Rusijai toliau beatodairiškai atakuojant Ukrainą, Europos Sąjunga Kremliui ruošiasi taikyti dar daugiau baudžiamųjų priemonių – praeitą savaitę Europos Komisija pristatė pasiūlymą jau šeštajam sankcijų paketui, kuriuo, be kitų į agresyvų režimą nutaikytų suvaržymų, blokas tikisi iki šių metų pabaigos atsisakyti rusiškos naftos.
Ši šeštojo sankcijų paketo priemonė iš iki šiol taikytų Rusijai būtų pati skausmingiausia, tačiau ne mirtina – reikia pripažinti, kad sankcijos kaip prevencinė priemonė karui stabdyti tiesiog neveikia. Be ištęsto ir ilgalaikio sankcijų poveikio per se situaciją apsunkina dar ir tai, kad sankcijos plečiamos gana atsargiai ir tik palaipsniui.
Situaciją dar labiau komplikuoja ir tai, jog kai kurios valstybės narės dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių nėra linkusios sutikti su rusiškos naftos embargu. Ypač daug problemų šiuo atžvilgiu kelia atskirąją nuomonę amžinai turinti ES maištininkė Vengrija su, galima sakyti, vieninteliu ir, kaip paaiškėjo po balandžio pradžioje šalyje vykusių rinkimų, nepakartojamu jos lyderiu Viktoru Orbanu priešakyje.
Negana to, per du karo mėnesius Rusija beveik padvigubino savo pajamas iš iškastinio kuro eksporto būtent į ES. Šie duomenys turėtų kelti rimtą kognityvinį disonansą bloko lyderiams, kurie deklaruoja siekius stabdyti karą Ukrainoje, o Rusijai neatsitraukiant, bausti ją už tolesnį agresijos eskalavimą.
Maža to, valstybėms narėms pradėjus tampyti paklodę į savo pusę dėl rusiškos naftos embargo, tokiu būdu apsunkinant sankcijų plėtimo procesą, energetikos ekspertai jau kuris laikas kalba apie tai, kad ES neišvengiamai anksčiau ar vėliau taip pat teks svarstyti ir rusiškų gamtinių dujų atsisakymo klausimą. O jis veikiausiai bus dar komplikuotesnis už ir taip sudėtingą naftos embargo įvedimą.
Didelė priklausomybė – dideli potencialūs nuostoliai
Nepriklausomos tyrimų organizacijos „Centre for Research on Energy and Clean Air“ sukurtos specialios skaičiuoklės duomenimis, už iškastinio kuro eksportą nuo karo pradžios iki šiandien Rusija iš ES valstybių narių uždirbo daugiau nei 55,6 mlrd. eurų, iš jų už gamtines dujas – 31,7 mlrd., už naftą – 22,9 mlrd., o už anglis – 983 mln. eurų. Šie skaičiai glumina, mat iškastinio kuro eksportas yra pagrindinis Rusijos karinės galios stiprinimo ir žiaurios agresijos prieš Ukrainą šaltinis.
Nuo karo pradžios eksportas į ES sudarė daugiau nei 70 proc. viso Rusijos iškastinio kuro išteklių eksporto, didžiausios importuotojos ES buvo Vokietija, Italija, Nyderlandai ir Prancūzija. Iš vienos pusės šie skaičiai puikiai demonstruoja ypatingai didelę asimetrinę ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos, tačiau jie taip pat parodo, kokių milžiniškų nuostolių galėtų sulaukti šalis agresorė, ES pademonstravus politinę valią ir nusprendus visiškai atsisakyti rusiško iškastinio kuro.
Panašu, kad šiuo keliu ES ir juda, tačiau, turint omenyje vidines (energijos kainų krizė) ir išorines (Rusijos karas prieš Ukrainą) aplinkybes, galima sakyti, kad į priekį su energetinėmis sankcijomis stumiamasi smarkiai pavėluotai, gerokai per lėtai ir, kaip jau dabar matyti, itin sunkiai. Europos Parlamentas kovą paskelbė rezoliuciją, raginančią įvesti Rusijos energijos išteklių embargą, tačiau iki šiol priimtas sprendimas tik dėl rusiškų anglių atsisakymo, kuris įsigalios šių metų rugpjūtį.
Lietuvių liaudies posakį, kad šaukštas deguto ir statinę medaus pagadina puikiai galima pritaikyti ES energetinių sankcijų Rusijai plėtojimui – šiame procese nuolatos atsiranda valstybių, tiek dėl objektyvių ekonominių, tiek ir dėl subjektyvių priežasčių, tokių, kaip akivaizdžios simpatijos Kremliui ir, visų pirma, jo šeimininkui, žlugdančių tiek patį sankcijų taikymo procesą, tiek ir itin trapią ES vienybę, kalbai pakrypus užsienio politikos ir/ar energetinių klausimų link.
Atrodo, jog negali būti kilnesnio tikslo ir puikesnės progos paskelbti Rusijai visavertes energetines sankcijas, tačiau tokios valstybės narės kaip Vokietija, ir – ko ir buvo galima tikėtis – Vengrija visapusiško energetinio embargo nepalaiko ir yra nusiteikusios toliau remti šalį agresorę (be kita ko, galima teigti, jog ekonominės priežastys nėra vieninteliai šių valstybių motyvai nepalaikyti griežčiausių energetinių sankcijų Rusijai).
Kremliaus Trojos arklys ir šalis fryraiderė
Prieš bendrą grupės ar organizacijos valią einantys, tačiau tos grupės ar organizacijos privalumais besinaudojantys asmenys anglakalbėse šalyse paprastai vadinami fryraideriais (free riders). Šį terminą puikiai galima pritaikyti ir valstybėms, visų pirma, Vengrijai, ir, beje, ne tik omenyje turint sankcijų Kremliui kontekstą. Ši šalis atskirąją nuomonę daugeliu klausimų ES turi jau taip ilgai, kad jai drąsiai galima taikyti posakį, kurį paprastai girdime kalbant apie Rusiją – умом Pоссиy не понять, kuris reiškia, kad Rusijos (o šiuo atveju – Vengrijos) protu paprasčiausiai nesuvoksi.
Neminint ankstesnių ministro pirmininko V. Orbano meilės Rusijai apraiškų, šį kartą jis pareiškė, jog negali pritarti siūlymui uždrausti rusiškos naftos importą į ES, nes tai sugriautų šalies energijos tiekimo saugumą. Be kita ko, įdomu paminėti, kad būdama savotišku Kremliaus Trojos arkliu ES, Vengrija jau kurį laiką visais įmanomais būdais priešinasi bet kokiems energetinę priklausomybę nuo Rusijos mažinti skirtiems europiniams politiniams sprendimams.
Vengrija išties yra smarkiai priklausoma nuo rusiškos naftos, be to, neturi priėjimo prie jūros, tad negalėtų jos atsigabenti tanklaiviais iš kitur. Tačiau šios šalies problema yra ne tiek ekonominio pobūdžio, kiek susijusi su politinėmis preferencijomis bei simpatijomis Kremliui, mat Budapeštas rusiškos naftos embargo nėra linkęs palaikyti net ir Komisijai pasiūlius šaliai kartu su Slovakija, kaip ypač šiuo aspektu pažeidžiamoms valstybėms, pritaikyti išimtį – ilgesnį pereinamąjį laikotarpį rusiškai naftai atsisakyti.
Skirtingai nei kitoms ES valstybėms narėms, kurios turėtų atsisakyti visos jūra ir vamzdynais gabenamos rusiškos naftos iki 2022 metų, Europos Komisija Vengrijai kartu su Slovakija numatė išimtį iki 2024 metų pabaigos, tačiau V. Orbanas pareiškė, kad „visiškai Vengrijos transporto ir energijos tiekimo sistemos pertvarkai“ kažkodėl reikia būtent penkerių metų, ir kad Budapeštas sutiktų su pasiūlymu, nebent tuo atveju, jei į sankcijų paketą nebūtų įtraukta vamzdynais tiekiama nafta.
Be to, gana iškalbingai atrodo V. Orbano protestas dėl sankcijų atvirai už Rusijos agresiją prieš Ukrainą pasisakančiam Rusijos stačiatikių patriarchui Kirilui, jau nekalbant apie seniau paskelbtą ginklų Ukrainai tiekimo tranzito draudimą per Vengrijos teritoriją ir ištisą virtinę vidaus bei europinės politikos sprendimų, kurie – kokia „staigmena“ – kaip sykis sutampa su Rusijos interesais Europoje (dar iškalbingesnės atrodo buvusio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo pagyros Vengrijos ministrui pirmininkui dėl nepritarimo naftos embargui ir sankcijoms patriarchui Kirilui).
Užkrečiamas pavyzdys
Be kita ko, panašu, kad fryraiderių pavyzdys yra smarkiai užkrečiamas – paskelbus apie išimtis Vengrijai bei Slovakijai, norą gauti išimčių dėl rusiškos naftos atsisakymo taip pat išreiškė ir Čekija su Bulgarija. Taigi agresoriui sutramdyti ir taikai bei stabilumui užtikrinti skirti ketinimai netruko išvirsti į valstybių narių norą išsimušti daugiau naudos sau. Ir tai dar ne viskas – šis paklodės tampymas į savo pusę ir mėginimas atsisakyti naftos (o kiek anksčiau – ir anglių) iš Rusijos yra vieni niekai, palyginus su tuo, kas laukia, kai ES lyderiams teks susitarti dėl rusiškų gamtinių dujų embargo.
Pasipriešinimo aukojimuisi dėl bendro gėrio arba fryraideriavimo problema, ko gero, yra tokia pat sena, kaip ir pasaulis, negana to, ji gerokai apsunkina to bendrojo gėrio paieškas ir kelia tam tikrų prieštaravimų – tarkime, ekonominėje literatūroje ir apskritai socialiniuose moksluose netgi egzistuoja specialus terminas, angliškai skambantis kaip „free rider problem“, apibūdinantis situaciją, kai grupės ar organizacijos sukurtu bendruoju gėriu naudojasi veikėjai, neprisidedantys prie jo kūrimo (tiesa, energetinių sankcijų atveju į bendrąjį gėrį derėtų žvelgti per politinę ar moralinę, o ne ekonominę prizmę).
Svarbu pastebėti, kad bent jau ekonominė literatūra taikstymosi su fryraideriavimu nenumato – vietoje to siūlomos šią problemą pažaboti ir fryraiderius bendradarbiauti priversti galinčios priemonės. Taigi ir sankcijų atveju ES nederėtų pernelyg užsižaisti su įvairiomis išimtimis ar apskritai atsisakyti minties, jog sankcijų Rusijai, ir ypač energetikos sektoriuje, nereikėtų plėsti. Juolab kad nuo karo prieš Ukrainą pradžios už iškastinio kuro eksportą Rusija iš ES jau yra gavusi 55,6 mlrd. eurų, ir apskritai energijos išteklių eksportas sudaro reikšmingą dalį valstybės pajamų, kuriomis ir finansuojamas karas prieš Ukrainą.
Tiesa, didžiausia problema šiuo atveju slypi europinių sprendimų priėmimo mechanizme. Tokie bendri europiniai sprendimai kaip sankcijų taikymas reikalauja valstybių narių vienbalsiškumo, taigi šiuo atveju Europos Komisija, nepaisant kilnių tikslų ir ambicingų pasiūlymų, gali kliautis tik valstybių narių solidarumu, sveiku protu (common sense) ir gera valia, o šioms to pristingus – išimčių ir nuo bendro sprendimo nukrypti leidžiančių nuostatų taikymu.
Ko gero, nereikia nė sakyti, jog pakeisti vienbalsiškumo reikalaujantį sprendimo priėmimo mechanizmą yra nepaprastai sunku, jei ne neįmanoma, nes sprendimas dėl sprendimų priėmimo vėlgi turi būti priimtas vienbalsiai. Todėl, kalbant konkrečiai apie energetines sankcijas Rusijai, belieka tikėtis, jog išimčių taikymo, derybų ir įtikinėjimo keliu Komisijai ir kitoms valstybėms narėms pavyks perkalbėti šalis fryraideres su V. Orbanu priešakyje.
Ne tik teisingas, bet ir būtinas sprendimas
Kad ir kaip būtų, žvelgiant tiek iš racionalumo (iškastinio kuro ištekliai yra absoliučiai neatsparūs kainų svyravimams, dėl ko ES šiuo metu patiria energijos kainų krizę), tiek iš vertybinės politikos (reikia maksimaliai izoliuoti šalį agresorę) perspektyvos, rusiško iškastinio kuro embargas yra ne tik teisingas, bet ir būtinas sprendimas, kurį ES anksčiau ar vėliau teks norom ar nenorom priimti. Juolab kad Rusijos energetikos milžinė „Gazprom“ neseniai paskelbė apie išaugusį praėjusių metų grynąjį pelną, kad didėjančios iškastinio kuro išteklių kainos kompensavo ir netgi viršijo Rusijos dėl sankcijų patirtus nuostolius, ir kad naujos sankcijos žada dar labiau padidinti kainas. O tai avo ruožtu gali vesti į tolesnį fryraideriavimą ir taip apsunkti pastangas toliau taikyti sankcijas.
Sprendimą dėl visiško rusiškos energijos išteklių embargo ES gali tekti priimti dar ir todėl, kad pati Rusija jau nutraukė gamtinių dujų tiekimą Lenkijai ir Bulgarijai, o netrukus gali ateiti ir Suomijos eilė. Taigi negalima atmesti tikimybės, kad sunkiai prognozuojamas režimas taip gali pasielgti ir su kitomis valstybėmis narėmis, nors, reikia pripažinti, jog toks žingsnis Rusijai būtų smarkiai nuostolingas. Tiek ES, tiek ir visas pasaulis jau ne kartą matė, ką reiškia derėtis su Rusija ar tikėti jos pažadais bei įsipareigojimais, taigi, norėdama išsaugoti veidą ir nebūti klastingai apgauta (jau nekalbant apie moralinius pasirinkimus), ES turėtų kuo greičiau atsisakyti rusiškų dujų pati, lygiagrečiai aktyviai plėtodama žaliąją energetiką.
Be kita ko, tiek politikai, tiek energetikos ekspertai, o ypač nuo Rusijos agresijos kenčiantys ukrainiečiai mano, kad, ko gero, vienintelis būdas priversti šalį agresorę nutraukti karą, yra visiškas ir besąlyginis rusiškų energijos išteklių embargas. Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba tokį embargą net yra pavadinęs „visų sankcijų motina“. Tačiau, kaip jau minėta, sprendimą dėl rusiškų gamtinių dujų embargo priimti ES lyderiams bus dar sunkiau, nei sprendimą dėl rusiškos naftos atsisakymo. Ir šiuo atveju didžiausia problema nebus tik Vengrija ir V. Orbanas.
Rusiškų dujų ES atsisakyti bus sunku dėl gerokai didesnės ES šalių priklausomybės nuo jų nei nuo rusiškos naftos (ES iš Rusijos importuoja daugiau nei 40 proc. dujų ir 27 proc. naftos), o taip pat ir dėl ribotų tiekimo alternatyvų bei gausybės techninių priežasčių. Tarkime, iki šiol daugiausiai suskystintų dujų importo terminalų pastačiusi ES valstybė narė Ispanijaneturi pakankamai vamzdynų jungčių su likusia Europa, nuo rusiškų dujų katastrofiškai priklausoma Vokietija, kuriai labiausiai reikia terminalų, bent jau kol kas jų neturi visai, o pasistatyti naujus užtruks. Ir apskritai suskystintas gamtines dujas importuoja tik dešimt ES valstybių narių ir Jungtinė Karalystė, ir trys iš jų (Ispanija 25 proc., Prancūzija 21 proc., Jungtinė Karalystė 18 proc.) sudaro apie du trečdalius viso Europos importo.
Dėl to kompanijos „S&P Global Commodity Insights“ analitikai nesitiki, kad ES sankcijos rusiškoms gamtinėms dujoms įsigalios anksčiau nei 2024 metais, ir prognozuoja, kad jų atsisakymas greičiau bus laipsniškas, o ne staigus. Be to, išimčių ir pereinamųjų laikotarpių valstybėms narėms šiuo atveju turėtų būti numatyta gerokai daugiau.
Visgi daugelis energetikos ekspertų ir nemaža dalis politikų mano, kad, Rusijos agresijai Ukrainoje tebesitęsiant, rusiškų dujų embargo svarstymas jau ne už kalnų ir kad šį klausimą vienokia ar kitokia forma bus bandoma įtraukti jau į septintąjį sankcijų paketą. Tačiau net ir priėmus sprendimą dėl visiško rusiško iškastinio kuro atsisakymo, būtina turėti omenyje, jog dėl potencialių atidėjimų, išimčių ir pereinamųjų laikotarpių sankcijoms visiškai įsigalioti prireiks laiko.
Be to, taip pat nereikėtų pamiršti, kad sankcijos pačios savaime pasižymi pakankamai lėtu ir inkrementiniu poveikiu ir kad bent jau iki šiol jos, deja, nebuvo pati efektyviausia Rusijos karo Ukrainoje stabdymo priemonė.
