ir kol žmonės gyvena iš pinigų ir ekonomikos, tai bus svarbus klausimas. Tačiau vyksta gerokai svarbesnės lenktynės. Aš jas pavadinčiau lenktynėmis išrasti tokią valstybę, kuri geriausiai geba paversti tautą sėkminga. Kadangi valstybė viso labo tėra būdas organizuoti bendruomenę, bendruomenę, kuri mūsų atveju kartais sutampa su valstybės sienomis, o kartais ne (prie to dar grįšiu) — visa nulemsiantis šiandienos iššūkis gali būti apibendrintas kaip lenktynės atrasti geriausią būdą šioms bendruomenėms organizuoti valstybę taip, kad ši geriausiai gebėtų paversti tautą konkurencinga.
Būtent todėl, gerbiamieji ponai ir ponios, siekis suprasti sistemas, kurios nėra vakarietiškos, nėra liberalios, nėra liberalios demokratijos, galbūt apskritai nėra demokratijos ir vis dėlto geba būti sėkmingos — dabar yra populiari apmąstymų tema. Tarptautinių analizių žvaigždės šiandien yra Singapūras, Kinija, Indija, Turkija, Rusija. Ir manau, jog mūsų politinė bendruomenė teisingai pasiruošė šiam iššūkiui. Jei pagalvosime, ką nuveikėme per pastaruosius ketverius metus ir ką ketiname nuveikti ateinančiais metais, viską suprasti galima mąstant būtent šiuo požiūriu. Mes ieškome naujų būdų (ir dedame visas pastangas surasti kelią, kaip atsisveikinti su egzistuojančiomis Vakarų Europos dogmomis, tapti nepriklausomais nuo jų), kaip perorganizuoti visuomenę taip, kad ji gebėtų būti konkurencinga didžiosiose pasaulio lenktynėse.
Gerbiamieji ponai ir ponios, tam, kad galėtume tai pasiekti 2010-aisiais ir ypač dabar, mums reikėjo drąsios minties, minties, kuri, kaip ir tai, ką kalbu šiandien, esant liberaliai pasaulio tvarkai buvo laikoma šventvagyste. Mes turėjome pasakyti, kad demokratija neprivalo būti liberali. Tik todėl, kad kažkas nėra liberalu dar nereiškia, kad nėra ir demokratiška. Taip pat buvo reikalinga pasakyti, kad visuomenės, kurios kuria savo valstybes ant liberalaus pamato, artimiausiu metu nebesugebės išlikti konkurencingomis ir, labai tikėtina, žengs žingsnį atgal. Nebent sugebės reikšmingais reformuotis.
Gerbiamieji ponai ir ponios, atsispyrę nuo šio taško ir žvelgdami į ateitį, galime aptarti tris mums žinomus skirtingus būdus, kuriais galima vystyti valstybę — tai nacionalinė valstybė, liberali valstybė ir gerovės valstybė. Ir štai klausimas, o kas laukia horizonte? Vengrijos atsakymas į šį klausimą — socialinio aprūpinimo valstybės era. Mes norime sukurti tokią socialinio aprūpinimo sistemą, kuri, kaip jau anksčiau minėjau, savo pobūdžiu nebūtų liberalios prigimties.
Konkrečiai, gerbiamieji ponai ir ponios, tai reiškia, kad turime atsisveikinti su liberaliais visuomenės organizavimo principais ir apskritai su liberaliu požiūriu į pasaulį. Paminėsiu tik du naujosios sistemos elementus — nenoriu leistis į ilgą paskaitą — ir juos paviršutiniškai paliesiu tik tam, kad pajustume klausimo svarbą. Kai kalbame apie santykius tarp dviejų žmonių, fundamentalus liberalaus požiūrio kanonas teigia, jog esame laisvi daryti bet ką, kol tai nepažeidžia kito žmogaus laisvių. Dvidešimt metų, ligi 2010-ųjų, Vengrija gyveno remdamasi į šią tiesą. Vengrija priėmė principą, kuris Vakarų Europoje laikomas universaliu. Vis dėlto Vengrijoje mes užtrukome 20 metų, kol sugebėjome aiškiai pasakyti, jog ši idėja, be patrauklumo intelektualine prasme, absoliučiai nepaaiškina, kas turėtų nuspręsti, kur yra tos mano laisvės ribos. Ir kadangi šio paaiškinimo nėra — kažkas turi jį sukurti. Kadangi niekas nėra paskirtas tai nuspręsti, kasdieniame gyvenime tai nuspręsdavo stipresnė pusė. Mes nuolat jautėme, kad silpnesnieji buvo mindomi. Nebuvo jokio bendro teisingumo principo, galinčio padėti išspręsti konfliktus, kylančius iš nesutarimų dėl abipusiškų laisvių ribų. Stipresnė pusė tiesiog visada buvo teisi: stipresnis kaimynas pasakydavo, kur tau pasistatyti automobilį. Viską visada nuspręsdavo stipresnė pusė, pavyzdžiui, bankas, kuris padiktuodavo, kokios yra tavo būsto paskolos palūkanos ir dar keisdavo jas kaip įsigeidęs. Galėčiau pateikti daugybę pavyzdžių, kurie rodo, ką per 20 metų teko nuolat patirti pažeidžiamoms, silpnesnėms šeimoms su menkesne ekonomine apsauga. Mūsų pasiūlymas, kuriuo remiantis mėginsime sukurti naują Vengrijos valstybę — nebesivadovauti tokiu principu. To padaryti mes negalime tiesiog išleisdami naują įstatymą. Esama principo, jog galite daryti ką tinkamas, jeigu nepažeidi kito žmogaus laisvės. Jis turėtų būti pakeistas nauju principu: nedaryk kitiems to, ko nedarytum pats sau. Ir mes sieksime sukurti pasaulį, kurį galėtume vadinti Vengrijos visuomene, remdamiesi šiuo teoriniu principu — ir politinėje mintyje, ir švietime, ir tame, kaip elgiamės, savo pačių pavyzdžiuose.
Jei, toliau plėtodami šią idėją, aptarsime individo santykį su bendruomene (kol kas kalbėjome tik apie dviejų individų santykius), tai pamatysime, kad per pastaruosius 20 metų Vengrijoje veikusi liberali demokratija nesugebėjo pasiekti daugybės tikslų. Padariau trumpą sąrašą dalykų, kurie nebuvo pasiekti. Liberali demokratija nesugebėjo pasitelkti konstitucinių galių ir priversti valdžių dirbti nacionaliniams interesams. Tiesą pasakius, liberali demokratija netgi kvestionavo nacionalinių interesų egzistavimą apskritai. Ji neįpareigojo vienas kitą keitusių vyriausybių nei pripažinti, kad vengrų diaspora visame pasaulyje priklauso mūsų tautai, nei pamėginti užtikrinti savo darbu, kad vengrų ryšys su savo valstybe būtų stiprinamas. Liberali demokratija, liberali Vengrijos valstybė neapsaugojo viešojo turto. Nors nūdien girdime priešingus dalykus, kad kai kurie Vengrijos valstybės pirkimai (prie to dar grįšiu, nes Vengrija neseniai įsigijo banką) pateikiami tarytum prasilenkiantys su kažkokiomis Europoje vyraujančiomis normomis. Nors pažvelgę į „Financial Times“ sudarytą valstybių sąrašą pagal valdomo valstybinio turto dydžius, matome, jog Vengrija yra atsidūrusi pačiame sąrašo gale. Visos kitos valstybės, išskyrus galbūt dvi, turi kur kas daugiau viešojo turto nei Vengrija. Tad galime užtikrintai tarti, jog Vengrijoje liberali demokratija nesugebėjo išsaugoti viešojo turto, kuris būtinas siekiant palaikyti tautą, net palyginti su kitomis šalimis. Liberali Vengrijos valstybė taip pat nesugebėjo apsaugoti valstybės nuo įsiskolinimo. Ir šiuo atveju aš labiausiai atkreipiu dėmesį į nesugebėjimą apginti šeimų nuo poreikio ilgai dirbti tam, kad būtų galima išsimokėti paskolas, išduotas užsienio valiutomis. Todėl ir 2010 metų rinkimų rezultatų vertinimas, ypač atsižvelgiant į 2014-ųjų rinkimų sėkmę, pagrindžia, jog didžiosios pasaulio lenktynėse t. y. lenktynėse sukurti labiausiai konkurencingą būdą organizuoti valstybei ir visuomenei, Vengrijos rinkėjai iš savo lyderių tikisi sprendimų sukurti naują valstybės organizavimo būdą, kuris, pasibaigus liberalios valstybės ir liberalios demokratijos erai, leis vengrų bendruomenei darsyk tapti konkurencinga, vis dar gerbiančia krikščioniškąsias vertybes, laisvę ir žmogaus teises. Šios pareigos ir vertybės, kurias aptariau, turi būti plėtojamos ir gerbiamos.
Gerbiamieji ponai ir ponios, tai, kas šiandien vyksta Vengrijoje, gali būti suprantama kaip politinių lyderių siekis harmonizuoti santykius tarp individo ir bendruomenės, tautos interesų bei pasiekimų. Kitaip tariant, Vengrijos tauta nėra tiesiog individų suma, tačiau bendruomenė, kuri turi būti organizuojama, stiprinama ir plėtojama. Ir šia prasme, naujoji valstybė, kurią mes kuriame, yra neliberali valstybė. Ji neneigia pamatinių liberalizmo vertybių, tokių kaip laisvė ir t. t., tačiau ji ir nestato valstybės ant liberalizmo ideologijos pamato. Vietoj liberalizmo siūlomų atsakymų, naujoji valstybė greičiau statoma ant specifinių, atskirų, nacionalinių sprendimų.
Gerbiamieji ponai ir ponios, aptaręs situaciją, kurioje esame, turiu papasakoti ir apie kliūtis, kurias turime įveikti, kad pasiektume užsibrėžtų tikslų. Visiškai įmanoma, kad visa, ką šiandien sakau, daugeliui yra savaime suprantama. Mes turime tai paversti politiniu darbu ir programa. Paliesiu tik keletą kliūčių, konkrečiau — dvi. Jos nebūtinai yra pačios svarbiausios, tačiau pačios įdomiausios — tai santykis tarp profesionalių politikų ir visuomeninių organizacijų narių. Valstybę turi organizuoti profesionalūs, žmonių renkami įstatymų leidėjai ir valstybininkai. Tuo tarpu nevyriausybinės ir pilietinės organizacijos nuolat rodysis politinio gyvenimo pakraščiuose. Vengrijos nevyriausybinių organizacijų kraštovaizdis yra labai specifinis. Idealiu atveju pilietinis politikas, skirtingai nei profesionalas, yra individas, kuris organizuoja veiklą iš apačios, yra finansiškai nepriklausomas ir dirba savanoriškai. Bet jei pažiūrėsime į pilietines organizacijas Vengrijoje, bent jau tas, kurios yra viešai gerai matomos, į paviršių tai iškilo per diskusijas dėl Norvegijos fondo, tai pamatysime, kad susiduriame su apmokamais politiniais aktyvistais. Negana to, šitie politiniai aktyvistai yra apmokami užsieniečių. Apmokami aiškių politinių interesų grupių. Sunku patikėti, kad šios grupės turi realią socialinę darbotvarkę. Labiau tikėtina, kad jos siekia paveikti Vengrijos viešąjį gyvenimą. Jei norime perorganizuoti savo valstybę iš liberalios į nacionalinę, gyvybiškai svarbu suprasti, jog šios grupės per politinius aktyvistus atstovauja užsienio interesams, o ne piliečiams, kurie mums oponuoja. Todėl Vengrijos parlamente buvo sukurtas komitetas, atsakingas už nuolatinę užsienio interesų grupių stebėseną, kad visi mes, kurie čia susirinkę, taip pat ir jūs, galėtumėte žinoti, kas yra tie veikėjai, besidangstantys nevyriausybinių organizacijų kauke.
