Praeitoje šio straipsnių ciklo dalyje gilinausi į svarbiausius prekybos ir finansų, technologijų bei vadinamųjų žaliųjų klausimų keliamus iššūkius Europos Sąjungai ir galimas šių politikos sričių perspektyvas 2020-iesiems metams.
Šioje dalyje ruošiuosi šiek tiek (bet ne per daug) nutolti nuo tarptautinio konteksto ir išsamiau pažvelgti į aspektus, daugiau susijusius su vidiniais ES vargais ir rūpesčiais.
Chaosas jau pradeda panešėti į anarchiją
Smarkiau pradėjus reikštis euroskeptiškoms jėgoms ir dešiniajam populizmui, ES vyraujantis vidinis chaosas jau pradeda panešėti į anarchiją.
Dviejų Višegrado šalių — Lenkijos ir Vengrijos — pastarojo meto nuolatinis europinės teisės normų ir principų pažeidinėjimas tampa nesibaigiančiu ES galvos skausmu.
Blokas net laikas nuo laiko yra priverstas grasinti joms atitinkamomis sankcijomis — ES sutarties 7 straipsnio aktyvavimu, europinio biudžeto susiejimo su teisės viršenybės principų laikymųsi galimybe ir kt.
Vidinės drausmės problema
Apie šį nuolatinį ES galvos skausmą, beje, jau esu rašiusi Europos žiniose [1.], tačiau, kalbant apie 2020-uosius, į vidinės drausmės ES problemą norisi pažvelgti šiek tiek kitu kampu.
2019 m. valdančioji Lenkijos partija „Teisė ir teisingumas“ (PiS) laimėjo parlamento rinkimus, o šiais metais vyksiančiuose prezidento rinkimuose jos remiamas dabartinis šalies vadovas Andrzejus Duda sieks antrosios kadencijos.
Nors šiuo metu jis yra aiškus nuomonių apklausų lyderis, tačiau rinkimai vyks po trijų mėnesių, taigi balsavimo rezultatai, kaip jau yra parodžiusi praeities praktika, dar gali nustebinti [2.].
Jei Duda pralaimėtų, „Teisės ir teisingumo“ radikalios pertvarkos galėtų būti užblokuotos [3.].
Ką dar iškrės Vengrija
Vengrijoje šiais metais rinkimų nebus, tačiau iki 2022 m. nacionalinių rinkimų galima kelti klausimus, ką Vengrija, kaip tam tikra ES veto veikėja, gali dar iškrėsti.
Vienas iš tokių klausimų yra, ar ES kaimynystės ir plėtros komisaras iš Vengrijos Olivéris Várhelyi laikysis europinių taisyklių.
Žodžiu, ar jis kritikuos demokratijos ir žiniasklaidos laisvės stoką bei korupciją šalyse kandidatėse, ar tiesiog kaip ištikimas šunytis klausys savo šalies premjero Viktoro Orbáno nurodymų [4.].
Kitas labai svarbus klausimas yra, kaip į tokius komisaro išsišokimus reaguotų pati ES.
Drįsčiau prognozuoti, jog tikrai nepaglostytų, o tai savo ruožtu demonstruoja įvairaus plauko pastarojo meto europinės iniciatyvos, susijusios su siekiais pagaliau imtis spręsti vidinės drausmės klausimus ir tvarkytis su maištaujančiomis valstybėmis narėmis.
Nesutarimai dėl bloko plėtros į Vakarų Balkanus
Kalbant apie tolesnę ES plėtrą, nemažai sumaišties į šį klausimą įnešė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono neseniai išsakyti prieštaravimai bloko plėtrai į Vakarų Balkanus.
Nors, nepaisydamas šių savo paties prieštaravimų, Macronas vis dėlto įsipareigojo padėti atnaujinti šalių derybas surengiant aukšto lygio viršūnių susitikimą Paryžiuje [5.].
Dar turi „įrodyti“ savo poziciją
Tuo tarpu vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Josepas Borrelis teigė, kad jo plėtros prioritetas bus šešios Balkanų valstybės: Serbija, Kosovas, Juodkalnija, Albanija, Bosnija ir Hercegovina bei Šiaurės Makedonija.
Tačiau esama nuomonių, kad jis dar turįs „įrodyti“, kad tikrai remia šią savo poziciją, mat įgaliotinis yra politikas iš Ispanijos — vienos iš šešių ES valstybių, nepripažinusių Kosovo [6.].
Vis dėlto labai tikėtina, kad diplomatinės pastangos neutralizuoti prieštaravimus plėtrai suintensyvės per kelis ateinančius mėnesius, ypač per gegužę įvyksiantį ES ir Vakarų Balkanų aukščiausiojo lygio susitikimą, kurio metu Europos Sąjungos Tarybai vis dar pirmininkaus Kroatija [7.].
Europos Komisijos pirmininkė U. von der Leyen savo laiške naujajam kaimynystės ir plėtros komisarui Várhelyi rašė, jog nauji ilgalaikiai Rytų partnerystės politikos tikslai turėtų būti suformuluoti iki 2020 m. vidurio [8.].
Vakarų Balkanų kryptis perspektyvesnė
Turbūt niekam ne paslaptis, kad didžiausią palaikymą ir simpatijas Rytų partnerystės šalims ir plėtros politikai šia kryptimi reiškia Europos liaudies partija (EPP), ypač jos atstovai iš Lietuvos, įvairiomis iniciatyvomis skatinantys greitesnę ir gilesnę Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos europinę integraciją [9.].
Šalia glaudesnių ES ir Rytų partnerystės šalių ryšių šiais metais įvyksiančiame aukščiausio lygio Rytų partnerystės susitikime galimai bus aptartos ir kitos integraciją gilinančios priemonės bei iniciatyvos [10.].
Tačiau reikia pasakyti, jog, kalbant apie ES plėtrą, nepaisant visų prieštaravimų, Vakarų Balkanų kryptis turi žymiai daugiau perspektyvų.
Savo ruožtu iššūkiai Rytų plėtros ir apskritai europinės Rytų politikos krypčiai yra susiję su įvairiais politikos niuansais tiek ES valstybėse, tiek Rytų partnerystės šalyse, valstybių narių nuomonių bei interesų skirtumais, taip pat su išorės (visų pirma Rusijos) įtaka ir ES dėmesio nukrypimu Pietų link po migracijos krizės.
Brexitas ir kas po jo?
Tuo tarpu Brexitas, ko gero, ateities politologų bus prisimenamas ir studijuojamas kaip rimta geopolitinė krizė, kuri virto Benny Hillo šou epizodu.
Kai 2016 metais paaiškėjo Brexito referendumo rezultatai, Britanijos gatvės aidėjo nuo leiboristų ir kairiųjų panikos klyksmų — buvo piešiami apokaliptiniai scenarijai, anot kurių, po Brexito gatvėmis marširuos rudmarškiniai, Jungtinė Karalystė paskęs nesibaigiančioje ekonominėje krizėje, o šalies imigrantai bus suvaryti į koncentracijos stovyklas.
Tačiau, kaip parodė 2019 metų gruodį vykę parlamento rinkimai, Brexitui besipriešinantiems kairiesiems visos egzistencinės krizės tapo nebesvarbios, o į pirmąjį planą iškilo tarpusavio vaidai, todėl rinkimus laimėjo konservatoriai.
Atsipalaidavo ir nebekreipė dėmesio
ES tuo tarpu spėjusi smarkiai išsigąsti dėl galimai prasidedančio bloko byrėjimo, greitai priprato, atsipalaidavo ir, panašu, nebekreipė per daug dėmesio, kuo gi visa tai baigsis.
Net ir Brexitui formaliai pagaliau įvykus, mes iš tiesų negalime prognozuoti (o juo labiau konkrečiai žinoti), kaip viskas klostysis toliau — geriausiu atveju galime optimistiškai kliautis liaudies išmintimi, kad gera pradžia — pusė darbo.
Bet ar pradžia iš tiesų buvo gera? Juk per nesibaigiančius atidėliojimus Brexitas ne sykį pademonstravo, kad terminai, pažadai, politinė valia ir ryžtas britams tėra socialiniai konstruktai.
Svarbu ne laimėti — svarbu dalyvauti
Kaip taikliai pastebėjo Financial Times ekonomikos redaktorius Chrisas Giles, britai iš tiesų nenori perimti kontrolės iš ES — jie viso labo nori atgauti teisę ją turėti [11.], o tai jokiu būdu nėra tas pats.
Ši situacija bent jau šio teksto autorei primena dar vieną populiarų šūkį, dažnai vartojamą sporto varžybose (tik paprastai ne pačių sportininkų): svarbu ne laimėti — svarbu dalyvauti.
Taigi, panašu, kad per ateinančius metus britai dar padalyvaus — juk nepaisant to, kad Brexitas pagaliau įvyko, su ES dar reikia susitarti (ar bent jau tartis) dėl visos virtinės svarbių klausimų.
Kas dar „gero“ laukia?
Kaip matyti iš aukščiau aptartų europinės politikos sričių, nei viena jų 2020 metais nežada būti pakankamai aiški ir lengvai nuspėjama.
Be to, iššūkių europinei politikai ir apskritai pačiai ES sąrašą galima tęsti dar plačiau.
Tai ir amžini bloko narių nacionalinių interesų susikirtimai ir dėl to stagnuojantis ar geriausiu atveju pakankamai lėtas sprendimų priėmimas lankstumo ir spartos reikalaujančiomis XXI a. sąlygomis, kebloki santykiai tarp viršvalstybinių bei tarpvyriausybinio lygmens europinių institucijų, taip pat vidinės valstybių narių problemos, tokios kaip autonomijos ar nepriklausomybės siekiai [12.].
Dar reikėtų prisiminti ES skilimą į vadinamąją dviejų greičių (centro ir periferijos) Europą ir europinio biudžeto formavimo bei atskirų europinės politikos sričių, tokių kaip bendroji žemės ūkio politika, problemas ir kt.
Visos problemos nebus išspręstos
Visgi reikia paminėti, kad šie iššūkiai yra ilgalaikiai ir kamuoja ES jau senokai, taigi nepanašu, kad 2020-ieji bus tie metai, kai visos šios problemos pagaliau bus išspręstos.
Tačiau jau šiais metais galėsime stebėti, kaip seksis (bent jau) planuoti ES institucines reformas, siekiant spręsti vadinamąją demokratijos deficito problemą.
Apie tai skaitykite kitoje šio straipsnių ciklo dalyje.
