Gelbėjimosi ratas Europai

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Praeitą trečiadienį, gegužės 27 dieną, Europos Komisija pristatė Europos Sąjungos ekonominio atsigavimo po pandemijos sukeltos krizės paketą ir atnaujintą daugiamečio europinio biudžeto pasiūlymą 2021-2027 metams. Europos ekonomikai, kuri šiuo metu patiria giliausią nuosmukį ES istorijoje, gaivinti planuojama rinkose pasiskolinti iki 750 mlrd. eurų, o naujajai daugiametei finansinei perspektyvai numatoma skirti 1,1 trln. eurų. Papildomi 540 mlrd. eurų taip pat bus skirti verslui ir darbuotojams remti.

Kas, kam ir už ką?

Taigi iš esmės Komisijos gegužės pabaigoje pateiktas planas susideda iš trijų dalių: pirma, atnaujinto daugiamečio europinio biudžeto 2021-2027 metams pasiūlymo (1,1 trln. eurų, t. y. šiek tiek daugiau nei buvo numatyta paskutiniame vasario mėnesio Europos Vadovų Tarybos pirmininko Charles‘io Michelio pasiūlyme), antra, 750 mlrd. eurų vertės laikinojo ekonominio atsigavimo po pandemijos paketo, oficialiai vadinamo „Kitos kartos ES“ (‘Next Generation EU’ — dėl europinio biudžeto ir ekonomikos gaivinimo paketo „Kitos kartos ES“ valstybės narės dar turės susitarti) ir galiausiai, trečia, paramos, skirtos verslui bei darbuotojams (540 mlrd. eurų).

Dėl pastarosios 540 mlrd. eurų sumos ES vadovai, beje, jau buvo sutarę anksčiau, o ją savo ruožtu sudaro Europos laikinoji paramos priemonė nedarbo rizikai mažinti ekstremaliose situacijose, kitaip žinoma kaip SURE (European instrument for temporary Support to mitigate Unemployment Risks in an Emergency), taip pat parama, skirta kovoti su pandemijos padariniais pagal Europos stabilumo mechanizmą (European Stability Mechanism) ir Europos investicijų banko garantijų fondo darbuotojams ir verslui (European Investment Bank Guarantee Fund for Workers and Businesses) parama, kurios didžioji dalis atiteks smulkioms ir vidutinėms įmonėms [1.].

Dėl laikinojo ekonominio atsigavimo „Kitos kartos ES“ paketo, tai visą (750 mlrd. eurų) jam skirtą sumą planuojama skolintis finansų rinkose ir grąžinti iš būsimų europinių biudžetų, ne iš karto, tačiau ir ne vėliau nei 2058 m. Pats paramos paketas vadinamas laikinuoju, nes iš esmės apima laikotarpį iki 2024 metų. Paketą planuojama paskirstyti kaip paramą ir paskolas valstybėms narėms. Šio paramos plano didžiąją dalį planuojama nukreipti į pandemijos labiausiai paveiktas valstybes nares, pvz., portalo EUobserver duomenimis, Italija galėtų gauti 82 mlrd. eurų paramos ir 90 mlrd. eurų paskolų, Ispanija — 77 mlrd. eurų paramos ir 63 mlrd. eurų paskolų, Lenkija — 37 mlrd. eurų paramos ir 26 mlrd. eurų paskolų, Vokietija — 28 mlrd. eurų paramos, tačiau negalėtų gauti paskolų, paskolos taip pat nenumatomos Austrijai, Belgijai, Danijai, Liuksemburgui, Nyderlandams, Prancūzijai, Suomijai ir Švedijai [2.].

Europinis biudžetas

Naujojo daugiamečio ES biudžeto pasiūlymas taip pat vertas atskiro aptarimo. Kaip jau minėta, dabartinis Europos Komisijos pasiūlymas (1,1 trln. eurų) šiek tiek skiriasi nuo vasario mėnesio Ch. Michelio pasiūlymo (1,095 trln. eurų) [3.]. Komisija teigia, kad naujasis europinis biudžetas paskatins sąžiningą socialinį ir ekonominį atsigavimą ir bendrosios rinkos atkūrimą, užtikrins vienodas sąlygas ir rems neatidėliotinas investicijas, ypač į vadinamąją žaliąją bei skaitmeninę transformaciją, kuri, kaip teigiama, yra savotiškas raktas į būsimą Europos klestėjimą ir atsparumą krizėms [4.].

Akivaizdu, kad pandemijos sukelta krizė pakoregavo finansinius ES planus, tačiau iš esmės minėtieji Europos žalinimo ir skaitmenizacijos prioritetai išlieka. Beje, įvairias finansavimo schemas planuojama susieti su vadinamaisiais žaliaisiais įsipareigojimais, siekiant tikslo iki 2050 m. Europai tapti pirmuoju klimato atžvilgiu neutraliu kontinentu. Tačiau, kaip jau ne kartą buvo rašyta Europos žiniose, Naujasis žaliasis kursas, kuriuo ir toliau žada remtis europinis biudžetas, toli gražu neapsiriboja vien klimato kaita. Juo iš esmės siekiama reformuoti kone visus europinės politikos aspektus — nuo ES, kaip globalios veikėjos, ir jos galios tarptautinėje sistemoje klausimų iki prekybos, konkurencingumo ir žemės ūkio [5.]. Dar iki pandemijos buvo nemažai diskutuojama apie tai, kad senasis ekonominio augimo modelis, grįstas iškastinio kuro vartojimu ir jo generuojama tarša, yra pasenęs. Negana to, kaip paaiškėjo pandemijos metu, jis dar ir visiškai neatsparus krizėms, taigi ES siekia įgyti tam tikrų konkurencinių pranašumų, tapdama pirmąja augimo modelį reformavusia veikėja pasaulyje [6.].

Kalbant apie naująją daugiametę finansinę perspektyvą, svarbu paminėti ir tai, kad, be naujų politikos prioritetų, joje numatomi ir tam tikri techniniai, su biudžeto pajamų struktūra susiję pakeitimai. ES jau kuris laikas buvo kalbama apie vadinamuosius papildomus nuosavus išteklius, kuriuos būtų galima gauti įvedus tam tikrus bendrus europinio lygmens mokesčius. Ši idėja itin aktuali tapo iš ES pasitraukus Jungtinei Karalystei ir ėmus diskutuoti, kaip būtų galima užlopyti po šio pasitraukimo europiniame biudžete atsiradusią skylę. Pandemijos sukeltos krizės metu naujų nuosavų išteklių idėja tapo dar aktualesnė, juolab kad Komisijai pageidaujant skolintis, nuosavų išteklių viršutinė riba privalo būti padidinta. Taigi, panašu, jog dalis naujajai daugiametei finansinei perspektyvai skirtų lėšų bus gauta iš prekybos apyvartiniais taršos leidimais, plastiko, skaitmeninių paslaugų ar importo už prekes, pagamintas šalyse, kurių taršos emisijų standartai yra žemesni nei ES, ir kitų mokesčių.

Amžini nesutarimai: kiek, kam ir iš kur atseikėti?

Kaip jau minėta, dėl naujojo daugiamečio europinio biudžeto ir laikinojo ekonominio atsigavimo paketo valstybės narės dar turės susitarti. Beje, Europos žiniose jau buvo rašyta, jog kiekvienoms deryboms dėl europinio biudžeto būdingas vienas bendras bruožas — skurdesnės valstybės narės paprastai spaudžia turtingąsias, siekdamos išsimušti kuo didesnę jo dalį savo reikmėms. Po Brexito ir dėl jo biudžete atsiradusios nemenkos skylės, toks valstybių narių suskaldymas tik dar labiau išryškėjo, jau nekalbant apie pandemijos sukeltą krizę, po kurios tokioms šalims kaip Italija ar Ispanija gresia gilus ekonominis nuosmukis (tačiau jos toli gražu nėra vienintelės, patyrusios ekonominį šoką bei siekiančios gauti europinę paramą). Beje, reikia prisiminti ir tai, kad maždaug prieš dešimt metų, finansinės krizės metu dalijimosi finansine našta klausimas taip pat buvo itin opus ir netgi kėlė grėsmę bloko vientisumui [7.]. Taigi, verta pabrėžti, jog situacija dėl ekonomikos gelbėjimo (t. y. kiek, kam ir iš kur atseikėti) ir šios pandemijos sukeltos krizės metu yra gerokai įtempta.

Dėl bendro skolinimosi labiausiai nerimauja vadinamasis taupusis ketvertas — Austrija, Nyderlandai, Švedija ir Danija. Šios šalys baiminasi, kad bendras skolinimasis, gelbėjant pandemijos nukamuotas Pietų šalis, gali padidinti įmokas į europinį biudžetą. Tuo tarpu Vidurio ir Rytų Europos valstybės narės savo ruožtu baiminasi, jog, siekiant padėti minėtoms Pietų šalims, tarkime, perskirstant sanglaudai skirtas lėšas, gali nukentėti jos pačios.

Kaip vienas iš galimų krizės sprendimų buvo siūlomi ir vadinamieji eurobondai arba koronabondai. Šis finansinis instrumentas buvo pasiūlytas jau antrą kartą (pirmą kartą tokie siūlymai atsirado per patį eurozonos krizės įkarštį), ir jį jau antrą kartą yra linkusi atmesti Vokietija kartu su jau minėtu taupiuoju ketvertu. Eurobondai iš esmės yra valstybės skolos obligacijos, tačiau su vienu svarbiu skirtumu — šiuos vertybinius popierius platintų ir supirkinėtų ne atskiros valstybės, o visa eurozona. Tokiu būdu būtų įgyvendintas kiekviena proga išdidžiai minimas (tačiau realiai, ko gero, neegzistuojantis) europinio solidarumo projektas — taupiosioms eurozonos valstybėms skolinimasis šiek tiek brangtų, tačiau tai nebūtų didelė bėda, nes jos ir taip nėra linkusios smarkiai skolintis, o labiausiai ekonomiškai nukentėjusios bloko šalys galėtų skolintis kur kas palankesnėmis sąlygomis, ypač tada, kai skolintis joms gyvybiškai būtina.

Šiam solidarumo projektui, vertinant abstrakčiai ir gana supaprastintai, trukdo tradicinis europinis nesusikalbėjimas — Šiaurės šalys niekada nesutiks su panašiais pasiūlymais, nes jų kultūroje dominuoja protestantiška etika, kitaip tariant, „jokių nuolaidų, ir su savo bėdomis privalai tvarkytis pats“, tuo tarpu Pietų valstybėse vyrauja katalikiškas bendruomeniškumas, pagal kurį iškilusias problemas geriausia spręsti kartu. Kita vertus, po karštomis ekonominėmis diskusijomis slepiasi ištisi šimtmečiai įsisenėjusių pykčių, nuoskaudų, traumų, karų ir senos geros tradicinės europinės nesantaikos. Taigi ir šį kartą derybos dėl to, kiek, kam ir iš kur atseikėti, žada būti karštos, sunkios ir, kaip visuomet, įdomios.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą