„Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimo epopėja: viršūnės ir gelmės (2)

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Pirmojoje šio straipsnių ciklo dalyje buvo rašoma apie esminius „Nord Stream 2“ dujotiekio vystymo motyvus iš Rusijos pusės ir šio projekto poveikį Europos Sąjungos energetikos politikos principams. Kadangi Rusijos energetiniai ir geopolitiniai interesai jau buvo aptarti praeitoje dalyje, šioje pabandysiu pasigilinti į kitų su „Nord Stream 2“ dujotiekiu susijusių valstybių pagrindinius motyvus bei interesų voratinklį.

Nacionaliniai vs. europiniai energetiniai interesai

Pastaruoju metu dažnai tenka išgirsti, ypač iš radikalaus dešiniojo sparno stovyklos, kad ES kelia grėsmę valstybių narių nacionaliniams interesams. Iš tiesų politinė realybė byloja visai ką kita. „Nord Stream 2“ atveju būtent Vokietijos, kuri, beje, yra viena įtakingiausių valstybių narių ES, nacionaliniai interesai kelia grėsmę ES energetiniam saugumui. Nepaisant viršvalstybinės ES prigimties ir nuolatos deklaruojamo valstybių narių solidarumo bei tariamo kalbėjimo vienu balsu, valstybės narės vis dėlto yra pagrindiniai europinę politiką formuojantys (o neretai — ir jos principus iš savanaudiškų paskatų pažeidžiantys) veikėjai, taigi jų nacionalinių interesų pažabojimas dėl bendrų strateginės svarbos europinių tikslų yra labai komplikuotas ir netgi sunkiai įmanomas.

„Nord Stream 2“ dujotiekio atveju energetikos politikoje Vokietija neabejotinai vadovavosi dvigubais standartais, kurie iš esmės prieštarauja tiek Europos energetikos sąjungos, tiek bendros europinės energetikos politikos principams, visų pirma turint galvoje valstybių narių energetinį solidarumą ir energijos išteklių importo rinkų diversifikavimą, kuris padėtų išvengti energetinės priklausomybės. Kaip jau buvo rašyta pirmojoje šio straipsnių ciklo dalyje, solidarumo principas postuluoja, kad, vykdydamos bendrą europinę energetikos politiką, valstybės narės turi kalbėti vienu balsu ir nesielgti oportunistiškai, paisydamos vien savo nacionalinių interesų, tuo tarpu, kalbant apie ES energetinį saugumą, naujasis dujotiekis europiniams išteklių pasiūlos saugumo ir tiekėjų diversifikavimo tikslams prieštarauja kardinaliai [1.].

Kalbant apie europinį solidarumą ir nacionalinius valstybių narių interesus, ironiška tai, kad Vokietija, aktyviai reikalavusi valstybių narių solidarumo migrantų krizės metu, europinėje energetikos politikoje šį principą bent jau iki šiol buvo linkusi ignoruoti, paisydama vien savo nacionalinių interesų, kuriuos šiuo atveju gali užtikrinti „Nord Stream 2“ projektas. Visų pirma pati Vokietija oficialiai teigia, kad, siekiant uždaryti anglies ir atomines elektrines bei pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos, jai reikės papildomų energijos šaltinių, nes atsinaujinantys ištekliai kol kas nėra pajėgūs užtikrinti šalies poreikių. Antra, Vokietijos ir Rusijos verslą sieja glaudūs ryšiai ir milžiniškos investicijos. Tarkime, 2018 m. Vokietijos verslas Rusijoje investavo daugiau nei 3,3 mlrd. eurų, t. y., ko gero, daugiausiai per pastarąjį dešimtmetį, netgi pranokstant apimtis, matytas prieš Krymo aneksiją 2014 m. [2.]. Kaip matyti iš šių duomenų, Vokietijos ir Rusijos komercinių santykių neveikia nei ES sankcijos, nei sunkiai nuspėjama verslo aplinka pačioje Rusijoje.

Komercinis ar visgi politinis projektas?

Vokietija „Nord Stream 2“ dujotiekį laiko, visų pirma ne politiniu, o komerciniu projektu. Toks požiūris, žinoma, turi racionalaus pagrindo, nes, nutiesus dujotiekį, bus išvengta dujų tranzito mokesčio, todėl Vokietija galės įsigyti pigesnių dujų, tačiau apskritai galima teigti, kad „Nord Stream 2“ iš esmės yra politinis projektas, nes be politinio palaikymo jo egzistavimas paprasčiausiai nebūtų įmanomas [3.]. Tą patvirtino ir buvęs Vokietijos vicekancleris Sigmaras Gabrielis, kai per susitikimą su Vladimiru Putinu, kuris 2015 m. vyko Maskvoje, teigė, kad vokiečių įmonių investicijos į projektą šiai šaliai yra strateginės svarbos ir kad Vokietija dės visas įmanomas pastangas tam, kad sumažintų opoziciją projektui, ko gero, turėdamas galvoje ES institucijas [4.] ir kai kurias valstybes nares, tokias kaip Lenkija ar Baltijos šalys, suvokiančias dujotiekio žalą tiek joms pačioms, tiek visai ES.

Be to, dėl glaudžių abiejų valstybių verslo ryšių negalima atmesti ir aktyvaus lobizmo įtakos politiniams sprendimams. Šioje vietoje vertėtų paminėti gana iškalbingą faktą, kad buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schröderis palaiko itin draugiškus santykius su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir, negana to, yra „Nord Stream 2 AG“ bei „Rosneft“ direktorių valdybos pirmininkas. Be kita ko, jis yra pareiškęs, jog Danijos neva patirtas spaudimas iš JAV dėl leidimo tiesti „Nord Stream 2“ dujotiekį per Danijos teritoriją yra pagrindinė projekto vėlavimo priežastis [5.]. Panašią prieš Daniją nukreiptą retoriką, beje, naudojo ir pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, ir jo režimui lojalūs pareigūnai bei žiniasklaida — pirmojoje šio straipsnių ciklo dalyje jau buvo rašyta apie tai, kad vienas prorusiškas portalas užsipuolė Daniją dėl delsimo priimti dujotiekiui palankų sprendimą, įvardindamas ją kaip aikštingą damą ir geopolitinius raumenis nusprendusią pademonstruoti Skandinavijos valstybę nykštukę [6.].

Tuo tarpu dabartinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir užsienio reikalų ministras Heiko Maasas bent jau iki šiol taip pat buvo, švelniai tariant, neabejingi „Nord Stream 2“ projektui ir kritikavo JAV sankcijas dujotiekį tiesiančioms kompanijoms, o H. Maasas, be kita ko, dar ir gana ironiškai pareiškė, jog Europos (ne Vokietijos ar Rusijos!) energetikos politikos reikalai „turi būti sprendžiami Europoje, o ne JAV“ [7.]. Buvusi Angelos Merkel politinė bendražygė ir dabartinė Europos Komisijos pirmininkė taip pat viešai kritikavo JAV sankcijas „Nord Stream 2“ [8.], tačiau apskritai galima teigti, jog bent jau iki šiol naujoji Europos Komisija pernelyg didelio susidomėjimo šiuo projektu nedemonstravo. Dar sausio mėnesį Maskvoje vykusio, kaip teigiama, itin draugiško susitikimo su Vladimiru Putinu metu Angela Merkel teigė tikinti, jog europinis reguliavimas įteisins šį projektą, ir bus galima jį pagaliau užbaigti [9.] (apie teisinius „Nord Stream 2“ aspektus ir europinio energetikos reguliavimo peripetijas bus rašoma kitoje šio straipsnių ciklo dalyje).

Just bussiness, (ne)atsitiktiniai sutapimai ir interesų voratinklis

Įdomu paminėti ir tai, kad „Nord Stream 2“ projektą vykdo ne tik „Gazprom“ ir Vokietijos kompanijos, bet ir kitų ES valstybių įmonės, tarkime, suomių kompanijos „Fortum“ valdoma Vokietijoje veikianti įmonė „Uniper“. Šiuo atveju galima įžvelgti tam tikrą Suomijos ir Rusijos simbiozę — mainais už „Fortum“ į(si)traukimą į rusiškus projektus, Rusija gavo Suomijos leidimą „Nord Stream 2“ tiesimui per jos teritoriją. Be kita ko, Lietuvos žiniasklaida jau ne kartą yra rašiusi apie prezidentės Dalios Grybauskaitės, aktyviai kovojusios su Rusija bei „Gazprom“, favoritės kompanijos „Fortum“ poziciją „Nord Stream 2“ atžvilgiu, kurią labai taikliai apibūdina anglakabėse šalyse vartojama frazė „just bussiness“. „Fortum“ yra viešai paskelbusi, kad „Nord Stream 2“ dujotiekį ji vertina išimtinai kaip privačių investuotojų komercinį projektą — kitaip tariant, šiame projekte „Fortum“ oficialiai neįžvelgė jokių geopolitinių ar geoenergetinių kolizijų, viso labo neva laikydamasi numatytų taisyklių bei įstatymų, ir teigė dėl „Nord Stream 2“ nedalyvausianti jokiose politinėse diskusijose [10.].

Ypatingas vaidmuo „Nord Stream 2“ projekto vystymo istorijoje atiteko Danijai, kuri paskutinioji suteikė leidimą dujotiekio tiesimui per jos teritoriją. Kaip manyta tada, Danijai suteikus leidimą per savo teritoriją tiesti „Nord Stream 2“, buvo pašalintos paskutinės kliūtys šio Rusiją ir Vokietiją sujungsiančio projekto įgyvendinimui. Toks Danijos energetikos agentūros sprendimas tuo metu buvo vertinamas kaip „Gazprom“ pergalė, nes kurį laiką nebuvo aišku, ar sutikimas tiesti „Nord Stream 2“ per Danijos teritoriją visgi bus duotas. Nors šio sutikimo motyvai nėra iki galo aiškūs, ir šis Danijos energetikos agentūros sprendimas „Nord Stream 2“ priešininkų buvo sutiktas labai skeptiškai, toks Danijos elgesys bent jau iš dalies negali būti vertinamas vienareikšmiškai — egzistuoja nuomonių, kad toks Danijos iniciatyva vykdomas gumos tempimas beveik iki pat JAV sankcijų įvedimo „Gazprom“ bei kitoms su „Nord Stream 2“  susijusioms kompanijoms nebuvo tiesiog sutapimas ar atsitiktinis veiksmas. Šitaip teigti galima dėl to, kad toks delsimas, galimai belaukiant JAV sankcijų, sukėlė neigiamas pasekmes projektui, gerokai užvilkindamas jo įgyvendinimo pabaigą, o per tą (beje, ganėtinai trumpą) laiką, tiek „Gazprom“, tiek „Nord Stream 2“ projektas, tiek pati Rusija gana ironiškai patyrė ištisą virtinę nesėkmių, kardinaliai pakeitusių situaciją pastarųjų nenaudai, apie kurias bus rašoma kitoje šio straipsnių ciklo dalyje.

Kaip jau buvo minėta, Vokietija „Nord Stream 2“ laiko ne politiniu, o komerciniu projektu visų pirma dėl to, kad, nutiesus dujotiekį, ji galėtų už dujas mokėti mažiau, nes būtų išvengta tranzito mokesčio tokioms valstybėms kaip Lenkija ar Ukraina. Todėl visai nenuostabu, kad būtent pastarosios valstybės (kartu su Baltijos šalimis) buvo didžiausios „Nord Stream 2“ priešininkės — taigi jų interesai „Nord Stream 2“ atžvilgiu taip pat gali būti vertintini ne tik kaip grynai politiniai, bet tuo pačiu ir komerciniai (tiesa, santykiuose su „Gazprom“ Ukraina ir Lenkija dėl vienokių ar kitokių priežasčių neliko visiškai nuskriaustos, tačiau tai jau visai kita ir labai plati tema, į kurią bus galima pasigilinti kituose straipsniuose). Visgi, nepaisant „Nord Stream 2“ oponuojančių interesų ir skambių deklaracijų, apie galimus pavojus įspėjančių tyrimų, politinių, teisinių, ekologinių, energetinio saugumo ir virtinės kitų vertinimų, taip pat akivaizdžių europinės energetikos politikos principų pažeidimų, drąsiai galima teigti, kad apskritai ES „Nord Stream 2“ atžvilgiu stokoja politinės valios ir bent jau iki šiol iš esmės buvo neveiksni. Taigi, kaip jau ne kartą yra pademonstravusi istorija, ES bėdas ir tarpusavio nesutarimus gan dažnai tenka spręsti JAV. Savo ruožtu pagrindinis JAV interesas įvesti sankcijas dėl „Nord Stream 2“ taip pat neturėtų būti vertinamas kaip grynai (geo)politinis — iš dalies jį galima traktuoti ir kaip komercinį, nes JAV nori parduoti Europai daugiau dujų, įvairiais būdais siekdamos eliminuoti ar bent jau sumažinti konkurenciją.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą