Dopingas Europos čempionams

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Sunerimę dėl JAV ir Kinijos kompanijų dominavimo, europinio lygmens ir valstybių narių pareigūnai rimtai susirūpino Europos Sąjungos konkurencingumo klausimais — pagaliau buvo nutarta, kad Europos pramonės konkurencingumui reikalinga išsami strategija, toli gražu neapsiribojanti bloko konkurencijos taisyklių peržiūrėjimu. 

Siūloma švelninti konkurencijos taisykles 

Kaip neseniai rašė Europos žinios, stipriausių Europos Sąjungos ekonomikų — Vokietijos ir Prancūzijos — iniciatyva Europos Komisijai buvo pasiūlyta sušvelninti europines konkurencijos taisykles, siekiant palengvinti sąlygas augti vadinamiesiems Europos čempionams (European champions) [1.]. 

Chrestomatine Europos čempionų sėkmės istorija laikomas „Airbus“ kompanijos proveržis, apie kurį taip pat galbūt jau esate skaitę Europos žiniose [2.]. 

Sustiprėjusi politinė valia 

Europinės pramonės strategijos pirminės versijos tikimasi jau artimiausiu metu. 

Kaip rašo portalas Politico, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad ši strategija yra skirta gaivinti praeities politinėms iniciatyvoms, tokioms kaip siekiai kovoti su Kinijos konkurencija, bendrosios rinkos trūkumų taisymas ir kt., tačiau šiuo metu iniciatyvos išsiskiria politine valia — panašu, kad šį kartą jos esama tikrai nemažai, ypač iš Berlyno ir Paryžiaus pusės [3.]. 

Iš kur kyla ši politinė valia ir kodėl jos (tiek) nebuvo anksčiau? 

Nerimas dėl Europos ekonomikos didėja, Kinijai siekiant įsiviešpatauti europinėse rinkose, ir, be kita ko, naudojantis tokiais ekonominiais pranašumais kaip gausios subsidijos ir nesąžininga praktika.  

Tiek Prancūzija, tiek Vokietija tuo ypač susirūpino po to, kai praėjusiais metais Europos Komisija užblokavo kompanijų „Alstom“ ir „Siemens“ jungimąsi geležinkelių sektoriuje — nors Paryžius ir Berlynas teigė, kad susitarimas yra būtinas norint atsverti Kinijos įtaką šiame sektoriuje, Briuselis atšaukė šį susijungimą argumentuodamas tuo, kad jis bus žalingas vartotojams [4.].  

Po Britanijos išėjimo palankesnis požiūris į abipusiškumą  

Kita vertus, kaip jau minėta aukščiau, idėjos stiprinti bendrąją rinką ar kovoti su Kinijos ir kitų Azijos kompanijų konkurencija ES nėra naujos — tarkime, prancūzai reikalavo, kad prekyboje būtų taikomas abipusiškumo principas. 

Jų argumentas buvo tas, kad Japonijos įmonės neturėtų laimėti konkursų Europoje, jeigu inžinerijos milžinės, tokios kaip „Alstom“, negali laimėti sandorių Japonijoje [5.]. Tačiau šią idėją paprastai blokuodavo Jungtinė Karalystė, argumentuodama tuo, kad dėl tokio protekcionizmo gali padidėti kainos vartotojams [6.]. Dabar, kai Jungtinė Karalystė paliko ES, į senas idėjas gali būti pažvelgta ne tik nauju požiūriu, bet ir kur kas palankiau. 

Laikas liautis priešintis protekcionistinėms tendencijoms 

Visa ši situacija rodo, jog kadaise stiprios europinės konkurencijos reguliuotojų galios silpsta, Europai lėtai bet užtikrintai judant protekcionizmo ir tam tikro užsidarymo link. 

Tai savo ruožtu atitinka ir pasaulines tendencijas — kaip jau buvo rašyta Europos žiniose, globalizmo dvasia, kadaise sklandžiusi Briuselio koridoriuose, miršta ilga, sunkia ir kankinančia mirtimi — ši sistema paprasčiausiai išsisėmė [7.].  

