Kas kaltas, kad Lietuvai mažės europinė parama?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Tik prasidėjus diskusijoms dėl naujosios Europos Sąjungos daugiametės finansinės perspektyvos, Lietuvos žiniasklaida, o paskui ją ir kai kurie reitingų besivaikantys politikai puolė į paniką ir pradėjo kelti klausimus, kas gi kaltas, kad Lietuvai mažės europinė parama ir apskritai visas europinis biudžetas.  

Žemės nekaltina dėl to, kad ji dreba 

Besidomintiems europine politika nesunku suprasti, kad „kalčiausi” šiuo atveju yra išaugę Lietuvos ekonominio išsivystymo rodikliai, į kuriuos atsižvelgiant ir skirstoma europinė parama, o, kalbant apie viso europinio biudžeto dydį bei struktūrą, „kaltininkų” yra ir daugiau. Apie juos Europos žiniose jau esu rašiusi [1.], tačiau dėl tų, kurie šio teksto galbūt neskaitė ir/ar nesuprato ironijos, verta pasikartoti, kad šiuo atveju „kalčiausia“ yra vadinamoji Brexito spraga, t. y. po Jungtinės Karalystės pasitraukimo europiniame biudžete atsiradusi skylė, taip pat nauji europinės politikos prioritetai, irgi, savaime aišku, pareikalausiantys papildomų finansinių išteklių. 

Įdėmiau pažvelgus į šias aplinkybes, galima teigti, kad jos papuola į nenugalimos jėgos (force majeure) kategoriją. 

Tiek dėl Brexito atsiradusi biudžeto spraga, tiek, tarkime, dėl klimato kaitos kilę iššūkiai, reikalaujantys papildomų išlaidų, patys savaime nėra dėl ko nors kalti — šios problemos paprasčiausiai kyla (arba, kaip dabar madinga sakyti, ištinka), ir su jomis privalu tvarkytis.  

Taigi kaip niekas paprastai nepuola kaltinti žemės dėl to, kad ji dreba, o vietoje to verčiau siekia kuo greičiau likviduoti žemės drebėjimo padarinius, taip pat nederėtų ieškoti kaltų ir dėl staiga (ar ne visai) atsiradusių naujų aplinkybių, kurioms užkirsti kelio tiesiog nebuvo įmanoma.  

Todėl ir klausimas apie tai, kas kaltas, kad, tariant buitiškai, kažkam nėr pinigų, šiuo atveju formuluojamas ne itin korektiškai ir, be kita ko, demonstruoja pakankamai ribotą mąstymą, kuris paprastai ir reiškiasi tuo, kad, užuot pažvelgus plačiau ir atsižvelgus į daugybę tam tikro reikalo niuansų, nuolat ieškoma kaltų. 

Problema — ne pyrago gabalo dydis 

Toks ribotas mąstymas lemia dar vieną labai svarbią problemą — koncentravimasis išvien į europinės paramos mažėjimo klausimą „kaltųjų“ ieškotojams neleidžia giliau suvokti nei visos Europos, nei vidinių savo šalies problemų.  

Ši naujosioms ES narėms būdinga „aš, mano, man“ logika iš esmės apsiriboja siekiais išsimušti kiek įmanoma daugiau naudos sau, nuošalyje paliekant fundamentalios svarbos klausimus, kurie yra aktualūs visai Europai.  

Kita vertus, siekis alkūnėmis prasibrauti prie didesnio ir gardesnio europinio biudžeto pyrago gabalo trukdo suprasti, kad šalies vidaus problemas galbūt lemia ne (ar ne vien) šio pyrago gabalo dydis. 

Neegzistuojantis europinis solidarumas 

Kalbant konkrečiai apie Lietuvą (nors ši logika iš esmės gali būti pritaikoma ir kitoms naujosioms ES valstybėms narėms), jos nacionalinius interesus šiuo atveju galima perteikti pasitelkus gana primityvią, tačiau pakankamai tikslią (bent jau kaip tai pateikia valstybės politikai ir žiniasklaida) formulę: europinė parama, nepaisant visų force majeure ir naujai atsiradusių aplinkybių, turėtų išlikti tokia pati, ir ją Europa mums privalo duoti, nesvarbu, kas ir iš ko už tai mokės, o visa kita mums nesvarbu ir vienodai šviečia

Šioje vietoje neišvengiamai tenka prabilti apie oficialiai kiekviena pasitaikiusia proga skambiai deklaruojamą, tačiau realiai neegzistuojantį europinį solidarumą, dėl kurio trūkumo šį savaitgalį ir žlugo derybos dėl naujosios daugiametės ES finansinės perspektyvos. 

Lietuvai, kaip ir dar keliolikai bloko narių, ne per labiausiai rūpi, kas ir iš ko turėtų padengti išlaidas už jų pyrago dalį. 

Negana to, šios ES narės kur kas dažniau yra pasiryžusios kelti klausimą, ką Europa turi duoti joms, nors pirmiausia tiek sau, tiek kitiems jos turėtų atsakyti į klausimą, ką jos galėtų (ir turėtų) duoti Europai. 

Ypač tai taikytina europinės teisės normas ir principus nuolat pažeidinėjančioms Lenkijai ir Vengrijai, dažnu atveju nesikuklinančioms reikalauti sau didesnių išmokų ir eilėje prie europinio biudžeto prasinešti alkūnėmis [2.]. 

Liūdna tikrovė 

Grįžtant prie europinio biudžeto pyrago dalybų, verta pažymėti, kad problema iš tiesų greičiau yra ne jo dydis, o tai, kam jis padalijamas pačios valstybės viduje. 

Kalbant apie europinės paramos Lietuvai mažinimą, svarbu nurodyti, kad didele dalimi tai reiškia lėšų, skirtų sanglaudai, t. y. regionų išsivystymo skirtumų mažinimui, apkarpymą. Todėl nepaprastai svarbu atsakyti į klausimą, kaip su šiomis lėšomis Lietuvai sekėsi tvarkytis iki šiol.  

Liūdna tiesa, o kartu ir Lietuvos politinė tikrovė, yra ta, kad įsisavinti sanglaudai skirtas lėšas Lietuvai iki šiol sekėsi, švelniai tariant, nekaip — bent jau turint omenyje viešąjį interesą.  

Tai demonstruoja iki šiol egzistuojantys skirtumai tarp regionų, o juo labiau — apverktinas centro ir periferijos išsivystymo santykis. 

Viešosios investicijos paprastai nukreipiamos į pastatus ir trinkeles, kai tuo tarpu ištisi regionai tuštėja, o į renovuotas ir dažais dar kvepiančias mokyklas paprasčiausiai nebėra kam eiti.  

Kam mums pinigai, jei neturim fantazijos? 

Nors šis tekstas nėra apie tokios situacijos priežastis, tačiau negaliu susilaikyti nepaminėjusi vieno įžvalgaus žmogaus išsakytos nemažiau įžvalgios minties, kad politinius sprendimus Lietuvoje dažniausiai lemia vadinamieji 2K — korupcija ir kvailumas. 

Atsižvelgiant į visa tai, galima pagrįstai kelti klausimą, koks skirtumas ar (ir kiek) mažės europinės lėšos ir būtent Lietuvai skirta jų dalis, jei iš esmės mes nesugebame nusistatyti prioritetų, tvarkydamiesi su jau turimais europiniais pinigais ir investuodami juos į pastatus ir trinkelizacijos projektus, nuošalyje palikdami viešąjį interesą klasikine, o ne valstybės ir vietos valdžios pareigūnų interpretacijomis pagrįsta šio termino prasme?  

Galbūt tokioje situacijoje verta užduoti sau klausimą, kurį Ilfo ir Petrovo Dvylikoje kėdžių iškėlė Didysis kombinatorius: „Kam mums tie pinigai, jei neturim fantazijos? 

„Gerovės Lietuvos vizija 

Lietuvių kalbos terminų žodynas internete sąvoką „vizija“ apibrėžia kaip tariamą vaizdą, regėjimą, vaizduotės paveikslą arba svajonę [3.]. Būtent svajone galima pavadinti prezidento Gitano Nausėdos rinkimų kampanijos metu plačiai vartotą, o šiuo metu dar labiau išpopuliarėjusią „gerovės valstybės viziją“ arba „gerovės Lietuvos viziją“. 

Svarbu pažymėti, kad klasikine prasme gerovės valstybė, visų pirma apima socialinius reikalus. 

Pagal valstybės kišimosi į socialinius reikalus laipsnį, arba, paprasčiau tariant, socialinių garantijų apimtį yra išskiriami keli socialinės gerovės modeliai. Kalbėdamas apie „gerovės Lietuvos viziją“ prezidentas ir jo komanda greičiausiai omenyje turi socialdemokratinį gerovės valstybės modelį, kuris dominuoja Skandinavijos valstybėse ir kuriame taikomi gana aukšti (progresiniai) mokesčiai ir platus pajamų perskirstymas, siekiant užtikrinti visiems piliečiams kiek įmanoma daugiau ir aukštesnės kokybės socialinių paslaugų. 

Tačiau, atsižvelgiant į tai, kas jau išdėstyta, nesunku pastebėti, kad ši „gerovės Lietuvos vizija“ ryškiai disonuoja su politine praktika, kurioje socialinių paslaugų ir piliečių gerovės klausimus kaip reikiant užgožia statybos ir trinkelizacija.  

Ironiška tai, kad Lietuvoje iš esmės bent jau kol kas nėra tekę girdėti platesnio masto diskusijų šia tema. Visos aukščiausio rango Lietuvos politikų pastangos šiuo atveju yra nukreiptos tik į europinių pinigų kiekį — kaip pademonstravo nesena praktika, jei europinio biudžeto pyrago gabalo dydis pastariesiems atrodo nepriimtinas, jie nesivaržo pareikalauti kompensacijų už tai, ką iš esmės galima vadinti trumparegiškų valstybės vidaus politinių sprendimų, kuriuos, beje, priima tie patys politikai, išdava. 

Kalbėdami išvien apie europinių išmokų Lietuvai mažinimą ir ieškodami to kaltininkų, valstybės politikai ir žiniasklaida iš esmės atstovauja ne kam kitam, o trinkelių klojėjų, t. y. statybų sektoriaus, interesams. 

Kita vertus, nemažai kalbama ir apie išmokų žemdirbiams galimą sumažinimą. Paradoksalu tai, kad šios grupės prie gerovės valstybės kūrimo prisideda mažiausiai, nes moka mažiausius mokesčius. 

„Aš, mano, man 

Pagrindinė aiškiai ir garsiai artikuliuojama žinutė Europai šiuo atveju yra „duokit mums pinigų“, tačiau ką su jais daryti, mes iš tiesų nežinome. 

Kadangi, tariant Didžiojo kombinatoriaus žodžiais, mums trūksta fantazijos, tai paprasčiausia yra iš inercijos eiti jau pramintu (o gal greičiau trinkelėmis klotu) keliu. Šiandieninėmis sąlygomis — tai siaubingai trumparegiška ir nedovanotinai aplaidu. 

Toks strateginio mąstymo nebuvimas ir nesugebėjimas (o gal nenoras) identifikuoti tikrųjų prioritetų, be kita ko, gerovės valstybę siejant išvien su trinkelizacija, visą valstybę stumia į užburtą ratą, kuriame pinigai iš priemonės tampa savaiminiu tikslu, o pakankamai siauri oportunistiniai kelių visuomenės grupių interesai iškeliami aukščiau viešojo intereso. 

„Aš, mano, man“ logika paremtas ir jau spėjęs įsibėgėti pasistumdymas alkūnėmis dėl europinių pinigų kartu su kaltųjų paieškomis ne tik neprisideda prie gerovės valstybės kūrimo (klasikine, o ne prezidento ir jo komandos įsivaizduojama prasme) — iš tiesų visa tai tik trukdo pamatyti tikrąją reikalo esmę.  

Šaudo sau į kojas 

Lietuvos problema iš tiesų yra ne pinigai, bet jų panaudojimas. Pinigai nėra joks tikslas savaime — tai viso labo priemonė, padedanti siekti tam tikro tikslo. 

Jei šis tikslas yra gerovės valstybė, tai tenka konstatuoti, kad Lietuva šiuo atveju šaudo ne tik pro šalį, bet ir sau į kojas. 

Ką tokioje situacijoje daryti? Tikriausiai, prisitaikyti sau liaudies išmintį būti biednais, bet teisingais — metas pradėti problemą įžvelgti ne vien pinigų kiekyje, bet ir tame, kur juos nukreipti, kad politiniai sprendimai bent iš dalies priartėtų prie vadinamosios gerovės Lietuvos vizijos.  

Juk, kaip, kalbėdamas apie mažėjantį europinį biudžetą, pažymėjo dar vienas įžvalgus žmogus, Europa Lietuvai nuo dviratuko ruošiasi nuimti pagalbinius ratukus, taigi anksčiau ar vėliau neišvengiamai turėsime išmokti juo važiuoti patys. 

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą