Naujoji Europos Komisija ir jos formavimo principai iš arti

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Baigiasi pirma savaitė, kuomet savo darbą pradėjo naujoji Europos Komisija, kurios nūdienos bizantinės aktualijos yra ir mūsų visų gyvenimo dalis. 

Įgaliojimai 

Europos Komisija yra viena iš europinių institucijų, priskiriama vykdomajai valdžiai, savo sudėtimi ir veikimo logika panaši į vyriausybę, kurioje kiekvienas ministras (šiuo atveju — komisaras) kuruoja tam tikrą politikos sritį, pvz., ekonomiką, socialinius reikalus, aplinkosaugą, energetiką ir kt.  

Nors Komisija neturi teisės aktų leidybos galių (jos priklauso Europos Parlamentui ir Europos Sąjungos Tarybai), ji turi teisę inicijuoti teisės aktus, tiesa, pagal tam tikras gaires, kurias nustato Europos Vadovų Taryba.  

Europos Komisija taip pat vykdo europinių teisės aktų įgyvendinimo priežiūrą, gali inicijuoti pažeidimo procedūras, kontroliuoja, kaip yra leidžiamas europinis biudžetas, derasi dėl tarptautinių sutarčių su Europos Sąjunga.  

Europos Komisija yra viršvalstybinės prigimties, o tai reiškia, kad valstybės narės bent jau formaliai negali kištis į jos veiklą ir turi aukoti dalį savo suvereniteto, paklusdamos Komisijos sprendimams.  

Kai kurios valstybės narės, švelniai tariant, nebuvo tuo labai patenkintos, todėl Komisijos galioms atsverti tų pačių valstybių narių iniciatyva buvo sukurta Europos Sąjungos Taryba — tarpvyriausybinio lygmens institucija, sudaryta iš tam tikrų politikos sričių valstybių narių ministrų.   

Sudėtis 

Nuo pat Komisijos įkūrimo, buvo įvairiai eksperimentuojama su jos sudėtimi, tačiau iki šiol galime stebėti keistą paradoksą: nors Europos Komisija savo prigimtimi yra viršvalstybinė institucija, besirūpinanti bendrais europiniais reikalais, jos narius iki šiol deleguoja valstybės narės, kas iš esmės atspindi tarpvyriausybinio lygmens veikimo logiką.   

Negana to, Komisiją iki šiol sudarė 28 nariai, ir gudresniam skaitytojui savaime piršosi mintį, jog toks skaičius greičiausiai nebuvo pasirinktas dėl to, kad Europos Sąjungai rūpi nei daugiau, nei mažiau kaip būtent 28 politikos sritys. Atsakymas į klausimą, kodėl Komisiją sudarė būtent 28 nariai, yra gerokai paprastesnis ir galbūt netgi kiek ironiškas: Europos Sąjungą (bent jau kol kas) sudaro 28 valstybės narės, ir kiekviena jų nori jaustis svarbi, turėdama savo Komisijos narį (tiesa, Jungtinei Karalystei dėl Brexito nepateikus kandidato į komisarus, dabar jų turėsime 27).  

Buvęs Belgijos ministras pirmininkas ir Europos liberalų ir demokratų aljanso (ALDE), kuris dabar vadinasi „Atnaujinkime Europą“ (Renew Europe), pirmininkas G. Verhofstadtas savo knygoje „Paskutinis Europos šansas. Idealo paieškos“ gan šmaikščiai rašo: „[k]iekvieną kartą prie Europos Sąjungos prisijungus naujoms narėms į Briuselį atsiunčiamas atitinkamas skaičius naujai iškeptų komisarų. Ir kiekvieną kartą Briuselio koridoriais nusirita toks pat atodūsis: kokį dar postą reikės išgalvoti, kad galėtume įteikti naujajam komisarui jo portfelį?“ [1.]. Būdamas idėjinis federalistas — o prisiekęs federalistas lyg ir turėtų visokeriopai palaikyti Europos Komisijos galių stiprinimą bei plėtrą — G. Verhofstadtas vis dėlto mano, kad komisarų skaičius yra pernelyg išpūstas [2.]. Jo nuomone, Europos Komisijai visai užtektų pusės jų [3.].  

Kadangi kiekvienai valstybei narei tenka vienas Komisijos narys, tai kiekviena iš jų, atrodo, turėtų būti patenkinta ir jaustis svarbi. Vis dėlto noras jaustis svarbesnėms ilgainiui sukūrė situaciją, kai Komisijos narių postai (žinoma, neoficialiai) tų pačių valstybių narių pradėjo būti skirstomi į „svarbius“ ir „ne tokius svarbius“, jau nekalbant apie Komisijos pirmininko ar jo pavaduotojų postus, kurie apskritai yra patys svarbiausi.  

Vadovai 

Nebandau teigti, kad būtent dėl to, Komisijos pirmininke išrinkus U. von der Leyen, buvo pradėta kalbėti apie kelis pirmuosius jos pavaduotojus [4.] (iki šiol pirmasis pavaduotojas buvo tik vienas, kas yra pakankamai logiška, nes sąvoka „du pirmieji pavaduotojai“ yra ne kas kita kaip oksimoronas), juolab, kad visos institucinės (ir ne tik) reformos visuomet būdavo pateisinamos argumentais, jog taip bus geriau visai Europos Sąjungai, o šiukštu ne konkrečioms valstybėms narėms, partijoms ar interesų grupėms. Čia tik kukliai priminsiu, kad panašių atvejų Europos Sąjungos istorijoje, kai valstybės narės, nelyginant vaikai smėlio dėžėje, susipešė ir ne dėl tokių prestižinių postų, būta ne vieno ir ne dviejų.  

Tas pats G. Verhofstadtas jau minėtoje savo knygoje prisimena situaciją, kai buvo steigiama Europos maisto saugos tarnyba. Suomiai atkakliai tvirtino, jog dėl įvairių priežasčių, į kurias čia plačiau nesigilinsiu, šios tarnybos būstinė privalo įsikurti Helsinkyje — tuo tarpu S. Berlusconi turėjo kitų planų bei argumentų ir primygtinai teigė: „Parma!“ [5.]. „Kodėl Parma?“, aišku, kažkas paklausė S. Berlusconi — „žinoma, kad dėl prosciutto di Parma!“ atrėžė pastarasis, dėl ko Europos maisto saugos tarnybos klausimas iš pradžių buvo visai išbrauktas iš darbotvarkės, o vėliau „buvo išspręstas tipišku būdu, kuriuo Europos Sąjunga paprastai sprendžia visas savo problemas (arba jų nesprendžia)“ [6.]. Europos maisto saugos tarnyba gavo ne vieną, o dvi pagrindines buveines: Parmoje buvo vykdoma priežiūra europiniu lygiu, o Helsinkyje — koordinuojamas nacionalinių maisto saugos agentūrų darbas.  

Kaip ironiškai pakomentavo G. Verhofstadtas, būtų buvę daug logiškiau šaltų patiekalų saugą pavesti Suomijai, o karštų — Italijai [7.]. Na, o tūlam europiečiui, reaguojant į tokias situacijas (kurių Europos Sąjungoje pasitaiko išties ne taip jau mažai), tikriausiai iškiltų klausimas, ar iš tiesų verta šitaip neracionaliai ir neekonomiškai elgtis vien dėl nacionalinių ambicijų.  

Tačiau man labiausiai patikusi, D. Charmso plunksnos verta istorija, nutiko, kai dėl išaugusio darbo krūvio Europos Teisingumo Teismas pritrūko teisėjų ir paprašė paskirti 9 naujus narius [8.]. Kadangi 9 niekaip nesidalijo iš valstybių narių skaičiaus, o dėl to, kurioms valstybėms narėms būsimi teisėjai atstovautų, sutarimo pasiekti nepavyko, buvo nuspręsta teisėjų skaičių padidinti iki 28 [9.]!   

Ar yra nesvarbių postų? 

Visgi grįžtant prie „svarbių“ ir „nesvarbių“ Europos Komisijos narių postų, atrodytų logiška, jog kad ir kiek jų būtų (net jei, kaip kai kas teigia, ir gerokai per daug), visi postai yra lygiai ir vienodai svarbūs, nes būtent tos politikos sritys, kurioms atstovauja komisarai, yra institucionalizuotos europiniu lygiu. Todėl komisarai turi įsipareigoti kokybiškai ir sąžiningai dirbti savo darbą, o kas ką geriausiai moka, išmano ir turi daugiausiai patirties, tose srityse turi ir dirbti.  

Tokiai minčiai, ko gero, pritartų daugelis šio teksto skaitytojų, tačiau, pasiklausius kalbų ir apkalbų europinių institucijų koridoriuose, pažvelgus į ten besimezgančius kompromisus, sąlygas, išlygas, susitarimus „po kilimu“ (tokių ten, kaip ir čia, taip pat pasitaiko), pastovias ir ad hoc koalicijas, situacija ima atrodyti kiek kitaip. Kadangi iš esmės ir de facto visais klausimais Europos Sąjungoje diriguoja valstybės narės, „svarbūs“ ar „nesvarbūs“ postai, visų pirma, priklauso nuo valstybių narių preferencijų arba lūkesčių, taip pat — nuo to, ar tie lūkesčiai sutampa su realiais rezultatais. Ir, žinoma, čia madas diktuoja valstybės narės, visų pirma — didžiosios.  

Kodėl taip teigiu? Žiūrim, ką turim. Vokietijai, kaip žinia, atiteko Europos Komisijos pirmininkės postas. Tačiau galbūt ne daug kam žinoma, kad, svarstant Europos Komisijos pirmininko kandidatūrą Europos Vadovų Taryboje, iš esmės nebuvo atsižvelgta į vadinamąją špicenkandidato (spitzenkandidat)procedūrą.   

Špicenkandidato, arba kandidato lyderio, procedūra iš esmės yra būdas susieti Europos Parlamento rinkimų rezultatus su Europos Komisijos pirmininko rinkimais, sudarant sąlygas į Europos Parlamentą išrinktoms politinėms jėgoms bent jau teoriškai deleguoti savo kandidatus, tokiu būdu Komisijos pirmininko rinkimų procesą padarant demokratiškesnį ir priartinant jį prie Europos Sąjungos piliečių. Šiuo atveju ryškiausi špicenkandidatai buvo M. Weberis iš Europos liaudies partijos (EPP), socialistas (PES) F. Timmermansas ir liberalė („Atnaujinkime Europą“) M. Vestager.  

Taigi U. von der Leyen kandidatūrą pagrįstai galima laikyti Pilypo iš kanapių atveju. Kodėl taip atsitiko — atskira ir labai ilga istorija, į kurią šiame tekste nesigilinsiu, tačiau čia reikėtų akcentuoti vieną labai svarbų momentą. Nors savo balsais ir patvirtinęs netikėtą naujosios Komisijos pirmininkės kandidatūrą, Europos Parlamentas, kaip visiems europiečiams atstovaujanti institucija, ne pirmą (ir, ko gero, ne paskutinį) kartą liko Europos Vadovų Tarybos, t. y. valstybių narių valios, įkaitu.  

Taryboje taip pat buvo sutarta, kad ispanas J. Borrellis Fontellesas pakeis italę F. Mogherini vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai poste. Be to, įprastai įgaliotinis užima ir Komisijos pirmininko pavaduotojo postą. Į šias Ispanijos atstovui atitekusias pareigas Ispanijos ministras pirmininkas P. Sanchezas sureagavo lakoniškai, bet be jokios abejonės pozityviai: „Spain is back[10.].   

Kalbant apie didžiąsias valstybes, Prancūzija ir Italija taip pat gavo solidžius vidaus rinkos ir ekonomikos komisarų postus, kurių, beje, ir tikėjosi.  

Tiesa, kandidatų į Komisijos narius klausymų metu Prancūzijos kandidatė „egzamino“ neišlaikė. Taip nutiko dėl to, kad Europos Vadovų Taryba, nominuodama Europos Komisijos pirmininkę, neatsižvelgė į jau minėtą špicenkandidatų procedūrą, pagal kurią Europos Komisijos pirmininku(-e) turėjo tapti Europos Parlamento atstovas, ir taip užsitraukė Europos Parlamento pyktį.  

Kadangi Prancūzijos prezidentas E. Macronas buvo vienas iš šio sumanymo entuziastų, akivaizdu, jog Europos Parlamentas nusprendė tokiu būdu jam atkeršyti, atmesdamas Prancūzijos kandidatės į vidaus rinkos komisarės postą S. Goulard kandidatūrą dėl jos itin prasto pasirodymo atsakinėjant į užduotus klausimus ir kelių su korupcija susijusių epizodų jos biografijoje (jai buvo numatytas pakartotinis klausymas, po kurio jos kandidatūra atmesta).  

