Akylesnis Europos žinių skaitytojas straipsnį panašiu pavadinimu, ko gero, jau yra skaitęs vasario pabaigoje, po Europos Vadovų Tarybos susitikimo, kuriame buvo svarstomas naujojo europinio 2021-2027 metų biudžeto pasiūlymas. Šį kartą, birželio 19 d. vykusios Europos Vadovų Tarybos virtualios konferencijos metu, situacija, galima sakyti, buvo dar labiau įtempta, nes be visos virtinės su naujuoju daugiamečiu biudžetu susijusių klausimų, dėl kurių turi sutarti valstybės narės, o joms galiausiai pritarti ir Europos Parlamentas, Europos lyderiai taip pat svarstė ir vadinamąjį laikinąjį Europos Sąjungos atsigavimo po pandemijos paketą, kitaip žinomą „Kitos kartos ES“ plano pavadinimu, dėl kurio taipogi bent jau kol kas formaliai išlieka nemažai neatsakytų klausimų ir nesutarimų. Kaip ES valstybių narių lyderiams sekėsi tartis dėl europinio biudžeto ir Europos ekonomikos gelbėjimo plano? Kokie buvo pagrindiniai jų interesų susikirtimo taškai bei argumentai? Galiausiai, ar pavyko pasiekti kokių nors kompromisų, ir kada gi pagaliau planuojama pasiekti bendrą sutarimą? Apie visa tai — šiame straipsnyje.
Ir taip nelengvose derybose koją pakišo pandemija
Kaip jau minėta, naujasis daugiametis europinis biudžetas tiek Europos Vadovų Taryboje, tiek ir kitose europinėse institucijose svarstomas jau nebe pirmą kartą. Kaip jau rašė Europos žinios, po vasario pabaigoje įvykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo nesutarta buvo praktiškai dėl nieko, taigi tiek šio straipsnio autorės, tiek daugelio analitikų ir ekspertų nuomone, galima drąsiai teigti, kad tąsyk derybos dėl naujojo daugiamečio europinio biudžeto paprasčiausiai žlugo.
Vienintelis minėto derybų raundo rezultatas buvo viso labo dviejų puslapių vadinamasis techninis dokumentas, kuriame išdėstytos nuolaidos, įskaitant daugiau lėšų regionų plėtrai bei žemės ūkiui, lyginant su ankstesniu Europos Vadovų Tarybos pirmininko Charles‘io Michelio pasiūlymu [1.], taigi dar aršesnių derybų, kiekvienai šaliai siekiant atsiriekti didesnį europinio biudžeto pyrago gabalą, buvo tikimasi kito Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu kovo mėnesį.
Kaip demonstruoja ilgametė praktika, derybos dėl daugiamečių europinių biudžetų paprastai ir taip būna ypatingai sunkios bei komplikuotos — dar vasarį, kol į ES nebuvo įsisukusi pandemija, prognozuota, jog derybos dėl naujosios daugiametės finansinės perspektyvos, ko gero, bus vienos sunkiausių per visą ES istoriją, visų pirma, dėl europiniame biudžete po Brexito likusios didžiulės skylės (Jungtinė Karalystė buvo antra pagal dydį mokėtoja į ES biudžetą), padidėjusių ES poreikių ir išaugusio prioritetų skaičiaus, taip pat dėl kai kurių valstybių narių ir Europos Parlamento nepasitenkinimo (potencialiais) biudžeto apkarpymais [2.].
Tačiau, prognozuodami įtemptas ir sekinančias derybas, politikai, diplomatai ir ekspertai, ko gero, menkai tegalėjo įsivaizduoti, kad bėda po vieną nevaikšto, ir kokie rūpesčiai Europos dar laukia netolimoje ateityje. Taigi čia istorija pakrypo gana netikėtai — pasaulį ištiko pandemija, nuo kurios, ko gero, labiausiai nuketėjo Europa. Kovojant su pandemija, kovo mėnesį įvyko keletas Europos Vadovų Tarybos virtualių konferencijų, kuriose buvo sprendžiami epidemiologiniai, logistiniai ir socioekonominiai pandemijos valdymo klausimai, o kovo 23 d. Europos Komisijai buvo pavesta išanalizuoti esamą situaciją ir pasiūlyti konkretų ekonominio atsigavimo po pandemijos planą bei atnaujinti daugiamečio europinio biudžeto pasiūlymą.
Dėl ko tartasi?
Verta pasikartoti, kad gegužės 27 d. Komisija pristatė laikinąjį atsigavimo po pandemijos sukeltos krizės paketą „Kitos kartos ES“ ir atnaujintą daugiamečio europinio biudžeto pasiūlymą 2021-2027 metams. Europos ekonomikai, kuri šiuo metu patiria giliausią nuosmukį ES istorijoje, gaivinti planuojama rinkose pasiskolinti iki 750 mlrd. eurų, o naujajai daugiametei finansinei perspektyvai numatoma skirti 1,1 trln. eurų [3.]. Dėl šių pasiūlymų praeitą penktadienį ir bandė derėtis ES lyderiai.
Taip pat verta pasikartoti, kad, kaip dažnai nutinka (ir ne tik europinėse institucijose, tačiau ir valstybėse narėse, neišskiriant ir Lietuvos), rengdama šiuos pasiūlymus Komisija iš esmės norėjo įtikti visiems, tačiau, kaip byloja liaudies išmintis, kai nori kaip geriau, išeina kaip visada.
Visos derybose dalyvaujančios šalys tarsi turėtų būti patenkintos minėtais Komisijos pasiūlymais, tačiau „kaip visada“ momentas šiuo atveju yra tas, kad minėtuose pasiūlymuose (ir ypač kalbant apie daugiametį europinį biudžetą), europiniai prioritetai, tokie kaip Naujasis žaliasis kursas, skaitmenizacija ir kt., kurie bent jau formaliai tarsi turėtų būti daugiametės finansinės perspektyvos šerdis, buvo tarsi išplauti, vietą užleidus amžiniems valstybių narių ginčams ir nuolatos vystančiam pageidavimų koncertui su plačiai pagarsėjusiu, tačiau, švelniai tariant, neypatingai darniai net 27 atlikėjų atliekamu šlageriu, kurį galima būtų įvardyti, kaip „Aš, mano, man“.
Taigi visiškai nenuostabu, kad ir be šių, jau klasika tapusių ir chrestomatiniais laikomų ginčų, kuriuos jau galima laikyti savotiška visų derybų dėl europinių biudžetų vinimi ir savotiška ES istorija, šiame derybų raunde dėl pandemijos sukelto chaoso ir daugybės naujų iškilusių klausimų, problemų bei neaiškumų, kaip paprastai nutinka, nesutarta praktiškai dėl nieko.
Dėl ko nesutarta?
Kaip jau rašyta Europos žiniose, Pietų Šalims skirtos pagalbos yra akivaizdžiai per mažai, kad tai galėtų užtikrinti stabilumą septyneriems metams į priekį, tačiau, nepaisydamos to, Šiaurės šalys, neišskiriant ir vadinamojo taupiojo ketverto, reiškia nusiskundimus, kad naujasis europinis biudžetas iš esmės yra per didelis, o skolintis finansų rinkose ekonominiam atsigavimui po pandemijos yra nesąžininga ir neatsakinga — tuo tarpu nuo trinkelių ir renovacijų projektų apsvaigęs Vidurio ir Rytų ES blokas iš esmės yra lygiai taip pat nepatenkintas, mat baiminasi, jog didelė dalis lėšų gali būti nukreipta būtent Pietų šalims, nori išsaugoti dosnias subsidijas žemės ūkiui, gauti kompensacijų perėjimui prie žaliosios energetikos ir kt. [4.]. Tai savo ruožtu puikiai patvirtina ir prezidento Gitano Nausėdos pasisakymai europinio biudžeto tema.
Kalbant apie ES ekonominio gaivinimo po pandemijos paketą, kitaip žinomą kaip „Kitos kartos ES“, verta prisiminti, kad jo istorija prasidėjo nuo Vokietijos ir Prancūzijos pasiūlymo teikti pagalbą nuo pandemijos labiausiai nukentėjusiems valstybių narių sektoriams negrąžintinų dotacijų forma, Europos Komisijai pasiskolinus finansų rinkose.
