Gegužės 14 dieną, sekmadienį, Turkijoje įvyko parlamento ir prezidento rinkimai, kurių pirmajame ture laimėjo ir į antrąjį turą pateko ilgametis šalies vadovas Recepas Tayyipas Erdoğanas ir opozicijos lyderis Kemalis Kılıçdaroğlu.
Tiek pastarojo meto geopolitinių įvykių, tiek pačios Turkijos vidaus politikos kontekste šie prezidento rinkimai yra nepaprastai svarbūs, nes jų rezultatas iš esmės apspręs tolimesnį šalies kursą tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje arenose.
Opozicijos lyderio pergalė prezidento rinkimuose žymėtų valdžioje jau du dešimtmečius esančio konservatyvaus ir į autoritarizmą linkusio R. T. Erdoğano epochos pabaigą, po kurios šalis greičiausiai suktų liberalesniu, pasaulietiškesniu keliu, tačiau po pirmojo rinkimų turo, kuriame nugalėjo R. T. Erdoğanas, visiškai neaišku, ar tai įvyks, juolab kad rinkimus į Turkijos Didįjį Nacionalinį Medžlisą taip pat laimėjo dabartinio prezidento vadovaujamas aljansas.
Pirmojo prezidento rinkimų turo ir parlamento rinkimų rezultatai demonstruoja, jog į klausimą, ar Turkija iš tiesų pavargo nuo autoritarinio R. T. Erdoğano valdymo, atsakyti vienareikšmiškai yra pakankamai sudėtinga. Viena vertus, lyginant su praeitais rinkimais, dabartinės valdžios populiarumas sumažėjo, tačiau ji vis tiek surinko daugiau balsų už opoziciją.
Plačiau apie Turkijos prezidento rinkimus, pagrindinius jų kandidatus, rezultatus ir ką jie potencialiai galėtų reikšti pačiai šaliai, Europai ir visam pasauliui skaitykite šiame tekste.
Šalis pavargo
Po pirmojo turo R. T. Erdoğanas vos per plauką nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, kad laimėtų rinkimus, o tai reiškia, kad gegužės 28 dieną bus organizuojamas antrasis Turkijos prezidento rinkimų turas, kuriame ilgiausiai valdantis šalies vadovas šiuolaikinės Turkijos istorijoje susirungs su opozicijos lyderiu K. Kılıçdaroğlu.
Prezidento rinkimo tvarka Turkijoje nesiskiria nuo Lietuvos – kad laimėtų rinkimus pirmajame ture, kandidatas turi surinkti daugiau nei 50 proc. balsų. Jei nei vienas kandidatas nesurenka pusės ar daugiau balsų, organizuojamas antrasis rinkimų turas, kuriame dalyvauja du pirmaujantys kandidatai, o laimi tas, kuris surenka daugiau balsų.
Pirmajame rinkimų ture R. T. Erdoğanas surinko 49,51 proc. balsų ir kol kas pirmauja prieš Turkijos opozicijos lyderį K. Kılıçdaroğlu, kuris pirmajame ture gavo 44,8 proc. balsų. Taigi, esant tokiam nedideliam atotrūkiui tarp kandidatų antrasis rinkimų, turas žada būti išties įtemptas ir įdomus.
Šie Turkijos prezidento rinkimai yra įdomūs ne tik dėl apylygės abiejų kandidatų kovos, bet ir todėl, kad atspindi gana aršią skirtingų ideologijų kovą. Siekdama iš esmės pakeisti šalies vidaus ir tarptautinės politikos kursą, pirmą kartą ganėtinai susiskaldžiusi Turkijos opozicija susibūrė apie vienintelį kandidatą K. Kılıçdaroğlu, atstovaujantį šešių opozicinių partijų rinkimų koalicijai.
Tai demonstruoja, jog po dvidešimties metų R. T. Erdoğano valdymo šalis kiek pavargo nuo autoritarinio valdymo, milžiniškos infliacijos ir kitų ekonomikos bėdų bei valdžios negebėjimo veikti krizių akivaizdoje, kaip tai atsitiko po šiais metais vasario 6 dieną Pietryčių Turkijoje ir kaimyninėje Sirijoje įvykusio žemės drebėjimo, kurio metu žuvo daugiau nei 50 tūkst. žmonių, o milijonai prarado namus.
Nuosekliai suko link autoritarizmo
Vis dėlto R. T. Erdoğano pozicijos tebėra gana stiprios, ir nugalėjus pirmame ture jo šansai laimėti prezidento rinkimus yra didesni nei pagrindinio jo oponento K. Kılıçdaroğlu. Tiesa, iki rinkimų sociologinės apklausos didesnę sėkmę prognozavo K. Kılıçdaroğlu.
Apskritai, istorija demonstruoja, jog jau daugelį metų 64 mln. rinkimų teisę turinčių Turkijos piliečių buvo pakankamai susiskaldę, tačiau šiuose prezidento rinkimuose R. T. Erdoğanas patiria kaip niekad didelį spaudimą. Iki šiol tai vertė dabartinį šalies prezidentą nertis iš kailio žarstantis dažnai gerokai neadekvačiais sprendimais ir populistiniais rinkiminiais pažadais.
Turkiją du dešimtmečius valdžius R. T. Erdoğanui, politinė atmosfera radikalėjo – šalis nuosekliai suko autoritarizmo link. R. T. Erdoğano vadovaujama Teisingumo ir plėtros partija, valdžioje esanti jau nuo 2002 metų, yra artima islamizmui ir kraštutinei dešinei, taip pat yra sudariusi koaliciją su ultranacionalistine Nacionalistų judėjimo partija.
LGBTQ+ žmonėms Turkijoje gyventi yra pakankamai sunku, o laimėjus R. T. Erdoganui, jų gyvenimas gali dar labiau pablogėti – jau dabar šalyje yra uždraustos LGBTQ+ vėliavos, susibūrimus savavališkai blokuoja vyriausybė, o paradų dalyvius reguliariai sulaiko policija. Beveik kiekvienoje kampanijos kalboje R. T. Erdoğanas opoziciją kaltino kenkimu šeimos vertybėms ir atsidūrimu neįtikėtinai galingų LGBTQ+ tinklų gniaužtuose – kartais su užuominomis, kad visa tai yra valdoma pinigais iš užsienio.
Be to, prieš pat rinkimus Turkijoje buvo sustiprinta skaitmeninių platformų kontrolė – rinkimų savaitgalį vyriausybė nurodė socialiniam tinklui „Twitter“ užblokuoti keliolikos opozicijos veikėjų paskyras, o pagrindinis R. T. Erdoğano oponentas rinkimuose K. Kılıçdaroğlu pagal naująsias taisykles jau spėjo gauti baudžiamąjį skundą dėl „netikrų naujienų“ (fake news) platinimo. Skelbiant „netikslią informaciją“, „trikdančią Turkijos vidaus ir išorės saugumą“ šalyje gresia iki penkerių metų kalėjimo, kuris taip pat gresia ir nepalankiai apie valdžią atsiliepiantiems žurnalistams.
Manipuliacijos dėl galių
2017 metais įvykusio referendumo metu nedidele persvara buvo priimtas sprendimas parlamentinę sistemą Turkijoje pakeisti į prezidentinę, išplečiant prezidento įgaliojimus – jis tapo vyriausybės vadovu, o ministro pirmininko postas buvo panaikintas. Ši reforma įvyko po 2016 metais nepavykusio perversmo, apie kurį, kaip vis plačiau kalbama, R.T. Erdoğanas žinojo, tačiau, siekdamas manipuliuoti įvykiais savo naudai, neužkirto jam kelio, kad vėliau užsitikrintų daugiau galių.
Tiesa, R. T. Erdoğanas jau ėjo dvi prezidento kadencijas, todėl pagal Turkijos konstituciją trečios eiti jau nebegali, tačiau Aukščiausioji rinkimų komisija išaiškino, kad pirmoji jo prezidento kadencija prasidėjo ne 2014, o 2018 metais, kai šalyje pradėjo veikti prezidentinė sistema, tą pačią dieną vykus prezidento ir parlamento rinkimams.
R. T. Erdoğanui Turkijos prezidento rinkimuose ant kulnų minantis oponentas K. Kılıçdaroğlu yra bendras šešių partijų opozicinio Tautos aljanso kandidatas, vadovaujantis centro kairės Respublikonų liaudies partijai, kurią įsteigė moderniosios Turkijos įkūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas, šalyje vadinamas turkų tėvu. Beje, šiais metais Turkija mini Atatiurko įkurtos sekuliarios respublikos šimtmetį.
K. Kılıçdaroğlu vadovaujamas Tautos aljansas siekia Turkijoje sugrąžinti parlamentinę sistemą. Kartu su prezidento rinkimais Turkijoje taip pat įvykusiuose 600 vietų parlamento – Turkijos Didžiojo Nacionalinio Medžliso – rinkimuose aljansas laimėjo 169 vietas, o tai reiškia, kad jų nepakanka tam, jog būtų sugrąžinta parlamentinė sistema.
Parlamento rinkimus laimėjo dabartinio prezidento vadovaujamas Liaudies aljansas, kurį sudaro jau minėtos R. T. Erdoğano vadovaujama Teisingumo ir plėtros partija bei Nacionalistų judėjimas kartu su islamistinėmis Didžiosios sąjungos ir Naujosios gerovės partijomis. Tiesa, lyginant su praeitais rinkimais, aljanso populiarumas sumažėjo, tačiau iš esmės galima sakyti, kad parlamento rinkimus Turkijoje laimėjo konservatyvias (ultra)nacionalistines islamiškas pažiūras atstovaujančios politinės jėgos.
Pagrindinė tema – ekonomika
Daugumoje apklausų kaip pagrindinį rūpestį rinkėjai įvardijo ekonomiką, kuri jau nuo 2018 metų funkcionuoja nuolatinės krizės sąlygomis. Pragyvenimo išlaidos šalyje smarkiai išaugo, o R. T. Erdoğanas, atsisakęs didinti palūkanų normas, susiduria su kaltinimais dėl sparčiai didėjančios infliacijos, kurios lygis šalyje oficialiai yra šiek tiek didesnis nei 50 proc., tačiau, ekspertų teigimu, iš tiesų jis yra didesnis ir už 100 proc.
R. T. Erdoğano ekonominei politikai šalyje sukėlus dviženklę infliaciją, valiutos krizę ir išaugusias pragyvenimo išlaidas, siekdamas bet kokia kaina laimėti rinkimus, jis ėmėsi žarstytis populistiniais pareiškimais – pažadėjo 2023 metais sumažinti infliaciją iki 20 proc., o 2024-aisiais – iki 10 proc., tačiau taip pat pabrėžė, kad ir toliau mažins palūkanų normas. Jis taip pat įsipareigojo imtis priemonių, kad apsaugotų piliečius nuo augančių nuomos ir pardavimo kainų.
Patirdamas nemenką desperaciją dėl potencialiai nepalankios rinkimų baigties – juolab kad sociologinės apklausos dar iki rinkimų prognozavo didesnį palaikymą jo oponentui K. Kılıçdaroğlu – likus vos penkioms dienoms iki rinkimų R. T. Erdoğanas taip pat paskelbė apie viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų didinimą net 45 proc.
Sprendimas palies daugiau nei 700 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų, kuriems dabar bus mokamas 15 tūkst. Turkijos lirų (700 eurų) minimalus mėnesinis atlyginimas. Be to, R. T. Erdoğanas davė suprasti, kad atlyginimai ir pensijos bus keliamos taip pat ir valstybės tarnautojams.
Be kita ko, R. T. Erdoğanas buvo pažadėjęs, kad po šalį sukrėtusio šių metų vasarį įvykusio žemės drebėjimo, kuris nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių ir milijonus žmonių paliko be pastogės, jo vyriausybė Pietryčių Turkijoje pastatys 650 tūkst. naujų butų, iš kurių 319 tūkst. bus užbaigti per vienerius metus.
Užsienio politika ir tarptautiniai santykiai
Rinkimų baigtis turės įtakos Turkijos vietai tarptautinėje arenoje, įskaitant jos vaidmenį NATO, santykius su ES, JAV ir Rusija, kas yra ypatingai aktualu karo Ukrainoje kontekste. R. T. Erdoğano perrinkimas situacijos per daug nepakeistų, o štai K. Kılıçdaroğlu užsienio politikoje prioritetą žada teikti Vakarams, kas greičiausiai atšaldytų Turkijos santykius su Rusija. Rusijos faktorius rinkimų kontekste įdomus dar ir tuo, kad neseniai ji buvo apkaltinta darant įtaką jų rezultatams – tuo Rusiją apkaltino pats K. Kılıçdaroğlu, pareiškęs, kad prieš rinkimus ši skleidė sąmokslo teorijas ir išmaniąsias vaizdo klastotes (deep fake).
K. Kılıçdaroğlu pasisako už Turkijos sugrąžinimą į derybas dėl stojimo į ES, kurios pateko į aklavietę R. T Erdoğano vadovaujamai šaliai vis labiau tolstant nuo demokratijos. K. Kılıçdaroğlu žadėjo įvairias liberalizuojančias reformas teisinės valstybės, žiniasklaidos laisvių ir teismų depolitizavimo srityse, taip pat įsipareigojo vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, o tai reikštų, kad tektų nedelsiant paleisti du žinomus disidentus, pripažintus politiniais kaliniais.
K. Kılıçdaroğlu taip pat yra žadėjęs atsisakyti Turkijos veto dėl Švedijos stojimo į NATO, o sprendžiant regionines problemas pirmenybę teikti dialogui ir „nesikišimo požiūriui“, kas iš esmės skiriasi nuo gerokai karingesnio R. T. Erdoğano vaidmens ir užsienio politikos Vidurio Rytų regione.
Be to, R. T. Erdoğanas siekia toliau kovoti su „teroristinėmis grupuotėmis“, tokiomis kaip Kurdistano darbininkų partija ar disidento Fethullah Güleno judėjimu, kurį jis laiko atsakingu už nepavykusį mėginimą 2016 metais šalyje surengti perversmą. Tuo tarpu K. Kılıçdaroğlu yra pareiškęs, kad milijonai kurdų šiuo metu yra laikomi teroristais, ir apkaltino dabartinį Turkijos prezidentą didinant etninę įtampą, siekiant politinių dividendų.
R. T. Erdoğano perrinkimas iš esmės reikštų status quo išlaikymą tiek Turkijos vidaus, tiek ir užsienio politikoje – tuo tarpu K. Kılıçdaroğlu pergalė atneštų tam tikrų pokyčių. Ar juos bus pabandyta bent jau iš dalies įgyvendinti – juolab kad opozicija pralaimėjo rinkimus į parlamentą, juose nugalėjus R. T. Erdoğano vadovaujamam aljansui – parodys prezidento rinkimų baigtis. Be to, po jos bus galima aiškiau atsakyti į klausimą, ar Turkija iš tiesų jau pavargo nuo autoritarizmo.