Matydami, kokios vis dar trapios būklės tebėra tiek pasaulinė, tiek europinė ekonomika, Europos technokratai, panašu, pagaliau suprato, jog atėjo laikas nustoti priešintis protekcionistinėms-izoliacinėms tendencijoms ir verčiau pradėti plaukti pasroviui [8.], juolab kad to nori pačios valstybės narės, kurios vis dar tebėra veikėjos, priimančios svarbiausios europinius politinius sprendimus. 

Kitaip tariant, kaip byloja sena gera liaudies išmintis, jei ne(be)pajėgi su kažkuo kovoti — prisijunk. 

Nesutariama dėl konkurencijos taisyklių peržiūrėjimo  

Ką konkrečiai žada naujoji europinė pramonės strategija?  

Visų pirma ji žada daugiau galimybių siekiant valstybines subsidijas nukreipti į prioritetinius sektorius, tokius kaip žaliasis transportas, vandenilio energetika, mikroelektronika ir kt., tokiu būdu skatinant vadinamųjų Europos čempionų augi(ni)mą. 

Tačiau tuo pačiu ji žada tam tikrą valstybių narių ir Europos Komisijos konfliktą, nes, kaip ES paprastai nutinka įvairiais klausimais, ir čia jų požiūriai išsiskiria.  

Komisija pripažįsta norinti „peržiūrėti“ konkurencijos taisykles, tačiau iš tiesų nėra iki galo aišku, ką konkrečiai tai reiškia ir kiek toli ji yra pasiryžusi eiti protekcionizmo linkme, o štai Prancūzija šį „peržiūrėjimą“ mato kaip savotišką Europos Komisijos atsitraukimą po to, kai ši uždraudė „Alstom“ ir „Siemens“ kompanijų jungimąsi.  

Visgi už konkurenciją atsakinga Komisijos pirmininkės vykdančioji pavaduotoja Margrethe Vestager kategoriškai teigia, kad taip nėra.  

Peržiūrėjimas užims „šiek tiek laiko“  

Interviu portalui Politico ji neseniai pareiškė, kad Europa iš tiesų dabar labiau nei bet kada yra pasiryžusi ginti savo interesus, bet ne atvirų rinkų ir sąžiningos konkurencijos taisyklių pažeidinėjimo sąskaita [9.]. Negana to, sausio pabaigoje ji pažymėjo, kad konkurencijos taisyklių peržiūrėjimas užims „šiek tiek laiko“. 

Atsakydamos į tai, keturios valstybės narės — Vokietija, Prancūzija, Italija ir Lenkija — ėmėsi savotiškos spaudimo taktikos, visai neseniai pasirašydamos kreipimąsi, raginantį nedelsti siekiant pritaikyti europinę konkurencingumo politiką prie naujų rinkos tendencijų [10.]. 

Didžiosios ekonomikos, visų pirma Prancūzija, taip pat tikisi savotiškos rinkos apsaugos, užkertant kelią Azijos kompanijoms dalyvauti stambaus masto įvairių sektorių europiniuose viešuosiuose konkursuose [11.], taip savotiškai apsaugant būsimuosius Europos erbusus ir folksvagenus

Dar vienas valstybių narių interesas — prievolės investuotojams iš trečiųjų šalių (tarkime, įrodyti, kad jie neturi naudos iš valstybinių subsidijų, jei vykdo veiklą Europoje). 

Tačiau vėlgi ir šiuo atveju nėra aišku, kokiu mastu Europos Komisija ir visų pirma Vestager nori įgyvendinti šią „Europa pirmiausia“ strategiją. 

Aišku tik viena — tam tikri politikos pokyčiai šia linkme tikrai įvyks, tačiau Komisijos požiūris į šiuos pokyčius ir jų greitį neabejotinai yra gerokai nuosaikesnis nei bloko narių, pasiryžusių auginti Europos čempionus. 

