Yra toks žodis — naratyvas. Žodis naujas, ir jo tikrai nevartojo mūsų močiutės. Šio naujadaro prasmė labai paprasta. Naratyvas lietuviškai būtų tiesiog pasakojimas.
Vilniaus universiteto kalbininkas docentas Antanas Smetona atsakydamas į radijo žurnalistų klausimą, ar ir kada verta pasitelkti terminą „naratyvas“ — nedaugiažodžiavo ir tiesiai rėžė: „Naratyvas — tarptautinis žodis, dažniau vartojamas mokslininkų ir reiškiantis paprasčiausią pasakojimą. Kodėl mokslininkai taip šneka, negaliu pasakyti – gal, mano, mandriau pašnekėję, protingesni atrodys. Kita vertus, kiekvienas mokslas turi savo terminiją, su kuria nesusipažinusiems nebūtina visa tai suprasti“.
Paaiškinimas iš esmės ganėtinai tikslus ir taiklus. Ironija irgi vietoje. Vis dėlto atkreipiu jūsų dėmesį į paskutinį A. Smetonos sakinį, su kuriuo sutikti nenorėčiau. Pakartosiu: „kiekvienas mokslas turi savo terminiją, su kuria nesusipažinusiems nebūtina visa tai suprasti“ .
Tikrai ne kiekviena terminija turi gulėti mūsų galvose. Vis dėlto norint jaukiau jaustis politinių sprendinių lauke ir geriau įžvelgti, kaip ir kas stumia jus jam, bet nebūtinai jums, naudingo sprendimo link, terminas naratyvas tikrai pravers. Naratyvas yra tas kabliukas, kuriuo jus gaudo, tad gebėkite jį pamatyti.
Politinis naratyvas — dažniausiai yra savotiškas pasakojimas anapus pasakojimo, esminė minties gija, kuri galiausia nusėda mūsų galvose ir lemia sprendimus, kurie paradoksaliai itin dažnai labai nenaudingi mums patiems. Kodėl taip keistai elgiamės? O gi todėl, kad neatpažįstame pasakojime slypinčių naratyvų, kurie kartojami šimtus kartus mums pradeda atrodyti trivialiomis tiesomis.
Ir va todėl ieškoti naratyvų politikų kalbose bei vadinamųjų ekspertų žargone labai įdomu ir tikrai naudinga.
Jeigu skaitysite mano blogą, kuris jau po keleto savaičių pradės gyventi interneto platybėse, galėsite kartu su manimi ieškoti to ar kito politinio pasakojimo logikos. Ypatingai įdomu būtų kartu svarstyti, o kur mus veda ta ar kita pasakojimo gija.
O dabar konkretus įkyriai peršamas sėkmingos Lietuvos naratyvo pavyzdys. Pabrėžiu iš karto: tikrai manau, kad pastarųjų trijų dešimtmečių Lietuva yra didelės sėkmės istorija. Tiesa, ta sėkmė aplankė tikrai ne visus ir norint apie ją kalbėti sąžiningai, teks daug rašalo sunaudoti. Šiandien tikslas kitas.
Vakar ypatingai savimi besižavintis ir, matyt, todėl vis pilkesnis ir nuobodesnis lrt.lt portalas paskelbė, kad „[T]aip gerai dar negyvenome: nuo įstojimo į ES pensijos ir atlyginimai augo penkiskart“.
Ekspertinis ekonomisto vertinimas būtų labai atsargus ir jis suprastų, kad nominalia verte (kitaip sakant, skaitine išraiška) gyventojų pajamos labai padidėjo. Tačiau jam taip pat būtų aišku, kad tokie nominalūs skaičiai nieko nepasako apie tikrąjį gyvenimo lygio prieaugį. Priešingai, penkis kartus išaugus gyventojų pajamoms, jų gyvenimo lygis per tą patį laiką gali sumenkti dvigubai, jeigu per tą patį laikotarpį infliacija išaugtų 10 kartų.
