Šiemet sukanka jau 15 metų nuo tada, kai Ankara pradėjo oficialias derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, tačiau jos galimybės artimiausiu metu prisijungti prie 27 šalių bloko vis dar tebėra itin miglotos.
Turkijos perspektyvos tapti nauja ES nare tapo dar neaiškesnės, kai visai neseniai Prancūzija nesutiko pritarti (bent jau laikinai) siūlymui pradėti derybas dėl narystės bloke su dviem kandidatėmis ketinančiomis tapti Balkanų šalimis — Albanija ir Šiaurės Makedonija.
Tačiau stringančios derybos dėl narystės visiškai netrukdo Turkijai vykdyti regione tokią politiką, kokios sau negali leisti ES, kurios reali įtaka iš esmės apsiriboja bendros ekonominės erdvės plėtra.
ES opiais užsienio politikos klausimais dėl mažiausių smulkmenų turi sutarti visos valstybės narės, todėl blokui, priverstam tenkintis minkštąja galia, itin sunku vykdyti veiksmingą politiką net savo artimiausioje kaimynystėje.
Šiandien jau nieko nestebina nei kategoriška Ankaros užsienio politikos retorika, nei agresyvūs veiksmai, tačiau net ir aktyvų naujienų vartotoją turėtų stebinti tai, kokiu mastu veikia Turkija — nuo Viduržemio jūros regiono iki pat Baltijos jūros.
Turkijos kova su Graikija ir Kipru pasiekė ir ES
Dar 2011 metais, kai priartėjo eilė Kiprui antrąjį 2012 metų pusmetį perimti rotacinį pirmininkavimą ES, dabartinis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoğanas (Redžepas Tajipas Erdoanas), kuris tuomet buvo šalies ministras pirmininkas, per viešnagę Šiauriniame Kipre pareiškė, kad jei Nikosijai bus leista „vienašališkai“ pirmininkauti ES, tai Ankara tuo šešių mėnesių laikotarpiu įšaldys savo santykius su ES.
Sunku pasakyti, sutapimas tai ar ne, tačiau šis diplomatinis akibrokštas nuskambėjo 2011 metų liepą, kai kovo mėnesį Sirijoje prasidėję antivyriausybiniai neramumai jau virto kruvina ginkluota kova.
Negana to, Turkija, kurios dar nebuvo sukrėtęs bandymas įvykdyti karinį perversmą, radikalizavęs Erdoğano autoritarinius polinkius, tuomet taip pat derėjosi su Briuseliu dėl finansinės paramos.
Vos po mėnesio lygiai tokį pat grasinimą pakartojo ir tuometis Turkijos vicepremjeras Beşiras Atalay (Beširas Atalajus). Tiesa, šįsyk paskata tokiai retorikai buvo nebe vien Ankaros nepripažįstamo Pietų Kipro pirmininkavimo ES klausimas, tačiau ir tai, kad Viduržemio jūroje į pietryčius nuo Kipro buvo aptiktas stambus dujų telkinys ir Nikosija pradėjo šelfo gręžimo darbus.
ES diplomatai tada pareiškė, kad Turkija turi gerbti Bendrijos veiklos mechanizmą, reglamentuotą ES sutartimis, kuris užtikrina vidinį solidarumą, suteikdamas visoms ES šalims, nepriklausomai nuo jų dydžio ar politinės įtakos, vienodą galimybę pirmininkauti.
Atsikirsdama Ankara ir vėl pagrasino aneksuosianti Šiaurės Kipro Turkų Respubliką, turkų mažumos gyvenamą valstybę, kurią pripažįsta tik pati Turkija ir kurioje ji yra dislokavusi apie 30 tūkst. karių.
Kipro sala yra padalyta į tarptautiniu mastu pripažįstamą Kipro Respubliką, kuri nuo 2004 metų yra ES narė, ir Šiaurės Kiprą, kuris buvo įkurtas po Turkijos 1974 m. įvykdytos karinės invazijos, kurią išprovokavo tuomet Graikiją valdžiusios karinės chuntos remtas perversmas.
Kipre visada gyveno apie 80 proc. graikiškai kalbančių žmonių, kurie linko salą laikyti būtent Graikijos dalimi. Po satelitinio Šiaurės Kipro įkūrimo, graikakalbiai kipriečiai kontroliuoja maždaug du pietinius salos trečdalius.
Turkijos, kuriai Šiaurės Kipras suteikia pretekstą nuolatos akcentuoti padalyto Kipro suvienijimo klausimą, grasinimo esmė labai paprasta: išlaikyti didelę įtaką Ankara gali arba besiremdama susivienijusio Kipro turkiškai kalbančia etnine mažuma, arba galutinai atsikandusi šiaurinį salos gabalą. [1]
Taigi padalyto Kipro klausimas savo prigimtimi kiek primena Izraelio ir Palestinos konfliktą.
Graikakalbiams kipriečiams, kaip ir žydams Izraelyje, teko kovoti tiek su britų okupacija, tiek su svetimtaučiais laikomais kaimynais, be to, Turkijos brukamą salos suvienijimą jie laiko siekiu, keliančiu grėsmę salos istoriškai susiklosčiusiam graikiškam identitetui.
Esminis skirtumas galbūt būtų tas, kad, kitaip nei Izraelio valdomoje teritorijoje, kurios daugumą gyventojų istoriškai sudarė arabai, turkakalbiai kipriečiai niekada nebuvo dominuojanti etninė grupė Kipre, o jų tėvynainiai graikakalbiai kipriečiai — niekada nebuvo mažuma.
1981 metais Graikijai prisijungus prie Bendrijos, o po ketvirčio amžiaus per „didįjį sprogimą“ į ES įstojus ir Kipro Respublikai, šis konfliktas neišvengiamai persikėlė į vidinę ES erdvę.
Turkijos ambicijos pasiekė ir Afrikos krantus
Jei Ankaros įsikišimą į Sirijos konfliktą ar padalyto Kipro klausimą dar galima mėginti teisinti sudėtinga istorija ar Turkijos siekiais užtikrinti savo nacionalinio saugumo interesus, tai intervencijoje Libijoje sunku neįžvelgti akivaizdžių imperialistinių tendencijų.
2019 metų lapkričio mėnesio pabaigoje Turkija pasirašė sutartį su Libijos vyriausybe Tripolyje ir faktiškai pasidalijo Viduržemio jūros ruožą tarp Libijos ir Turkijos.
Šia sutartimi Turkija pamėgino įteisinti savo žingsnį dar 2019-ųjų metų gegužės mėnesį į Kipro teritorinius vandenis pasiųsti du gręžimo laivus. Nekalbant apie tai, kad šis susitarimas de facto pažeidžia ir Graikijos autonomiją, mat priskiria jos teritorinius vandenis aplink Kretos salą Turkijos valstybei. [2]
Toks Turkijos žingsnis buvo gana netikėtas, ypač atsižvelgiant į tai, kad Libijos vyriausybė tuo metu jau vargu ar bent kiek kontroliavo suirutės ir karinio konflikto krečiamos valstybės teritoriją.
Turkijos intervenciją dar labiau komplikuoja tai, kad jos palaikomos Tripolio vyriausybės, suformuotos padedant Jungtinėms Tautoms, priešininkus formaliai remia Rusija, o neformaliai ir Prancūzija.
Nafta turtingoje Libijoje nuo 2011 metais įvykdyto NATO remto sukilimo, per kurį buvo nužudytas šalį autoritariškai valdęs Muammaras Gaddafi, egzistuoja faktinė dvivaldystė: rytinę šalies dalį kontroliuoja vadinamosios Libijos nacionalinės armijos remiamos pajėgos, o Tripolyje yra įsikūrusi Nacionalinės santarvės vyriausybė.
Taigi, viena vertus, lyg ir būtų galima teigti, kad Turkijos parama suprantama, tačiau, kita vertus, jos pasirašyta sutartis su oficialiai teisėta Libijos vyriausybe visiškai nepaiso tarptautinės teisės.
1982-aisiais pasirašyta Jungtinių Tautų jūrų įstatymo konvencija labai aiškiai nurodo, kad jūrinėms valstybėms priklauso teritorijos, kurios driekiasi iki 200 jūrmylių nuo kranto bazinių linijų, o pasikėsinimas į jūrines teritorijas yra pasikėsinimas į pačios valstybės suverenumą.
