Europos galvos skausmas

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Sausio 16 dieną Europos Parlamentas per Strasbūre vykusią sesiją didele balsų persvara priėmė rezoliuciją, kurioje pažymėjo, jog ES asamblėja ir Europos Komisija turėtų aktyviau stebėti padėtį dėl demokratijos būklės Lenkijoje ir Vengrijoje, taip pasiųsdamas šioms valstybėms žinią, kad ES rūpi pamatinės Bendrijos vertybės bei principai, tokie kaip teisės viršenybė, ir ji neketina toleruoti eksperimentų su demokratija.

Pradeda panešėti į anarchiją

Smarkiau pradėjus reikštis euroskeptiškoms jėgoms ir dešiniajam populizmui, Europos Sąjungoje vyraujantis chaosas jau netgi pradeda panešėti į anarchiją — tebesitęsiantis Višegrado šalių Lenkijos ir Vengrijos europinės teisės normų ir principų pažeidinėjimas tampa nuolatiniu ES galvos skausmu.

Lenkija, kuri europinėje politikoje nevengia dėtis vadinamųjų naujųjų bloko narių, įstojusių į ES per 2004 metų plėtros bangą, lydere ir naudojasi veto teise tokiais klausimais kaip, tarkime, atsinaujinančių išteklių energetika ar klimato kaita, 2016 metais pradėjo vykdyti vidines teisinės sistemos reformas, susijusias su Aukščiausiojo Teismo pertvarka, kurios pažeidžia teisminės valdžios nepriklausomybės ir valdžių galių atskyrimo principus nacionaliniu bei teisės viršenybės principą europiniu lygiu.

Tiesa, Lenkija tokių reformų būtinybę grindžia skaidrumo siekiais, kova su korupcija, taip pat atsinaujinimu, kuris neįmanomas neatsikračius toksiško komunistinio paveldo, ir nenustoja kartoti, kad visa tai esąs jos vidaus reikalas.

Tačiau realiai ir iš esmės tai ne kas kita kaip teisminės sistemos valymas, siekiant į teisėjų postus susodinti kuo daugiau valdančiajai partijai „Teisė ir Teisingumas“ (PiS) lojalių žmonių.

Ironiška yra tai, kad neseniai kadenciją baigęs Europos vadovų tarybos pirmininkas, prieš tai taip pat ėjęs ir Lenkijos premjero pareigas, Donaldas Tuskas smarkiai kritikavo tokius dabartinės Lenkijos valdžios veiksmus, tačiau tuo pat metu jį sieja ilgametė draugystė su Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbánu, kas iš esmės D. Tuskui turėtų kelti akivaizdžią moralinę dilemą.

Viskas yra blogai

Padėtis su dar viena maištininke — Vengrija — yra kur kas rimtesnė, nes šiuo atveju jau galima kalbėti apie sisteminį europinių vertybių nesilaikymą ir teisės principų pažeidinėjimą.

Rašydama apie Vengrijos ir ES vertybių bei principų kardinalų nesuderinamumą, iš tiesų net nežinau nuo ko pradėti. Drįsčiau teigti, kad, vertinant šiuo aspektu, ten viskas yra blogai (kaip tik todėl Vengrija taip žavisi įvairaus plauko euroskeptikai).

2010 metais atėjus į valdžią V. Orbánui (buvęs Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris jį net yra pavadinęs diktatoriumi) ir jo vadovaujamai partijai „Fidesz“, prasidėjo nuolatinis Konstitucijos ir rinkimų sistemos kaitaliojimas paties Orbáno naudai, sistemingas piliečių, nevyriausybinių organizacijų, migrantų ir pabėgėlių, žiniasklaidos bei akademijos teisių ir laisvių varžymas, lydimas naujosios partinės nomenklatūros korupcijos atvejų ir įtarimą keliančios draugystės su Rusija.

ES pagaliau susirūpinus nuolatiniais Vengrijos demaršais, Budapeštas į tai reaguoja naudodamas panašią į Lenkijos retoriką ir tikina, kad tai neva yra šalies vidaus reikalas ir nacionalinis interesas, kuris nė kiek nesikerta su europinėmis vertybėmis ir teisės normomis — kovingoji vengrų teisingumo ministrė Judit Varga ES veiksmus prieš Vengriją vadina nesąžiningumu, absurdu ir raganų medžiokle, kuri, anot jos, buvo pradėta vykdyti keršijant už griežtą antiimigracinę Vengrijos politiką [1.].

Bedantė Europos Sąjunga

Šiuo atveju ironiška ir kiek liūdna tai, kad nors Europos Komisija jau kuris laikas bando spręsti šias problemas, tačiau, panašu, kad bent jau iki šiol tvarkytis su maištininkėmis jai sekėsi gana sunkiai.

Apskritai, drįsčiau teigti, jog kalbant apie europinių normų, taisyklių ir kriterijų nesilaikymą, Europos Sąjunga valstybių narių atžvilgiu bent jau iki šiol buvo bedantė, nors pažeidimų atvejams yra numatytas didžiulis įvairiausių priemonių ir sankcijų paketas.

Tai demonstruoja ir praktika. Komisija kartas nuo karto kreipiasi į Europos Teisingumo Teismą, vis bandydama pradėti pažeidimo procedūras prieš Lenkiją, kurios teisinės sistemos reformos, kaip teigiama, prieštarauja europinei teisei ir jos principams.

Po Teisingumo Teismo išaiškinimo Varšuva kiek atsitraukia pakoreguodama savo vidinius teisės aktus, tačiau ir toliau maištaudama nenustoja kartoti, kad iš esmės visa tai yra jos vidaus reikalas.

Katės ir pelės tąsymasis

Toks katės ir pelės žaidimas arba — nepabijokime to žodžio — tąsymasis gali vykti ir toliau, nes, viena vertus, iki šiol sutvarkyti šią situaciją vieną kartą ir visiems laikams, imantis išties griežtų priemonių, trūko politinės valios, o, kita vertus, net pastaruoju metu ir kilus naujoms iniciatyvoms dėl sankcijų, jų įgyvendinimas užims daug laiko, nes tokioje didelėje organizacijoje kaip ES procedūrų vykdymas yra pakankamai lėtas.

2017 metų pabaigoje Europos Komisija prieš Lenkiją pasiūlė aktyvuoti ES sutarties 7-ąjį straipsnį, kuris numato, kad Taryba, pritariant Parlamentui, „gali nutarti, jog iškilo aiškus pavojus, kad kuri nors valstybė narė gali šiurkščiai pažeisti [europines]vertybes“ [2.]. Tačiau praktikoje sankcijų pagal 7-ąjį sutarties straipsnį taikymas yra sunkiai įmanomas, nes galiausiai jam reikalingas visų valstybių narių pritarimas [3.].

Be to, 2018 m. Komisija pateikė pasiūlymą, kad teisės viršenybės principų nesilaikymas ES būtų susietas su europinėmis išmokomis per vadinamąjį Sąjungos biudžeto apsaugos mechanizmą. Tačiau nėra aišku, kada pasiūlymas įsigalios ir kokie dar bus priimti jo pakeitimai. Kita vertus, Komisijai nusprendus taikyti finansines sankcijas, Europos Sąjungos Taryba ir Parlamentas greičiausiai galės vetuoti tokį sprendimą [4.].

Nepaisydama to, manyčiau, kad biudžeto apsaugos mechanizmas vis tiek galėtų būti pakankamai veiksminga priemonė kovojant su anarchija ES. Turint galvoje tai, kad Lenkijai (kaip, beje, ir Lietuvai) išmokų klausimai yra vieni svarbiausių europinėje politikoje, šios sankcijos galėtų veikti kaip atgrasomoji priemonė, pakankamai efektyviai malšinanti norą maištauti.

Turi nemažai palaikymo

Apskritai atrodo, kad ši idėja turi nemažai palaikymo. Štai, Nyderlandų ministro pirmininko Marko Ruttes įsitikinimu, „[y]ra rimtas pagrindas finansavimą susieti su veiksmais dėl migracijos ir teisės viršenybės laikymosi. […] Klysta tie, kurie sako, kad teisės viršenybė yra tik šalies vidaus reikalas. Vieninga rinka gali klestėti tik jei teisės viršenybė taikoma visose narėse. Vieningos rinkos sunaikinimas yra Sąjungos sunaikinimas“ [5.].

Tokį požiūrį palaiko ir didžiausios bei įtakingiausios Europos Sąjungos valstybės narės — Vokietija ir Prancūzija.

Taigi, panašu, kad galvos skausmas, kurį ES kelia Lenkija ir Vengrija jau tapo nebepakeliamas, ir ji pagaliau iš tiesų rimtai pasiryžo jį gydyti.

Lietuva palaikys Lenkiją?

Įdomumo dėlei čia galima paminėti, kad Europai pagaliau ryžusis rimtai tvarkytis su šių valstybių keliama anarchija, prezidentas G. Nausėda savo pirmojo vizito į Lenkiją metu pareiškė, jog Lietuva palaikys Lenkiją konflikte su ES.

Tačiau turint omenyje tai, kad naujai išrinktas prezidentas yra patyręs demagogas, norintis įtikti visiems ir galbūt todėl nuomones keičiantis tarsi kojines, iš tiesų nėra aišku, ar realūs Vilniaus veiksmai atspindės prezidento išsakytą poziciją.

Negana to, Nausėdos pozicija buvo vienašališka, nes nebuvo suderinta su kitomis užsienio politiką kuruojančiomis institucijomis.

Vengrijos situacija rimtesnė

Tuo tarpu kalbant apie Vengrijos situaciją, ji yra dar rimtesnė, nes, kaip jau užsiminiau, čia jau galima kalbėti apie sisteminį ES teisės ir jos principų pažeidinėjimą. Vengriją galima traktuoti kaip nuolatinį pažeidimų procedūrų objektą.

Svarbiausios pažeidimų procedūros prieš Vengriją būtent ES teisės viršenybės nesilaikymo atžvilgiu yra susijusios su nevyriausybinių organizacijų, akademijos, teisėjų, prokurorų ir notarų teisių suvaržymais, migracijos bei prieglobsčio politika, kitataučių diskriminavimu ir t. t.

Remdamasis jau minėtu ES sutarties 7-uoju straipsniu, užpernai Parlamentas taip pat kreipėsi į Europos Sąjungos Tarybą, prašydamas įvertinti, ar Vengrija nepažeidžia ES sutartyje išdėstytų principų.

Kalbant apie ES taikomas priemones — tiek Vengrijai, tiek kitoms (potencialioms) pažeidėjoms — reikia paminėti, kad iš tiesų jų yra pakankamai nemažai, o pastaruoju metu atsiranda ir naujų iniciatyvų.

Visos šios iniciatyvos, žinoma, yra sveikintinos, tačiau klausimas čia kyla dėl priemonių efektyvumo, nes, kaip matome, iki šiol egzistuojančios priemonės dėl ES teisės viršenybės principų nesilaikymo arba nebuvo išnaudotos, arba paprasčiausiai nepasiteisino.

Egzistuoja dekalogas

Pabaigai norėčiau prisiminti garsiąją F. Dostojevskio frazę, jog viskas galima, jei Dievo nėra, kurią galima susieti su valstybių priklausymu įvairioms politinėms organizacijoms.

Valstybių suverenitetas iš esmės joms leidžia elgtis taip, kaip tik šios pageidauja, tačiau šiame tarptautinių ir kitokio tipo organizacijų amžiuje egzistuoja aiškios taisyklės (apeliuojant į F. Dostojevskio frazę — tam tikras dekalogas), kurio pagal susitarimą organizacijoms priklausančios valstybės privalo laikytis.

Galiausiai, prievolė laikytis susitarimų, tarptautinių ir viršvalstybinių organizacijų vidinės tvarkos, jų deklaruojamų vertybių bei principų nėra vien tik moralinis į(si)pareigojimas.

Tarptautinėje teisėje pareiga laikytis susitarimų žinoma kaip pacta sunt servanda (lot. susitarimų reikia laikytis) principas.

Taigi priežasčių laikytis to, ką pats, niekieno neverčiamas įsipareigojai, yra daugiau nei pakankamai, todėl greičiausiai susitarimų nesilaikymo motyvai yra susiję ne su valstybių narių nežinojimu ar nesupratimu, kam to reikia, o su jų savanaudiškumu.

Dominuoja nacionaliniai interesai

Būtent valstybių savanaudiškumas ir nacionaliniai interesai, kurių jos siekia bet kokia kaina, yra dabartinio chaoso ES priežastis ir pasekmė — vienos narės, vedamos savanaudiškų interesų, nenori laikytis savo įsipareigojimų, o kitos dėl tų pačių priežasčių nėra linkusios šios situacijos spręsti.

ES iš esmės dominuoja valstybių narių nacionaliniai interesai, kurie savo ruožtu lemia europinę politiką.

Viršvalstybinio tipo institucijos, nors jų galios buvo pastoviai plėtojamos ir ilgainiui išaugo, iš esmės yra pajungiamos valstybių narių nacionalinių interesų įgyvendinimui, ir tai jau tampa įprasta europine praktika.

Vilčių įveikti chaosą yra

Visa tai — labai plačios institucinio, taip pat ir moralinio ar netgi filosofinio pobūdžio problemos, eventualiai galinčios atvesti į ES griūtį.

Visgi, kaip rodo pastarojo meto praktika, vilčių įveikti šiam chaosui dar yra.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą