Rusijai niekšingai užpuolus Ukrainą ir pradėjus energetinį karą prieš Europos Sąjungą, o šiai, regis, tik dabar pradėjus mokytis iš savo klaidų bei mėginant išsivaduoti iš toksiškos energetinės priklausomybės nuo agresyvios ir nepatikimos energijos išteklių tiekėjos, vis garsiau skamba kalbos neva Lietuvai reikėjo statyti Visagino atominę elektrinę – esą visos energijos (išteklių) kainų krizės keliamos problemos jai dabar būtų nė motais.
Visgi bet kuris nacionaline politika ir energetika bent šiek tiek besidomintis žmogus suvokia, jog šis teiginys mažų mažiausiai kelia rimtų abejonių. Juolab kad vadinamoji VAE „statyba“ yra chrestomatinis dezinformacijos ir įžūlios propagandos pavyzdys, kurį juodųjų viešųjų ryšių specialistai jau seniai turėjo įtraukti į vadovėlius.
Jūsų dėmesiui – tekstų ciklas apie tai, kas nutylėta ir kas sumeluota apie atominės elektrinės Lietuvoje statybas, kaip šio proceso metu balta tapo juoda ir atvirkščiai, kodėl šis projektas – bent jau tokių parametrų, kokių buvo planuotas – mūsų šalyje nebūtų pasiteisinęs ir daugelį kitų legendomis ir padavimais apipintų didžiausio Lietuvos istorijoje tūkstantmečio monkės biznio aspektų. Šį kartą plačiau pasigilinkime į spekuliacijas ir melagienas dėl atominio monstro Lietuvos pašonėje – Astravo atominės elektrinės.
Drabstymosi purvais kampanija
Regis į faktą, jog atsižvelgiant į greitai besikeičiančias energetikos tendencijas, tokiai mažai šaliai kaip Lietuva toks grandiozinis ir beprotiškai brangus projektas kaip naujos atominės elektrinės statyba yra pakankamai rizikinga investicija, beįsisiūbuojant VAE pasiutpolkei, atsižvelgiama net tik nebuvo, bet ir visomis išgalėmis stengtasi įrodyti priešingai. Šiuo tikslu buvo pradėta agresyvi informacinė (o tiksliau dezinformacijos, propagandos ir drabstymosi purvais) kampanija, kurios metu bet kokia VAE kritika buvo ne tik negailestingai smaugiama, bet ir stengiamasi kiek įmanoma labiau apjuodinti šią kritiką išsakančius, šiam tikslui pasitelkiant platų įvairiausių priemonių arsenalą.
Kartu su pastangomis neutralizuoti bet kokią VAE projekto kritiką, buvo siekiama savotiškai pagražinti Lietuvos valdžios institucijų veiksmus neva „kovojant“ su Astravo atominės elektrinės statybomis Baltarusijoje. Visgi įdėmiau pažvelgus į tai, kas – neskaitant skambių deklaracijų, ne itin įtikinančių raudų, dramatiško kai kurių veikėjų mušimosi į krūtines, darbų imitavimo ir beveik masiniu reiškiniu tapusio drabstymosi purvais – iki šiol buvo nuveikta šiuo klausimu, realybė negailestingai daužo šia „kova“ įtikėjusių naivuolių rožinius akinius.
Kalbų apie tai, kaip Lietuva visomis išgalėmis neva stabdė Vilniaus pašonėje planuojamos Astravo atominės elektrinės statybas, kontekste, švelniai tariant, įdomiai atrodo faktas, kad prieš ją protestuojantys Baltarusijos opozicionieriai Lietuvoje buvo paskelbti nepageidaujamomis personomis ir valstybės priešais, o klausimus dėl šios elektrinės saugumo kėlę Lietuvos nevyriausybinės organizacijos – naudingais idiotais, rusų šnipais ir t. t. Be kita ko, Astravo atominės elektrinės ir VAE statybų kontekste pastarosios šalininkams tapo ypač sunku atlikti keletą paprastų veiksmų su skaičiais, paprasčiausiai sugretinant keletą datų. Bet apie viską nuo pradžių.
