Bado žaidynės dėl europinio biudžeto: visų karas prieš visus

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Jau ateinantį ketvirtadienį, vasario 20 dieną, įvyks neeilinis Europos Vadovų Tarybos susitikimas dėl Europos Sąjungos 2021-2027 metų finansinės perspektyvos.

Tačiau priimti bendrus sprendimus, ypač po ES biudžetą reikšmingai sumažinsiančio Brexito, valstybėms narėms tikrai nebus lengva — prognozuojama, kad derybos dėl naujosios finansinės perspektyvos tik dar labiau pagilins jau dabar egzistuojantį susiskaldymą tarp turtingesnių ir skurdesnių valstybių narių.

Brexito spraga

Derybos dėl 2021-2027 metų biudžeto, ko gero, bus vienos sunkiausių per visą ES istoriją, mat 27 šalių blokas naujajai finansinei perspektyvai yra numatęs keletą naujų ambicingų politikos prioritetų, tokių kaip Naujasis žaliasis kursas (Green New Deal), dėl kurių neišvengiamai svariai padidės išlaidos.

Kita vertus, būtina atsižvelgti į dar vieną labai svarbią ir precedento neturinčią aplinkybę — Jungtinės Karalystės, kuri buvo antra pagal dydį mokėtoja į europinį biudžetą, pasitraukimas ES daugiametėje finansinėje perspektyvoje palieka didžiulę skylę [1.].

Tokia nemaloni situacija, beje, jau yra gavusi atskirą, tik jai skirtą pavadinimą — žurnalistai, Briuselio ir ES narių politikai bei diplomatai dėl britų pasitraukimo atsiradusią biudžeto skylę jau spėjo pakrikštyti Brexito spraga (Brexit gap).

Apie tai, kaip lopyti šią spragą daugiausia ir bus diskutuojama būsimajame aukščiausio lygio Europos lyderių susitikime.

Skurdieji prieš turtinguosius

Kiekvienoms deryboms dėl europinio biudžeto būdingas vienas bendras bruožas — skurdesnės valstybės narės paprastai spaudžia turtingąsias, siekdamos išsimušti kuo didesnę jo dalį savo reikmėms. Turint omenyje savanaudišką individų (taigi ir iš jų sudarytų valstybių) prigimtį tai visiškai nekelia nuostabos.

Juolab kad nuolatos kaulyti europinių pinigų politinį ir moralinį pagrindą skurdesnėms valstybėms suteikia vienas iš kertinių europinės politikos principų mažinti bloko narių išsivystymo skirtumus (specialiai tam, beje, yra sukurta visa virtinė europinių fondų).

Negana to, šį kartą situaciją dar labiau komplikuoja jau minėtoji Brexito spraga, taigi, panašu, kad toks kaulijimas ateinančiu laikotarpiu bus gerokai intensyvesnis nei paprastai.

Turtingesnės valstybės jau dabar susiduria su reikalavimais ieškoti (ir žinoma atrasti) lėšų, kurios panaikintų Brexito spragą ir, be kita ko, finansuotų naujus europinius prioritetus, kurie nelabai patinka skurdesnėms arba vadinamosioms naujosioms (per 2004 m. plėtros bangą ir po jos įstojusioms) bloko narėms, tokius kaip klimato kaita ar bendrosios europinės žemės politikos žalinimas.

Ironiškai, jog tarp šių kaulytojų yra ir Lenkija su Vengrija — dvi didžiosios ES veto veikėjos.

Nuolatos pažeidinėdamos europinės teisės normas ir principus, dažnu atveju jos nesikuklina reikalauti sau didesnių išmokų, taigi ir derybų dėl naujosios finansinės perspektyvos metu, perfrazavus E. M. Remarque‘ą, Višegrado fronte nieko naujo nebus — vaizdžiai tariant, eilėje prie europinio biudžeto pyrago Lenkija ir Vengrija tikrai nevengs pasistumdyti alkūnėmis.

Bado žaidynės ir amžinas konfliktas

Turint omenyje visą šią situaciją, visai nenuostabu, kad ir šį kartą diplomatai perspėja apie galimą aklavietę ES viršūnių susitikime. Būsimąjį neeilinį posėdį daugelis jų vertina kaip „tradicinį aukščiausiojo lygio susitikimą, kuris žlugs“.

Anot jų prognozių, susitarimo per jį pasiekti nepavyks ir jo sudarymas bus nuvilkintas, [2.]. O štai portalas Politico derybas dėl europinio biudžeto apskritai gan ironiškai vadina bado žaidynėmis [3.].

Tokie vertinimai savo ruožtu demonstruoja, kad visa ši situacija toli gražu nėra nauja, o greičiau įprasta ir netgi jau spėjusi gerokai pabosti — nuolatos besikartojantys ginčai dėl europinio biudžeto yra užprogramavę konfliktą tarp senųjų turtingųjų ir naujųjų skurdesnių ES narių.

„Aš, mano, man“

Europinio biudžeto formavimo procesas, ko gero, yra akivaizdžiausias vadinamojo ES solidarumo nebuvimo įrodymas.

Kiekvienų derybų dėl bloko biudžeto metu strateginiuose dokumentuose, narių lyderių ir europinių pareigūnų kalbose skambiai ir dažnai deklaruojamas europinio solidarumo principas virsta pageidavimų koncertu, kuriame nuolatos skamba ne darni melodija, o jau šlageriu tapusi „sena gera“ dainelė pavadinimu „Aš, mano, man“.

Visų karas prieš visus

Negana to, kad jau ir taip egzistuoja amžinas senųjų turtingųjų ir naujųjų skurdesnių narių konfliktas, tarpusavyje nesutaria ir turtingesnės ES šalys. Dėl naujojo daugiamečio europinio biudžeto valstybės narės jau derasi nuo 2018 m. vidurio.

Pirminiame Europos Komisijos pasiūlyme 2021-2027 metų finansinei perspektyvai buvo numatyta skirti 1,134 trilijono eurų, tačiau praeitą pusmetį Europos Sąjungos Tarybai pirmininkavusi Suomija pasiūlymą dėl asignavimo sumažino iki 1,087 trilijono.

Toks sprendimas reiškia, kad buvo beveik perpus sumažintos Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono remiamo Europos gynybos fondo lėšos, į ką šis, žinoma, sureagavo skeptiškai [4.].

Suomijos pasiūlymu iš esmės buvo siekiama spręsti tiek jau minėtą Brexito spragos problemą, tiek įtikti didžiosioms mokėtojoms į europinį biudžetą, tokioms kaip Vokietija, Nyderlandai ir šiaurinės ES šalys, reikalavusioms apkarpyti lėšas.

Pageidauja susitarimo, bet nuolaidų nedarys

Tačiau tokius europinio biudžeto lėšų apkarpymus atmeta vadinamosios naujosios narės, nerimaujančios dėl galimo skurdesnėms šalims skirtų europinių fondų ar žemės ūkio subsidijų mažinimo [5.].

Nors naujasis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis ir rengė dvišalius susitikimus su Europos lyderiais, jog trūks plyš rastų kompromisą dėl europinio biudžeto, bendras požiūris į būsimojo viršūnių susitikimo rezultatus yra veikiau skeptiškas.

Visos bloko šalys pageidauja greito ir lengvo susitarimo (o jam reikalingas vienbalsis pritarimas), tačiau, kita vertus, kiekviena jų tvirtai laikosi savo pozicijų ir nenori daryti jokių nuolaidų, dėl kurių toks susitarimas taptų įmanomas [6.].

Kas su kuo kariauja?

Nors europinio biudžeto formavimo procesas bent jau šio teksto autorei primena animaciniuose filmukuose vaizduojamas muštynes, kai visos konflikto pusės tarsi susilieja į vieną bendrą abstrakčiai vaizduojamą kamuolį, kuriame neįmanoma įžiūrėti, kas su kuo imasi, derybose dėl naujosios daugiametės finansinės perspektyvos vis dėlto galima įžiūrėti dvi oponuojančias stovyklas.

Pirmoji iš jų — tai vadinamoji Sanglaudos draugų grupė (Friends of Cohesion), kurią sudaro 16 rytinių ir pietinių valstybių.

Kadangi jos yra pagrindinės europinio biudžeto lėšų gavėjos, tai pasisako už europinį biudžetą, viršijantį 1 proc. BNP ir už tai, kad išlaidos žemės ūkiui bei regioninei plėtrai išliktų tokio lygio, koks yra dabar [7.].

Šiai grupei oponuojanti stovykla — keturios valstybės donorės (Nyderlandai, Austrija, Danija ir Švedija), kurių nuomone, europinis biudžetas turėtų išlikti stabilus ir sudaryti 1 proc. bloko BNP [8.].

Vokietijos ir Prancūzijos pozicijos neapibrėžtos

Vokietija ir ypač Prancūzija šiame ginče laikosi gana neapibrėžtų ir netgi dviprasmiškų pozicijų — viena vertus, būdamos didžiausiomis donorėmis, jos nėra suinteresuotos didinti savo ir taip solidžių įmokų į europinį biudžetą, tačiau, kita vertus, jos pasisako už naujuosius europinius prioritetus, kurie neišvengiamai pareikalaus gerokai didesnių biudžeto išlaidų.

Nors dauguma europinio lygmens pareigūnų iš esmės nepalaiko valstybių skirstymo į donores ir naudos gavėjas, nes, jų teigimu, visos narės gauna naudos iš bloko biudžeto, praktikoje toks pasidalijimas vis dėlto egzistuoja — tai ypač krito į akis būtent pastaruoju metu, kai naujasis Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Ch. Michelis rengė susitikimus su narių lyderiais ir abiejų minėtų stovyklų retorika tapo kategoriškesnė [9.].

Ar ne metas kažką keisti?

Neatslūgstant susipriešinimui tarp narių, nepageidaujančių į europinį biudžetą mokėti daugiau (net ir atsiradus Brexito spragai bei naujiems papildomo finansavimo reikalaujantiems prioritetams), ir tų, kurios siekia išsimušti sau kaip įmanoma daugiau, kyla klausimas, ar, nuolat susiduriant su panašia situacija, nederėtų bent jau pradėti galvoti apie reformas, susijusias su biudžeto formavimu ir jo lėšų paskirstymu.

Idėjų, kurios padėtų atskirų nacionalinių interesų kakofoniją paversti darniu choru arba, Europos Vadovų Tarybos pirmininko žodžiais tariant, įkvėptų valstybėms narėms „kompromiso dvasios“, iki šiol išsakyta nemažai.

Siūloma biudžetą paversti viršnacionaliniu

Tarkime, Belgijos ekspremjeras ir buvęs Europos liberalų ir demokratų aljanso (ALDE), neseniai persivadinusio į „Atnaujinkime Europą“ (Renew Europe) pirmininkas Guy Verhofstadtas savo knygoje „Paskutinis Europos šansas. Idealo paieškos“ siūlo paversti europinį biudžetą iš tiesų viršnacionaliniu ir finansuoti jį vien tik paskolomis bei mokesčiais.

Pavyzdžiui, kiekviename kasos kvite būtų galima nurodyti du pridėtinės vertės mokesčio tarifus — nacionalinį ir europinį, vienodą visoms narėms, ir pastarąjį mokėti tiesiogiai ES.

Belgijos ekspremjeras savo knygoje taip pat siūlo iš esmės reformuoti ir biudžeto išmokų mokėjimą — jas skirti ne konkrečiai narėms, o išties bendraeuropiniams projektams, tokiems kaip tarptautiniai tinklai, geležinkelių ir sausumos kelių infrastruktūra, spartusis internetas, europinis energetinis tinklas, išorinių sienų apsauga, bendra gynyba ir t. t.

Stumdymosi alkūnėmis pažabojimas

Tokios ir panašios idėjos, bent jau šio teksto autorės nuomone, skamba išties patraukliai, nes jų įgyvendinimas leistų pažaboti nuolatinį valstybių narių stumdymąsi alkūnėmis dėl didesnio europinio biudžeto pyrago gabalo.

Tačiau bėda ta, jog panašios idėjos reikalauja radikalių pertvarkų, kurios ES paprastai užtrunka pakankamai ilgai.

Kita vertus, šių idėjų įgyvendinimas reikalauja institucinių reformų, dėl kurių susitarti turi ne kas kitas, o pačios narės.

Tai padaryti yra taip pat sunku (galbūt netgi sunkiau) kaip ir susitarti dėl bendro europinio biudžeto.

Mokestis už neperdirbtą plastiką

Vis dėlto panašu, kad link paminėtos G. Verhofstadto idėjos ES biudžetą finansuoti vadinamaisiais nuosavais ištekliais pamažu judama.

Europos Komisija yra pasiūliusi bendro europinio mokesčio už neperdirbtą plastiką įvedimo idėją, kuri susilaukė nemažai palaikymo (išskyrus, kaip ir visuomet, didžiąsias rytinio bloko šalis, kurios tradiciškai priešinasi aplinkosaugos iniciatyvoms), taip pat yra diskutuojama dėl keleto kitų mokesčių.

Reikia pabrėžti, kad naujieji mokesčiai iš esmės nekeistų biudžeto struktūros, o veikiau būtų papildanti priemonė. Vadinamųjų nuosavų išteklių idėją labai palaiko Prancūzija, tačiau iš tiesų kol kas nėra iki galo aišku, ar naujieji europiniai mokesčiai apskritai bus įvesti.

Portalo Euractiv duomenimis, didžiausią perspektyvą turi europinio lygmens mokesčiai už neperdirbtą plastiką ar skaitmeninę veiklą [10.].

Išmokas susieti su teisės viršenybės principų laikymusi

Taip pat egzistuoja siūlymas europines išmokas susieti su teisės viršenybės principų laikymusi per vadinamąjį ES biudžeto apsaugos mechanizmą.

Šis mechanizmas, viena vertus, galėtų būti pakankamai veiksminga priemonė siekiant sudrausminti didžiąsias bloko maištininkes Lenkiją ir Vengriją (juk ne veltui sakoma, kad, jei neištiesi rankos, ištiesi kojas), o, kita vertus, tai sudarytų galimybes racionaliau panaudoti europinio biudžeto lėšas.

Kitaip tariant, šiuo atveju — sankcijas už europinės teisės normų ir principų nesilaikymą susiejant su biudžeto lėšų taupymu — būtų galima nušauti iš karto du zuikius.

Sankcijos — tik idėja

Taip pat pasigirsta kalbų, kad panašus mechanizmas galėtų būti taikomas kaip sankcija narėms, atsisakančioms priimti migrantus (nors tai iš esmės yra tas pats teisės viršenybės principų nesilaikymas).

Vis dėlto kol kas tai tik idėja ir šioje srityje nenuveikta beveik nieko.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą