Siekiant suvaldyti Europą ištikusią energijos (išteklių) kainų krizę, rugsėjo 14 dieną Europos Komisija pasiūlė beprecedentį gelbėjimosi planą, kuriame numatoma skubiai įsikišti į Europos Sąjungos elektros rinką.
Tokią rinkos intervenciją numatoma vykdyti pirmą kartą nuo ES gyvavimo pradžios, o tai savo ruožtu demonstruoja dabartinės situacijos rimtumą. Šis žingsnis taip pat gali smarkiai pradžiuginti liberalios elektros rinkos skeptikus, nes jau pats savaime demonstruoja, jog esant dabartinėms elektros kainoms ji paprasčiausiai nebegali funkcionuoti be papildomo įsikišimo.
Tiesa, šiai dienai visos su rinkos intervencija susijusios detalės ir kitos Komisijos pasiūlytos priemonės yra gana aptakios, o konkretesni sprendimai bus priimami rugsėjo 30 dieną vyksiančioje ES energetikos ministrų taryboje. Visgi pravartu aptarti bent jau tai, kas apie būsimą gelbėjimosi nuo krizės planą jau yra žinoma.
Krizė gilės
Nepaisant nacionalinių ir europinio lygmens pastangų suvaldyti energijos (išteklių) kainų krizę, ji beveik neabejotinai gilės toliau. Anot Tarptautinės energetikos agentūros vadovo Fatiho Birolio, net jei žemynas išvengtų nemalonių netikėtumų, tokių kaip šaltesnė žiema, artimiausiais mėnesiais Europa vis vien patirs sunkumų, įskaitant ekonomikos nuosmukį ir didžiulę žalą namų ūkių biudžetams.
Jo teigimu, krizė Europoje taip pat tęsis ir 2023 metais, o tai lems globalaus tiekimo problemos ir tikimybė, kad Kinijos ir kitų importuotojų konkurencija dėl suskystintų gamtinių dujų didės.
Be to, aukštos energijos kainos gali pasirodyti buvusios tik pusė bėdos, Rusijai visiškai nutraukus gamtinių dujų tiekimą ir atsiradus jų trūkumui – F. Birolis taip pat įspėjo Europos šalis dėl galimo „laukinių Vakarų“ scenarijaus, jei, augant nerimui dėl energijos išteklių trūkumo, šios nuspręstų eilinį kartą paminti europinį solidarumą, apriboti elektros eksportą ir nustotų bendradarbiauti su kaimynėmis.
Tokio elgesio ženklų galima matyti jau šiuo metu. Tarkime, praėjusį mėnesį Norvegijos – tiesa, ne ES narės – kaimynės apkaltino ją savanaudišku elgesiu, kai Oslas svarstė apie elektros eksporto sustabdymą, kol bus papildyti hidroelektrinių rezervuarai. Panašiai, beje, ES valstybės narės suskubo elgtis iš karto smogus pandemijai, veikdamos visiškai nekoordinuotai, viena po kitos užsidarydamos ir puldamos chaotiškai gelbėtis kas kaip gali ir moka.
Ultima ratio
Akivaizdžiai suvokus, kad valstybės narės su beprecedente situacija energetikoje pavieniui nesusitvarko, energijos (išteklių) kainų krizę imtasi spręsti europiniu lygiu. Europos Komisija eilinį kartą pasiūlius dar vieną gelbėjimosi planą – šį kartą iš trijų esminių elementų, kuriuos sudaro elektros energijos poreikio/suvartojimo mažinimas, laikinas pigiausiai elektrą gaminančių rinkos dalyvių pelno ribojimas ir laikinai taikomas vadinamasis solidarumo įnašas. Jį turėtų mokėti iškastinio kuro sektoriaus kompanijos, o surinktos lėšos būtų perskirstomos kosminėms elektros vartotojų sąskaitoms kompensuoti.
Akivaizdu, kad geriausias sprendimas elektros kainoms mažinti yra mažinti patį elektros poreikį iki tokio lygio, kad nebereikėtų elektros iš brangiomis gamtinėmis dujomis kūrenamų elektrinių, kurios ir lemia elektros kainą biržoje.
Tuo tikslu Komisija valstybėms narėms siūlo įpareigojimą pasirinktomis piko valandomis, kai dujomis kūrenamų elektrinių gamyba daro didžiausią įtaką elektros kainai, sumažinti elektros suvartojimą bent 5 proc., be to, valstybės narės iki 2023 metų balandžio turėtų sumažinti bendrą elektros energijos poreikį bent 10 proc.
Visgi trumpuoju laikotarpiu sumažinti elektros poreikį iki tokio lygio, kad būtų galima atsisakyti iš gamtinių dujų pagamintos elektros, nėra realu – krizė pasirodė esanti tokia gili, jog taip pat buvo pasiūlytas sprendimas, kurį galima traktuoti kaip tam tikrą ultima ratio: skubiai įsikišti į Europos elektros rinką. ES, garsėjančioje ypatinga pagarba laisvai rinkai ir veikiančiai pagal nuostatą, kad rinkas reikia reguliuoti, nustatant tam tikras jų funkcionavimo taisykles, o ne tiesiogiai į jas kištis, tokia intervencija rodo, jog dabartinė situacija energetikoje yra, švelniai tariant, prasta.
Šventvagiškas sprendimas
Taigi greta elektros paklausos mažinimo priemonių, kurios tokios esant nepavydėtinai situacijai, kurioje šiuo metu atsidūrė ES, yra logiškos ir netgi neišvengiamos, Komisija pasiūlė laisvoje rinkoje gana neįprastą ir tam tikra prasme netgi šventvagišką sprendimą – nustatyti laikiną pelno apribojimą mažomis sąnaudomis (t. y. ne iš iškastinio kuro) elektrą gaminantiems rinkos dalyviams. Taip tikimasi surinkti daugiau nei 140 mlrd. eurų tam, kad valstybės narės, remdamos elektros vartotojus, galėtų tiesiogiai sušvelninti elektros kainų šoką. Toks įsikišimas į rinką pateisinamas tuo, kad, priimdamos investicinius sprendimus, šios elektros kompanijos nenumatė tokio didelio pelno, kokį gauna dabar.
Tuo tarpu iškastinio kuro kompanijoms Komisija siūlo taikyti laikiną vadinamąjį solidarumo įnašą už perteklinį pelną – šis riboto laiko įnašas, iš kurio tikimasi surinkti 25 mlrd. eurų, būtų renkamas nuo 2022 metų pelno, atsižvelgiant į trejų praėjusių metų finansinius rodiklius. Šios lėšos taip pat būtų nukreiptos į elektros vartotojų sąskaitų mažinimą.
Be kita ko, skaitydama savo metinį pranešimą apie Sąjungos būklę, Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen užsiminė, jog dabartinei krizei įveikti būtina „gili ir visapusiška elektros rinkos reforma“, kad reikia toliau ieškoti sprendimų, kaip sumažinti gamtinių dujų kainas, taip pat atsieti dominuojančią dujų įtaką elektros kainai. Vis dėlto nei konkrečių žingsnių, kaip tai pasiekti, nei terminų Komisijos pirmininkė nenurodė.
Elektros rinkos intervencijos
Vienas iš minėtų elektros rinkos intervencijos pasiūlymų yra nustatyti viršutinę 180 eurų/MWh ribą pigiausiai elektrą gaminantiems – daugiausia iš atsinaujinančių išteklių ir atominės energijos – rinkos dalyviams. Šios elektros kainos „lubos“, anot Komisijos, leistų gamintojams padengti savo investicijų ir veiklos sąnaudas, nesumažindamos būsimų investicijų į naujus pajėgumus. O šias „lubas“ viršijanti suma atitektų valstybių narių vyriausybėms, kurios savo ruožtu surinktus pinigus perskirstytų, siekdamos padėti vartotojams sumažinti sąskaitas už elektrą.
Šis pasiūlymas yra itin nepalankus Lietuvai, kuri neturi pakankamai vietinės elektros gamybos, taigi jai ir nepavyktų surinkti pakankamai lėšų iš elektros gamintojų ir jų panaudoti perskirstymui vartotojų naudai. Užuot mažinusi elektros kainas, Lietuva tiesiogiai remtų šalis, iš kurių elektrą importuoja. Trumpai tariant, lietuvių pinigai neštų viršpelnius užsienio elektros gamintojams.
Visgi Europos Komisija elektra prekiaujančias valstybes nares ragina vadovautis solidarumo principu ir dalytis gaminančiosios valstybės surinktomis lėšomis su galutiniais elektros vartotojais perkančiosiose valstybėse narėse, gaminančiose mažai elektros energijos, tokiose kaip Lietuva. Tai reiškia, kad, tarkime, Lietuvos elektros vartotojų pinigais remiamos Skandinavijos šalys, iš kurių perkame elektrą, įvedus minėtas elektros kainų „lubas“, dalį lėšų, surinktų iš pigiai elektrą gaminančių rinkos dalyvių, galėtų nukreipti atgal į Lietuvą, kur šios lėšos būtų perskirstytos siekiant sumažinti vartotojų sąskaitas už elektrą. Visgi esminis žodis čia yra „galėtų“, o ne „turėtų“ – dabartinėje pasiūlymo formuluotėje įpareigojimo subsidijuoti galutinius elektros vartotojus kitose valstybėse narėse nėra.
Problemos ir neatsakyti klausimai
Komisijos pasiūlytose elektros rinkos intervencijose gausu įvairiausio pobūdžio problemų ir bent jau kol kas neatsakytų klausimų. Pradėti greičiausiai derėtų nuo pačių akivaizdžiausių –visų pirma, nepaisant intervencijos masto ir to, kad tokią elektros rinkos intervenciją užsimota vykdyti pirmą kartą nuo ES gyvavimo pradžios, būtina suvokti, jog ji viso labo yra trumpalaikė (ultima ratio) priemonė ir nesprendžia ilgalaikių energijos (išteklių) pasiūlos problemų.
