Katalonija gali tapti opiausiu 2020-ųjų metų Europos klausimu

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

2019 metų gruodžio 19-ąją dieną Europos Teisingumo Teismas (ETT) paskelbė verdiktą, kuriame nurodoma, jog katalonai, išrinkti į Europos Parlamentą, turi teisinį imunitetą.

Dėl tokio aukščiausiojo ES teismo, įsikūrusio Liuksemburge, sprendimo Katalonijos ir Ispanijos konfliktas neišvengiamai turėjo persikelti ir į Europos Parlamento kuluarus.

Kurstymas maištauti ir neliečiamybė

Spalio 14 dieną Ispanijos Aukščiausiasis teismas itin ilgomis laisvės atėmimo bausmėmis nuteisė devynis Katalonijos politikus už tai, kad jie organizavo referendumą dėl Katalonijos nepriklausomybės. Griežčiausia bausmė — 13 metų kalėjimo —buvo skirta buvusiam Katalonijos viceprezidentui Oriolui Junquerasui.

Junqueraso ir dviejų jo bendražygių, nuteistų „už kurstymą maištauti ir netinkamą valstybės lėšų naudojimą“, istorija unikali tuo, kad į Europos Parlamentą jie buvo išrinkti tebevykstant teismui.

ETT, kuri aiškina ES teisę, kad užtikrintų vienodą jos taikymą visose šio bloko narėse, savo verdiktą grindė tuo, kad Madridas negalėjo nuteisti Junqueraso, nes tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas dėl laisvės atėmimo, jis jau de facto turėjo teisinę neliečiamybę.

Savo išvadoje ETT pridūrė, jog po gegužę vykusių ES parlamento rinkimų jis turėjo būti paleistas iš kalėjimo, kad galėtų tapti europarlamentaru.

Didžiausia Kalėdų dovana

Kitą dieną po ETT sprendimo, kai visa Europa jau gyveno Kalėdų nuotaikomis, katalonų politiniai bėgliai — Carlesas Puigdemont‘as ir Antoni Comínas gavo tikriausiai didžiausią kalėdinę dovaną savo gyvenime — raktus nuo Europos Parlamento, nors dar vasarą šie politikai apskritai nebuvo įleisti į ES asamblėją.

Toks buvo tuometinio Europos Parlamento pirmininko Antonio Tajani sprendimas.

ETT teisinė logika ganėtinai aiški. Kadangi Europos Parlamento rinkimai yra demokratiški, tai į šią asamblėją išrinkti politikai įgyja teisinį imunitetą — lygiai kaip ir politikai, dalyvaujantys nacionaliniuose rinkimuose, kad ir Lietuvoje.

Tad tik pats Europos Parlamentas gali panaikinti į jį ES piliečių išrinkto deputato mandatą.

Ispanija būtų galėjusi atšaukti joje išrinktų politikų mandatą nebent tuo atveju, jeigu katalonų separatistams nebūtų leista dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose. Mat ES valstybėms narėms yra duoti įgaliojimai reglamentuoti, kaip jose yra vykdomi rinkimai, tačiau teisės panaikinti į ES asamblėją išrinktų parlamentarų mandatų jos neturi.

Labai simboliškai atrodo ir mano pirmojo teksto apie Kataloniją antraštė — „Katalonija: kas teisėta, o kas teisinga?“

Mes ir vėl grįžtam prie šio klausimo, tačiau panašu, jog šį kartą prie jo turės grįžti ir visas Europos Parlamentas.

Oriolas Junquerasas turėtų būti čia šiandien

Puigdemont‘as ir Comínas, kuriems Ispanija yra išdavusi arešto orderius, pirmadienį galiausiai užėmė savo vietas Europos Parlamente.

Abu pažadėjo, kad pasinaudos savo naujuoju statusu tam, kad toliau siektų Katalonijos nepriklausomybės.

„Neįmanoma, kad Europos Sąjunga toliau ignoruotų Kataloniją“, – sake Puigdemont’as ir nurodė manąs, kad „Katalonijos krizė jau turi poveikį visiems ES pagrindams“.

„Esame čia tam, kad primintumėme žmonėms, jog Katalonijos krizė yra ne vidinis, o visos Europos reikalas“, – pabrėžė jis.

Per plenarinę sesiją Strasbūre Puigdemont‘as, kuris mojavo geltonu plakatu su užrašu „Laisvė Junquerasui“, pareikalavo nedelsiant paleisti į laisvę savo bendražygį.