Atkreipsiu dėmesį į dar vieną trukdį siekiant valstybės reorganizavimo. Europos Sąjungą paminėjau ne tam, jog manau, kad neįmanoma kurti neliberalios tautinės valstybės esant ES nare. Manau, jog tai įmanoma. Mūsų narystė Europos Sąjungoje nepanaikina tokios galimybės. Taip, tiesa, kad iškyla daug klausimų ir konfliktų, kuriuos galėjote stebėti ir pastaraisiais metais, dėl kurių teko leistis į ne vieną mūšį. Vis dėlto kalbu ne apie tai, tačiau apie kitą fenomeną, kurio greičiausiai nežinote. Kai sutartis, reglamentavusi paskutinių ketverių metų finansinius įsipareigojimus tarp ES ir Vengrijos, šiais metais nustojo galioti (kalbama apie Europos Sąjungos 2007-2013 metų daugiametę finansinę perspektyvą – G. A.), ir šiuo momentu baigiame pasiekti naują susitarimą dėl ateinančių septynerių metų, kilo debatai. Tuo metu iki galo nesupratau pačių debatų esmės, todėl turėjau išsiaiškinti faktus. Ir ką pamačiau? Pamačiau, jog kalbame apie šimtus žmonių čia, užsiimančių ES ekonominių ir socialinių išteklių Vengrijai skirstymu (šie ištekliai neatkeliauja kaip dovana, į juos, kaip jau minėjau, mes turime teisę), kuriems atlyginimus tiesiogiai moka ES. Iškilo tam tikras ekstrateritoriškumo Vengrijoje klausimas. Galiausiai iš skaičių, kuriuos mačiau, paaiškėjo, kad ES tiesiogiai mokami atlyginimai yra apie 4-5 kartus, o dažnai net ir aštuonis kartus, didesni nei Vengrijos administracijos darbuotojų. Tai reiškia, kad septynerius metus žmonėms, priimantiems sprendimus dėl daugumos išteklių paskirstymo Vengrijoje, kiti žmonės mokėjo keletą kartų didesnius atlyginimus nei Vengrijos administracijoje tą patį darbą dirbantiems vengrams. Panašiai iš šimto forintų, atkeliaujančių iš ES į Vengriją, apie 35 proc. buvo nuskaitomi kaip vadinamosios minkštosios išlaidos. Kitaip tariant, tai išlaidos, kurios nebuvo tiesiogiai susijusios su paramos tikslais — pasiruošimai projektams, analizės, planavimai ir daugybė panašių dalykų, tokių kaip, pavyzdžiui, konsultavimas. Šiuo metu vyksta ginčas tarp ES ir Vengrijos, nes mes pakeitėme šią sistemą, ir valdžia nusprendė, kad visi tie, kas priima sprendimus dėl šių ES lėšų naudojimo naujoje neliberalioje šalies koncepcijoje, privalės dirbti tiesiogiai Vengrijos valstybei ir negalės uždirbti daugiau nei uždirba panašias pareigas einantys Vengrijos administracijos darbuotojai. Taigi nebeįmanoma išleisti 35 forintų iš kiekvieno šimto forintų minkštosioms išlaidoms, nes per ateinančius septynerius metus ši suma nebeviršys 15 forintų. Tai gali atrodyti kaip įprasta politikos kasdienybė, tačiau iš tikrųjų tai nėra vieno ar dviejų politinių sprendimų klausimas. Tai rodo, kad vyksta Vengrijos valstybės reorganizavimas. Priešingai nei teigia pastarųjų dvidešimties metų liberalios valstybės valdymo logika, toks valstybės valdymas kyla iš nacionalinių interesų. Kylantys konfliktai nėra atsitiktiniai, jie atsiranda ne dėl neišmanymo (nebent kartais), tai būtini debatai, kurie lydi naujai save apibrėžiančios valstybės kūrimo procesą.