ES toliau vaduojantis iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos, būtina sparčiai įgyvendinti ilgalaikes sistemines europinio energetikos sektoriaus reformas – vadinamąją žaliąją transformaciją.
Tai susiję su Lietuvoje ir kitose pakankamai nuosavos elektros gamybos neturinčiose šalyse keliamu klausimu, kodėl Komisija nesiūlo tiesiogiai apriboti gamtinių dujų ar elektros kainų, mat buvo diskutuojama ir apie tai. Svarbu pažymėti, kad pirminis pasiūlymas atėjo iš europinės politikos madas diktuojančios Vokietijos, ir čia vėlgi galima įžvelgti europinio solidarumo stokos problemą – vokiečiai (taip pat ir skandinavai) nėra linkę savo mokesčių mokėtojų pinigais remti Rytų Europos. Be to, dalis energetikos ekspertų mano, kad tiesioginės dujų ar elektros kainų „lubos“ sutrikdytų pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą ir neišspręstų esminės problemos, t. y. gamtinių dujų trūkumo rinkoje, nes neskatintų taupyti ir nepadėtų sumažinti elektros paklausos.
Kita vertus, taip pat verta kelti ir tarp elektros vartotojų itin nepopuliarų klausimą, ar, užuot mažinant jų sąskaitas už elektrą, nederėtų surinktų lėšų nukreipti tiesiogiai į atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą. Tarkime, jei aukščiau minėtomis priemonėmis surinktos lėšos būtų nukreiptos į saulės energijos gamybą, suminė galia ES padidėtų 121 GW, ir to pakaktų padengti metiniam anglimis besiremiančios Lenkijos elektros suvartojimui (šiuo metu bendra saulės energijos instaliuota galia ES yra daugiau nei 160 GW). Galiausiai šiuo atveju galima kelti ir daugiau filosofinio ar moralinio pobūdžio klausimą, kodėl elektros kainos turi būti mažinamos tvarios energetikos, kuri šios krizės ne tik kad nesukūrė, o net gerokai prisideda prie jos sprendimo, sąskaita.
Dar daugiau neatsakytų klausimų
Dar daugiau neatsakytų klausimų yra susiję su pačia elektros rinkos specifika. Pradėti reikėtų nuo to, jog liberalizuotose elektros rinkose vykdomi įvairiausio tipo sandoriai, kuriais elektra prekiaujama tiek realiu laiku, tiek ir į priekį. Kalbant apie Komisijos pasiūlytas kainų „lubas“ pigiausiai elektrą gaminantiems rinkos dalyviams, šis mechanizmas buvo orientuotas į vadinamuosius kitos dienos (day-ahead) sandorius. Vadinamojoje kitos dienos rinkoje prekiaujama tik maždaug 20-30 proc. elektros energijos – ES elektros gamintojai apie 80 proc. savo būsimos elektros parduoda iš anksto už fiksuotą kainą ir pigiau nei siūloma 180 eurų/MWh riba, taigi elektros kainos „lubos“ neturės įtakos daugumai jų pelno.
Be kita ko, kyla abejonių, ar 180 eurų/MWh elektros kaina padengtų visas nesubsidijuojamų naujų atominių elektrinių ir hidroelektrinių projektų sąnaudas, nes tokie projektai paprastai reikalauja didelio kapitalo ir viršija numatytą biudžetą. Tai savo ruožtu gali apsunkinti sąlygas vadinamajam branduoliniam renesansui, kurį taip skatina Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, mat atominė energetika šiuo atveju liktų nuskriausta. Tuo tarpu kalbant apie jau minėtą solidarumo įnašą, kurį mokėti pasiūlyta iškastinio kuro sektoriaus kompanijoms, egzistuoja rizika, kad didieji naftos ir dujų gigantai nuo tokios rinkliavos galėtų pakankamai lengvai išsisukti, pasitelkę įvairias manipuliacijas ir buhalteriniu būdu savo pelną nukreipdami iš ES į, tarkime, JAV ar kitur.
Kalbant apie pagalbą elektros vartotojams, kyla dar vienas neatsakytas klausimas, ar tą pagalbą vartotojai pajus pakankamai greitai, t. y. jau šią žiemą, juolab kad su sprendimais, kaip įveikti krizę, jau gerokai vėluojama.
Vertinant ankstesnes energijos rinkos reformas, praktika demonstruoja, kad atsakymas į šį klausimą, deja, greičiausiai gali būti neigiamas, ir šiuo atveju kelių mėnesių terminas atrodo gana ambicingas. Kita vertus, praktika taip pat demonstruoja, kad būtent krizių metu intervencinės priemonės gali būti įgyvendinamos ir pakankamai greitai. Apskritai galima teigti, jog kadangi tokia elektros rinkos intervencija ES paprasčiausiai neturi precedento, niekas išties nežino, kas iš to išeis.
Kad ir kaip būtų, visų pirma reikia sulaukti rugsėjo 30-ąją įvyksiančios ES energetikos ministrų tarybos, kurioje bus priimami konkretūs sprendimai.