„Jeigu Europos Sąjunga iš tikrųjų yra teisių ir laisvių sąjunga, tai Oriolas Junquerasas turėtų būti čia šiandien“, – sakė Puigdemont‘as.

Viliasi aiškaus sprendimo per kelias savaites

Puigdemont‘as pridūrė laukiąs Europos Parlamento sprendimo dėl to, ar jis galės aplankyti Ispaniją nesibaimindamas arešto. Jis sakė, kad ypač norėtų aplankyti Junquerasą.

„Mes viliamės, kad per kelis, ne daugiau mėnesius, galbūt per kelias savaites, mes sulauksime aiškus sprendimo iš Europos Parlamento“, – sakė jis.

Puigdemont’as ir Comínas, kurie pabėgo į Belgiją 2017 metų pabaigoje, kad išvengtų kaltinimų dėl referendumo surengimo, savo karjerą asamblėjoje pradėjo kaip jokiai grupei nepriklausantys parlamentarai, tačiau jie jau gavo kvietimą prisijungti prie Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso.

Nuomonę dėl Junqueraso pakeitė

Pripažindamas ETT verdiktą Europos Parlamentas iš pradžių buvo nusprendęs, kad visi trys politikai — Puigdemont‘as, Comínas ir Junquerasas — turi parlamentinį imunitetą nuo praėjusių metų liepos 2 dienos.

Tačiau nuomonę dėl Junqueraso, kuris buvo laikomas Europos laisvojo aljanso špicenkandidatu, Europos Parlamentas pakeitė.

Penktadienį buvo pranešta, kad Junquerasas ilgiau nebėra laikomas parlamentaru, taip patvirtinant Ispanijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą blokuoti įkalinto katalonų lyderio siekimą užimti savo vietą ES asamblėjoje.

Skųsis Bendrajam Teismui dėl kišimosi

Ispanijos Aukščiausiojo Teismo verdikte nurodoma, kad Junqueraso nuteisimas „reiškia, kad yra sustabdomas jo Europos parlamentaro statusas“.

„Atsižvelgiant į Nacionalinės rinkimų komisijos sprendimą ir vadovaujantis [Ispanijos] Aukščiausiojo Teismo verdiktu, Junqueraso mandatas nustojo galioti 2020 metų sausio 3 dieną“ — penktadienį išplatintame pranešime nurodė ES parlamento pirmininkas Davidas Sassoli.

Vis dėlto Junqueraso gynėjai ketina šį sprendimą apskųsti Europos Sąjungos Bendrajam Teismui.

ETT verdiktas ar savivalė

„Nepaprastai rimta tai, kad Ispanijos teismai kišasi į šios asamblėjos sudėtį neprašydami panaikinti parlamentaro Junqueraso imuniteto“, — kreipdamasi į visus Parlamento narius sakė parlamentarė iš Katalonijos Diana Riba, priklausanti Žaliųjų frakcijai/Europos laisvajam aljansui.

„Europos Parlamentas dabar susidūrė su dilema pasirinkti tarp to, ar bus laikomasi ETT verdikto ir demokratinių principų, įtvirtintų ES teisėje, ar leidžiama viršenybę turėti Ispanijos Aukščiausiojo Teismo savivalei ir nepaklusnumui, kas sukurtų pavojingą precedentą“. – sakė ji.

Ispanijos Aukščiausiojo Teismo vadovas Carlosas Lesmesas pirmadienį pasiuntė oficialų prašymą Sassoli sustabdyti Puigdemont‘o ir Comíno neliečiamumą. Prašyme teigiama, kad jų atvejais nagrinėjamos „veikos, įvykdytos prieš tai, kai jie įgijo deputatų į Europos Parlamentą būklę“.

Ispanijos teismas taip pat paliko galioti Europos arešto orderius, išduotus šiems politikams.

Kas bus toliau?

Parlamente Lesmeso kreipimasis iš pradžių atsidurs Teisės reikalų komitete (JURI), kuris turės jį įvertinti per uždarą posėdį.

Paskui JURI pateiks savo ataskaitą, dėl kurios bus balsuojama per plenarinį posėdį, vyksiantį greičiausiai Strasbūre. Sprendimas dėl Katalonijos politikų teisinės neliečiamybės bus priimtas paprasta dauguma.

Laikantis įprastinės praktikos, Teisės reikalų komitetas pernelyg nesikiša į patį klausimą, nebent turi pagrindo manyti, jog prašymas dėl teisinio imuniteto panaikinimo yra motyvuotas politinių paskatų.

Neformali Komiteto funkcija yra užtikrinti, kad bus teisingai įvertinta galimybė dėl šalies narės ketinimo susidoroti, tarkim, su valdžios politiniais oponentais.

Daugiau tokių kazusų

Ateityje visai įmanoma sulaukti ir daugiau tokių kazusų, ypač matant, kad kažikuriose ES narėse, tokiose kaip Lenkija ir Vengrija, yra atveriama galimybė politizuoti teismus.

Teisės reikalų komitetui nepriklauso nei vienas Lietuvos parlamentaras, tačiau, akivaizdu, kad toks klausimas gali smarkiai paveikti visų Europos Parlamento grupių dinamiką.

Ispanija ES asamblėjoje priklauso 54 mandatai — vien tik didžiausioje centro dešinės Europos liaudies partijoje (EPP) ji turi daugiau vietų nei Lietuva (jai Europos Parlamente atstovauja 12 lietuvių). Dar 20 ispanų priklauso Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijai.

Jei EPP nuspręs priimti kokią nors formalią poziciją šiuo klausimu, tai labai tikėtina, jog socialistai apsispręs priešingai. Vis dėlto ne visai aišku, ar patys ispanų politikai šiose grupėse nėra pasidaliję į skirtingas stovyklas.

EPP ir socialistų kivirčai

Praėjusiais metais tokių grupių kivirčų būta ne kartą — socialistai kaltino EPP dėl pernelyg atsainaus požiūrio į Lenkijos ir Vengrijos antidemokratines reformas, o EPP atsikirsdama kaltino socialistus pernelyg atmestinu požiūriu tuo pačiu teisės viršenybės pažeidimo klausimu Maltoje.

Ypatingai šis klausimas nedėkingas EPP, nes sunku prognozuoti, kaip jį vertins įvairūs Europos konservatoriai, linkstantys valstybingumo klausimą laikyti prioritetiniu.

Neatmestinas scenarijus, jog Ispanija mėgins tartis su valstybėmis, kurios linksta kėsintis į savo demokratiją.

Nenuostabu, kad jau per pirmus šių metų grupės posėdžius buvo susilaukta labai audringų kalbų — viena Ispanijos konservatorė net pareiškė, jog kai kurie katalonų politikai kone kelia grėsmę visai Europos Sąjungai.

Ispanija — tai ne Lietuva

Situacija lietuviams (ir ne tik jiems) yra sunkiai suprantama, tačiau pasisakyti šiuo klausimu teks ir mums.

Palyginti Ispanijos su Lietuva neišeina, nes ši Pietvakarių Europos šalis, įsikūrusi Pirėnų pusiasalyje, nėra ir niekad nebuvo tokia homogeniška, kokia dabar yra Lietuva.

Mėginti kalbėti apie šios šalies teritorinį vientisumą taip tarsi gvildentume istorinę Ispanijos valstybę paprasčiausiai neteisinga, nes Ispanija veikiau yra atskirų tautų konglomeratas.

Aiškinimas, jog referendumą dėl atsiskyrimo Katalonija turėtų rengti visos Ispanijos mastu vargu ar yra pamatuotas argumentas — tai veikiau būdas užkirsti kelią katalonams siekti nepriklausomybės.

Mat akivaizdu, kad jei visa Ispanija sieks spręsti vienos savo istorinių tautų likimą — tai referendumas palaidos katalonų siekius.

Vienintelis kontrargumentas prieš referendumą yra Ispanijos konstitucija, kuri galioja visai Ispanijai, įskaitant ir Kataloniją. Čia ir yra teisinė viso konflikto ašis.

Grįžtant į Abiejų Tautų Respublikos laikus

Mėginant sugalvoti, kaip šią situaciją būtų galima paaiškinti lietuviams, į galvą šauna tik viena analogija.

Pabandykime įsivaizduoti, kad Abiejų Tautų Respublika vis dar tebegyvuoja, ir dabartinės Lietuvos žmonės, būdami federacinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės piliečiai, nusprendžia pasitraukti iš ATR ir paskelbti visišką nepriklausomybę.

