Gegužės 9-ąją – Schumano deklaracijos, kuria nuspręsta įkurti Europos anglių ir plieno bendriją, 73-ųjų metinių, taip pat Europos dieną – kreipdamasis į Europos Parlamentą Strasbūre, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pabrėžė būtinybę reformuoti Europos Sąjungą.
Šalia paramos Ukrainai ir kitų svarbių klausimų, Vokietijos kancleris pabrėžė, jog planuojant ES plėtrą, būtina atsisakyti vienbalsiškumo – kitaip tariant, veto teisės – sprendžiant užsienio ir saugumo politikos klausimus.
Dar praeitą savaitę Vokietijos vadovaujamos devynios ES valstybės narės, pasivadinusios Kvalifikuotos daugumos balsavimo draugų grupe paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame deklaravo siekį paspartinti europinių užsienio politikos sprendimų priėmimą, reformuojant pačią ES sprendimų priėmimo tvarką.
Šiuo atveju bendrosios užsienio ir saugumo politikos sprendimai turėtų būti priimami ne vienbalsiai, o kvalifikuota balsų dauguma. Tam reikėtų tik 15 iš 27 valstybių narių, kurios atstovautų daugiau nei 65 proc. visų ES gyventojų, balsų.
Kalbėdamas Europos Parlamente O. Scholzas taip pat pareiškė, jog sieks įtikinti reformos kritikus, tačiau tai padaryti gali būti sunku, nes, kad ir kaip paradoksalu, atsisakyti vienbalsiškumo galima tik balsuojant vienbalsiai, o reformai prieštarauja tokios valstybės narės kaip savo veto ES pagarsėjusios Vengrija ar Lenkija, taip pat Austrija ir mažesnės ES valstybės narės.
Įrankis kaprizų demonstravimui
Greičiausiai net per daug nesidomintys europine politika žino, jog sprendimų priėmimas ES trunka ilgai ir neretai būna gerokai komplikuotas. Nemažai dalimi tai lemia europinių sprendimų priėmimo tvarka, kai svarbiausieji su užsienio ir saugumo politika susiję klausimai visų 27 valstybių narių turi būti patvirtinti vienbalsiai.
Tokia tvarka ne tik prailgina sprendimų priėmimo laiką, o neretai ir verčia visiškai kai kurių iš jų atsisakyti, bet ir sudaro sąlygas atskiroms valstybėms narėms manipuliuoti veto teise keliant tam tikras sau palankias sąlygas, kurių neįvykdžius šios valstybės paprasčiausiai blokuoja vieną ar kitą sprendimą, aktualų visam blokui. Paprasčiau tariant, veto teisė ES neretai tampa tiesiog tobulu įrankiu valstybių narių kaprizams demonstruoti.
Kaip veto teisė gali apsunkinti savalaikių ir būtinų sprendimų priėmimą ES puikiai iliustruoti gali Vengrijos atvejis. Nuo tada, kai Rusija užpuolė Ukrainą, Vengrija sistemingai vilkino svarbius europinius sprendimus, tokius kaip sankcijos rusiškai naftai ar 18 mlrd. eurų finansinės pagalbos paketas karo alinamai šaliai.
Be to, gana iškalbingai atrodė ir premjero Viktoro Orbano protestas dėl sankcijų atvirai už Rusijos agresiją prieš Ukrainą pasisakančiam Rusijos stačiatikių patriarchui Kirilui, ir kiti gėdingi Vengrijos išsišokimai, jau nekalbant apie ginklų Ukrainai tiekimo tranzito per šios šalies teritoriją draudimą. Įtikinti atsisakyti veto Vengriją pavykdavo tik po to, kai būdavo patenkintos vienašališkos jos keliamos sąlygos ir premjero V. Orbano kaprizai. Nereikia nė sakyti, kad tam buvo sugaišta pakankamai brangaus laiko, o iš to, žinoma, kas kartą išlošdavo tik šalis agresorė.
Praktika demonstruoja, jog, siekdamos neleisti ES imtis veiksmų ar bent jau vilkinti europinių užsienio ir saugumo politikos sprendimų priėmimą, įskaitant ir sankcijų taikymą trečiosioms šalims, 2016-2022 metais veto teise valstybės narės pasinaudojo mažiausiai trisdešimt kartų.
Daugiau narių – daugiau veto ateityje
Kalbėdamas Europos Parlamente Vokietijos kancleris O. Scholzas europinių sprendimų priėmimo tvarkos reformavimą susiejo su būsima ES plėtra. Tai jis padarė ne veltui, nes numatoma ES plėtra ateityje galėtų dar labiau apsunkinti ir taip jau nelengvai pasiekiamą vienbalsį sutarimą dėl užsienio ir saugumo politikos klausimų. Kitaip tariant, daugiau ES valstybių narių neišvengiamai reikštų ir daugiau galimų veto ateityje.
Ragindamas ES rimtai žiūrėti į plėtros pažadus, anksčiau O. Scholzas taip pat skatino nedelsiant vykdyti institucines bloko reformas, reikalingas prisitaikyti prie naujų valstybių narių, tokių kaip Ukraina, Moldova, Sakartvelas ir Vakarų Balkanų šalys prisijungimo – anot jo, ES dabar turi įvykdyti esmines reformas, kad ateityje būtų pasirengusi išsiplėsti iki 30-36 narių.
Augant ES narių skaičiui, sprendimų priėmimas joje potencialiai – o greičiausiai ir praktiškai – taptų dar labiau komplikuotas, jau nekalbant apie pačią ES plėtrą, kuriai kiekvienos naujos narės prisijungimo atveju taip pat reikalingas vienbalsis visų 27 jau esamų valstybių narių pritarimas.
Taigi, kalbėdamas apie veto teisės panaikinimą, dar prieš maždaug metus Vokietijos kancleris O. Scholzas sakė nemanantis, jog kas nors dar abejoja, kad ES plėtra tiesiog „neveiks be institucinių reformų“ – tąsyk jis pabrėžė, kad ES privalo reformuotis dar iki tol, kol bus priimtos naujos narės, ir atkreipė dėmesį į sutarimą, reikalingą bet kokiems užsienio politikos sprendimams, kurie šiuo metu dažnai būna blokuojami atskirų valstybių narių.
Sprendimų priėmimo tvarkos keitimo idėją palaiko ir kita didžioji bloko narė Prancūzija. Kaip tuo metu portalui Politico komentavo Prancūzijos Eliziejaus rūmų atstovas, būsimos ES narystės įpareigoja kelti klausimus ne tik apie šalių kandidačių poreikius, bet ir apie pačios ES poreikius ir jos galimybes veikti jau po plėtros, kas savo ruožtu pareikalaus europinių sprendimų priėmimo tvarkos reformos.
Kvalifikuotos daugumos balsavimo draugai
Už europinių sprendimų priėmimo tvarkos reformą, panaikinant veto teisę ir keičiant ją kvalifikuotos daugumos balsavimu pasisako ne tik galingiausios bloko valstybės narės Vokietija ir Prancūzija, bet ir dar septynios šalys – Belgija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Slovėnija ir Suomija. Praeitą savaitę, pasivadinusios Kvalifikuotos daugumos balsavimo draugų grupe, visos šios šalys paskelbė bendrą pareiškimą, raginantį reformuoti ES sprendimų priėmimo tvarką.
Grupė pabrėžia, kad Rusijos invazija į Ukrainą ir jos sukelti tektoniniai geopolitiniai poslinkiai yra pakankama priežastis palaipsniui pereiti nuo vienbalsiškumo ir veto teisės prie kvalifikuotos daugumos balsavimo, taikomo didžiajai daugumai ES politikos sričių, tokių kaip bendroji rinka, klimato, skaitmeninė, migracijos politika ir kt.
Bendrame pareiškime pabrėžiama, jog grupės tikslas – pagerinti ES užsienio politikos sprendimų priėmimo efektyvumą ir greitį. Atsižvelgiant į Rusijos karą prieš Ukrainą ir didėjančius tarptautinius iššūkius, su kuriais susiduria ES, grupės narės yra įsitikinę, kad europinei užsienio politikai reikia pritaikyti procesus ir procedūras, kurios sustiprintų ES kaip užsienio politikos veikėją. Grupė tikisi pragmatiškai siekti pažangos tobulinant sprendimų priėmimą bendrosios užsienio ir saugumo politikos srityje, sutelkiant dėmesį į konkrečius praktinius žingsnius ir remdamasi ES sutartyje jau numatytomis nuostatomis.
Kvalifikuotos daugumos balsavimo draugų grupė taip pat pabrėžė būtinybę glaudžiai bendradarbiauti su visomis ES narėmis, koordinuoti veiklą su europinėmis institucijomis ir pakvietė prisijungti valstybes nares „norinčias padaryti pažangą priimant sprendimus dėl bendrosios užsienio ir saugumo politikos, ypač plačiau naudojant kvalifikuotą balsų daugumą, ir nepažeidžiant platesnių diskusijų dėl kvalifikuotos balsų daugumos kitose politikos srityse.“
Gana ironiška, tačiau šios devynios grupės narės pačios nesugebėtų priimti sprendimų kvalifikuota balsų dauguma, kuriai oficialiai reikalingi 15 iš 27 valstybių narių balsai su sąlyga, kad šios atstovautų mažiausiai 65 proc. visų ES gyventojų.
Palaikytojai ir oponentai
Apskritai galima teigti, jog siūlymai panaikinti veto teisę, keičiant ją kvalifikuotos daugumos balsavimu, ES pasigirsta gana dažnai. Ekspertų grupės Carnegie Europe analitikų teigimu, per pastaruosius porą metų užfiksuoti net 25 esminiai raginimai pritaikyti kvalifikuotos daugumos balsavimo tvarką ES bendrosios užsienio ir saugumo politikos klausimais. Daugiausiai prie tokių raginimų prisidėjo Europos Komisija ir Europos Parlamentas, taip pat kai kurios valstybės narės, ypač Vokietija.
Veto teisės panaikinimą ir kvalifikuotos balsų daugumos įvedimą taip pat palaiko ir patys europiečiai. Vienas svarbiausių pernai gegužės 9-ąją – Europos dieną – pasibaigusio plataus masto konsultacijų proceso dėl ES reformų, kitaip žinomo kaip konferencija dėl Europos ateities, pasiūlymų buvo poreikis supaprastinti europinių sprendimų priėmimo tvarką, taip suteikiant blokui galimybę įgyti daugiau galių priimant svarbius bendrus sprendimus.
Sprendimas naikinti vienbalsiškumą arba, kitaip tariant, veto teisę, iš esmės leistų ES judėti federalizmo linkme, stiprinti bloką kaip savarankišką politinį subjektą ar tarptautinės sistemos veikėją bei, kaip jau minėta, išvengti fundamentalios svarbos europinių sprendimų blokavimo.
Tačiau europinių sprendimų priėmimo tvarkos nepalaiko federalizmo oponentai, iš esmės pasisakantys už stiprų nacionalinių valstybių bei jų interesų dominavimą formuojant ir įgyvendinant europinę politiką. Anot reformos priešininkų, vienbalsiškumo pakeitimas kvalifikuota balsų dauguma reikštų nacionalinių valstybių suvereniteto suvaržymą. Vienas iš sprendimų priėmimo tvarkos keitimo oponentų, Austrijos kancleris Karlas Nehammeris, pabrėžė, jog valstybių narių įvairovė nėra našta ir pareiškė, kad sutarimo paieškos ES gali būti varginančios, tačiau tai yra „pridėtinė demokratijos ir įvairovės vertė.“
Kvalifikuotos daugumos balsavimo oponentai yra įsitikinę, kad vienbalsiškumo ir veto teisės panaikinimas būtų nedemokratiškas ir sudarytų galimybę didžiosioms bloko valstybėms primesti savo diktatą mažesnėms, kurios svarbių europinių sprendimų priėmime prarastų balsą. Nors tarp valstybių narių ir europinių institucijų tarsi vyrauja sutarimas, kad sprendimai – ypač krizinėmis situacijomis – ES priimami per lėtai, ankstesni bandymai keisti jų priėmimo tvarką žlugdavo, nes mažesnės, ypač Rytų Europos valstybės baimindavosi, jog nebebus paisoma jų interesų, kad ir dėl Rusijos grėsmės.