Minėta konvencija taip pat nedviprasmiškai nurodo, jog bet kokie susitarimai dėl jūrinių teritorijų negali būti pasirašyti ignoruojant kaimynines šalis, su kuriomis ribojasi jūrinės sienos. [3]
Tad visiškai nesvarbu, ar Tripolyje įsikūrusi vyriausybė yra teisėta ar ne — neteisėta yra pati sutartis. Todėl 2020-ųjų sausį Prancūzijos, Graikijos, Egipto ir Kipro užsienio reikalų ministrai viešai paskelbė laiką šį Turkijos ir Libijos susitarimą negaliojančiu.
Tačiau Turkija, remdamasi šiuo susitarimu, Graikijai grasina ir šiandien. 2020 metų rugsėjo mėnesį naujienų agentūrai AFP Erdoğanas nedviprasmiškai leido suprasti, kad esant reikalui gali griebtis ir karinių veiksmų:
„Jie [Graikija] turės suprasti, kad Turkijos politinės, ekonominės ir karinės jėgos užtenka suplėšyti bet kokius nemoralius žemėlapius ar primestus dokumentus. Arba jie turės suprasti politikos ir diplomatijos kalbą, arba pajus, ką reiškia skaudi patirtis lauke. Mes, Turkija ir Turkijos žmonės, esame pasiruošę bet kokiam scenarijui ir bet kokioms pasekmėms.“ [4]
Viduržemio jūroje šiandien jau yra telkiamas tiek Graikijos, tiek Turkijos karinis laivynas. Į tai galėtume žvelgti kaip į paprasčiausius Turkijos ir Graikijos istorinius nesutarimus, tačiau viską keičia tai, kad Turkijos ambicijos atsiliepė ir Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Dėl Turkijos ambicijų kliuvo ir Baltijos šalims bei Lenkijai
2019 metų spalį JAV prezidentui Donaldui Trumpui pareiškus, jog amerikiečių pajėgos trauksis iš Sirijos, Turkija akimirksniu pradėjo karinius veiksmus Sirijos šiauriniame regione.
Anot Ankaros, tokių veiksmų jie ėmėsi dėl nacionalinio saugumo, mat turi apsisaugoti nuo regione aktyviai veikiančių kurdų, kurie primygtinai siekia nepriklausomybės nuo pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
Tai buvo dvišalis susitarimas tarp JAV prezidento ir Turkijos — nebuvo konsultuotasi nei su NATO narėmis, nei su regiono valstybėmis.
Nepraėjus nė dviem mėnesiams, Erdoğanas pareikalavo, kad NATO pripažintų Sirijos šiaurės rytuose veikiančius kurdų kovotojus teroristais. Ir ne šiaip kokius kurdų kovotojus, tačiau būtent kovotojus iš Liaudies savigynos būrių (YPG), kurie buvo ieties smaigalys, padėjęs įveikti Islamo valstybę.
Tokia pozicija kelia problemų ir Lietuvai, nes vienintelis Turkijos interesas — pakirsti bet kokią galimybę, tikrą ar išgalvotą, leidžiančią mobilizuotis savo valstybės neturintiems kurdams.
Tai savo ruožtu reiškia, kad Turkija drauge su Rusija paprasčiausiai pasidalija regioną įtakos zonomis. Akivaizdu, jog tai turėtų kelti susirūpinimą Lietuvos politikams, prezidentūrai ir Užsienio reikalų ministerijai, tačiau dar labiau šokiruoja būdas, kuriuo Ankara siekė daryti spaudimą NATO, kad priverstų Šiaurės Atlanto aljanso nares paskelbti kurdų kovotojus teroristais.
Erdoğanas tiesiog pagrasino netvirtinti NATO gynybos planų Lenkijai ir Baltijos valstybėms, jeigu Šiaurės Atlanto aljansas, įskaitant ir JAV, kurią išsikišti į Sirijos konfliktą paskatino tie patys kurdai, nepritars Turkijos pozicijai dėl kurdų kovotojų.
Paklaustas, ar tiesa, kad taip jis šantažuoja NATO, Turkijos lyderis apvertė klausimą aukštyn kojomis:
„Jei mūsų NATO draugai nesugeba suprasti, kad tos organizacijos, kurias mes laikome teroristais, iš tiesų ir yra teroristai…. tada apskritai stabdysime bet kokius NATO priimtus sprendimus“, – pareiškė jis. [5]
Nors tiek Lenkijos, tiek Baltijos šalių politikai spaudoje suskubo pareikšti, kad susitarimas vis dėlto buvo pasiektas, vos po keleto dienų, tą patį 2019-ųjų gruodį, Erdoğanas viešai pakartojo, kad jo pozicija nesikeičia.
Šįsyk prisidėjo ir Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu (Mevliutas Čavušolu), kuris per vizitą Italijoje pareiškė, kad Ankara tebesilaiko savo nuomonės.
„Nebus jokio plano rytų fronto gynybai, kol Turkijai nebus paruoštas analogiškas planas“, – sakė jis.
Antrindamas jam Turkijos gynybos ministras Hulusi Akaras pažymėjo, kad Ankara tiesiog sutiko plėtoti NATO lygiu pačius planus, tačiau nedavė sutikimo juos įgyvendinti.
„Mes sutikome su Lenkijos ir Baltijos šalių gynybos planu Taryboje, kuris dabar yra peržiūrimas ir po to dar kartą turės būti peržiūrėtas“, – sakė jis. [6]
Nors 2020 metų vasarą Turkija vis dar nebuvo patvirtinusi NATO gynybos planų Baltijos šalims, Lietuvoje ši istorija plėtojosi ganėtinai komiškai. [7]
2019 metų gruodžio 4-ąją dieną šalies prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, kad dėl plano yra sutarta ir netgi padėtas „galutinis taškas šioje istorijoje“.
„Pasiektas principinis sutarimas (…). Mes neturime prieštaravimų iš Turkijos pusės, kurie neleido mums iki galo padėti taško šioje istorijoje“, – sakė jis. [8]
Nausėda veikiausiai supainiojo tašką su daugtaškiu, kaip dažnai sumaišo politiką su gyvenimo būdo laidomis, mat tašką, kaip jau galėjote suprasti ir iš Turkijos pareiškimų, dėti teko dar kartą.
Liepos 1 dieną po susitikimo su prezidentu ir gynybos ministru, prezidento patarėjas nacionaliniam saugumui teigė:
„Šiandien turime baigtą derinti NATO regioninį Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos gynybos planą.“ [9]
Pats prezidentas apie tai kalbėti tąsyk jau vengė, matyt, dėl to, kad tašką jau buvo padėjęs prieš pusę metų, tačiau tviterio paskyroje tą pačią dieną nepamiršo pasveikinti Kanados generalgubernatorės Julie Payette.
Savo ruožtu užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius gan mįslingai pažymėjo, kad reikalingas strateginis dialogas tarp ES ir Ankaros. [10]
Kiek keisčiau Linkevičius Turkijos iniciatyvą nepritarti Baltijos gynybos planams komentavo AFP:
„Turkija elgėsi konstruktyviai, stipriai gynė savo interesus, ką ji daro visada, ir jos veiksmai niekada nebuvo nutaikyti į Baltijos šalis. Mes neturėtume to dramatizuoti, rezultatas sveikintinas ir mes juo džiaugiamės“, – sakė jis. [11]
Nevieša versija tokia, kad visą šią košę užvirė JAV ir Turkijos lyderiai, tiesiog telefonu asmeniškai priėmę susitarimus dėl Sirijos. Jų pasekmes netrukus ėmė srėbti Baltųjų rūmų prezidento administracija.
Tokie pavyzdžiai gerai iliustruoja keletą dalykų — ir tai, kokio svarbumo yra JAV prezidento postas Lietuvai, ir tai, kodėl Baltieji rūmai viršija bet kokius rekordus savo kadrų kaita, kai pareigūnai, dirbantys prezidentui, vienas po kito tiesiog atsisako toliau dirbti jo administracijoje.
Tai dar kartą rodo, kad Trumpas nejaučia pagarbos jokiam politiniam tęstinumui, ir didžiausio pasipriešinimo JAV vyriausybė susilaukia ne iš oponentų, tačiau iš savo vadovo.
Prisiminkime, kad tuo pat metu JAV jau buvo kilęs ažiotažas dėl Trumpo mėginimų JAV politiką Ukrainos saugumo klausimais panaudoti dėl savo asmeninių politinių interesų.
Pasauliui taip ir nebuvo atskleista, ką Vašingtonas pažadėjo Turkijai mainais už tai, kad ji vis dėlto nusileistų ir neaukotų mūsų šalių saugumo, tačiau labiausiai tikėtina, jog atsakymas vienokia ar kitokia forma yra susijęs su energetika ir konkrečiai dujomis.
Palikę JAV klausimus spręsti amerikiečiams, grįžkime prie Lietuvos pozicijos.
Lietuvos užsienio politikoje vietos atsirasti turėtų ne tik spengiančiai tylai
Tokioje situacijoje mėginti neigti Lietuvos užsienio politikos ribotumą, netgi visišką bestuburystę, sudėtinga. Lieka neatsakyta į visa virtinę klausimų.
Kodėl, tarkim, Lietuvos žiniasklaida nespaudė prezidentūros komentuoti situacijos, kai visa Lietuvos krašto apsauga pusei metų pakibo ant plauko?
Ką reiškia patronizuojantis ministro Linkevičiaus pareiškimas, kad Lietuva (taip pat ir Lenkija, Latvija bei Estija) neturėtų dramatizuoti savo krašto gynybos klausimų?
Ką reiškia visiška ir absoliuti tyla šiuo klausimu iš absoliučiai visų Lietuvos institucijų, įskaitant ir Seimą?
Juk su visa šita informacija, taip pat ir informacija, kuri viešai nėra skelbtina, bent jau kažkokia forma yra supažindinami visi Užsienio ir Europos reikalų komiteto nariai.
Lietuva ką tik išgyveno rinkimus, todėl atrodo, jog šiam klausimui irgi turėjo atsirasti vietos viešojoje erdvėje. Tačiau partijų programose tai neakcentuojama.
Nors Europos Parlamentas jau ne kartą pastaraisiais metais reiškė susirūpinimą dėl Turkijos politikos, nors per kiekvieną asamblėjos posėdį be išimties — tiek plenarinį, tiek grupių — europarlamentarai nuolat pabrėžia Turkijos keliamą grėsmę, mūsų politikai visuomenei tepasiūlė tylą arba rekomendaciją nesusireikšminti.
Kaip atrodo tokia Lietuvos pozicija ir mūsų istorinės praeities kontekste?
Mūsų prezidentui „buvo apmaudu“, kad sankcijų Lukašenkai klausimą buvo mėginama sieti su Turkijos imperializmu mūsų NATO ir ES draugų atžvilgiu. Tos pačios Turkijos, kuri mūsų saugumą ištisus metus naudojo šantažui.
Ką reiškia visų politikų aiškinimai, kad užsienio reikalus spręsime ES lygiu arba kad nereikia dubliuoti NATO ir ES regionų saugumo srityse? Įkišti galvą į smėlį ir apsimesti, kad niekas neegzistuoja.
Būtent toks mentalitetas būdingas ir valstybingumo bei NATO svarba besidangstančiai Tėvynės Sąjungai, ir naujai atgimusiai, neva vertybinei Laisvės partijai, ir tariamai atsinaujinusiai Socialdemokratų partijai, ideologiškai lyg ir turinčiai smerkti imperializmą.
Juolab kad visos šios partijos turi savo atstovus Seime ir konkrečiai Europos reikalų komitete, kur jiems atsiskaito ir prezidentūra, ir Užsienio reikalų ministerija. Todėl visi šie klausimai jiems yra puikiai žinomi ir netgi asmeniškai paaiškinti.
Lietuvos politinio elito noras užsidaryti savotiškame Rūgpienių kaime, apsimetant, kad niekas mūsų neliečia, jei tik ūkininkai parūpina šviežio pieno, nėra naujiena.
Visgi mažų mažiausiai stebėtina, kad spengianti tyla girdima ne tik bendrais užsienio reikalų klausimais, tačiau net ir tais atvejais, kai faktiškai kyla grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Jei matydami taip besiplėtojančią realybę Lietuvos piliečiai dar turi iliuzijų, kad egzistuoja bent kokia vertybinė Lietuvos užsienio politika (ar kad bent viena partija netgi drįsta tai siūlyti), tai tikriausiai tokių žmonių ir rusų tankai Gedimino prospekte neįtikintų, kad esame, švelniai tariant, šiek tiek apsileidę ir abejingi, bent jau vertindami mūsų užsienio politikos liniją.
Visgi labiausiai tikėtina, kad žmonės apie šiuos dalykus yra kažką girdėję nebent fragmentiškai, kitaip nei politikai, ministrai ir mūsų prezidentas, kurie už tai gauna atlygį.
Kam nelieka vietos tarp tų fragmentų — tai tiek mūsų, tiek mūsų partnerių, patiriančių didelę neteisybę, garbei, orumui ir tarpusavio draugystei.
Nepamirškime ir to, kad rinkimų viešųjų ryšių užkalbėlę apie neva „ES lygiu formuojamą užsienio politiką“ — naudoja absoliučiai visos Lietuvos parlamentinės partijos. Tačiau Lietuvoje tai yra būdas pasakyti rinkėjui, kad „neklauskit nieko ir mes Jums nieko nepasakosim, nes geroji Europos Sąjunga kažkaip ten viską sutvarkys“.
Tačiau ne kažkokia abstrakti Europos Sąjunga, bet ministras Linkevičius ES užsienio reikalų ministrų susitikimuose derina bendrą politiką. Ne Europos Parlamentas, tačiau Europos Vadovų Taryba, kurioje Lietuvai atstovauja tik Gitanas Nausėda, gali suteikti mandatą bendrai ES užsienio reikalų politikai.
Lietuvos politikai vartoja ambivalentišką Europos Sąjungos terminą mėgindami įtikinti šalies rinkėjus, kad tokie klausimai sprendžiami Briuselyje, tačiau juos iš tiesų sprendžia išskirtinai tik žmonės iš Daukanto aikštės, Užsienio reikalų ministerijos ir Seimo. Beje, visada kolektyviai tas pozicijas susiderinę.
Todėl ir atsakomybė šiuo atveju yra, galima teigti nehiperbolizuojant, tik kolektyvinė — visų šių minėtų Lietuvos institucijų.
Nors mūsų užsienio reikalų pozicijos ir yra derinamos Lietuvoje, Europos Sąjungos institucijos apie Turkiją gali pasakyti tikrai labai daug.
Tiesą pasakius, tikėtina, daugiau nei bet kas kitas pasaulyje, nes būti ES dalimi yra Turkijos žydros svajonės. Būtent tai plačiau aptarsime teksto II dalyje.
- http://aei.pitt.edu/39378/1/WP09.Turkeysboycott.pdf
- https://www.egic.info/turkey-libya-maritime-agreement
- https://epc.ae/topic/legal-regional-and-international-consequences-of-the-maritime-agreement-signed-between-turkey-and-the-government-of-national-accord-in-libya
- https://www.dw.com/en/turkey-threatens-greece-over-disputed-mediterranean-territorial-claims/a-54828554
- https://www.theguardian.com/world/2019/dec/02/turkey-denies-blackmailing-nato-over-baltics-defence-plan
- https://www.euractiv.com/section/defence-and-security/news/turkey-continues-to-block-natos-eastern-defence-plans
- https://uk.reuters.com/article/us-nato-france-turkey-plans/turkey-still-blocking-defence-plan-for-poland-baltics-nato-envoys-say-idUSKBN23O1TN
- https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-su-turkija-sutarta-jog-baltijos-saliu-gynybos-planas-bus-patvirtintas.d?id=82959515
- https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/prezidento-patarejas-nato-gynybos-planas-stiprina-regiono-sauguma-ir-atgrasyma.d?id=84661519
- https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/l-linkevicius-strateginis-dialogas-su-turkija-turi-vykti-56-1368658
- https://www.dailysabah.com/politics/diplomacy/turkey-withdraws-veto-on-nato-defense-plan-for-poland-baltics