Baltarusijos antiatominiai aktyvistai – valstybės priešai
Bene pats įsimintiniausias įvykis, susijęs su vadinamuoju Astravo grėsmės „stabdymu“, nutiko tuomet, kai referendumo dėl nuosavos atominės elektrinės išvakarėse į Lietuvą nebuvo įleisti Baltarusijos antiatominiai aktyvistai – dėl neva pastarųjų keliamos „grėsmės nacionaliniam saugumui“. Tąsyk jie turėjo pasisakyti Seime organizuotoje konferencijoje apie atominę energetiką. Ko gero, ciniškiausia šioje istorijoje buvo tai, kad persona non grata statusas galiojo tik tris mėnesius, t. y. būtent tuo metu, kai turėjo vykti referendumas. Vėliau „grėsmės nacionaliniam saugumui“ kažkokiu būdu išnyko.
Kaip buvo rašoma 2013 metų sausio 24 dienos straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Valstybės „priešo“ išpažintis“ (nesinori tikėti sąmokslo teorijomis, tačiau kažkodėl šis straipsnis iš interneto neseniai dingo), „[b]uvęs užsienio reikalų ministras, konservatorius Audronius Ažubalis, aiškindamas, kokiais motyvais vedinas neleido Baltarusijos aktyvistei atvykti į Lietuvą ir padiskutuoti su VAE šalininku Algimantu Čekuoliu, teigė, kad „valstybė turi teisę turėti paslaptis.“
Tuo tarpu, kaip buvo rašoma, tuometinis užsienio reikalų ministras, „socialdemokratas Linas Linkevičius, beje, iki paskyrimo ambasadoriavęs kaip tik Baltarusijoje, apskritai apsimeta nieko nežinąs apie šią situaciją. Šiaip ar taip [užsienio reikalų ministerijos] atstovams prieštaraujant, teisme išsiaiškinta, kad teisėjai negali priimti sprendimo, nežinodami, kokiais motyvais remiantis neduotas leidimas atvykti į Lietuvą. Baltarusijos aktyvistų advokatui Vidui Vilkui paprašius išslaptinti šią informaciją ar pateikti ją susipažinti, speciali [užsienio reikalų ministerijos] sudaryta komisija atsisakė ją išslaptinti ir nurodė galinti pateikti tik asmeniui, turinčiam leidimą dirbti su slapta informacija. [Užsienio reikalų ministerija] taip pat negalėjo nurodyti, kur advokatui kreiptis su tikslu gauti leidimą dirbti su slapta informacija ar susipažinti su slapta informacija […].“
Skaičių magija
Kalbant apie Astravo atominę elektrinę, iki šios dienos gajus mitas, jog jos nebūtų buvę, jei Lietuva būtų pasistačiusi VAE. Visgi, kadangi sulyginti atitinkamas datas nėra raketų mokslas, retrospektyviai žvelgiant į atitinkamus sprendimus, šis argumentas iš karto pasirodo esąs akivaizdžiai melagingas. Taigi atidžiau pažvelkime į VAE apologetams, regis, neperkandamą skaičių magiją.
Vieta Astravo atominei elektrinei buvo parinkta dar 2008 metais, tuo tarpu 2011 metų spalio mėnesį baltarusiai jau pasirašėstatybos sutartį su rusų kompanija „Atomstrojeksport“, o 2012 metų rugpjūtį Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka statybų aikštelėje dalyvavo simbolinės ateities kartoms skirtos kapsulės įkasimo ceremonijoje. Tuo tarpu pagrindinės datos susijusios su VAE statyba Lietuvoje įvyko jau vėliau: 2011 metų liepą po konkurso dar tik buvo atrinkta japonų kompanija „Hitachi“, su kuria derybos buvo baigtos ir koncesijos sutartis parafuota 2012 metų kovo 30 dieną, kai Astravo atominės elektrinės statybos jau praktiškai buvo prasidėjusios.
Savo ruožtu VAE projektas turėjo būti parengtas po koncesijos sutarties parafavimo praėjus 30 mėnesių, maždaug 2014 metų pabaigoje. Net jei projekto nebūtų reikėję tobulinti (o reikėjo dėl daugybės akivaizdžių ir ne tokių akivaizdžių priežasčių), statybos darbai būtų prasidėję dar po metų ar kelerių, o, turint galvoje, tarptautinę praktiką, kai atominių elektrinių statybos paprastai vėluoja ne vienerius metus, statybos darbų užbaigimas geriausiu atveju (pagal optimistinį projekto sumanytojų scenarijų, kuris, atsižvelgiant į praktinius pavyzdžius, buvo tiesiog iš fantastikos srities) būtų įvykęs 2020 metais.
Netikėjo Baltarusijos planų realumu
Astravo atominė elektrinė pradėjo veikti dar 2020 metais, tačiau čia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog Baltarusijos režimas pagal autoritarinių šalių praktiką nebuvo linkęs vadovautis ekonomine logika, taigi projekto užbaigimas įvyko santykinai greitai, ko, ekonomine logika vis dėlto vadovaujantis, nebūtų atsitikę su VAE (įdomumo dėlei verta paminėti ir tai, kad Astravo atominė elektrinė neveikia jau pusmetį).
Be kita ko, greičiausiai ekonomine logika klaidingai besivadovaudami, pagrindiniai idėjos, jog „jei turėtume VAE, tai nebūtų Astravo“ šalininkai, jau atlikus tam tikrus VAE projekto parengiamuosius darbus, netgi netikėjo, jog baltarusiai bus pajėgūs įgyvendinti atominės elektrinės projektą. Tarkime, 2010 metais į Astravą nuvykęs tuometinis premjeras Andrius Kubilius sakė, kad Baltarusija jo savo planų realumu neįtikino, o jam antrino tuometinis konservatorių deleguotas energetikos ministras Arvydas Sekmokas, žurnalo „Valstybė“ 2010 metų balandžio 4(36) numeryje publikuotame interviu pareiškęs, kad „[p]irmiausia, abejoju, ar Baltarusija turi reikiamų išteklių, kad galėtų pastatyti atominę elektrinę.“
Viešojoje erdvėje atidžiau sekantiems Astravo temą, net ir iš gana dozuotos ir tendencingai pateikiamos informacijos seniai tapo akivaizdu, kad absoliutus Lietuvos neveiksnumas šioje srityje ne tik nedarant nieko, kad Astravo atominės elektrinės statybos būtų stabdomos, bet netgi priešingai – kaišiojant pagalius į ratus, tarkime, Baltarusijos antiatominiams aktyvistams, yra ne kas kito, kaip Lietuvos užsienio politikos gėda ir valstybės interesų išdavimas, apie kurį atvirai kalba ne tik isteblišmento apšauktieji valstybės priešais, užsienio agentais, vatnikais ir t. t. , bet ir vadinamasis Lietuvos intelektualinis elitas.
Valstybės interesų išdavimas
2017 metų pradžioje straipsnyje akis badančiu, tačiau teisybę bylojančiu pavadinimu „Kaip Lietuvos valdžia išdavė valstybę“ (kurį labai reikėtų perskaityti tiems, kam įdomu, kuo skiriasi skambios politinės deklaracijos ir atviras melas bei reali praktika) Raimundas Lopata, Albinas Januška, Alvydas Jokubaitis ir Alfredas Bumblauskas pažymi, kad Astravo diskurse „įvyko esminis derybinio naratyvo pakeitimas – nuo atominės elektrinės uždarymo tyliai pereita prie jos pripažinimo, derantis tik dėl techninių detalių, pavadintų „galimai didesniu saugumu““. Anot jų, tai buvo skaudžiausias Lietuvos užsienio politikos pralaimėjimas ir valstybės interesų išdavimas.
Juolab kad tuometinė valdžia buvo informuota apie baltarusiškos atominės elektrinės statybos eigą. Dar 2009 metų birželio 16 dieną tuometinio ministro pirmininko A. Kubiliaus pavedimu ministerijoms ir kitoms institucijoms pavesta pateikti informaciją numatomam susitikimui su Baltarusijos ministru pirmininku. Tuometinė energetikos ministerija, atsakydama į pavedimą, nepasiūlė reikšti susirūpinimo, prieštarauti Astravo atominės elektrinės statyboms, kelti klausimus dėl galimų aplinkosauginių pažeidimų ar elektros importo ribojimo. A. Sekmoko vadovaujamos ministerijos rašte buvo nurodyta, kad Baltarusija yra išreiškusi interesą eksportuoti elektros energiją į Lietuvą, todėl buvo siūloma „paspartinti darbą, organizuojant prekybą elektra tarp Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos“, o tuo tikslu „Lietuvos ir Baltarusijos ūkio subjektams konsultuotis, teikiant sistemines paslaugas, taip pat ir suteikiant galios rezervą bei panaudojant šalių elektrinių reguliacines galimybes.“ Galiausiai buvo konstatuota, kad „Lietuva ir Baltarusija planuoja statyti atomines elektrines, todėl interesas tokiam bendradarbiavimui yra abipusis.“
Be kita ko, po susitikimo su Baltarusijos premjeru A. Kubilius žurnalistams komentavo: „[m]es išsakėme tam tikrus savo nuogąstavimus ir pastabas dėl pasirinktos vietos. Bet manau, kad šias problemas galime spręsti plėtodami bendradarbiavimą, o ne tik ginčydamiesi labai karštai ir emocingai, kaip kartais susidaro vaizdas.“ Taip pat esama duomenų, kad „A. Lukašenka išsakė nuomonę, jog nemano, kad reikia „statyti dvi [atomines elektrines]vieną šalia kitos, geriau kartu statyti vieną elektrinę“ ir pasiūlė apjungti abu projektus, o į tokį A. Lukašenkos pasiūlymą „[…] A. Kubilius sureagavo pozityviai, patvirtindamas suinteresuotumą svarstyti šį klausimą.“
Kaip balta tampa juoda ir vice versa
VAE „statybos“ įkarštyje labai dažnai pasigirsdavo tuometinės valdžios ir jai prijaučiančiųjų kovotojų prieš visus, kurių pozicija prieštarauja valdžios – dažnai ne itin pagrįstai, o dažiausiai ir klaidinančiais teiginiais bei dezinformacija grįstai nuomonei – kaltinimų žaliesiems (ne valstiečiams), esą šie niekaip nekovoja prieš Lietuvos pašonėje turėjusią atsirasti Astravo atominę elektrinę, yra vatnikai, naudingi idiotai ir t. t. Šiuos kaltinimus paneigia vien jau aukščiau minėta Baltarusijos antiatominių aktyvistų neįsileidimo į Lietuvą drama, tačiau ši istorija, kaip balta tampa juoda ir vice versa, toli gražu nėra vienintelė. Nedaug kam žinoma, jog būtent žaliųjų nevyriausybinių organizacijų iniciatyva 2010 metų kovo 2 dieną Lietuvoje buvo suorganizuotas viešas Astravo atominės elektrinės poveikio aplinkai svarstymas su visuomene. Po farso, kurį išvydo vadinamojo svarstymo metu, šios dar mėgino kreiptis į nacionalines valdžios institucijas, tačiau realių sprendimų ir veiksmų dėl niekinės konsultacijų procedūros taip ir nesulaukė.
Kaip teigiama rašte tuometiniams valdžios institucijų atstovams, „to, kas vyko, negalima vadinti viešu [poveikio aplinkai vertinimo]ataskaitos svarstymu su visuomene, nes buvo pažeistos visos galimos teisės aktuose numatytos procedūros, negauta nei vieno motyvuoto atsakymo į iškeltus klausimus, be to, susirinkimo metu nebuvo užtikrinta visuomenės teisė išreikšti motyvuotus siūlymus. Vieninga svarstyme dalyvavusių piliečių nuomone, šio svarstymo […] negalima laikyti įvykusiu […].“
Toliau buvo pateikiami argumentai, atskleidžiantys ištisą virtinę procedūrinių pažeidimų, tokių kaip neišrinkti susirinkimo pirmininkas/sekretorius, nerašomas susirinkimo protokolas it t. t. „Aplinkos ministerijos atstovas patikino, kad tai bus padaryta ir patalpinta ministerijos internetiniame tinklapyje“. Rašte teigiama, jog „baigiantis susirinkimui dalyviai dauguma balsų nusprendė, kad tokio renginio negalima laikyti įvykusiu, nes buvo pažeistos visos įmanomos [poveikio aplinkai vertinimo]svarstymo su visuomene procedūros, neatsakyta į dalyvių klausimus, vietoj informacijos apie planuojamą ūkinę veiklą tiesiog skleista reklaminio pobūdžio atominės energetikos propaganda, nutylėta, ar netyčia, siekiant dezinformuoti visuomenę, teikiama melaginga informacija […].“ Nepaisant susirinkusiųjų valios, jog minėto farso negalima laikyti oficialiai įvykusiu svarstymu, kurio organizavimas, beje, numatytas tiek nacionaliniuose teisės aktuose, tiek tarptautinėse konvencijose, Lietuvos aplinkos ministerija išplatino pranešimą spaudai, jog Astravo atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimo ataskaita Baltarusijos pareigūnų Lietuvos visuomenei vis dėlto buvo pristatyta, nors žadėto renginio protokolo tąsyk ir nepateikė – greičiausiai iš solidarumo su baltarusiško atominio monstro statyba, buldozeriu stumiant savos atominės elektrinės projektą.
Tęsinys – kituose Europos žinių tekstuose.