Praeitose šio straipsnių ciklo dalyse rašiau apie tai, ką 2020-ieji metai žada Europos Sąjungai užsienio politikos srityje ir ką ji žada nuveikti, dorodamasi su keletu problemų, kurios neišvengiamai palies(tų) Bendrijos vidaus reikalus.
Šiame tekste ruošiuosi aptarti dar vieną europinės politikos sritį (o kartu ir institucinės ES struktūros potencialias reformas), kurioje jau yra priimta ir toliau numatoma priimti europinio lygmens iniciatyvų ir kurioje galbūt lauktina tam tikrų realių pokyčių ateityje.
Diskusijos apie demokratijos deficitą
Jau kuris laikas europiniu lygiu plačiai diskutuojama apie vadinamąją demokratijos deficito problemą.
Demokratijos deficitą galima apibrėžti kaip atotrūkį tarp ES piliečių ir europinių institucijų. Kadangi demokratija šiuolaikinėje politinėje tradicijoje visų pirma yra siejama su atstovavimu, šis atotrūkis reiškia būtent tai, kad paprasti piliečiai turi sąlyginai menkas galimybes būti atstovaujami ES.
Demokratijos deficito problema kyla iš ES institucinės struktūros, nes tik Europos Parlamentas yra renkamas tiesiogiai, o institucijos, veikiančios pagal viršvalstybinį ar tarpvyriausybinį principą, yra formuojamos iš valstybių narių atstovų, taigi ES piliečių valia jų iš esmės tiesiogiai nekontroliuoja.
Kita vertus, nors Europos Parlamento nariai teoriškai atstovauja visiems ES piliečiams, realiai savo kampanijas jie vykdo nacionaliniu lygiu, yra atsakingi nacionaliniams (savo šalies) rinkėjams ir neretu atveju rūpinasi būtent nacionaliniais, o ne europiniais, t. y. visiems europiečiams aktualiais klausimais.
Technokratams politika nė motais
Vadinamasis demokratijos deficitas taip pat glaudžiai siejasi su technokratiniu valdymu, kuris, kad ir kaip keistai tai skambėtų, depolitizuoja politinį procesą.
Technokratams iš esmės neįdomūs disputai dėl idėjų ir politika plačiąja prasme — jie paprastai apsiriboja pakankamai siaurų sričių reguliacinės politikos standartų kūrimu ir palaikymu, o ši jų veikla ne itin priklauso nuo piliečių valios.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, kuriai ši problema yra akivaizdi, pareiškė sieksianti tam tikrų institucinių reformų, įskaitant patobulintą špicenkandidato arba Europos Parlamento grupių lyderių procedūrą renkant Komisijos pirmininką (šią procedūrą esu trumpai aptarusi straipsnyje apie naująją Europos Komisiją [1.]), tarpvalstybinius kandidatų į Europos Parlamentą sąrašus (transnational lists), taip pat sprendimų priėmimo Europos Sąjungos Taryboje reformavimą, ir paskelbė šias institucines reformas vienu iš naujosios Komisijos prioritetų [2.].
Konsultacijų dėl šių reformų procesas, kitaip vadinamas Europos ateities konferencija (Conference on the Future of Europe), prasidės Europos dieną (gegužės 9-ąją) ir truks dvejus metus, o jo metu numatomi ne tik Europos Komisijos narių vizitai į valstybes nares, bet ir dialogas su piliečiais. Anot Komisijos, konferencija bus naujas viešas forumas atviroms, įtraukiančioms, skaidrioms ir struktūrizuotoms diskusijoms su piliečiais dėl pagrindinių ES prioritetų ir iššūkių.
Pasiūlymai dėl sutarčių keitimo nebeminimi
Tačiau tam, kad daugelis pasiūlymų įsigaliotų praktikoje, būtina keisti europines sutartis, o tai padaryti galima tik vieningu valstybių narių sutarimu — tuo tarpu sausio 22 dieną pasirodžiusiame Komisijos komunikate pasiūlymai dėl sutarčių keitimo tiesiogiai neminimi, nors pradinėse teksto versijose jų vis dėlto būta.
Tai savo ruožtu pademonstravo, kad, nepaisant skambių deklaracijų, Komisija į šį reikalą žiūri gan atsargiai, už ką, beje, ji jau yra susilaukusi kritikos iš Europos Parlamento.
ES ateities reformų instituciniai aspektai ignoruojami
Žaliųjų grupės atstovas iš Vokietijos Danielis Freundas pažymėjo, kad Komisijos užmojai nėra tokie platūs kaip Europos Parlamento [3.], o socialistų grupei priklausanti Gabriele Bischoff, taip pat Vokietijai atstovaujanti parlamentarė, pareiškė, kad Komisija visiškai ignoruoja ES ateities reformų institucinius aspektus, taigi lieka neaišku, kokie bus Komisijos veiksmai, kurių reikia imtis, kad idėjos būtų paverstos konkrečiais pasiūlymais, įskaitant teisėkūros iniciatyvas ar galimus sutarčių pakeitimus [4.].
Parlamentas taip pat buvo pirmoji europinė institucija, pateikusi savo idėjas institucinėms ir kitokioms reformoms, didele balsų persvara priėmusi gan plačių užmojų rezoliuciją, kuria įsipareigojama teikti teisėkūros pasiūlymus ir/ar inicijuoti europinių sutarčių keitimą, be kita ko, kviečiant kitas reformose dalyvaujančias europines institucijas pasekti Parlamento pavyzdžiu [5.].
Rezoliucijoje taip pat siūloma reformų svarstymui steigti keletą naujų institucijų ir raginama konsultuotis su piliečiais, pasitelkiant vadinamąsias agoras [6.], kuriose dalyvautų nuo dviejų iki trijų šimtų žmonių iš visų valstybių narių.
Entuziazmu netrykšta
Visgi labai panašu, kad kitos europinės institucijos ES sutarčių keitimo ir apskritai institucinių reformų klausimais nėra nusiteikusios taip entuziastingai — galbūt dėl to, kad jos nėra tiesiogiai renkamos, taigi ir mažiau suinteresuotos platesniu europiečių atstovavimu, mat tai vienaip ir kitaip apribotų jų galias.
Kaip jau minėjau aukščiau, Komisija į sutarčių keitimą ir institucines reformas, nepaisant skambių deklaracijų, žiūri gana atsargiai, o Europos Vadovų Taryba (kaip ir dauguma ES diplomatų) net neslepia savo skeptiškumo šių idėjų atžvilgiu.
Praeitų metų gruodį Briuselyje vykusio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu valstybių narių vadovai pasirašė išvadas, iš kurių matyti, kad Taryba nėra pernelyg jomis sužavėta, nors dar pernai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pats iškėlė reformų idėją, įskaitant ir europinių sutarčių peržiūrėjimą [7.].
Planas dėl plano
Taigi drįsčiau teigti, kad, esant gana ryškiai takoskyrai tarp europinių institucijų pozicijų, klausimai, susiję su europinės institucinės struktūros pokyčiais ir platesniu piliečių atstovavimu 2020-aisiais metais bus linkę stagnuoti toliau.
ES tai iš esmės nėra nieko neįprasto (greičiau net įprasta praktika), juolab kad pats reformų rengimo ir diskusijų dėl jų procesas arba vadinamoji Europos ateities konferencija, kaip planuojama, truks ateinančius porą metų.
Belieka tikėtis, kad europinėms institucijoms per šį laikotarpį bent jau pavyks priimti bendrą planą dėl plano būsimiems pokyčiams.
