Šios dienos įrašą įkvėpė du šaltiniai: „Delfi“ komandos pareiškimas apie tai, kad jie keičia savo etikos kodeksą, bei vienas dabar jau buvusio švietimo ministro komentaras.
Nueidamas eksministras pasakė, kad jam „ …truputį liūdna apskritai dėl politikos. Diskusijų apie vertybes, idėjas nėra, matome iš partijų, ypač opozicinių, kad viskas yra apie įvykius ir reagavimas į juos. Apie žmones, žmonių kritikavimas“.
Šiame pasaže nesutinku tik su vienu žodžiu — truputį. Kad ir kaip žiūriu, skaitau ir analizuoju — nesugebu viešojoje erdvėje pamatyti jokių rimtesnių politinių diskusijų atšvaitų, politikų tekstai nugrūsti į užkampius, nė viena Lietuvos žiniasklaidos priemonė neturi nė vieno rimčiau dirbančio žurnalisto apžvalgininko, kuris gebėtų analizuoti politikų pasisakymus ir politinius procesus.
O jeigu nėra tokių žurnalistų, kurie gali įvertinti politikų mąstymą, jų logiką bei prognozuoti, ką tas ar kitas politikas gali realiai pasiūlyti, tai ir rimtos politikos, patinka tai kam ar ne, šalyje būti negali. Paaiškinimas labai paprastas: politikų diskusijoms reikalingi išoriniai vertintojai, ir tas vaidmuo demokratinėse visuomenėse paskirtas žiniasklaidai bei ekspertams.
Ne būrėjoms, astrologams bei visų mokslo sričių ekspertams plačiai pasklidusiems socialiniuose tinkluose tenka atsakingo vertintojo vaidmuo.
Demokratinėje visuomenėje, kur politinius procesus kuria visa labai skirtinga visuomenė, atsakomybę už tai, ką sako ar rašo, prisiima profesionalai. Jų gebėjimas suteikti visuomenei informaciją, kuri būtina priimant sudėtingus sprendimus, gyvybiškai svarbus. Kita vertus, matyt, tai ir turėtų įprasminti jų darbą ar net gyvenimus.
Asmeniškai man absoliučią daugumą politinių tekstų skaityti labai nuobodu. Kolegos, su kuriais kalbėjau apie Lietuvos politikos informacinį lauką, sako tą patį ar net konstatuoja, kad beprasmiams rašiniams laiko neturi. Beje, net netikima, kad kas nors tuos ilgus tekstus apie reitingus ir išskirtinai neįdomius aprašus, kur svarbiausia, kas kam įkando, bet visai neįdomu kodėl įkando, dar skaito.
Aš kol kas bandau skaityti, tokių tekstų bent jau peržvalgą laikydama savo darbo sudėtine dalimi. Kaip minėjau, tai bene nuobodžiausia darbo dalis.
Kartojasi banalybės. Nesugebama pažvelgti gyliau ar bent jau pabandyti užčiuopti procesus anapus įvykių. Vartojamas labai primityvus žodynas, it velnias kryžiaus bijoma metaforų, nors būtent jos, žinant, kad politika didžia dalimi retorikos fenomenas, leidžia skaitytojams geriau suvokti platesnį reiškinio kontekstą.
Tiek žurnalistai, tiek jų kalbinami politologai ekspertai labai prastai suvokia, koks tas realus politiko darbas, ką jis gali ir ko jau ne, kas priklauso nuo jo, o kas jau nebepriklauso, net jeigu politikas sąžiningai vykdo savo rinkimų pažadus.
Apie tai, kad koks žurnalistas bandytų užimti analizuojančio, procesus vertinančio stebėtojo poziciją net svajoti nedrąsu, kai plika akimi matai, koks jam pačiam neįdomus ir neįkvepiantis besikankančio užrašinėtojo darbas.
Atsakymo, kodėl taip yra, neturiu. Gal žurnalistus moko labai pilki dėstytojai? Gal žurnalistais renkasi būti negabūs neambicingi jauni žmonės? Gal tie žurnalistai pradeda dirbti tokie jauni, kad neturi laiko mokytis? Gal jie nežino, kad pasaulyje daugybė puikių knygų, kurias parašė darbui pasišventę žurnalistikos profesionalai? O gal jie bendrai neskaito, bet tada kyla klausimas — o ar jie apskritai tinkami savo darbui?
Tiesa, prisimenu, kad per tuos metus, kai vadovavau BNS verslo naujienų skyriui su direktoriumi buvome priėmę sprendimą net nekviesti į pokalbį žurnalistikos studentų — mokėjimas užrašyti ir supratimas, ką reikia užrašyti, yra labai labai skirtingi dalykai. Jeigu įdomu, geriausiai darbui tiko istorikai, — tikėtina todėl, kad jų galvose gulėjo platesnis pasaulio vaizdas.
Prieš imdamasi konkretaus pseudopolitinio teksto analizės, dar kartą pabrėžiu, kad čia ir dabar kalbu apie tą žiniasklaidos lauką, kuriame nagrinėjami visų pirma politiniai ir ekonominiai klausimai.
O dabar kibkime į vieną šios savaitės pradžioje skelbtą tipinį straipsnį, kuris lyg ir žada politinių naujienų, tačiau nuo pirmų eilučių įstringa siaurame tarpelyje tarp prastai suręstos biržos naujienų apžvalgos ir draugelių kalbų vakarėlyje su vyno taurėmis rankose. Pokalbis liejasi laisvai, bet pašnekovo niekuo neįpareigoja ir pamiršti, ką girdėjęs, po 5 minučių.
Straipsnio pavadinimas sudrebina it artėjančios apokalipsės ženklas: „Naujausi reitingai: skirtumai tarp lyderių pasako viską“. Kalbant dabartine „žurnalistų“ naujakalbe, jau pavadinimas leidžia manyti, kad „Delfi“ žurnalistė Simona Voveriūnaitė išrėžė visą tiesą apie politikos lyderius ir ateitį.
Kokia aš vis dar naivi: it paauglė patikėjau, kad „Delfi“ rimtai ketina keisti savo etikos standartus ir pakeis antraščių politiką.
Kas buvo žadėta? Cituoju Delfi vyr. redaktorę Rasą Lukaitytę-Vnarauskienę: „Šiuolaikinė žiniasklaida pirmiausia remiasi sąžiningu santykiu su skaitytoju ir siekiu jam pranešti informaciją. Būtent tai ir turi atsispindėti antraštėje. Kartu su internetinės žiniasklaidos pakilimu atsiradę pavadinimai-masalai, arba kitaip žinomi, kaip klikbaitai, jau yra į praeitį pasitraukianti tendencija, kuri labiau dirgina, o ne įtraukia vartotoją“.
Ką gavau? Atšipusį kabliuką klikbaitams gaudyti. Ne daugiau.
Tekstas be galo ištęstas. Autorė it pradinių kursų studentė be jokios analizės, net nesistengdama rasti įdomesnių veiksmažodžių, atkartoja čia pat šalia teksto skelbiamų lentelių skaičius.
Panagrinėjęs sužinai, kad nuo vasario iki kovo socdemų reitingas nusmuko 0,6 proc. punkto, konservatorių sumenko 1,7 proc. punkto, „valstiečiai“ ir „demokratai“ gali džiaugtis menku prieaugiu, o va Laisvės partija su darbiečiais pakilo vos daugiau nei per 1 (VIENĄ) proc. punktą.
Tekstas skelbia, kad tyrimo rezultatų paklaida 3,1 procento.
Išvada. Nieko, absoliučiai nieko neįvyko. Apklausų rezultatai svyruoja labai nedideliame paklaidos rėžyje, ir tiek.
„Delfio“ vyr. redaktorės išvada buvo teisinga: teksto autorės panaudota klikbaitų metodika tikrai suerzino. Ypač įžeidė tai, kad vos pora dienų iki tol buvo žadėta, kad panašūs dalykai nesikartos.
Labai norint pateisinti straipsnio pavadinimą galima pradėti svarstyti, kad per minimą mėnesį Ingridos Šimonytės reitingas krito daugiau kaip 2 proc. punktais, o Vilijos Blinkevičiūtės — pakilo 2,4 proc. punkto. Bet ir šiuo atveju pokytis be vargo sutelpa į paklaidos rėmus.
Laikydamasi nerašytų žanro taisyklių teksto autorė šitiems iš esmės neegzistuojantiems pokyčiams aiškinti pasitelkia net tris ekspertus.
VDU docentas Ignas Kalpokas rimtai dėsto, kad „konservatoriai prisiima didžiausią kaltinimų dalį tarp tų, kuriems nepatinka dabartinė Vyriausybė, o tokių yra absoliuti dauguma. Socialdemokratai dar vis išlaiko savo poziciją kaip pagrindinė alternatyva“.
Jeigu ir sugebu čia rasti kažką, kas sukeltų kažkokį susidomėjimą, tai būtų žodeliai „dar vis“. Geras žurnalistas, tikėtina, paklaustų, „O kodėl, tamsta docente, manote, kad socialdemokratai gali neišlaikyti savo pozicijos?“
Vis dėlto manau, kad tikrai geras žurnalistas malkų iš nieko neskaldytų ir paprastai konstatuotų, kad nuo vasario iki kovo reitinguose žymesnių pokyčių neįvyko, tendencijos išlieka tos pačios. Jis tikrai neieškotų sliekų ten, kur jų rasti neįmanoma net tada, kai ieškai norėdamas ant klikbaitų kabliuko pagauti naivius skaitytojus.
Bendrai imant, politikoje mėnesio tendencijos yra visiškai tuščias dalykas. Jeigu tai būtų statymai arklių lenktynėse ar biržoje, gal dar būtų galima kažką iš tokių skaičių išspausti, bet kam kartoti migdančias banalybes konkrečiu atveju, suvokti sunku.
Galite paklausti, o kokius klausimus dabar keltų geri politikos apžvalgininkai?
Ir čia sugrįžtu prie eksministro atodūsio, kad labai stinga diskusijų dėl idėjų, dėl siūlomų pokyčių turinio ir jų prasmės.
Tiek aptariamo teksto autorė, tiek jos kalbinti pašnekovai iš esmės kalba niekus. Juk išties mums visiems svarbu ne tai, kaip politikus vertina apklausti žmonės, o tai, kokias pasekmės šaliai ir valstybei gali turėti to ar kito politiko ar partijos išrinkimas.
Lietuva su V. Blinkevičiūte, kaip ir Lietuva su konservatoriais — tai dvi labai skirtingos Lietuvos. Dar daugiau, Lietuva su konservatoriais, kur pirmu smuiku groja kraštutinės dešinės sparnas su Pauliumi Saudargu priešakyje, ir konservatoriai, kur į priekį veda, be abejonės, kol kas drąsiausias ir labiausiai vakarietiškas Gabrielius Landsbergis, irgi skirtingos Lietuvos.
Galima tęsti be galo.
Bet kad tęstum, reikia gerbi save ir nerašinėti niekų. Privalu daug ir rimtai skaityti bei galvoti. Ne plunksna ar klaviatūra yra pagrindinis žurnalisto darbo instrumentas, o jo smegenys.
Ir jau visai pabaigai. Žurnalistui, kuris myli savo tautą ir savo talentus bei darbą skiria jai, labai svarbu galvoti, su kuo ir kodėl jis kalba bei, be abejo, kvestionuoti kalbinamų ekspertų atsakymus.
Šiame tekste, pavyzdžiui, randu labai klampių, iki galo neatskleistų I. Kalpoko išvedžiojimų, kurie, bent man, kelia didelių abejonių. Kibiai pasiaiškinus, o kodėl jis taip galvoja, manau, gimtų dėmesio ir pagarbos vertas tekstas. To ir linkiu sau bei autoriams.