Tam, be abejo, neprieštaravo nuo pandemijos labiausiai nukentėjusios Pietų šalys, tačiau vadinamasis taupusis ketvertas — Austrija, Nyderlandai, Danija ir Švedija — šiuo planu suabejojo ir pateikė kontrpasiūlymą, kurio esminį principą įvardijo kaip „skolos skoloms“ (‘loans for loans’). Šis principas iš esmės reiškia, kad pagalba turėtų būti teikiama ne dotacijų, o grąžintinų paskolų forma, su gan griežtais valstybių narių į(si)pareigojimais.
Tuo tarpu Komisijos pasiūlytame laikinajame ekonominio atsigavimo po pandemijos pakete pagalbą numatyta teikti tiek dotacijų, tiek paskolų forma, tačiau dėl šio pasiūlymo valstybės narės dar turės susitarti. O susitarti, panašu, turėtų būti pakankamai sunku, nes nesutariama ne tik dėl pagalbos formų (dotacijos ir/ar paskolos), bet ir kaip apskritai skirstyti ekonomikos gaivinimui skirtas lėšas (kam, kiek, kokiomis sąlygomis, iš ko grąžinti skolas ir t. t.).
Be naujų nuosavų išteklių nebus galima skolintis — nepasiskolinus žlugs ekonomikos gaivinimo planai
Europos žiniose taip pat jau ne kartą rašyta apie tai, jog ES jau kuris laikas diskutuojama apie vadinamuosius papildomus nuosavus išteklius, kuriuos būtų galima gauti įvedus tam tikrus bendrus europinio lygmens mokesčius [5.]. Iš pradžių naujais nuosavais ištekliais buvo siekiama užlopyti ES biudžete po Jungtinės Karalystės pasitraukimo atsiradusią nemenką skylę, tačiau pandemijos sukeltos ekonominės krizės akivaizdoje ši idėja tapo dar aktualesnė, nes nuosavų išteklių viršutinės ribos padidinimas yra reikalingas todėl, kad Komisija pageidauja skolintis finansų rinkose ir taip gaivinti pandemijos nustekentą ES ekonomiką.
Visgi iš esmės galima teigti, kad ir naujų nuosavų išteklių klausimu tarp valstybių narių sutarimo nėra, nors Europos Parlamentas ES lyderiams skirtame laiške įspėjo, jog naujajam daugiamečiam ES biudžetui pritars tik tuo atveju, jei nuosavų išteklių viršutinė riba bus padidinta.
Kaip rašo portalas Politico, vienos valstybės narės Komisijos pasiūlytus mokesčius naujiems nuosaviems ištekliams padengti (pvz., skaitmeninių paslaugų ar korporacijų mokesčiai) vertina palankiai, tuo tarpu kitos mano, kad pasiūlymai yra pernelyg abstraktūs ir dėl jų galima rimtai derėtis tik ateinančiais metais [6.]. Portale rašoma, jog pirminėse Europos Vadovų Tarybos pirmininko Charles’io Michelio konsultacijose su individualiomis ES lyderių grupėmis, susitarimo dėl pasiūlymo padidinti nuosavų išteklių viršutinę ribą pasiekti nepavyko — daugelis lyderių viso labo pareiškė svarstysiantys jau pateiktus pasiūlymus, tokius kaip prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema ar neperdirbto plastiko mokestis [7.].
Iš esmės galima teigti, jog, kadangi visos valstybės narės pritaria skolinimuisi europinės ekonomikos gaivinimui, ir esminiai nesutarimai šiuo atveju kyla tik dėl pagalbos teikimo formų ir kitų techninių detalių, galiausiai jos vis tiek turės susitarti ir dėl naujųjų europinių nuosavų išteklių. Vienintelis klausimas šiuo atveju išlieka, kada pavyks pasiekti šį susitarimą ir kokie mokesčiai galiausiai bus patvirtinti. Egzistuoja nuomonių, jog dėl naujų nuosavų išteklių bus galima susitarti vėliau, t. y. jau patvirtinus Komisijos pasiūlytą laikinąjį ekonomikos gaivinimo paketą, tačiau toks požiūris, bent jau šio straipsnio autorės nuomone, yra ganėtinai neatsakingas — paprastai tariant, tokiu atveju pirma būtų skolinamasi, o tik po to mąstoma ir tariamasi, kaip ir iš kur šias skolas reikės grąžinti.
Dėl ko sutarta?
Apskritai galima teigti, kad kiekvienas daugiametis europinis biudžetas (o šiuo atveju ir laikinasis ES ekonomikos gaivinimo paketas) atspindi tam tikrą kompromisą ar, tiksliau, mažiausią bendrąjį vardiklį tarp valstybių narių — kitaip tariant, tai su kokiu mažiausiu priimtinu pasiūlymu jos vis dar būtų linkę sutikti. Tai savo ruožtu turi mažiausiai vieną teigiamą ir vieną neigiamą savybę. Pozityvus aspektas šiuo atveju yra tas, kad dėl europinio biudžeto po virtinės iečių laužymo ir konfliktų galiausiai visuomet būna susitariama, kas tarsi suponuoja, kad patenkintos lieka visos valstybės narės. Tačiau jos visos gavę kažką tuo pačiu negauna nieko, ypač kalbant ne apie atskiras valstybes nares (savaime aišku, siekiančias naudos sau ir atstovaujančias savo nacionaliniams interesams), o apie pačią ES, viršvalstybinę jos prigimtį, bendrus, valstybių narių sienas peržengiančius europinius projektus, tikslus ir prioritetus — Naująjį žaliąjį kursą, skaitmenizaciją ir t. t. Būtent šis aspektas visais laikais kišo koją vadinamajam europiniam solidarumui ir stabdė tikrą, solidarumu grįstą europinę pažangą bei integraciją.
Ko gero, nebus išimtis ir šių derybų baigtis. Įvairūs nesutarimai, konfliktai tarp viena kitai prieštaraujančių stovyklų, ginčai dėl paramos formų ir kitų techninių detalių bus sprendžiami pasitelkiant įvairias išlygas, nuolaidas ir išimtis, ką, be jokios ironijos, galima pavadinti mažomis dovanėlėmis ir kas europinėje praktikoje, beje, jau yra klasika tapusi derybų taktika.
Tarkime, buvęs Belgijos ministras pirmininkas ir Europos liberalų ir demokratų aljanso ALDE (dabar — Renew Europe) pirmininkas Guy Verhofstadtas savo knygoje „Paskutinis Europos šansas. Idealo paieškos“ europinio biudžeto formavimo ir panaudojimo tvarką gana taikliai pavadino dotacijų ir išmokų kratiniu, o, patvirtindamas šį savo teiginį, prisiminė, kad, pvz., tuo metu, kai 2013 m. ES Tarybai pirmininkavo Lietuva, daugiamečiam 2014-2020 metų biudžetui buvo pritaikytas rekordinis — 52 nukrypimų nuo galiojančių taisyklių, nuolaidų, išimčių ir pataisų — skaičius.
Patvirtinti naująjį daugiametį europinį biudžetą vėliausiai būtina iki šių metų pabaigos, tačiau omenyje turint daugybę pandemijos sukeltų ir jau iki tol egzistavusių neaiškumų bei turint galvoje visą virtinę neatsakytų klausimų, tai, ko gero, gali būti vargiai tikėtinas scenarijus. Na, o kol kas šiame derybų raunde, panašu, linkstama sutarti dėl vieno vienintelio apsekto — tiek Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charle’is Michelis, tiek kiti ES lyderiai, įskaitant ir didžiųjų valstybių narių vadovus Angelą Merkel ir Emmanuelį Macroną, mano, kad susitarimas dėl laikinojo ES ekonomikos gaivinimo paketo „Kitos kartos ES“ galėtų būti pasiektas šių metų liepą, t. y. vėliausiai iki rugpjūčio mėnesio, kai europinės institucijos atostogauja. Taigi kol kas apie vadinamąjį europinį solidarumą galima kalbėti tik iš šios perspektyvos.
