JAV pernai išleido Infliacijos mažinimo įstatymą – 369 mlrd. dolerių vertės subsidijų paketą, skirtą žaliųjų technologijų skatinimui, bet Europos Sąjungoje jis buvo sutiktas itin kritiškai.
Aukščiausių europinių pareigūnų įsitikinimu, šis JAV subsidijų paketas yra diskriminuojantis, nesąžiningas ir potencialiai žalingas ES konkurencingumui. Ypač nerimauta dėl amerikiečių protekcionizmo, kuris savo ruožtu paskatintų vietines žaliosios pramonės kompanijas bėgti iš Europos ir dėl palankesnių sąlygų keltis į JAV.
Nors Infliacijos mažinimo įstatymo įtaka kovai su klimato kaita akivaizdi ir neabejotinai sveikintina, prekybos ir konkurencijos ekspertai nuogąstavo, kad šiuo teisės aktu numatomos subsidijos bei nuostatos dėl produktų gamybos būtent JAV viduje gali būti nesuderinamos su Pasaulio prekybos organizacijos taisyklėmis.
Į Infliacijos mažinimo įstatymą ES atsakė planais atitinkamai remti savus žaliųjų technologijų gamintojus. Kitaip tariant, pastariesiems bus sudarytos galimybės lengviau gauti įvairiausių valstybės paskatų, jei tik panašios sąlygos bus siūlomos už Europos ribų.
Visa tai paskatino diskusijas apie naują JAV ir ES subsidijų karą, tačiau po kovo 10 dienos JAV prezidento Joe Bideno ir Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen susitikimo Baltuosiuose rūmuose įvykiai pakrypto kiek netikėta linkme – užuot toliau eskalavę tarpusavio konkurenciją, ES ir JAV suvienijo jėgas prieš bendrą varžovę ir stambią globalios rinkos veikėją Kiniją.
Potencialus konfliktas ir dialogo pradžia
Apie tikėtiną transatlantinį protekcionizmo karą Europos žinios jau rašė maždaug prieš mėnesį – minėtame tekste buvo aptariamos JAV ir ES subsidijų karo potencialios problemos, tokios kaip vidinės ES rinkos iškraipymai atpalaidavus vadinamąsias valstybės pagalbos taisykles, kas iš esmės būtų naudinga tik didžiosioms bloko narėms (visų pirma Vokietijai ir Prancūzijai), žaliajai pramonei galinčioms suteikti daugiau subsidijų.
Be to, įsiliepsnojus protekcionizmo ir subsidijų karui, pavojai kiltų ne tik pačios ES bendrajai rinkai, tačiau ir gerokai platesniu mastu – tiesą sakant, jau esama ženklų, jog toks karas prasideda kaip tik dabar, nes nemažai Europos šalių yra paskelbusios apie planus perkelti planuojamas investicijas iš Europos į JAV.
Tuo tarpu po praeitos savaitės lyderių susitikimo įtampa tarp abiejų potencialaus konflikto šalių kiek atslūgo – iškart po jo publikuotame bendrame J. Bideno ir U. von der Leyen pareiškime buvo oficialiai paskelbta apie vadinamojo JAV ir Europos Komisijos švarios energijos skatinimo dialogo pradžią.
Jungtiniame pranešime pabrėžiama, jog šiuo dialogu abi pusės sieks išvengti bet kokių transatlantinės prekybos ir investicijų srautų sutrikimų, kurie galėtų atsirasti dėl abiejose Atlanto pusėse pramonei taikomų paskatų (subsidijų, mokesčių lengvatų ir pan.). JAV ir ES taip pat sieks bendradarbiauti, koordinuodamos atitinkamas žaliųjų technologijų skatinimo programas tokiu būdu, kad šios sustiprintų viena kitą.
Abi pusės taip pat stengsis užkirsti kelią vadinamajai „nulinės sumos“ konkurencijai, kai besivaržant tarpusavyje vienos pusės laimėjimai sukelia atitinkamo dydžio nuostolius kitai pusei, ir sieks, kad JAV ir ES taikomos ekonominės paskatos maksimaliai padidintų švarios energijos naudojimą ir darbo vietų skaičių. Be kita ko, abi pusės įsipareigojo toliau remti Ukrainą „tiek kiek reikės“, įskaitant sankcijų Rusijai stiprinimą, energijos tiekimo saugumo užtikrinimą ir perėjimą nuo iškastinio kuro prie švarios energijos.
ES išgautas žaliavas traktuos kaip JAV
Be šių gana deklaratyvaus pobūdžio įsipareigojimų nemažiau svarbi yra ir praktinė JAV prezidento ir Europos Komisijos pirmininkės susitikimo reikšmė. Abu lyderiai sutarė nedelsdami pradėti derybas dėl potencialaus susitarimo, pagal kurį ES išgaunamos ar perdirbamos žaliųjų technologijų gamybai reikalingos strateginės svarbos žaliavos galėtų pretenduoti į JAV subsidijas pagal jau minėtą Infliacijos mažinimo įstatymą.
Kaip teigiama J. Bideno ir U. von der Leyen pareiškime, toks susitarimas prisidėtų prie bendrų JAV ir ES tikslų išplėsti žaliųjų technologijų – ypač elektromobilių akumuliatorių – gamybai reikalingų mineralų perdirbimą, gavybą bei prieigą prie jų šaltinių. Toks bendradarbiavimas ne tik padėtų sumažinti įtampą tarp abiejų pusių, bet ir paskatintų žaliosios pramonės – visų pirma elektromobilių ir vandenilio technologijų – plėtrą abipus Atlanto.
Po susitikimo su J. Bidenu Europos Komisijos pirmininkė U. von der Leyen pareiškė, jog jei pavyks pasiekti minėtą susitarimą, ES išgautos strateginės svarbos žaliavos, reikalingos žaliųjų technologijų gamybai, bus traktuojamos taip, lyg jos būtų išgautos JAV, tokiu būdu Europos kompanijoms sudarant galimybes pretenduoti į amerikietiškas subsidijas ir mokestines lengvatas.
Šis susitarimas ES būtų labai naudingas, nes šiuo metu JAV Infliacijos mažinimo įstatymas numato subsidiją elektromobiliui įsigyti, jei 40 proc. svarbiausių akumuliatoriuose naudojamų mineralų yra išgaunami Šiaurės Amerikoje arba JAV laisvosios prekybos partnerėse (iki 2026 metų ši dalis didės iki 80 proc.) ir jei 50 proc. akumuliatorių dalių yra pagaminta ar surinkta Šiaurės Amerikoje arba JAV laisvosios prekybos partnerėse (iki 2028 metų ši dalis padidės iki 100 proc.).
Prezidentas J. Bidenas dar praėjusiais metais paskelbė, jog JAV siekiama padidinti strateginės svarbos mineralų, naudojamų elektromobilių gamybai, išgavimą ir įpareigojo Gynybos departamentą apsvarstyti, kaip stiprinti bent penkių iš jų (ličio, kobalto, grafito, nikelio ir mangano) vidaus gavybą, įvardydamas šiuo mineralus kaip būtinus nacionalinio saugumo užtikrinimui.
Kai du pešasi, trečias laimi?
Lietuvių liaudies išmintis byloja, jog kai du pešasi, trečias laimi. Ko gero, globalioje arenoje ši taisyklė – dar aktualesnė nei kasdieniame gyvenime. Istorija jau ne kartą pademonstravo, jog vykstant transatlantinei konkurencijai galvą vis aukščiau ėmė kelti Kinija. Kaip pastebi portalas Politico, tiek ES, tiek ir JAV vadovai supranta, jog stengiasi prisivyti žaliųjų technologijų lyderę Kiniją, todėl jiems privalu sparčiai vystyti savo vidaus pramonę.
Iki 2025 metų Kinija planuoja trečdalį elektros energijos pasigaminti iš atsinaujinančių išteklių. Šalis kasmet instaliuoja daugiau žaliosios energijos pajėgumų nei visos kitos kartu sudėjus – jau dabar daugiau nei trys ketvirtadaliai naujų saulės bei vėjo energijos ir apie 80 proc. naujų hidroenergijos pajėgumų priklauso būtent Kinijai. Vien 2021 metais Kinija savo vėjo energijos tinklą jūroje išplėtė 17 GW – septynis kartus daugiau nei likusioje pasaulio dalyje, dėl to apie pusė pasaulinių vėjo energijos pajėgumų dabar yra Kinijoje.
Kinija taip pat kontroliuoja didžiąją dalį strateginės reikšmės žaliavų, iš kurių gaminamos žaliosios technologijos, įskaitant retuosius žemės mineralus, kurių gamybos ir perdirbimo srityje ji praktiškai turi monopolį – tuo tarpu kalbant apie retuosius žemės magnetus, kurie yra ypač svarbūs pažangiausiajai elektronikai, Kinija pagamina 95 proc. pasaulinės produkcijos.
Be to, Kinija pagamina net tris ketvirtadalius visų ličio jonų baterijų, o gaminamoms kitur irgi reikalingi kiniški komponentai. Nepaisant didelių JAV ir ES investicijų į šį sektorių, prognozuojama, kad iki 2030 metų 70 proc. visų baterijų vis tiek bus pagaminta Kinijoje.
Kinijos žaliųjų technologijų ir atsinaujinančios energijos diegimo tempas išties įspūdingas, todėl likęs pasaulis, įskaitant JAV ir Europą, net tik stengiasi prisivyti, bet ir dairosi į Kiniją, kaip į neabejotiną lyderę bei partnerę visoje žaliųjų technologijų tiekimo grandinėje. Visgi būdama partnere žaliosios pramonės srityje Kinija kartu yra ir stipri konkurentė. Šiuo atveju, panašu, kad bent jau kol kas Kinijos faktorius globaliuose ekonominės konkurencijos žaidimuose labiau rūpi JAV.
Ne kariauti, o bendradarbiauti
Vašingtonas jau kurį laiką akcentuoja Kinijos keliamas grėsmes, pabrėždamas, jog Pekino technologijų sektoriui skiriamos subsidijos, užsienio įmonių spaudimas dalytis komercinėmis paslaptimis ir intelektine nuosavybe su verslo partneriais ir kita ne itin sąžininga praktika iškraipo globalią konkurenciją ir kuria nelygiavertes ekonomines sąlygas.
Tuo tarpu ES santykiuose su Kinija – bent jau prekybos politikos srityje ir bent jau iki šiol – laikėsi kiek nuosaikesnės pozicijos. Visgi šioje vietoje verta prisiminti gana iškalbingą faktą, jog Kinija blokui tiekia apie 98 proc. retųjų žemės mineralų. Be to, per pastaruosius dvidešimt metų ES taip pat prarado trečdalį aliuminio, kuris yra kone visų žaliųjų technologijų sudedamoji dalis, pajėgumų, o maždaug pusė likusių pajėgumų šiuo metu tiesiog neišnaudojami dėl energetikos krizės (ir gali likti nebenaudojami jau niekada).
Visa tai kelia Europai jau iki skausmo pažįstamas asimetrinės tarpusavio priklausomybės problemas su visomis iš to išplaukiančiomis skausmingomis pasekmėmis. Be kita ko, ši situacija savotiškai primena kritinę ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos Ukrainoje sukelto karo pradžioje, taigi nereikia nė sakyti, kokia pavojinga yra tokia dabartinė situacija.
Taigi, atsižvelgiant į Kinijos, kaip neabejotinos lyderės žaliųjų technologijų srityje, vaidmenį ir ambicijas, taip pat ir geopolitines aplinkybes, tiek JAV, tiek ir ES greičiausiai supranta, kad norint konkuruoti su tokia stipria varžove, tarpusavyje labiau apsimoka ne konkuruoti, o bendradarbiauti. Šiuo atveju pagrindinis abiejų pusių tikslas yra kovoti su klimato kaita ir apriboti Kinijos įtaką kontroliuojant pagrindines žaliosios pramonės šakas, žaliavas ir tiekimo grandines. Kaip teigiama bendrame lyderių pareiškime, transatlantinių partnerių bendradarbiavimas yra ypatingai svarbus siekiant sumažinti priklausomybę strateginės svarbos mineralų tiekimo grandinėse ir užtikrinti, kad šios būtų diversifikuotos ir plėtojamos su patikimais partneriais.
Poreikį vienytis prieš Kiniją gana aiškiai atspindi ir JAV prezidento bei Europos Komisijos pirmininkės pranešimo nuostata, jog Jungtinės Valstijos ir ES dalijasi susirūpinimu dėl iššūkių, kuriuos, be kitų problemų, kelia ekonominė prievarta, ekonomines priklausomybes naudojant kaip ginklą, ir kitos ydingos politikos bei praktikos. Nors Kinija šioje vietoje tiesiogiai neminima, aliuzija į šią valstybę tokiame kontekste yra akivaizdi. Vis dėlto atsakymas į klausimą, kaip transatlantiniams partneriams seksis atsverti didžiosios varžovės galią ir įtaką praktikoje, nėra nei akivaizdus, nei nuspėjamas, taigi jo dar teks gerokai palaukti.