Dabar, gerbiamieji ponai ir ponios, užbaigdamas, norėčiau pasakyti, kad jei mums įdomi mūsų ateities raida, tai mano, kaip aukšto valstybės rango atstovo, atsakymas gali pasirodyti nepakankamas. Ateities esmė ta, jog gali nutikti bet kas. Sunku apibrėžti „bet ką“. Gali nutikti, jog šalyje, kuri ribojasi su Vengrija, bus numuštas komercinis lėktuvas. Gali nutikti, jog keletas šimtų žmonių žus dėl to be jokios aiškios priežasties — vadinkime daiktus tikraisiais vardais — dėl terorizmo akto. Nesunkiai gali nutikti, kaip mačiau vakar per žinias, kad Jungtinėse Valstijose galbūt Senatas, o galbūt Senatas kartu su Kongresu nusprendė pateikti ieškinį prezidentui už nuolatinį piktnaudžiavimą savo galiomis. Įsigilinus į šios naujienos aplinkybes, pasirodo, jog JAV prezidentas ne tik buvo paduotas į teismą, tačiau keletą kartų jau ir taip buvo nuteistas dėl savo įgaliojimų viršijimo. Įsivaizduokite tai Vengrijoje, jeigu parlamentas paduotų į teismą ministrą pirmininką dėl įgaliojimų, ir teismas jį netgi nuteistų! Kiek laiko tokioje situacijoje aš galėčiau išlikti valdžioje? Pasakoju apie šiuos pavyzdžius tik dėl to, kad pamatytumėt, jog gyvename pasaulyje, kur gali nutikti bet kas. Gali netgi nutikti, kad pasibaigus teisminiams procesams šimtai tūkstančių vengrų susigražins savo pinigus iš bankų; pinigus, kurie iš jų neturėjo būti atimti — netgi taip, gerbiamieji ponai ir ponai, gali nutikti.
Šiomis mintimis bandau parodyti, kad tikslios ar netgi apytikslės ateities prognozės nėra įmanomos. Pabaigai dar vienas gaivinantis pavyzdys: valdžia, laimėjusi Vengrijos rinkimus, skelbia, jog mažiausiai 50 proc. Vengrijos bankinės sistemos turėtų priklausyti vengrams — ne valstybei, tačiau vengrams. Trys mėnesiai praėjo nuo rinkimų, ir tai jau tapo realybe. Tai tapo realybe, kai Vengrijos valstybė išpirko atgal savo banką. Atsižvelgdama į tai, kad toks bankas niekada neturėjo būti parduotas užsieniečiams, Vengrijos valstybė jį nusiperka atgal ir taip nacionalinės bankinės sistemos dalis, priklausanti vengrams, viršija 50 procentų. Vienintelis likęs klausimas, į kurį, gerbiamieji ponai ir ponios, reikia atsakyti, klausimas, į kurį neturiu teisės atsakyti, yra toks: tokiais laikais, kai gali nutikti bet kas, — ar mes turėtume bijoti, ar greičiau jaustis viltingai? Kadangi šiandieninė pasaulio tvarka nėra visiškai mūsų skonio, ir nors ateitis, kad ir neužtikrinta, kad ir galinti sukelti daug problemų, — ateitis taip pat slepia daugybę galimybių ir pokyčių mūsų Vengrijos valstybei. Tad vietoj atsiskyrimo, baimės ir atsitraukimo, rekomenduoju drąsą, perspektyvų mąstymą, racionalius, tačiau drąsius veiksmus ne tik vengrų bendruomenėms Karpatų lygumoje, tačiau taip pat ir visame pasaulyje. Kadangi nutikti gali bet kas, gali ateiti ir mūsų laikas. Ačiū už suteiktą garbę.