Lapkričio 6 dieną Egipto kurorte Šarm el Šeiche prasidėjo Jungtinių Tautų Bendrosios klimato kaitos konvencijos (United Nations Framework Convention on Climate Change) šalių 27-oji konferencija (Conference of Parties, COP27), kurioje pasaulio lyderiai ir vėl bando tartis, kaip būtų galima stabdyti klimato kaitą ir sumažinti drastiškas šio globalaus reiškinio pasekmes.
Dar 2015 metais Paryžiaus susitarimu (Accord de Paris) JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos šalys įsipareigojo imtis veiksmų, kad globali temperatūra nekiltų daugiau nei 2 laipsniais lyginant su priešindustriniu laikotarpiu, ir siekti jos kilimą sumažinti iki 1,5 laipsnio. Nuo tada aukščiausiojo lygio klimato konferencijoje pasaulio lyderiai kasmet diskutuoja ir tariasi dėl būdų, kaip valstybėms būtų galima kartu ir po vieną siekti šių tikslų.
Nors šalys tarsi sutaria dėl to, kad klimato kaita yra egzistencinė grėsmė, kovoti su šiuo reiškiniu ir jo padariniais iki šiol joms sekėsi ne kaip. Šių metų klimato konferencija –ne išimtis. Lakoniškai šį aukščiausiojo lygio pasaulio lyderių susitikimą apibūdinti būtų galima kaip „nieko naujo“ arba „daug kalbų – mažai rezultatų“, juolab kad bent jau iki šiol šalių derybininkams sunkiai sekasi sutarti net dėl techninių detalių, kaip vykdyti dar ankstesniais metais paskelbtus susitarimus ir įsipareigojimus. Visgi į svarbiausius šių metų klimato konferencijos aspektus verta pasigilinti kiek įdėmiau.
Vienas kitam prieštaraujantys sprendimai
Gana sparčiai darosi vis akivaizdžiau, kad net ir globalaus masto pastangos siekiant suvaldyti klimato kaitą nėra pakankamos. Pasaulio mokslininkai pastaruoju metu įspėja apie tai, kad iki amžiaus pabaigos bus stebimas žmonijai pražūtingas – net 2,8 laipsnio – pasaulinės temperatūros kilimas. Praėjusią savaitę paskelbtoje JT ataskaitoje taip pat teigiama, kad pasaulinis išmetamųjų teršalų kiekis lyginant su 2010 metų lygiu iki 2030 metų ne sumažės, o padidės 10,6 proc.
Temperatūra kyla, o globalios emisijos ne tik nemažėja, bet ir auga, pasaulio lyderiams viena ranka pasirašinėjant deklaracijas, planus ir kitus dokumentus su klimato įsipareigojimais, o kita – netvarius ir netoliaregiškus sprendimus, kurie liečia tolimesnį energetikos ir/ar pramonės vystymąsi. Tokie vienas kitam prieštaraujantys sprendimai ir tikslai tapo ypač akivaizdūs po Rusijos Ukrainoje sukelto karo ir kone visą pasaulį palietusios energetinės krizės.
Taigi Rusijos sukeltas karas – ne tik tragedija pati savaime, bet ir trukdis kelyje į kokybiškai naują ekonomiką bei energetiką ir rimtas iššūkis kovai su klimato kaita. Daugelis šalių, įskaitant JAV ir Europos Sąjungą, pastaruoju metu siekia padidinti iškastinio kuro pasiūlą, kad sumažintų po Rusijos sukeltos krizės išaugusias energijos kainas – Vašingtonas ne kartą yra pareiškęs, kad jo raginimai didinti naftos ir dujų gavybą neprieštarauja ilgalaikiams ekonomikos dekarbonizavimo tikslams, tačiau tokie teiginiai yra smarkiai abejotini.
Dėmesys metano taršai
JAV klimato planuose – bent jau pastaruoju metu – centrinę vietą užima ne anglies dioksido, kuris JAV sudaro netoli 80 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o metano emisijų mažinimas. Dar iki į konferenciją atvykstant JAV prezidentui Joe Bidenui, Baltųjų rūmų administracija pristatė metano mažinimo planą šalies naftos ir dujų sektoriams, griežtinant jau galiojančias taisykles. Vis dėlto šio plano likimas kol kas nėra visiškai aiškus – jei respublikonui pavyktų laimėti 2024 metų prezidento rinkimus, jis gali būti atšauktas.
Šių metų klimato konferencijos metu JAV kartu su ES, Jungtine Karalyste, Norvegija ir Japonija taip pat paskelbė apie naują susitarimą, skirtą kovoti su metano emisijomis iškastinio kuro sektoriuje, kuris bus grindžiamas praėjusių metų vadinamuoju pasauliniu metano susitarimu (Global Methane Pledge) iki 2030 metų sumažinti metano emisijas 30 proc. lyginant su 2020 metų lygiu. Šį susitarimą jau pasirašė apie 120 šalių, atsakingų už 45 proc. pasaulio metano emisijų, tarp jų – 13 iš 20 didžiausių metano teršėjų pasaulyje, įskaitant Braziliją, Indoneziją, Meksiką ir Nigeriją.
Nors šis globalus susitarimas dėl metano yra savanoriškas, juo siekiama kurti labiau įpareigojančią politiką. Taip pat tikimasi, kad šių metų klimato konferencijos Šarm el Šeiche metu planus, kuriuose bus išsamiai išdėstyta, kaip bus laikomasi šio pasaulinio metano susitarimo, pateiks apie 40 valstybių. Šiuo tikslu konferencijoje šalims paskelbtos specialios išsamios gairės (Sharm El-Sheikh Methane Roadmap).
Didžiųjų teršėjų lyderiai nedalyvauja
Tačiau pasauliniame metano susitarime nedalyvauja Kinija, Indija ir Rusija. Šių valstybių lyderiai taip pat nedalyvauja ir pačioje šių metų klimato konferencijoje – kadangi šios šalys yra vienos didžiausių teršėjų pasaulyje, tai kelia pagrįstų abejonių, ar konferencijos metu apskritai gali pavykti pasiekti bent kokių nors pozityvių rezultatų.
Juolab kad Kinija po JAV Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizito Taivane šių metų rugpjūtį sustabdė derybas dėl klimato ir keleto kitų klausimų, o Indija yra pareiškusi, jog bent iki 2040 metų nesiruošia atsisakyti anglies, kuri tenkina apie pusę šalies energijos poreikio, jau nekalbant apie į akmens amžių – ko gero, visomis prasmėmis, išskyrus nebent taršą – grįžusią Rusiją.
Diplomatinė įtampa tarp JAV ir Kinijos yra ypač nepalanki šių metų klimato konferencijos rezultatams ir kelia nemažai susirūpinimo. Visgi JAV klimato pasiuntinys Johnas Kerry dar prieš konferenciją yra sakęs, kad Valstijos yra pasirengusios derėtis ir bendradarbiauti su Kinija – anot jo, klimato kaitos problemos negali būti sprendžiamos be didžiųjų ekonomikų, tokių kaip Kinija, Indija ir Rusija.
Užprogramuotas konfliktas
JT generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso teigimu, dviem didžiosioms pasaulio ekonomikoms, o tuo pat metu ir didžiausioms teršėjoms – JAV ir Kinijai tenka atsakomybė suvienyti pastangas, kad būtų sudarytas istorinis susitarimas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Ko gero, būtent šioje skirtyje tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių ir slypi tai, dėl ko klimato problemas spręsti būna taip sunku, ypač kalbant apie finansinį jų aspektą.
Konfliktas tarp šių šalių grupių yra užprogramuotas, visų pirma dėl to, kad didžiausia tarša generuojama būtent išsivysčiusiose turtingose Vakarų valstybėse, o nuo jos labiausiai kenčia besivystančios skurdesnės šalys. Tuo tarpu pirmosios ne visuomet būna linkusios antrosioms kompensuoti dėl savo pačių keliamos taršos patiriamus nuostolius, kurie dėl menko ekonominio ir socialinio išsivystymo lygio neretai tik dar labiau išauga.
Dar 2009 metais Kopenhagoje 15-osios klimato konferencijos metu turtingų išsivysčiusių Vakarų valstybių duotas pažadas besivystančioms šalims kasmet skirti po 100 mlrd. dolerių, kad šios galėtų sušvelninti klimato kaitos padarinius ir/ar prie jos prisitaikyti, taip ir liko neįgyvendintas (tarkime, praėjusiais metais joms buvo skirta tik apie 83 mlrd.), nors vadinamasis Didysis dvidešimtukas (G20) yra atsakingas už maždaug 80 proc. šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų pasauliniu mastu.
Diskusijos dėl nuostolių ir žalos
Jau kelis dešimtmečius besivystančios šalys siekė tiesioginių kompensacijų dėl išsivysčiusių valstybių taršos sukeltų niokojančių audrų, potvynių ir kitų force majeure aplinkybių, kurių negalima išvengti ar sušvelninti taikant tradicines kovos su klimato kaita priemones ir kurios peržengia tradicinių klimato finansinių mechanizmų taikymo ribas. Iki šiol tokie pastarųjų šalių reikalavimai likdavo neišgirsti.
Tačiau po vis labiau niokojančių gaisrų, sausrų ir potvynių, neproporcingai paveikusių būtent besivystantį pasaulį, Vakarų lyderiai pagaliau pakeitė savo požiūrį – šiais metais besivystančioms šalims, ypač mažoms salų valstybėms, kurioms netrukus dėl klimato kaitos padarinių gresia tiesiog atsidurti po vandeniu, į šių metų klimato konferencijos darbotvarkę pavyko įtraukti klausimą dėl vadinamojo nuostolių ir žalos (loss and damage) kompensavimo mechanizmo, kuriuo siekiama sukurti specialų reparacijoms skirtą fondą.
Ironiška, tačiau diskusijose dėl tokio fondo nedalyvavo Jungtinės Valstijos – vienos didžiausių teršėjų pasaulyje, ir nors šalies klimato įgaliotinis J. Kerry sutiko konferencijoje aptarti nuostolių ir žalos finansavimo idėją, naujo fondo steigimui JAV nepritaria. ES pozicija taip pat atsargi, nors, tarkime, Vokietija nuostolius ir žalą patyrusioms besivystančioms šalims įsipareigojo skirti 170 mln., o Belgija – 2,5 mln. eurų. Prie jų prisijungė ir Škotija, kuri paskelbė skirsianti dar 5 mln. svarų. Nors ir gana menkos, šios lėšos vis dėlto buvo simboliškai reikšmingos, šių metų klimato konferencijoje dominuojant diskusijoms dėl paramos su klimato katastrofomis susiduriančioms šalims.
Mokslininkų įžvalgos
Tuo tarpu pasaulio mokslininkai dėl klimato kaitos ir toliau nežada nieko gero. Šių metų klimato konferencijoje pirmaujantys pasaulio gamtos ir socialinių mokslų ekspertai pristatė dešimt esminių pastarųjų metų įžvalgų apie klimato kaitą. Didžiausias dėmesys buvo skirtas žmonijos riboms prisitaikyti prie neišvengiamo klimato kaitos poveikio, kuris apima vis dažnesnes sausras, potvynius ir kitus klimato kataklizmus.
Ataskaitoje tyrėjai iš viso pasaulio pabrėžė sudėtingą klimato kaitos ir kitų rizikos veiksnių, tokių kaip konfliktai, pandemijos, maisto krizės ir pagrindiniai vystymosi iššūkiai, sąveiką. Viena pagrindinių ataskaitos išvadų suponuoja, kad pasaulio prisitaikymo prie klimato kaitos galimybės nėra beribės. Riboto žmonijos gebėjimo prisitaikyti prie klimato kaitos pavyzdžiais galėtų būti, tarkime, kylantis jūros lygis, po vandeniu galintis palikti ištisas pakrančių bendruomenes, ar žmogaus organizmui nepakeliamas karštis.
Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad iki 2050 metų daugiau nei 3 mlrd. žmonių (dvigubai daugiau negu dabar) gyvens vadinamuosiuose „karštuosiuose taškuose“ – vietovėse, kuriose bus stebimas didžiausias neigiamas klimato sukeltų pavojų poveikis. Nuolatinė priklausomybė nuo iškastinio kuro taip pat didina pažeidžiamumą, ypač susijusį su energetiniu ir maisto saugumu.
Taigi norint sumažinti būsimus nuostolius ar jų išvengti, būtina įgyvendinti greitas ir ryžtingas klimato kaitos švelninimo priemones. Apie greitą ir ryžtingą atsaką į klimato kaitą jau daug metų kalba ir pasaulio lyderiai, tačiau ir šiemet šios kalbos, panašu, taip ir liks tik kalbomis.