Konservatyvūs ATR sluoksniai tokį vienos šalies dalies gyventojų norą veikiausiai traktuotų kaip antivalstybinį. Jie karštai tikintų, kad Lietuva pasitraukti gali tik tuo atveju, jei laimėtų visos ATR mastu surengtą referendumą. Kita vertus, akivaizdu, kad daugumai Lietuvos gyventojų su tokia pozicija taip pat karštai nesutiktų.

Ši analogija, aišku, turi trūkumų, iš jų ir tą, kad ATR nebuvo referendumo institucijos, bet užtat galiojo liberum veto teisė, leidžianti kiekvienam kilmingajam neleisti priimti įstatymo, tačiau tai artimiausias (kad ir hipotetinis) istorinis diskursas, suteikiantis galimybę į katalonų ir ispanų dilemą pažvelgti per Lietuvos istorinę prizmę.

Katalonijos santykio su Ispanijos valstybe neįmanoma palyginti su Žemaitijos ar Vilniaus rajono atvejais — tai tik keletas akivaizdžiai keistų ir kvailų analogijų, kurias teko išgirsti per diskusijas Lietuvoje.

Kas teisėta, o kas — teisinga

Politinis kontekstas nesikeičia — žmonės klaidžioja tarp klausimų, kas yra teisėta, o kas — teisinga.

Vedamas asmeninio smalsumo pakalbinau du draugus. Taip jau gyvenimas susidėjo, kad pažįstu ir vieną ispanę, ir vieną kataloną. Abu iki beprotybės mieli ir šilti žmonės, nei vienas iš jų nėra politiškai aktyvus.

Buvau šokiruotas praktiškai identiškų atsakymų, kuriuos gavau iš šiųdviejų savo pažįstamų —oponentų stovykla buvo kaltinama kone fašizmu, Ispanijos nacionalinėms ir katalonų regioninėms televizijoms prikišamas šališkumas, piktinamasi atmosfera mokyklose, tikinama, kad ispanai moko savo vaikus negražių dalykų apie katalonus, o katalonai — apie ispanus ir t. t.

Du Europos Parlamente pakalbinti ispanai sakė, jog net neseka naujienų šia tema, nes jiems tai pernelyg nemalonu.

Palaikymo aritmetika įspūdinga

Vis dėlto katalonų palaikymas Katalonijos nepriklausomybės siekiui išlieka įspūdingas net aritmetine prasme. Įkvėpimo jie pasisėmė ir iš Baltijos kelio — suorganizavę savąjį.

Faktas, kad katalonai ir toliau, baksnodami pirštu į šią aritmetiką, sieks įteisinti savo siekį paskelbti nepriklausomybę, o Ispanija akcentuos tokio siekio neteisėtumą.

Kontraversiją paaštrina ir tai, kad 2018 metais Ispanijos konservatoriai, kurie yra aršiausi katalonų kritikai, neatlaikė moralinio išbandymo ir jų lyderis Mariano Rajoy tapo pirmu atstatydintu šalies premjeru nuo 1975 metų, kai Ispanija nuo diktatūros perėjo prie parlamentinės demokratijos.

Balsavimą dėl nepasitikėjimo Rajoy socialistai inicijavo po to, kai teismas nustatė, kad buvę aukšti jo Liaudies partijos pareigūnai buvo įkūrę slaptą kasą rinkimų kampanijoms finansuoti, į kurią plaukė pinigai iš didelės kyšių už valstybės kontraktus schemos.

Tas pats Rajoy tvirtai palaikė mėginimus užkirsti kelią referendumui dėl Katalonijos regiono nepriklausomybės, kuriam vykstant policininkai spardė, mušė ir tempė už plaukų žmones, pasiryžusius balsuoti. Vaizdai, užfiksavę susidorojimą su katalonais, sukrėtė visą Europą.

Dabar ekspremjero politiniai bendražygiai Europos Parlamente kovos prieš atstatydinto vyriausybės vadovo oponentus, kurie sugebėjo išvengti Ispanijos teismo sprendimo.

Lietuvos europarlamentarų vaidmuo

Atlikti vaidmenį šioje kovoje teks ir vienuolikai Lietuvos europarlamentarų, jei ES asamblėjai vis dėlto teks balsuoti dėl katalonų politikų teisinio imuniteto.

Carlesas Puigdemont‘as, Aušra Maldeikienė ir Giedrius Alasevičius

Panašu, kad dabar tai jau sunkiai išvengiama, ir bet kuris iš tų balsų gali būti lemiamas. Nenustebčiau, jei balsuodami dėl šio klausimo dauguma parlamentarų paprasčiausiai susilaikytų.

Galvojant apie Ispaniją man visad peršasi vienas retorinis klausimas. Kodėl ispanai teigia, kad katalonai yra Ispanijos nekenčiantys nacionalistai, kad jie kelia grėsmę, ir ne tik jiems, bet net Europos Sąjungai, tačiau tuo pat metu žūtbūt spiriasi išsaugoti juos savo sudėtyje?

Žvelgiant iš platesnės Europos konteksto perspektyvos, šis konfliktas prisideda prie aibės kitų problemų Europoje: jau minėto Lenkijos ir Vengrijos valdžios siekio varžyti savo pačių piliečių demokratines teises, stiprėjančius autonomijos siekius Bavarijoje, Škotijos ir Šiaurės Airijos nepriklausomybės klausimo po Brexito, Prancūzijos, kurioje auga Marine Le Pen reitingai, baudimosi perimti ES vairą, žurnalistės nužudymo Maltoje, sudėtingos socialinės situacijos ir pabėgėlių krizės Graikijoje, valdžios nestabilumo Italijoje ir Rumunijoje.

Lietuva —vienas iš stabilesnių kampelių

Sąrašas nėra baigtinis, tačiau ir jo pakanka tam, kad būtų galima teigti, jog Europos kontekste Lietuva su visomis savo problemomis šiandien atrodo kaip vienas iš stabilesnių kampelių.

Tuo tarpu pati Europa yra, galima teigti neperdedant, saugiausias regionas pasaulyje. Ir už tą stabilumą reikia dėkoti net tokiomis dienomis, kai sužinome apie neatsakingų verslininkų nuodijamas Kuršių marias.

Dėkingi turėtume būti ir Europos Sąjungai, nes kol batalijos verda Briuselyje ir Strasbūre, masės nusivylusių ir piktų ispanų bei katalonų dėmesys gali būti nukreiptas į diplomatinę ir teisinę besiplėtojančio konflikto eigą.

Vis dėlto Europos istorija yra paženklinta kur kas baisesnių ir kruvinesnių konfliktų. Tiesa, niekas šiandien drąsiai negalėtų teigti, kad ir katalonų klausimas neturi potencialo tapti vienu iš tų paprastai itin žiaurių tautinių konfliktų.

Katalizatoriai — telefonas ir feisbuko paskyra?

Daugybė protingų ispanų ir katalonų televizijos ekranuose ir internete atvirai, tačiau su didžiu liūdesiu tikina nesuprantantys, kaip šis konfliktas galėjo taip greitai įgyti tokį mastą.

Tiesa, neabejoju, kad skaitytojai gali man paaiškinti viską, nes žmonės internete kartais labai nesivargindami geba paaiškinti net ir pačias didžiausias ir kebliausias pasaulio problemas.

Turbūt net apskritai visas problemas, išskyrus nebent klausimą, kaip susitvarkyti savo pačių gyvenimą. Juk čia nepateiksi paprasto ir aiškaus atsakymo, kitaip nei samprotaudamas apie geopolitiką, teisę, demokratiją, ekonomiką ir kvantinę fiziką.

Todėl dažnai grįžtu prie kito klausimo — ar tik kiekvieno iš mūsų telefonas ir feisbuko paskyra nėra visų šitų konfliktų katalizatoriai?

Ar šiandien Katalonija būtų tokia pritvinkusi emocijų, jei kiekvienas nacionalistinis šūkis negalėtų lengvai surasti tūkstančių žmonių auditorijos? Jei nebūtų buvę nufilmuota, kaip policija be ceremonijų tvarkosi su referendume pabalsuoti ketinančiais katalonais.

Atsitraukti žingsnį atgal

Kartais gerai atsitraukti žingsnį atgal ir paklausti savęs ne tik, kur esi atsidūręs, bet ir kaip čia atsidūrei.

Būtent tokį klausimą dažniausiai mačiau užduodant ispanus ir katalonus, kurie labiau akcentavo žmonių gerovę, o ne šūkius ir vėliavas.

Galbūt senstu, tačiau vis labiau pavargstu nuo žmonių, kurie jau žino, ir vis labiau pasigendu žmonių, kurie dar tik norėtų žinoti.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą