Gegužės pabaigoje Europos Komisija pristatė Europos Sąjungos ekonominio atsigavimo po krizės, kurią sukėlė pandemija, paketą ir atnaujintą daugiamečio europinio biudžeto pasiūlymą 2021-2027 metams. Europos ekonomikai, kuri šiuo metu patiria giliausią nuosmukį ES istorijoje, gaivinti planuojama rinkose pasiskolinti 750 mlrd. eurų, o naujajai daugiametei finansinei perspektyvai numatoma skirti 1,1 trln. eurų. Galima sakyti, kad, rengdama šiuos pasiūlymus, Komisija iš esmės norėjo įtikti visiems, tačiau, kaip byloja liaudies išmintis, kai nori kaip geriau, išeina kaip visada. Taigi šis straipsnis bus skirtas apžvelgti minėtų Europos Komisijos pasiūlymų kritikai iš valstybių narių ir Europos Parlamento perspektyvos. Ši kritika savo ruožtu gali padėti užčiuopti esmines Komisijos pasiūlymų spragas ar bent jau svarbiausius interesų susikirtimo taškus būsimose derybose.
Ką apie Komisijos pasiūlymus mano valstybės narės?
Komisijos paskelbti pasiūlymai stiprios opozicijos iš esmės nesusilaukė, juolab kad juos palaiko didžiosios ES valstybės narės — Vokietija ir Prancūzija. Negana to, dauguma valstybių, įskaitant ir labiausiai nuo pandemijos nukentėjusias Pietų šalis, šiais pasiūlymais iš principo liko patenkintos, tačiau vadinamasis taupusis ketvertas — Austrija, Nyderlandai, Suomija ir Švedija — netruko suabejoti skolinimosi nauda ir pažėrė kritikos daugiamečio europinio biudžeto pasiūlymui.
Iš esmės galima teigti, kad šios šalys nesutinka su Komisijos ekonomikos gaivinimo plane pasiūlytomis dotacijomis/parama valstybėms narėms ir pasisako už pagalbą paskolų (kurias, žinoma, valstybės narės būtų įpareigotos grąžinti) forma. Tuo tarpu kalbant apie 2021-2027 m. europinio biudžeto pasiūlymą, taupusis ketvertas ir toliau laikosi pozicijos, esą biudžetas (taigi ir valstybių narių įnašai į jį) yra per didelis.
Vertinant gana abstrakčiai ir supaprastintai, galima sakyti, kad Komisijos pasiūlymas ES ekonomikai gaivinti atspindi savotišką kompromisą tarp Vokietijos ir Prancūzijos pozicijos nuo pandemijos nukentėjusioms šalims teikti tik dotacijas/paramą iš europinio biudžeto bei taupiojo ketverto pozicijos teikti tik paskolas.
Kaip jau buvo rašyta Europos žiniose, pagalba nuo pandemijos nukentėjusioms valstybėms narėms iš vadinamojo laikinojo ekonominio atsigavimo paketo „Kitos kartos ES“ (‘Next Generation EU’) bus teikiama tiek paramos, tiek paskolų forma, o tam skirtus pinigus planuojama skolintis finansų rinkose ir grąžinti iš būsimų europinių biudžetų ne anksčiau kaip 2028 m. ir ne vėliau kaip 2058 m. [1.].
Tačiau šis planas ir toliau vertinamas nevienareikšmiškai. Jo rėmėjai sako, jog Komisijos pasiūlymas atspindi pastangas (bent jau iš antro karto, po žlugusios eurobondų arba koronabondų idėjos) skatinti europinį solidarumą, kurio ES iš tiesų labai dažnai stokoja, bendrai dalijantis pandemijos naštą. Tuo tarpu kritikai teigia, kad šio pasiūlymo įgyvendinimas gali sukurti pavojingą precedentą, kuris priverstų visų ES šalių mokesčių mokėtojus grąžinti paskolas, naudingas tik kai kurioms valstybėms narėms, be kita ko, lėšas paskirstant toms valstybėms, kurios ir anksčiau dažnai nepaisė Komisijos raginimų laikytis fiskalinės drausmės [2.].
Daugiamečio europinio biudžeto formavimo peripetijos
Tuo tarpu kalbant apie daugiamečio 2021-2027 m. europinio biudžeto pasiūlymą, reikia pažymėti, jog paprastai ir taip įtemptas derybas dėl ES daugiamečių finansinių perspektyvų šį kartą dar labiau apsunkins europiniame biudžete Brexito palikta skylė (Brexit gap) ir pandemijos sukelta krizė.
Taip pat svarbu pastebėti, kad, be Pietų ir Šiaurės šalių (kurioms galima priskirti ir taupųjį ketvertą) bei branduolio valstybių — Vokietijos ir Prancūzijos, europinio biudžeto klausimu taip pat egzistuoja ir dar viena stovykla — Vidurio ir Rytų Europos valstybės, nerimaujančios dėl sanglaudai skirtų lėšų perskirstymo jų nenaudai, taip pat dėl kompensacijų už perėjimą prie žaliosios energetikos.
Tiesa, pažymėtina, kad finansavimas vadinamajam Teisingosios pertvarkos fondui (Just Transition Fund), iš kurio ir bus skiriamos minėtos kompensacijos, buvo padidintas, o tai galbūt kiek sumažino minėtų valstybių nerimą, tačiau bent jau iki šiol kompensacijų klausimas buvo ypatingai aktualus plačiai išvystytą anglių sektorių turinčiai Lenkijai, kuri gana dažnai imdavosi iniciatyvos suvienyti vadinamąsias naująsias valstybes nares, kovojant prieš europines žaliąsias bei klimato iniciatyvas.
Europos Parlamentas tuo tarpu laikosi nuomonės, jog ekonominis atsigavimas po pandemijos neturėtų būti finansuojamas iš europinio biudžeto, t. y. ilgalaikių ES tikslų sąskaita — kitaip tariant, dėl trumpojo laiko tikslų nederėtų aukoti ilgalaikių europinių prioritetų, juolab kad dėl pandemijos jie tapo dar aktualesni nei buvo iki šiol [3.]. Parlamentas iš esmės palaiko skolinimosi idėją bei ilgalaikį paskolų grąžinimą iš vadinamųjų naujų nuosavų europinių išteklių, apie kuriuos Europos žiniose jau buvo rašyta (papildomus nuosavus išteklius siūloma gauti įvedus tam tikrus bendrus europinio lygmens mokesčius) [4.].
Visgi ES asamblėja apgailestauja, kad Komisija neskuba pateikti konkrečių su naujais nuosavais ištekliais susijusių teisėkūros iniciatyvų, taip pat baiminasi, kad derybos dėl naujojo 2021-2027 m. biudžeto gali užsitęsti ilgiau nei iki šių metų pabaigos, todėl, siekiant išvengti galimos rizikos, ragina Komisiją parengti tokiam potencialiam nenumatytam atvejui skirtą planą [5.].
Neaiški dabartis — neaiški ateitis
Apibendrintai galima teigti, kad du pagrindiniai europarlamentarų išreikšti nuogąstavimai — tai neaiškus Parlamento narių vaidmuo formuojant naująjį daugiametį ES biudžetą ir baimė, kad ES strateginiai prioritetai ir tikslai, iškelti iki pandemijos, bus palikti likimo valiai. Būtent šiuos aspektus pabrėžė politikai iš visų didžiausių Europos Parlamento frakcijų, kai Komisija pristatinėjo naujosios daugiametės finansinės perspektyvos komunikatą.
Komisija Europos Parlamentui atvirai pažadėjo, jog, nepaisant kol kas dar vis egzistuojančių neaiškumų, parlamentarai tikrai bus įtraukti į biudžeto formavimą. Be kita ko, Komisija žada, kad finansavimas iš europinio biudžeto bus labiau prižiūrimas, t. y. bus reikalaujama aiškių rezultatų, susietų su europiniais prioritetais, kurių svarbiausieji yra ekonomikos žalinimas ir skaitmenizacija. Europos žiniose taip pat jau buvo rašyta, kad dar 2018 m. Komisija pateikė pasiūlymą, jog teisės viršenybės principų nesilaikymas ES būtų susietas su europinėmis išmokomis per vadinamąjį Sąjungos biudžeto apsaugos mechanizmą [6.]. Tai savo ruožtu galėtų būti vienas iš europinio biudžeto panaudojimo kontrolės mechanizmų.
Apskritai politinė situacija dėl naujojo daugiamečio europinio biudžeto kol kas atrodo niūriai. ES valstybės narės vis dar nesugeba perlipti per savo nesutarimus ir susiderėti dėl bendros ateities vizijos. Jei istoriškai buvo įprasta poliarizuoti „taupiąsias Šiaurės šalis“ ir „išlaidaujančias Pietų šalis“, tai akivaizdu, kad dabar ES kontekste atsiranda trečia — Vidurio ir Rytų Europos ašis. Tai akivaizdžiai demonstruoja Europos Komisijos pasiūlytas daugiamečio europinio biudžeto projektas, pagal kurį Šiaurė gauna santykinai mažą biudžetą. Pietūs — lėšų likvidumui ir pagalbai, o Rytai — papildomas sanglaudai skirtas lėšas. Tačiau tai nėra tikras politinis kompromisas, nes akivaizdu, kad ES bent jau iki šiol nesugebėjo susitarti dėl bendros strategijos.
Taigi visi lyg ir kažką gauna, tačiau tuo pat metu tarsi negauna nieko, mat tokiame trupinių dalinimo žaidime bendra ES strategija ir prioritetai išnyksta. Pietų Šalims skirtos pagalbos yra akivaizdžiai per mažai, kad tai galėtų užtikrinti stabilumą septyneriems metams į priekį.
Nepaisydamos to, Šiaurės šalys jau reiškia nusiskundimus. Nuo trinkelių ir renovacijų projektų apsvaigęs Vidurio ir Rytų ES blokas iš esmės yra lygiai taip pat nepatenkintas. Nors derybos dėl 2021-2027 m. europinio biudžeto dar tik prasideda, jau galima spekuliuoti, kad per ateinančius septynerius metus reikėtų tikėtis silpnokos savo įtaka ES politikos.