Praeitis vs. ateitis 

Skaitant šį tekstą, turbūt ne vienam kilo klausimas, kas gi galėtų būti tie naujieji erbusai ir folksvagenai. Kad būtų galima įsivaizduoti, kas tai per kompanijos, reikia plačiau pasigilinti į Europos čempionų sąvoką. Susan Strange tokius čempionus apibrėžia kaip kompanijas, kurias valstybės traktuoja palankiai, padėdamos joms išlaikyti dominuojančią padėtį vidaus rinkoje ir konkurencingą padėtį pasaulinėje rinkoje [12.].  

Nors šis apibrėžimas iš tolo atsiduoda „senu geru“ protekcionizmu, pažvelgus į sritis ir sektorius, kuriuose galėtų veikti būsimieji Europos čempionai, matyti, kad šis „senas geras“ protekcionizmas į Europą grįžta tam, kad ateityje sužibėtų naujomis spalvomis. 

Europos Komisija daug dėmesio planuoja skirti įvairiems vadinamosios skaitmeninės ekonomikos aspektams, kurie apima tokias sritis kaip dirbtinis intelektas, robotika, nanotechnologijos, didelio našumo ir kvantinė kompiuterija, duomenų debesų infrastruktūros, taip pat naujos kartos mobiliųjų technologijų, tokių kaip 6G, vystymą [13.]. 

Jau netolimoje ateityje taip pat numatomi tokie ambicingi planai kaip bendros europinės sveikatos duomenų erdvės (European common health data space) sukūrimas, elektromobilių krovimo tinklo plėtra ir tvarus išmanusis transportas, investicijos į bendrus vandenilio technologijų projektus ir t. t. [14.]. 

Galimos alternatyvos 

Kaip ir kiekviena reforma ES, konkurencijos taisyklių peržiūrėjimas ir būsimoji Europos pramonės strategija jau spėjo susilaukti kritikos. 

Anot kritikų, kol kas geriausia europinės pramonės politikos strategija yra ne eiti protekcionizmo ir užsidarymo keliu, o sutelkti visą energiją į pastangas užbaigti du pradėtus, bet nebaigtus didelio masto europinius projektus — bendrosios paslaugų rinkos kūrimą ir kapitalo rinkų integraciją [15.]. 

Šiuo atveju kritikai yra įsitikinę, kad Europos čempionų skatinimas iš esmės nereikalauja kokių nors naujų iniciatyvų ar radikalių permainų. Kitaip tariant, jie siūlo ne išradinėti dviratį, o tęsti jau pradėtus darbus, kuriant pramonės vystymuisi palankią aplinką. 

Kritikai atkreipia dėmesį į tai, kad nors šiuo metu ES sklandžiai veikia bendra prekių rinka, tačiau to paties jokiu būdu negalima pasakyti apie paslaugų rinką, kuri yra gyvybiškai svarbi plėtojant moderniąsias technologijas, nuo 5G iki dirbtinio intelekto [16.]. 

Tuo tarpu kalbant apie kapitalo rinkų sąjungą, ji, anot kritikų, reikalinga todėl, jog šiuo metu kapitalo kaina yra pakankamai aukšta, ir, negana to, jį surinkti atsieina daug laiko ir pastangų (paprastai tariant, pinigų yra, tačiau jie yra padalinti į daugelį nacionalinių kasų) [17.].  

Taigi būsimų Europos ir pasaulio čempionų auginimas reikalauja ne tik daugiau investicijų ir mažiau reguliavimo, bet ir jiems augti reikalingos aplinkos sukūrimo, juolab kad rinkų sąjunga pati savaime yra vienas didžiųjų ES tikslų, o bendras prekių, paslaugų, žmonių ir kapitalo judėjimas — tai keturios pamatinės europinės laisvės. 

Ir dar šiek tiek kritikos bei pasiūlymų… 

Vienas svarbesnių (ir, šio teksto autorės nuomone, racionalesnių) pasiūlymų naujajai Europos pramonės strategijai yra susijęs su europinių institucijų reguliavimo poveikiu už ES ribų. 

Kitaip tariant, daugiau ar mažiau stiprinant protekcionistines tendencijas Europos viduje, tuo pat metu siūloma griežtinti sveikatos, aplinkos ir vartotojų apsaugos bei kitus standartus už jos ribų — šie standartai galėtų būti taikomi ES prekybos sutartyse su trečiosiomis šalimis [18.]. 

Kita vertus, ES jau yra pademonstravusi ryškią savo, kaip reguliuotojos, įtaką duomenų privatumo taisyklėmis, o tai savo ruožtu paskatino šio tipo reguliacinių standartų kūrimą visame pasaulyje [19.]. 

Neturėtų būti orientuojamasi vien tik į dideles kompanijas 

Ginčai dėl Europos pramonės strategijos taip pat sukasi dėl to, kokio dydžio kompanijos turėtų būti skatinamos, kad galėtų tapti Europos čempionėmis. 

Kritikai paprastai remiasi idėja, kad, augindama Europos čempionus, ES neturėtų orientuotis vien tik į dideles kompanijas. 

Anot šios idėjos šalininkų, naujoji europinė pramonės strategija turėtų būti orientuota į protingą balansą tarp didelių ir vidutinio dydžio įmonių [20.], mat, skatindamos vadinamuosius čempionus, valstybės kartais yra linkusios supainioti kompanijų dydį su galia. 

O juk gan dažnai konkurencingiausiomis pasirodo būtent nedidelės nišinės kompanijos arba vadinamieji užslėpti čempionai [21.].  

Panikuoti reiktų tik tuo atveju, jei Kinija atsisakytų dabartinės politikos  

Kita vertus, kritikai (ypatingai iš verslo sektoriaus) pabrėžia, kad valstybės manosi geriau už privačius investuotojus žinančios, kurios įmonės ir technologijos turi didžiausią potencialą tapti čempionėmis, tačiau praktikoje neretai nutinka, kad tariami čempionai tampa lobistinėmis grupuotėmis, kurios siekia privilegijų mokesčių mokėtojų, mažesnių konkurentų ir vartotojų sąskaita. 

Būtent tai yra viena didžiausių Kinijos problemų ir viena iš priežasčių, kodėl jos valstybinės įmonės neišaugo dar labiau (taigi, ironiška, bet Europa iš tiesų turėtų panikuoti tik tuo atveju, jei Kinija kada nors atsisakytų dabartinės savo pramonės politikos) [22.].  

Kuri technologija „labiau strateginė“ 

Ši kritika taikoma ne tik kompanijoms, bet ir technologijoms — portalas Bloomberg viename iš savo straipsnių neseniai išsakė gana kritišką nuomonę apie „strateginius“ sektorius ir technologijas. 

Kaip pavyzdį pateikęs neseniai priimtą sprendimą mokesčių mokėtojų ir Europos kompanijų pinigais finansuoti ličio jonų akumuliatorių automobiliams gamybą kaip svarbų bendro europinio intereso projektą (Important Project of Common European Interest), portalas gan ironiškai klausia, kodėl, jei tai buvo gera investicija, jos nebuvo galima finansuoti vien privačiu kapitalu, o jei bloga, tai kam tada ji reikalinga, ir apskritai kaip Briuselis nusprendė, kad akumuliatoriai yra „labiau strateginė“ technologija nei kuri nors kita? [23.].  

Visą šią kritiką galima sieti su pagrįsta protekcionizmo ir valstybių ar europinių institucijų kišimosi į laisvąją rinką baime. 

Sekti paskui kitus ar laikytis savo vertybių 

Tame pačiame portalo Bloomberg straipsnyje pabrėžiama, kad „Europa nenugalės Kinijos pati tapdama kine“ ir kad, siekdama išlikti konkurencinga, ji neturėtų paminti savo liberalių principų, pasiduodama „šiurkščiam ekonominiam nacionalizmui“ [24.]. 

Ar taip iš tiesų gali atsitikti, prognozuoti ankstoka, tačiau pakankamai aišku, jog kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį — likusiam pasauliui vis labiau užsidarant ir sukant protekcionizmo keliu, Europai neišvengiamai teks keistis kartu ir taikytis prie naujos padėties. 

Tą padaryti ji gali aklai sekdama paskui kitus arba išlaikydama savo vertybes ir savitą veikimo stilių. 

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą