Gegužės pabaigoje Europos Komisija pristatė Europos Sąjungos ekonominio atsigavimo po krizės, kurią sukėlė pandemija, paketą ir atnaujintą daugiamečio europinio biudžeto pasiūlymą 2021-2027 metams. Galima sakyti, kad Komisija, rengdama šiuos pasiūlymus, iš esmės norėjo įtikti visiems, tačiau, kaip byloja liaudies išmintis, kai nori kaip geriau, išeina kaip visada. Pirmoji šio straipsnių ciklo dalis buvo skirta apžvelgti minėtų Europos Komisijos pasiūlymų kritikai, visų pirma iš pačių valstybių narių ir iš Europos Parlamento perspektyvos. Tuo tarpu šioje dalyje į šių pasiūlymų kritiką bus mėginama pažvelgti iš svarbiausiųjų europinių prioritetų — mokslo, skaitmenizacijos ir ekonominio modelio žalinimo — perspektyvos.
Mokslo bendruomenė: finansavimas neatitinka lūkesčių
Kaip jau buvo rašyta Europos žiniose, ES ekonomikai gaivinti skirta suma iš vadinamojo „Kitos kartos ES“ paketo paramos ir paskolų forma didžiąja dalimi atiteks valstybėms narėms [1.]. Tai savo ruožtu netiesiogiai kelia problemų Europos mokslo bendruomenei, kuri teigia, kad tyrimams ir inovacijoms numatytas finansavimas nėra pakankamas, ypač pandemijos sukelto krizės akivaizdoje, kai šių sričių vystymo aktualumas dar labiau išaugo.
Kaip jau rašė Europos žinios, skirstant tiek europinę paramą atsigavimui po pandemijos, tiek europinį biudžetą, visi lyg ir kažką gauna, tačiau tuo pat metu tarsi negauna nieko, mat tokiame trupinių dalinimo žaidime bendra ES strategija ir prioritetai išnyksta [2.]. Bene daugiausia diskusijų šiuo atveju, ir ypač turint galvoje europinius prioritetus, vyksta dėl mokslo, tyrimų ir inovacijų programos „Europos horizontas“ (Horizon Europe) finansavimo. Europos Komisijos pasiūlyme naujosios 2021-2027 metų finansinės perspektyvos periodu šiai programai numatyta asignuoti 94,4 mlrd. eurų, iš kurių 13,5 mlrd. eurų bus skirta iš jau minėto laikinojo ekonomikos gaivinimo paketo, kitaip dar žinomo kaip „Kitos kartos ES“.
Visgi Europos universitetų asociacija (European University Association, EUA), po Komisijos pasiūlymų paskelbimo, suskubo pareikšti, kad finansavimas tiek „Europos horizonto“, tiek „Erasmus +“ programoms „neatitinka lūkesčių ir — kas dar svarbiau — neatitinka visuomenės poreikių“ [3.]. Svarbu paminėti, kad ši asociacija aktyviai rėmė Europos Parlamento siūlymą į „Europos horizonto“ programą investuoti net 120 mlrd. eurų sumą, kuri, anot jos, reikalinga tam, kad būtų galima eliminuoti programos (kuri iki šiol buvo žinoma „Horizonto 2020“ (Horizon 2020) pavadinimu) trūkumus ir sparčiau vykdyti vadinamąją žaliąją transformaciją, pereinant prie švarios energetikos, neutralumo klimato atžvilgiu ir aplinkai draugiško ekonominio modelio [4.].
Nepakankamas finansavimas „Europos horizontui“ ir „Erasmus+“ taip pat nuvylė ir Europos mokslinių tyrimų universitetų lygą (League of European Research Universities, LERU). Ji pareiškė, jog „aukštajam mokslui skirtas biudžetas yra labai nutolęs nuo pastaraisiais metais Europos mokslinių tyrimų universitetų lygos pageidautos 160 mlrd. eurų sumos, taip pat ir nuo 120 mlrd. eurų sumos, kurią yra pasiūlęs Europos Parlamentas“ [5.]. Savo gegužės 28 d. pareiškime Lyga taip pat iškėlė keletą techninių, bet ne mažiau svarbių su mokslo, tyrimų ir inovacijų programų finansavimu susijusių klausimų, nurodydama ištisą virtinę neaiškumų ir prašydama Europos Komisijos daugiau aiškumo.
Trūksta aiškumo ir laiko
Aiškumo dėl konkretaus atskirų sričių ar programų finansavimo bent jau šiuo metu iš tiesų trūksta. Tarkime, Komisijos gegužės 27 d. komunikato dėl ES ekonominio atsigavimo skiltyje „Europos žaliasis kursas: ES ekonomikos augimo strategija“ teigiama, jog „atsižvelgiant į itin svarbų mokslinių tyrimų ir inovacijų vaidmenį pereinant prie švarios, žiedinės, konkurencingos ir neutralaus poveikio klimatui ekonomikos, tam bus skirta 25 proc. ES biudžeto lėšų, teikiamų klimato srities investicijoms ir papildomam programos „Europos horizontas“ finansavimui“ [6.]. Bent jau šio teksto autorei ši citata pasirodė pernelyg abstrakti ir nedaug ką tepasakanti apie konkretų lėšų paskirstymą. Apskritai galima teigti, kad panašių abstrakčių teiginių minėtame Komisijos komunikate (kaip, beje, ir kituose panašaus pobūdžio dokumentuose) išties gausu.
Tokį su konkrečių sričių ar programų finansavimu susijusį neaiškumą galima aiškinti tuo, kad šiame straipsnyje aptariami Komisijos pasiūlymai toli gražu nėra baigtiniai — dėl jų dar bus aršiai diskutuojama ir jie neabejotinai bus tikslinami ir/ar koreguojami (Europos vadovų tarybos virtuali konferencija, kurioje bus diskutuojama dėl minėtų Komisijos pasiūlymų, įvyks jau šiandien).
Taip pat svarbu paminėti, kad dėl pandemijos sukelto chaoso laikas šiuo atveju tikrai nėra europinių institucijų sąjungininkas. Dėl naujojo daugiamečio biudžeto turi būti susitarta vėliausiai iki šių metų pabaigos, o Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charle’is Michelis netgi yra pareiškęs, jog susitarimas galėtų būti pasiektas iki vadinamosios vasaros pertraukos, kuomet europinės institucijos atostogauja, greičiausiai turėdamas omenyje susitarimą dėl vadinamojo laikinojo ekonomikos gaivinimo paketo „Kitos kartos ES“ [7.]. Tačiau turint galvoje daugybę neaiškumų ir neatsakytų klausimų, tai, ko gero, yra vargiai tikėtinas scenarijus.
Visgi, aiškumo reikia kiek įmanoma greičiau, juolab kad jo jau dabar reikalauja nuo Komisijos pasiūlymų ir europinio finansavimo tiesiogiai priklausomos organizacijos. Tarkime, minėtos Europos mokslinių tyrimų universitetų lygos pareiškime nedviprasmiškai keliami tokie klausimai: ar visi/dauguma sveikatos, klimato ir skaitmeninių tyrimų aukštojo mokslo srityje bus finansuojami iš minėtosios 13,5 mlrd. eurų sumos, skirtos iš laikinojo ekonomikos gaivinimo paketo „Kitos kartos ES“, ar ši suma bus skirta tik papildomiems tyrimams; ar galima tikėtis daugiau papildomo finansavimo mokslui, tyrimams ir inovacijoms; kaip naujosios su sveikatos apsauga, klimatu, energetika ir skaitmeniniais tyrimais bei inovacijomis susijusios iniciatyvos ir tyrimų kryptys bus paskirstytos pačioje „Europos horizonto“ programoje [8.] ir kt.
Naujasis žaliasis kursas: pažadas įvykdytas, tačiau to vis tiek negana
Taigi visai nenuostabu, kad stokojant aiškumo, iškart paskelbus Komisijos pasiūlymus dėl naujojo daugiamečio europinio biudžeto ir kitų priemonių, netruko pasipilti ir jų kritika. Kalbant apie vadinamuosius žaliuosius klausimus, ši kritika visų pirma buvo susijusi su tuo, kad Komisijos pasiūlymas, anot žaliųjų ir klimato aktyvistų, stokoja aiškių sąlygų finansinei paramai bei konkrečių šių sąlygų vykdymo ir įgyvendinimo mechanizmų, kad iš tiesų būtų galima užtikrinti, jog valstybių narių panaudotos lėšos nebus nukreiptos į aplinkai nedraugiškas ar žalingas veiklas — aplinkosauginių organizacijų teigimu, bet jau šiuo metu pasiūlyme paliekamos galimybės remti iškastinio kuro ir kitus taršius sektorius [9.].
Kaip jau minėta praeitoje šio straipsnių ciklo dalyje, Komisija pasiūlė didinti finansavimą Teisingos pertvarkos fondui, skirtam padengti dėl perėjimo prie švarios energetikos patirtus finansinius nuostolius [10.]. Tačiau aplinkos aktyvistai įspėja, kad į fondą neturėtų būti įtraukti jokios rūšies iškastiniai ištekliai, be to, jis taip pat neturėtų pakeisti kitų vadinamajai žaliajai transformacijai skirtų finansavimo priemonių ir privačių investicijų [11.]. Be kita ko, Komisija iki šiol yra leidusi valstybėms narėms skirti milžiniškas sumas valstybės pagalbos, nekeliant konkrečių sektorių žalinimo sąlygų ar įpareigojimų — taigi siekiant, kad energetikos ir ekonomikos žalinimo prioritetai būtų realiai įgyvendinti, o ne tik liktų popieriuje kaip deklaratyvūs šūkiai, būtina imtis atitinkamų priemonių, pvz., nustatyti, kad finansavimas intensyviai energiją vartojančioms pramonės šakoms ir/ar didelėms įmonėms priklausytų nuo to, ar jos turi pereinamajam prie švarios energijos laikotarpiui skirtus planus. [12.].
Nutolstant nuo šių su techninėmis detalėmis susijusių neaiškumų, verta paminėti, kad Komisijos pasiūlymuose linkstama įžvelgti ir svarbesnių problemų. Nors Europos Komisijos pasiūlytas planas iš esmės nenutolsta nuo pažado 25 proc. europinio daugiamečio biudžeto išlaidų skirti Naujojo žaliojo kurso projektams ir iniciatyvoms, pati Komisija skaičiuoja, kad vadinamajai žaliajai transformacijai pritrūks nemažai investicijų.
Žalieji/Europos laisvasis aljansas (The Greens/European Free Alliance) tuo tarpu teigia, kad, palyginti su praeitu 2014–2020 m. daugiamečiu europiniu biudžetu, jo dalis, skirta žaliosioms iniciatyvoms, padidėjo gana kukliai, taigi, jų įsitikinimu, 25 proc. biudžeto išlaidų dalis yra visiškai nepakankama tokiems ambicingiems tikslams kaip Naujasis žaliasis kursas [13.]. Kita vertus, pati Komisija praeitų metų gale yra apskaičiavusi, jog vien 2030 m. europiniams klimato ir energetikos tikslams pasiekti reikės 260 mlrd. eurų papildomų metinių investicijų tiek iš viešojo, tiek iš privataus sektorių [14.].
