Prieš metus, ankstų vasario 24-osios rytą Rusijos pajėgos niekšingai užpuolė Ukrainą ir pradėjo didžiausio masto karą, kokio Europa neregėjo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Nors po vienerių metų sekinančių kovų karo pabaigos, deja, dar nematyti, per visą šį laikotarpį galima įžvelgti tam tikrų viltingai nuteikiančių poslinkių. Pirmojoje šio straipsnio dalyje Europos žinios rašė apie reakcijas į karą, jo eigą ir Ukrainos sąjungininkų pagalbą pačioje karo pradžioje ir dar iki jo. Straipsnio tęsinyje skaitykite apie Vakarų požiūrio pokyčius ir tam tikrus lūžio taškus, visų pirma, susijusius su ginkluotės tiekimu Ukrainai, galinčius pakeisti jėgų pusiausvyrą tarp kariaujančių pusių.
Istorinis susitikimas ir antiputiniška koalicija
Ypatingai svarbi JAV karinės paramos Ukrainai iniciatyva yra nuo 2022-ųjų balandžio 26 dienos vykstantys vadinamieji Ramšteino susitikimai, vienijantys plačią sąjungininkų koaliciją, kurių pagrindinis tikslas – koordinuoti ir sinchronizuoti ginkluotės tiekimą karo alinamai šaliai. Iki šiol jau įvyko 9 tokie susitikimai.
Jau pirmasis Ramšteino susitikimas tam tikra prasme įtvirtino nerašytą tarptautinį sutarimą, kad Rusijos agresiją galima sustabdyti tik apginkluojant Ukrainą. Susitikime dalyvavo daugiau nei 40 valstybių atstovai, įskaitant ne tik NATO ir ES nares, bet ir Japoniją, Australiją, Naująją Zelandiją, Pietų Korėją, taip pat Vidurio Rytų ir kelias Afrikos šalis.
Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas ir JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas pirmąjį Ramšteino susitikimą tąsyk pavadino istoriniu, Ukrainos politikos analitikas Dmitrijus Šerenhovskis rašė, kad šis įvykis žymėjo reikšmingus pokyčius tarptautinio saugumo architektūroje, o Ukrainos ambasadorius JAV Volodymyras Jelčenka susitikimą palygino su 1943 metų antihitlerine Teherano konferencija ir pavadino jį tam tikru lūžio tašku kare, kuomet buvo pradėta kurti antiputiniška koalicija.
Toks susitikimų formatas taip pat smarkiai prisideda prie Ukrainos de facto integracijos su NATO. Pirmojo susitikimo metu Ukrainos gynybos ministras O. Reznikovas pažymėjo, jog pagaliau įtikinus Vakarų partnerius aprūpinti užpultą šalį NATO standartus atitinkančiais ginklais ir priėmus strateginį sprendimą Ukrainoje pereiti prie vakarietiško kalibro technologijų, palaipsniui bus užtikrintas visiškas Ukrainos kariuomenės sąveikumas su NATO šalių ginkluotomis pajėgomis.
Pirmajame Ramšteino susitikime, be kita ko, atsižvelgdama į vidaus ir tarptautinį spaudimą, tuometinė Vokietijos gynybos ministrė Christine Lambrecht paskelbė apie itin reikšmingą atsargios Vokietijos pozicijos ginklų tiekimo klausimu pasikeitimą ir informavo apie sprendimą perduoti Ukrainai savaeigių priešlėktuvinių sistemų „Gepard“. Šis sprendimas žymėjo esminį – nors ir ne pirmą – lūžio tašką Vokietijos gynybos politikoje, kadangi prieš tai šalis dvejojo dėl sunkiosios ginkluotės tiekimo, o iki karo Ukrainoje dėl specifinių istorinių aplinkybių apskritai vadovavosi nuostata neteikti mirtinų ginklų į karo zonas.
Kritika Vokietijai
Nepaisant visos teikiamos paramos, tiek pačioje karo pradžioje, tiek ir dabar Ukrainos sąjungininkės iš ES ir NATO dažnai kritikuojamos dėl per lėtos reakcijos ir nesugebėjimo patenkinti šalies ginkluotės poreikių. Ko gero, daugiausia kritikos dėl karinės paramos (ne)teikimo Ukrainai ir apskritai per silpnos reakcijos į karą susilaukė (ir tebesusilaukia) būtent Vokietija.
Willy’io Brandto Ostpolitik, kurią vėliau tęsė Gerhardas Schroderis, ir Angelos Merkel pragmatinė politika šalyje suformavo požiūrį, jog į Rusiją derėtų žvelgti ne kaip į potencialų priešą, o greičiau – kaip į partnerę, be kita ko, turinčią teisę dalyvauti sprendžiant Europos saugumo klausimus. Agresyvus Rusijos elgesys Vokietijoje dažnai buvo suvokiamas tiesiog kaip bandymas ginti savo interesus. Be kita ko, kaip valstybė, sukėlusi antrąjį pasaulinį karą, iki pat karo Ukrainoje Vokietija vykdė specifinę gynybos politiką, atsisakydama eksportuoti ginklus į karo zonas ar leisti trečiosioms šalims į jas tiekti Vokietijoje pagamintą ginkluotę.
Dar iki karo pakankamai plačiai kalbėta apie tai, kad paramą į bėdą patekusioms valstybėms bei europinį solidarumą Vokietija, esą, demonstruoja žodžiais, o ne darbais, aukščiau visko iškeldama savo nacionalinius merkantilistinius interesus, ardydama europinį solidarumą, ir paradoksaliai pati savo rankomis griaudama savo įvaizdį ES. Būta netgi kritikos, jog Vokietijos pozicija dėl ginklų (ne)tiekimo Ukrainai skaldo ne tik ES, bet ir NATO bei silpnina transatlantinius ryšius.
Dar iki intensyvių karo veiksmų pradžios, o naujajam kancleriui Olafui Scholzui valdžioje nespėjus apšilti kojų, užsienio politikos ekspertai jau kritikavo jį dėl ryžto stokos sprendžiant padėtį prie Ukrainos sienų ir aiškiai įvardijant šalį agresorę, įvardydami Vokietiją kaip pažeidžiamiausią ir silpniausią Europos bandymų atsispirti Rusijos agresijai grandį. Be kita ko, dar iki karo būta pranešimų, jog Vokietija spaudė Baltijos šalis sušvelninti savo reakciją į Rusijos elgesį ir nepabloginti ir taip blogos padėties.
Kaip tik tuo metu – dar iki prasidedant karui – Vokietija susilaukė nemažai kritikos iš NATO sąjungininkių dėl įsipareigojimų stokos, (ne)demonstruojant paramą Ukrainai. Tarkime, Berlynas buvo išjuoktas dėl to, kad vietoje ginklų Ukrainai išsiuntė 5 tūkst. apsauginių šalmų. Kyjivo meras Vitalijus Klyčko šią siuntą karo išvakarėse pavadino pokštu ir netgi ironiškai paklausė, kas toliau – esą, gal Vokietija ukrainiečiams vėliau ruošiasi atsiųsti pagalvių.
Lūžio taškai ginkluotės tiekime
Su ginkluotės Ukrainai tiekimu susiję lūžio taškai karo eigoje sutapo būtent su Vokietijos apsisprendimais, kadangi didelė dalis Europos šalyse esančių ginklų ir amunicijos yra pagaminta Vokietijoje, kuriai priklauso teisinė jų perdavimo kontrolė. Kitaip tariant, Vokietija, kaip gaminanti šalis, dažnai išlaiko tam tikrą teisinę galią parduodant ar perleidžiant ginklus trečiosioms šalims. Tokios nuostatos dažnai taikomos ir bendrai gaminamiems ginklams, o tokia situacija – ypač sudėtinga, atsižvelgiant į plačią Prancūzijos ir Vokietijos partnerystę gynybos sektoriuje.
Tačiau dar pačioje karo pradžioje buvo galima stebėti tam tikrus Vokietijos gynybos politikos paradigmos pokyčius, kuomet ši, nepaisydama nusistovėjusios praktikos neteikti mirtinų ginklų į karo zonas, iš Bundesvero atsargų pažadėjo Ukrainai 1000 prieštankinių ginklų ir 500 žemė – oras raketų „Stinger“, taip pat suteikė leidimą Nyderlandams perduoti Ukrainai 400 raketinių granatsvaidžių ir nurodė Estijai išsiųsti 9 haubicas.
Galima spėti, jog tokie pokyčiai Vokietijos gynybos politikoje įvyko dėl nuolatinio Ukrainos ir kai kurių kitų – ypač NATO rytinio flango – šalių spaudimo, šioms aktyviai kritikuojant nepakankamą Berlyno paramą, siekiant aprūpinti Kyjivą reikalinga ginkluote. Verta prisiminti, jog tuo metu abiejų šalių santykiai buvo tokie įtempti, jog Ukraina netgi atmetė Vokietijos prezidento ir buvusio federalinio užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio, kuris netgi buvo pripažinęs padaręs klaidų dėl savo pernelyg minkštos pozicijos Rusijos atžvilgiu praeityje, pasiūlytą vizitą. Vokietijoje šis žingsnis buvo įvertintas kaip diplomatinis akibrokštas.
Per visą karo eigą atsargus Vokietijos požiūris Ukrainos apginklavimo klausimu išliko, o tai savo ruožtu tapo vienu pagrindinių stabdžių ginkluotės tiekimui. Vienas naujausių Vokietijos prieštaravimų dėl Ukrainos apginklavimo – dvejonės dėl sunkiosios puolamosios ginkluotės (tankų) tiekimo. Visgi, galiausiai Vokietijai nusileidus kitų šalių spaudimui ir priėmus teigiamą sprendimą, karybos ekspertai į tankų tiekimą Ukrainai žvelgia kaip į galimą lūžio tašką, turintį potencialą pakeisti jėgų pusiausvyrą mūšio lauke ir netgi pačią karo eigą.
Tankai yra galingiausias iki šiol Ukrainai suteiktas puolamasis ginklas – ginkluotos ir šarvuotos sistemos, skirtos pasitikti priešą iš arti, o ne tiesiog šaudyti iš tolo. Iki šiol Vakarų lyderiai apskritai buvo nusiteikę Ukrainai tiekti tik gynybinę ginkluotę, baimindamiesi, jog puolamųjų ginklų tiekimas gali užrūstinti Rusiją ir vesti į tolesnę karo eskalaciją. Visgi, praėjus vieneriems metams nuo karo pradžios, šis požiūris akivaizdžiai pakito, nemaža dalimi dėl Ukrainos pergalių mūšio lauke ir sugebėjimo į savo arsenalą įtraukti naują kompleksišką Vakarų ginkluotę. Ši situacija nuteikia viltingai laukiant galutinės Ukrainos pergalės.
