Energijos išteklių kainų krizė Europoje, tikėtina, greitai nesibaigs. 2 dalis

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Lyginant su situacija prieš metus, gamtinių dujų kainos Europos Sąjungoje išaugo nuo šešių iki dešimties kartų, o tai lėmė po pandemijos padidėjusi jų paklausa ir atitinkamai sumažėjęs kiekis saugyklose, globaliu mastu sumažėjus tiekimo apimtims. Prie energijos (išteklių) kainų krizės taip pat prisidėjo ir Rusijos agresija prieš Ukrainą.

Dabartinėje situacijoje ES atsiduria tiesioginiame konflikte su didžiausia savo energijos išteklių tiekėja. Be to, net ir taip jau netrūksta įrodymų, jog santykiuose su Europa Kremlius manipuliuoja gamtinių dujų tiekimu, mažindamas jo apimtis ir tokiu būdu tik gilindamas energijos (išteklių) kainų krizę.

„Goldman Sachs Group“ analitikai įspėja, kad apie krizės pabaigą kalbėti dar gerokai per anksti, nes dabartinė padėtis gali užsitęsti ne tik iki ateinančios vasaros, bet ir iki 2025 metų. Taigi europiečiams belieka susitaikyti su liūdna prognoze, jog dujos gali brangti dar labiau, jau nekalbant apie karinius veiksmus taiką mylinčio bloko pašonėje.

„Energetinės diplomatijos“ spąstuose

Rusijos agresija prieš Ukrainą ES reiškia ne tik geopolitinį nestabilumą kaimynystėje ir išaugusį pavojų tokioms valstybėms narėms kaip Lietuva, bet ir dideles potencialias energetines problemas, galinčias dar labiau apsunkinti ir taip jau pakankamai komplikuotą situaciją.

Šiuo atveju galimi du scenarijai. Pirmasis iš jų apimtų gamtinių dujų srautų sutrikimus, jei būtų sugadinta Ukrainoje esanti jų tiekimo infrastruktūra.

Tačiau gerokai pavojingesnis ir labiau tikėtinas yra antrasis scenarijus, kuris realizuotųsi Rusijai pradėjus manipuliuoti dujų tiekimu, o ES patiriant vadinamąjį pasiūlos šoką. Juolab kad ES yra smarkiai priklausoma nuo rusiškų dujų, o Kremlius nepraleidžia progų energijos išteklių tiekimu naudotis kaip geopolitiniu ginklu.

ES jau dabar yra vadinamosios Kremliaus „energetinės diplomatijos“ spąstuose, o atsiradus pasiūlos šokui (drastiškiems gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos sutrikimams), energijos kainos, kurios ES jau šiuo metu yra kosminės, pakiltų dar labiau. 

Ką reikėtų daryti?

Išmintingiausias sprendimas tokioje nepavydėtinoje situacijoje ES būtų drastiškai ir kuo greičiau mažinti priklausomybę ne tik nuo agresyvaus ir nepatikimo gamtinių dujų tiekėjo, t. y. nuo Rusijos, bet ir nuo tokio kainų svyravimams neatsparaus energijos ištekliaus kaip gamtinės dujos apskritai. Ir tokį sprendimą racionaliausia būtų buvę priimti dar vakar (o dar geriau – užvakar). 

Regis, priklausomybės nuo iškastinio kuro atsisakymas būtent ir yra naujojo europinio žaliojo kurso esmė, tačiau reikia pripažinti, jog ES dar nėra pasiruošusi atsisakyti gamtinių dujų, o tai demonstruoja sprendimas įtraukti jas į vadinamąją europinę taksonomiją – taisyklių sąvadą, apibrėžiantį, kurias investicijas į energetikos projektus galima laikyti žaliomis bei tvariomis, taigi ir skatintinomis. 

Be to, gana paradoksaliai, Vokietijos kancleris Olafas Scholzas yra suinteresuotas dar didesne ES energetine priklausomybe nuo Rusijos per „Nord Stream 2“ dujotiekį, tiesiogiai remiant šalį agresorę.

Net ir nesugebėdama (ar nenorėdama) atsisakyti gamtinių dujų, šį šaltąjį sezoną ES pradėjo su vienomis mažiausių jų atsargų per pastaruosius penkerius metus. Taigi galima sakyti, jog energijos (išteklių) kainų krizė – visai kaip kelininkus žiema – ES valstybes nares užklupo netikėtai ir, užuot pažvelgusios į gilumines šios krizės priežastis, dabar jos kreivai, šleivai ir visiškai nekoordinuotai bando kovoti su jos pasekmėmis. 

Tačiau iš tiesų visos dabartinės valstybių narių pastangos kovojant su drastiškai išaugusiomis energijos (išteklių) kainomis greičiau primena blaškymąsi, kosmetinius pakeitimus ar nabašnyko šlakstymą žaliąja arbata.

Kas yra daroma?

Kalbant apie alternatyvų apsirūpinimą gamtinėmis dujomis, panašu, gerokai išsigandę galimų Kremliaus „energetinės diplomatijos“ manipuliacijų, aukšti ES pareigūnai šiuo metu neriasi iš kailio ir verčiasi per galvą, mėgindami kiek įmanoma labiau diversifikuoti jų tiekimą. 

Vis dėlto antroji pagal dydį gamtinių dujų tiekėja Norvegija, net esant maksimalioms jų tiekimo apimtims, vis tiek nebūtų pajėgi patenkinti ES poreikio, jei Rusija sumanytų nutraukti tiekimą, o vienas didžiausių pasaulyje gamtinių dujų eksportuotojų Kataras neseniai pareiškė, kad taip pat negalėtų pakeisti Rusijos ir kad apskritai joks tiekėjas neįstengtų vienašališkai pateikti ES reikalingo dujų kiekio, netrikdydamas tiekimo į kitus pasaulio regionus. 

Tas pats pasakytina ir apie trečią pagal dydį ES dujų tiekėją Alžyrą, nors potencialiai tiekimo apimtis ir būtų galima dar padidinti. Tuo tarpu Libija vargu ar yra patikima tiekėja dėl šalyje tvyrančio chaoso, o Egiptas savo suskystintų dujų tiekimo potencialą praktiškai jau yra išnaudojęs.

Pastaruoju metu ES kompanijos padidino suskystintų gamtinių dujų užsakymus iš Kataro ir iš JAV, o visai neseniai JAV ir ES, reaguodamos į susidariusią padėtį prie Ukrainos, sutarė skubiai tiekimą iš JAV (Freedom Gas) padidinti dar labiau. Suskystintų dujų tiekimą taip pat yra pasirengusi padidinti ir Australija.

Pažadėdama dalį suskystintų gamtinių dujų nukreipti į ES, visai neseniai blokui pagalbos ranką ištiesė Japonija, o ES energetikos komisarė Kadri Simson dėl dujų tiekimo taip pat lankėsi Azerbaidžane, tačiau laikinas tiekimo apimčių padidinimas vadinamuoju Pietiniu dujų koridoriumi (Southern Gas Corridor) irgi nėra panacėja.

Geriau vėliau, negu niekada

Ne veltui sakoma, jog kiekviena krizė tuo pat metu yra ir tam tikra galimybė. Šiuo konkrečiu atveju Rusijos manipuliacijos dujų tiekimu – tai galimybė sumažinti priklausomybę nuo nepatikimo ir agresyvaus išorės tiekėjo tuo pat metu stiprinant, visų pirma, transatlantinę partnerystę, kuri dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis yra kaip niekad reikalinga. 

Kalbant apie dujų tiekimo diversifikavimą, ko gero, akivaizdu, jog tai padaryti ES reikėjo jau seniai, nelaukiant, kol Rusija pradės, deja, jau eilinį kartą žvanginti ginklais. Tačiau belieka konstatuoti, jog, kaip sako liaudis, geriau vėliau, negu niekada. 

Taigi pastangos spręsti įsisenėjusią ir neabejotinai rimtą priklausomybės nuo rusiškų dujų problemą be jokios abejonės yra sveikintinos, tačiau, net ir įvertinus visas aukščiau minėtas alternatyvas, gamtinių dujų pasiūla, Rusijai potencialiai nutraukus tiekimą į ES, vis tiek išliktų ribota. 

Atsižvelgiant į įsisenėjusią praktiką Rusijai manipuliuoti dujų tiekimu ir neprognozuojamą Vladimiro Putino būdą, tokia tikimybė išlieka reali. Neseniai kompaniją „Gazprom“ gamtinių dujų tiekimo manipuliacijomis apkaltino Tarptautinės energetikos agentūros (International Energy Agency) vadovas Fatihas Birolis, o užpraeitą savaitę panašią poziciją išdėstėEuropos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis.

Dar viena ironiška detalė komplikuotuose geoenergetiniuose žaidimuose su Rusija yra ta, kad Kremlius yra suinteresuotas dujotiekio „Nord Stream 2“ paleidimu, tokiu būdu didinant ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos, tačiau, panašu, jog esant tokiai situacijai su Ukraina, „Nord Stream 2“ gali būti ir nepaleistas. 

Priklausomybės nuo dujų problema

Kita vertus, net ir išsprendus tiesiog katastrofišką ES priklausomybės nuo rusiškų dujų problemą, vis dar išlieka ES priklausomybės nuo dujų problema, nes priklausymas nuo gamtinių dujų jau pats savaime yra labai problemiškas ir pavojingas dėl keleto priežasčių.

Visų pirma, šiuo metu beveik visas pasaulis savo kailiu patiria, jog gamtinės dujos, skirtingai nei atsinaujinantys ištekliai, visiškai nėra atsparios kainų svyravimams. Dėl to, tikėtina, krizinė situacija gali tęstis dar keletą metų. Be to, niekas negarantuoja, jog ji nepasikartos ateityje. Antra gana paradoksali problema, susijusi su gamtinių dujų vartojimu, yra jų taršumas ir neekologiškumas, prieštaraujantis klimato tikslams, o kartu – ir visam žaliajam kursui. 

Tai iš esmės patvirtina ES diplomatijos vadovo J. Borrellio citata apie skirtingų laikotarpių ES tikslus. Jo teigimu, vidutinės trukmės laikotarpiu ES tikslas yra neutralumas klimatui, o trumpuoju – dujų tiekimo saugumo užtikrinimas. Tiesa, jis pažymėjo, jog šiedu tikslai yra tarpusavyje suderinami, tačiau iš tiesų toks pareiškimas labiau primena politinę deklaraciją nei mokslu grįstą argumentą.

Nors neseniai buvo oficialiai paskelbta, jog kriterijai tam tikroms dujinės energetikos veikloms atitinka ES klimato ir aplinkosaugos tikslus bei gali paspartinti perėjimą nuo iškastinio kuro prie klimatui neutralios ekonomikos, tokie argumentai neatitinka tikrovės, nes nėra paremti mokslu ir viso labo atspindi politiškai angažuotą bei iš esmės klaidinančią poziciją, kuri greičiau jau stabdo žaliąją transformaciją. 

Tačiau, kad ir kaip būtų, Europos badas rusiškoms ar kitų šalių tiekiamoms dujoms artimiausiu metu išliks, o kartu su juo išliks ir panašių energijos (išteklių) kainų krizių tikimybė ateityje.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą