Ketvirtadienį Strasbūre Europos Parlamentas balsuos dėl dviejų su klimato kaita susijusių dokumentų: Europos Parlamento rezoliucijos dėl 2019 metų Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Madride ir rezoliucijos dėl aplinkos būklės bei klimato kaitos paskelbimo ekstremalios arba ypatingos svarbos klausimu.
Rezoliucija dėl 2019 m. Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos Madride, kuri įvyks šių metų gruodžio 2–13 dienomis, apims Parlamento poziciją svarbiausiais klimato politikos klausimais — visų pirma pagal Paryžiaus klimato susitarimą — dėl kurių ir bus diskutuojama konferencijos metu.
Nesutaria dėl klimato kaitos statuso
Dėl šios rezoliucijos didesnių nesutarimų tarp Europos Parlamento narių nekyla, tačiau antroji rezoliucija, dėl kurios bus balsuojama ketvirtadienį, Europos Parlamento frakcijoms kelia daugiau klausimų. Visų pirma frakcijos nesutaria dėl klimato kaitos statuso — socialdemokratai ir liberali „Atnaujinkime Europą“ („Renew Europe“) grupė klimato kaitą ir aplinkos būklę rezoliucijoje siūlo paskelbti ekstremalios svarbos klausimu (angl. climate and environmental emergency), o Europos liaudies frakcija jas siūlo traktuoti tik kaip ypatingos, bet ne kritinės svarbos klausimą (angl. climate and environmental urgency).
Nors visų frakcijų pasiūlymai rezoliucijai yra pakankamai abstraktūs ir apsiriboja politinėmis deklaracijomis, Europos Parlamento socialdemokratų frakcijos pasiūlytas rezoliucijos teksto variantas yra pats griežčiausias, nes, be klimato ir aplinkos būklės paskelbimo ekstremalia situacija, joje deklaruojamas Europos Parlamento įsipareigojimas skubiai imtis konkrečių veiksmų, reikalingų kovai su šiomis grėsmėmis. Jame, be kita ko, tai daryti yra raginama Europos Komisija, valstybės narės ir globalaus masto veikėjai. Panašų rezoliucijos tekstą pasiūlė ir grupė „Atnaujinkime Europą“.
Tuo tarpu Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija laikosi nuosaikesnės pozicijos — klimato ir aplinkos būklę ji siūlo paskelbti ypatingos svarbos klausimu. Į šios frakcijos pasiūlytą rezoliucijos tekstą taip pat įtrauktos nuostatos, jog tiek Europoje, tiek visame pasaulyje būtina vykdyti tvarius ir moksliškai pagrįstus veiksmus dėl klimato, o Europos Komisija ir valstybės narės yra raginamos skubiai imtis visapusiškų priemonių kovojant su klimato kaita, taip pat į šią kovą įtraukti visuomenės bei ekonomikos sektorius. Rezoliucijos tekste pabrėžiama, jog klimato politika turi būti vykdoma tvariai, nekeliant pavojaus darbo vietoms ir neužkraunat naštos tiems, kurie yra labiausiai pažeidžiami.
Visiškai kitos nuomonės klimato kaitos atžvilgiu laikosi kraštutinių dešiniųjų „Identiteto ir demokratijos“ grupė Europos Parlamente. Jos siūlomame rezoliucijos tekste pažymima, jog ekstremalios situacijos paskelbimu rizikuojama sukurti kartų konfliktą, ir reiškiamas susirūpinimas dėl naujosios Europos Komisijos pirmininkės, daugelio paskirtųjų Komisijos narių ir kai kurių Europos Parlamento frakcijų požiūrio į žaliosios transformacijos klausimus, kurie kreipia Europos Sąjungos politinę darbotvarkę nerealistiškų tikslų linkme. Rezoliucijos tekste įsipareigojama grąžinti aplinkosaugos klausimus į „racionalias diskusijas“, daugiausia dėmesio skiriant taršiausiems gamybos ir vartojimo modelio aspektams.
Išaugs vadinamųjų klimato pabėgėlių srautai
Pirmadienį Europos Parlamento sesijos Strasbūre metu vykusioje diskusijoje, kurioje dalyvavo šiuo metu Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujančios Suomijos atstovas K. Tiilikainenas, už energetiką ir klimato politiką atsakingas Europos Komisijos narys M. A. Cañete ir Europos Parlamento frakcijų atstovai, nuskambėjo vos keletas klimato kaitos atžvilgiu skeptiškų nuomonių. Visi pasisakiusieji beveik vieningai pripažino, jog klimato kaita yra viena didžiausių (jei ne didžiausia) XXI a. grėsmė tiek Europos Sąjungai, tiek visai žmonijai. Toks bendras diskusijos dalyvių sutarimas rodo, kad Europos Sąjungos piliečiams klimato kaitos keliamos problemos yra svarbios ir aktualios, ir to ignoruoti Europos Parlamentui nevalia.
Dalis kalbėjusiųjų atkreipė dėmesį, kad tokiuose regionuose kaip Afrika ar salų valstybėse klimato kaitos padariniai skurdo ir ligų pavidalu jaučiami jau šiuo metu, todėl artimiausiu laikotarpiu išaugs vadinamųjų klimato pabėgėlių srautai į išsivysčiusius regionus, o tai neabejotinai taps Europos Sąjungos ir likusio išsivysčiusio pasaulio problema. Dauguma pasisakiusiųjų už klimato kaitos paskelbimą ekstremalia situacija taip pat kalbėjo apie tai, kad konkrečių klimato politikos veiksmų turi būti imamasi jau dabar, o ne ateityje, ir šie veiksmai visų pirma turi būti socialiai teisingi. Tai reiškia, kad perėjimas prie klimato atžvilgiu neutralios ekonomikos, kuris planuojamas 2050 m., neturi kelti neigiamų ekonominių ar finansinių pasekmių labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir valstybėms narėms, todėl tam savo ruožtu būtinas valstybių narių solidarumas. Būtent apie tai kalbėjo didžiausi klimato kaitos skeptikai, ir tai buvo bene vienintelis diskusijos metu nuskambėjęs argumentas prieš klimato kaitos paskelbimą ekstremaliu pavojumi.
Neturėtų likti viena
Diskusijoje daug kalbėta ir apie Europos Sąjungos lyderystę globalioje klimato politikoje. Kaip minkštoji galia Europos Sąjunga savo lyderystę pasaulyje grindžia būtent veiksmais klimato politikoje, pagarba žmogaus teisėms ir demokratinių principų sklaida. Tačiau, kaip pabrėžė diskusijos dalyviai, nors Europos Sąjunga kovoje su klimato kaita ir yra lyderė, ji neturėtų likti viena.
Ginčai dėl rezoliucijos formuluočių iš dalies atspindi ir politinių jėgų balansą ar net potencialius nesutarimus naujojoje Europos Komisijoje. Už Naująjį žaliąjį susitarimą (angl. Green New Deal) atsakingu komisaru naujoji Komisijos pirmininkė paskyrė centro kairiųjų pažiūrų olandų politiką F. Timmermansą, o už ekonominius klausimus Komisijoje bus atsakingas buvęs Latvijos ministras pirmininkas, taupymo politika pagarsėjęs dešinysis V. Dombrovskis [1]. Taigi F. Timmmermansas iš esmės bus atsakingas už tokius gana „švelnius“ klausimus kaip taršos mažinimas ar žiedinė ekonomika, o V. Dombrovskis kuruos su žaliąja transformacija susijusius finansinius klausimus, pvz., jam pavesta Europos investicijų banką transformuoti į klimato banką, be to, jis taip pat kuruos kitas su finansais susijusias sritis [2].
Atsižvelgdami į tai, kairieji siekia tam tikro politinių galių balanso griežtesnės Europos Parlamento rezoliucijos forma. Nors iš esmės rezoliucija viso labo tėra politinė deklaracija, griežtesnis rezoliucijos tekstas galėtų būti traktuojamas kaip savotiškas įrankis, kuriuo siekiama paskatinti Europos Sąjungos institucijas imtis griežtesnių veiksmų klimato kaitos politikos srityje.
