Autorius Aistė Pikšrytė

Aistė Pikšrytė

Pagal išsilavinimą esu politikos mokslų daktarė, o iš prigimties — tiesiog smalsus žmogus. Labiausiai mane domina europinė energetikos politika ir visi žalieji reikalai, yra tekę gilintis į Europos Sąjungos integracijos procesus, institucinę struktūrą ir europinių institucijų galios pasiskirstymo klausimus. Iš prigimties man nesvetimas kritinis mąstymas, todėl dažnai užsiimu politinių, socialinių ir kultūrinių paradoksų, kurių viešojoje erdvėje šiuo metu apstu, kritika. Viešojoje erdvėje ir apskritai visuomenėje dažnai lieku nesuprasta, nes drąsiai ir atvirai teigiu, kad iš esmės visuomenė gyvena saldžioje saviapgaulėje, kadangi viešasis diskursas dažnai neatspindi realios situacijos ir stokoja niuansų. Lietuviška žiniasklaida ne retu atveju visiškai klaidingai vaizduoja politinę ir socialinę tikrovę — joje juoda dažnai tampa balta ir atvirkščiai, o tikroji esmė paskęsta nereikšmingose detalėse. Tai nėra tik tušti žodžiai, kadangi ne kartą yra tekę įsitikinti, jog mano vertinimai ir prognozės galiausiai išsipildo, nors iki tol tiek visuomenėje, tiek žiniasklaidoje vyrauja kardinaliai priešingas požiūris. Todėl dažnai tenka pakovoti už savo žodžius. Kartais tai atrodo beviltiška, nes, rodosi, visas pasaulis mano kitaip, tačiau visuomet nugali kritinis mąstymas ir noras garsiai sakyti tiesą. Būtent kritinis mąstymas ir poreikis visuomet tikrinti informaciją, ieškant alternatyvių šaltinių, man padeda nepasiklysti viešaisiais ryšiais, klikais, propaganda, netikromis naujienomis ir žiniasklaidininkų nekompetencija atskiestoje informacinėje kakofonijoje, kurioje galiausiai lieka gal tik grūdas tiesos ir prasmės.