Taigi, jau pats pabrėžtinai propagandinis pavadinimas nukreiptas į sukrečiančiai patiklią auditoriją, kuri nėra nieko girdėjusi apie nominalius ir realius dydžius.
Negirdėjote ir jūs? Patinka tai ar ne, tai yra esminiai ekonominiai rodikliai, kurie ir leistų adekvačiau įvertinti situaciją. Nominalūs dydžiai — algos, pensijos ar palūkanos gilesnę prasmę įgauna tik tada, kai virsta realiais dydžiais, kitaip sakant jiems taikoma ta pati matavimo skalė.
Kalbant paprasčiau, realiosios pajamos yra per tam tikrą laiką gautos pajamos, išreikštos prekių ir paslaugų, kurių už jas galima įsigyti, kiekiu. Jos parodo žmogaus perkamąją galią ir jos pokyčius, kintant prekių kainoms.
Gyventojų realiosios pajamos yra vienas svarbiausių gyvenimo lygio rodiklių, ir žinant jų pokytį jau būtų galima pradėti svarstyti, kiek iš tiesų padidėjo algos ir pensijos. Pabrėžiu, tai būtų tik svarstymo pradžia, kuri dar privalėtų būti aptariama daugeliu kitų pjūvių, tarkime mokestinės naštos įvairioms gyventojų grupėms pasiskirstymu.
Svarbu ir tai, kad gyventojų realiųjų pajamų augimas (kitaip sakant, jų galimybė įsigyti daugiau prekių ir paslaugų) priklauso ne tik nuo nominaliųjų pajamų, kuriomis operuojama tekste.
Realiosios pajamos apima ir gaunamas nemokamas paslaugas. Siaurėjant galimybei nemokamai apsilankyti pas gydytojus specialistus ar nemokamai gauti aukštos kokybės švietimo paslaugų, kurios vis dažniau pereina į privatų sektorių ir ten yra labai brangios, realios pajamos mažėja.
Išvada: lrt.lt straipsnio pavadinimas, beje, ir visas turinys, yra lėkšta propagandinė žinutė. Tiesa, tai žinutė, kurianti labai pavojingą sėkmės naratyvą.
Galite paprieštarauti: o kokius pavojus galėtų būti kurti sėkmės naratyvas? Vienas nedidelis konkretus pavyzdys.
Intelektualiai nevalyvame sumestuke skelbiama, kad nuo įstojimo į Europos Sąjungą įmonių skaičius Lietuvoje išaugo daugiau nei 3 kartus – nuo beveik 29 tūkst. iki daugiau nei 95 tūkst. Reikia suprasti, „va kaip puiku“. Vis dėlto, o ką išties rodo šie skaičiai?
Rimti ekspertiniai vertinimai (ne tie, kuriuos pasitelkia žurnalistė, o tikrai rimtos tarptautinių institucijų analizės) rodo, kad tas augantis įmonių skaičius yra dirbtinis.
Dar 2011 metais Seime priimtos pelno mokesčio įstatymo pataisos labai mažoms įmonėms, kurių metinė apyvarta nesiekia 300 tūkst. eurų, vietoje 15 proc. pelno mokesčio tarifo leido mokėti tris kartus mažesniu lengvatiniu 5 proc. tarifu. Ir šį paskata galiausia lėmė, kad įmonės vietoje to, kad augtų, pradėjo skaidytis.
Pasiekę lengvatinio apmokestinimo apyvartos ribą, kurią peržengus 5 proc. pelno mokesčio tarifas virsdavo 15 proc. tarifu, įmonių akcininkai steigdavo kitą įmonę. Dabar tą patį verslą plėtodavo du tų pačių akcininkų įsteigti juridiniai asmenys ir abu naudojosi lengvata. Procedūrą galima karto be galo.
Tiesa, 2018 metais šį landa buvo uždaryta, bet tada lengvatinio pelno mokesčio ribos pradėta vengti nedeklaruojant didesnės nei 300 tūkst. eurų apyvartos. Praleisiu visą eilę detalių, ir paminėsiu tik tą, kuris svarbiausia pasakojime apie kažkokią esą stulbinamą Lietuvos sėkmę.
Įmonių sangrūda ties 300 tūkst. eurų apyvartos riba pasakoja ir apie menkstančias biudžeto lėšas. Tiesiai kalbant, įmonių gausa esamoje situacijoje slepia ir aukščiau minėtas galimybes padidinti gyventojų realias pajamas gaunant nemokamų valstybės teikiamų paslaugų.
Komiška detalė. Pasaulio banko mokesčių ekspertams atlikus Lietuvos mokestinės aplinkos tyrimą Valstybinė duomenų agentūra savo informaciniame stende Vilniuje Gedimino prospekte iškabino grafiką vizualizuojantį šią lietuvišką įmonių susigrūdusių ties 300 tūkst. eurų apyvartos riba anomaliją. Tai nepatiko finansų viceministrui Mindaugui Liutvinskui, ir jis paliepė grafiką pašalinti. Kaip suprantate, tokie grafikai kertasi su sėkmingos Lietuvos naratyvu, ar ne?
Galima tęsti ir tęsti. G. Sagaitytės tekstas tiesiog prikamšytas neįrodomų ir nieko nesakančių faktų, tad nori nenori kyla klausimas, ar ji pati supranta, ką rašo?
Galimi keli atsakymai. Redaktoriai jai liepė aprašyti tą Lietuvos sėkmės istoriją įstojus į Europos Sąjungą. Ji daug negalvojus (galvoti užima laiko, dar ir skaityti reikia) pagal nuobodų šabloną sumetė tekstą su keliomis lentelėmis be paaiškinimų ir po to paskambino 2-3 lyg ir klausimo ekspertams, kurie šiaip jau atsakinėja į kažkokius mums nežinomus klausimus.
Gal klausta apie tą pačią sėkmę, o gal apie blogus politikus, kurie, anot prelegentės iš ISM profesorės Virginijos Poškutės, viską su neefektyviu viešuoju sektoriumi ir stabdo.
Ypatingai išskirčiau šitos „sėkmės“ ekspertės išimtinai originalią idėją, kad „[J]eigu būtų daugiau ūkiškumo, pasitelkimo, kompetencijų, konsultuojamasi ne tiek su politikais, kiek su specialistais, turbūt galėtume turėti ir geresnius rezultatus“.
Kas su tais specialistais turi konsultuotis, tekstas nutyli. Aišku viena, su politikais konsultuotis negalima, nes jie pagal apibrėžimą negali būti specialistai. Bet kas V. Poškutės ir G. Sagaitytės pasaulyje viską valdo ir konsultuojasi ne su tuo, su kuo reikia, neaišku.
Tarp eilučių profesorės komentare suskamba dar vienas lietuviškas naratyvas — viešasis sektorius neefektyvus ir neūkiškas, „daugiau atsakomybės galėtų būti tvarkantis švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės apsaugos srityse“.
Tegaliu pridurti, kokie profesoriai, tokie ir naratyvai. Konkrečiu atveju neprofesionalūs, bet gal pagaulūs?
Kodėl visa tai taip svarbu? Klausydami tokių neapgalvotų pigių propagandų žmonės jaučia, kad čia kažkas ne taip. Lietuva garsėja ne vien dėl greit augančios ekonomikos. Ji išlieka šalimi su didžiausia pajamų nelygybe Europoje, ir tą nelygybę, deja, toliau puoselėja ir godoja.
Dalis politikų pasiveria ant gražių žurnalistų ir vadinamųjų ekspertų kalbų, ir, pavyzdžiui, atsisako tvarkyti mokesčių sistemą, o pagalbą švietimui regi taupyme.
Gyventojai gi pasuka visokių tikrai labai pavojingų naratyvų apie pralaimėtą Lietuvą, kuri buvo ir yra Europos užkampis, link. Ten jiems atrodo esą daugiau tiesos.
Retorinis klausimas: kiek prie tokios nevilties prisideda žurnalistai bei atsitiktinio klaidžiojimo būdu parinkti vadinamieji ekspertai?