Europos lyderiai jau anksčiau buvo sutarę, kad F. Timmermansui iš Nyderlandų ir M. Vestager iš Danijos, t. y. socialistų ir liberalų špicenkandidatamsį Europos Komisijos pirmininko postą (greičiausiai kaip tam tikras paguodos prizas) perpus bus padalytas naujosios Komisijos pirmininkės pirmojo pavaduotojo postas, o pagaliau viešai pristačius būsimosios Komisijos sudėtį paaiškėjo, kad pirmųjų pavaduotojų bus net trys, tik dabar jie vadinsis vykdomaisiais pavaduotojais. Be jų, Komisijos pirmininkę taip pat pavaduos dar penki komisarai.  

Kas tie naujieji Europos Komisijos vadovai? 

Kaip ir reikėjo tikėtis, vykdomaisiais pavaduotojais tapo Komisijos senbuviai F. Timmermansas, kuris bus atsakingas už Europos žaliąjį kursą (angl. European Green Deal) ir M. Vestager, kuruosianti „prie skaitmeninio amžiaus prisitaikiusios Europos“ reikalus. Trečiuoju vykdomuoju pavaduotoju tapo taip pat Komisijos senbuvis V. Dombrovskis, kuris bus atsakingas už „žmonėms tarnaujančią ekonomiką“.   

Tuo tarpu Komisijos pirmininkės pavaduotojų postai atiteko ir M. Šefčovičiui, kuruosiančiam santykius tarp institucijų, M. Schinasui, kuris bus atsakingas už „europinės gyvensenos propagavimą“, D. Šuicai, kuri bus už demokratiją ir demografiją atsakinga Komisijos pirmininkės pavaduotoja ir V. Jourovái, kuri kuruos „vertybių ir skaidrumo“ klausimus.  

Kaip jau minėta, dar vienu Komisijos pirmininkės pavaduotoju tapo J. Borellis Fontellesas, kuris eis vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigas ir bus atsakingas už „pasaulyje stipresnę Europą“. Beje, čia reikia pastebėti, kad Komisijos narių kuruojamų sričių pavadinimai tikriausiai priklauso kokio nors poeto arba bent jau labai kūrybingo žmogaus plunksnai.  

Vertindamas visą šį gausų pavaduotojų būrį, portalas Politico iš karto iškėlė klausimą, ar naujoji Komisijos pirmininkė kartais nesukūrė kolegijos su per daug bosų [11.]. Kad ir kaip ten būtų, svarbu prisiminti, jog jausdamasis įvertintas ir svarbus, žmogus dirba produktyviau.  

Problemos ir džiuginantys dalykai

Absoliučiai nuvylęs, daug nuostabos sukėlęs ir, ko gero, ciniškiausias atvejis naujosios Komisijos sudarymo procese yra Vengrijos atstovo nominavimas komisaru, atsakingu už Europos Sąjungos kaimynystės ir plėtros politiką. Tiesa, Europos Parlamentas L. Trocsanyi, kuris, eidamas teisingumo ministro pareigas, vykdė teisės viršenybę pamynusias reformas Vengrijoje, kandidatūrą atmetė. Tačiau Vengrija nominavo kitą kandidatą, kuris, anot Politico, irgi vertinamas kaip itin lojalus ministrui pirmininkui V. Orbanui [12.], taip pat palaikantis glaudžius ryšius su Rusijos prezidentu V. Putinu.   

Visgi net ir po to ironija išlieka — komisaro postą paskyrus kitam Vengrijos atstovui, valstybėms kandidatėms bus pasiųstas gana aiškus signalas, kad į teisės viršenybę jos gali žiūrėti pro pirštus, nors teisės viršenybės principų laikymasis yra vienas esminių prisijungimo prie Europos Sąjungos kriterijų. Dar ironiškiau tai, kad po naujojo Vengrijos kandidato O. Varhelyi patvirtinimo V. Orbanas gan ciniškai pareiškė, jog tai yra didžiausia Vengrijos diplomatinė pergalė per pastaruosius dešimt metų, po kurios Vengrija padidins savo įtaką europinėje politikoje [13.].  

Tiesa, ne ką geriau šiame kontekste atrodė ir į korupcijos skandalą praeityje įsipainiojusi rumunė R. Plumb, kurios kandidatūrą Europos Parlamentas atmetė, bei lenkas J. Wojciechowskis, kurio atžvilgiu tyrimą vykdė Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (jam buvo numatytas pakartotinis klausymas, po kurio jis vis dėlto paskirtas komisaru).   

Šios kandidatūros savo ruožtu puikiai demonstruoja, kad Komisijos nominavimo procesas remiasi ne kandidatų patirtimi, kompetencija ar gera valia ir noru sąžiningai atlikti savo darbą, o kompromisais, išlygomis ir iš esmės valstybių narių norais bei interesais.  

Tačiau pasidžiaugti irgi yra dėl ko: U. von der Leyen bus pirmoji Europos Komisijos pirmininkė moteris, o moterų proporcija naujojoje Komisijoje bus pati didžiausia, lyginant su iki šiol dirbusiomis komisijomis. Apsidžiaugti dėl naujosios Komisijos taip pat turėtų žmonės, neabejingi klimato kaitos, aplinkosaugos ir vadinamosios žaliosios transformacijos klausimams, nes Komisijos prioritetai šios srityse — iš tiesų ambicingi.   

Kalbėdama apie naujosios Komisijos prioritetus, U. von der Leyen pažymėjo, jog Europos Sąjungoje bus pradėtas vykdyti vadinamasis Naujasis žaliasis kursas arba žalioji transformacija, kuri palies kiekvieną visuomenės ir ekonomikos sritį, o šią transformaciją vykdyti reikia „ne todėl, kad tai padaryti yra lengva, tačiau todėl, kad tai — teisinga“ [14.].  

Kaip jau buvo rašoma Europosžinių portale, vykdomasis Komisijos pirmininkės U. von der Leyen pavaduotojas F. Timmmermansas iš esmės bus atsakingas už tokius gana „švelnius“ Naujojo žaliojo kurso klausimus kaip taršos mažinimas ar žiedinė ekonomika, o V. Dombrovskis kuruos su žaliąja transformacija susijusius finansinius klausimus, pvz., jam pavesta Europos investicijų banką transformuoti į klimato banką, be to, jis taip pat kuruos kitas su finansais susijusias sritis [15.]. Kadangi vadinamieji žalieji klausimai tradiciškai labiau rūpi kairiesiems politikams, o V. Dombrovskis yra dešinysis, be kita ko pagarsėjęs taupymo politika, Naujojo žaliojo kurso perspektyvos (ir ypač — dėl finansinių žaliosios politikos aspektų) kol kas yra gana neaiškios [16.]. Be to, jos priklausys ne tik nuo Europos Komisijos, bet ir nuo Europos Sąjungos valstybių narių.  

Šį tekstą norisi pabaigti taiklia G. Verhofstadto citata, kad „Europos Komisija — vienintelė institucija, kurios rankose yra visos iniciatyvos teisės ir tinkamo nustatytų priemonių taikymo priežiūra. Tačiau iš tikrųjų tai daro dominuojančios […] valstybės narės“ [17.]. Kad ir kaip būtų, norisi naujajai Europos Komisijai palinkėti sėkmės. Dabartinės Europos Sąjungos krizės ir iki šiol neregėto masto transformacijų akivaizdoje sėkmės jai tikrai prireiks.  

[1.] Verhofstadt, G. Paskutinis šansas Europai. Idealo paieškos. Vilnius: Tyto Alba, 2018. 
[2.]. Ten pat. 
[3.] Ten pat. 
[4.] https://www.politico.eu/article/ursula-von-der-leyen-looks-to-overhaul-european-commission-power-structure-vice-presidents/ 
[5.] Verhofstadt, G. 
[6.] Ten pat. 
[7.] Ten pat. 
[8.] Ten pat. 
[9.] Ten pat. 
[10.] https://www.euractiv.com/section/politics/news/member-states-eye-eu-commission-portfolios/ 
[11.] https://www.politico.eu/article/von-der-leyen-sets-priorities-with-new-commission-lineup/ 
[12.] https://www.politico.eu/article/hungary-names-eu-ambassador-as-new-commission-nominee-oliver-varhelyi-viktor-orban-laszlo-trocsanyi/ 
[13.] https://www.euractiv.com/section/elections/news/orban-says-hungary-to-increase-its-eu-influence-with-the-enlargement-portfolio/  
[14.] https://www.dw.com/en/european-commission-von-der-leyens-new-team-confirmed-by-european-parliament/a-51434588  
[15.] https://www.politico.eu/article/ursula-von-der-leyens-green-deal-is-doomed-climate-change-european-commission/  
[16.] https://www.europoszinios.lt/rezoliucijos-del-klimato-kaitos-europos-parlamente/  
[17.] Verhofstadt, G. 

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą