Atsižvelgiant į globalų susirgimų skaičių, apie pusė koronaviruso atvejų tenka būtent Europai, o tai demonstruoja, kad ji nebuvo tinkamai pasiruošusi pandemijai arba, kaip dabar madinga sakyti, tiesiog sufeilino. Praeitoje šio straipsnių ciklo dalyje gilinomės į europiniu lygiu pasirinktą kovos su koronavirusu strategiją ir už šią kovą atsakingų institucijų veiklą. Šioje dalyje, remiantis portalo Politico atlikto tyrimo informacija, pamėginsime pažvelgti į europiniu lygiu (ir ne tik) priimtus (arba nepriimtus) sprendimus iš laiko perspektyvos, dėmesį sutelkiant į tam tikrą įvykių ir sprendimų (ar neveikimo) chronologiją.
Susizgribta pavėluotai
Koronaviruso pandemija Europos Sąjungoje sukėlė neregėto masto krizę, kurios pabaiga, deja, dar nėra akivaizdi. Ko gero, taip atsitiko dėl to, kad tiek europinių institucijų, tiek valstybių narių lyderiai dėl pandemijos susizgribo gerokai pavėluotai ir nesugebėjo užkirsti kelio viruso protrūkiui dar ankstyvoje jo stadijoje — jie neišgirdo įspėjimų apie tai, kad reikalinga griežta izoliacija, jie nekreipė dėmesio į ekspertų įspėjimus, kad nė viena šalis negali kovoti su virusu atskirai ir nesuvokė, kad europinės sveikatos priežiūros sistemos, priskiriamos pažangiausioms pasaulyje, susidurs su didele rizika būti tiesiog išsunktomis.
Europos lyderiai nesuvokė, kad pandemijos suvaldymui reikės daug drastiškesnių priemonių, nei buvo tikėtasi iš pat pradžių, — siekdami užkirsti kelią panikai ES politikai tuo tarsi įteisino ir pateisino savo neveiklumą, kuris virto nesugebėjimu sukurti reikalingus pajėgumus tyrimams ar sukaupti reikiamą kiekį medicininių atsargų net per du mėnesius nuo viruso protrūkio Kinijoje pradžios.
Nepaisant tariamo europinio solidarumo ir glaudesnės europinės integracijos pažadų, valstybės narės, iškilus pandemijos grėsmei, reagavo chaotiškai, vienašališkai ir savanaudiškai. Jų sveikatos apsaugos ministrai, iš kurių net keturi vėliau pasitraukė ar buvo atleisti, bandė valdyti padėtį ginčydamiesi tarpusavyje, o vyriausybės, kurį laiką klaidinusios Briuselį dėl savo pasirengimo pandemijai, vėliau strimgalviais puolė kaupti būtiniausią įrangą bei apsaugos priemones ir chaotiškai pradėjo uždarinėti sienas, trikdydamos prekybą bei ES piliečių judėjimą.
Žvelgiant retrospektyviai, galima teigti, kad Europos Komisija (beje, turinti gana ribotas galias sveikatos priežiūros klausimais) pavojų pajuto dar sausį, tačiau realiai reaguoti į dėl koronaviruso protrūkio susidariusią padėtį ėmėsi tik kovo mėnesį. Taip pat galima sakyti, kad ES vadovai, tuo metu sutelkę dėmesį į atsinaujinusią migracijos krizę Turkijos pasienyje, kovoje su koronavirusu iš tiesų praleido lemiamas savaites, kad galėtų imtis savalaikių veiksmų dar didesnio masto krizės suvaldymui.
Daug blaškymosi
Tiesa, situacija buvo ne ką geresnė ir už ES ribų — JAV ir Jungtinė Karalystė, savo laiku buvusios patikimiausiomis bet kokio reagavimo į visuotinę ekstremalią padėtį lyderėmis, į krizės valdymą įnešė dar daugiau painiavos, ministrui pirmininkui Borisui Johnsonui, kaip paprastai, siekiant pademonstruoti, jog jo vadovaujama valstybė renkasi savo kelią, o prezidentui Donaldui Trumpui, kaip irgi paprastai nutinka, kaitaliojant nuomones — nuo viruso pavojaus neigimo iki sprendimo vienašališkai uždrausti keliones iš ES.
Dabar tiek šie, tiek ir kiti pasaulio lyderiai savo neveiklumą ir/ar blaškymąsi bando teisinti „išmoktomis pamokomis“ ir tuo, kad iš tiesų niekas negalėjo numatyti protrūkio ar atsako į jį masto. Visgi, retrospektyviai pažvelgus į gana neseną tam tikrų įvykių chronologiją ir kritiškai įvertinus atitinkamas aplinkybes, galima drąsiai teigti, jog reaguoti į susidariusią padėtį buvo galima anksčiau, greičiau ir stipriau.
Tarkime, dar sausio 22 dienos popietę Davose kalbėjęs buvęs prezidento Baracko Obamos administracijos pasirengimo pandemijoms aukščiausiasis pareigūnas Richardas Hatchettas, studijavęs galimus atsakus į tokių infekcijų kaip SARS, MERS, Nipa (Nipah), Ebola, Zika ir kt., protrūkius, o šiuo metu kuriantis vakcinas nuo infekcinių ligų, perspėjo pasaulio lyderius jog koronavirusas dabar jau „nebėra Kinijos problema — tai pasaulio problema“. Jis taip pat pažymėjo, kad nors pasaulio lyderiai ir visuomenė atkreipia dėmesį į pavienius infekcinių ligų protrūkius, ilgainiui jie vis tiek nesugeba suvokti šių ligų protrūkių logikos ir nesugeba jiems tinkamai pasirengti. „Manau, kad mes žinome, ką reikia daryti — klausimas tik tas, ar turime politinės valios ir ar priimsime sprendimą skirti reikalingus išteklius“, — pridūrė jis ir netgi atkreipė dėmesį, kad pasaulio vyriausybės tokiais atvejais turėtų sutelkti išteklius bei pastangas ir veikti išvien.
Beje, tą pačią naktį Kinijos valdžia paskelbė uždaranti Uhano miestą su 11 mln. gyventojų ir nutraukianti visas keliones į šį viruso židinį ir iš jo. Tą vakarą Ženevoje taip pat vyko nepaprastasis Pasaulio sveikatos organizacijos susitikimas, tačiau konkrečių išvadų jame prieita nebuvo. Kitą dieną PSO generalinis direktorius Tedrosas Adhanomas Ghebreyesus paskelbė, kad organizacijos ekspertai dar nėra linkę koronavirusą traktuoti kaip tarptautinės svarbos visuomenės sveikatos ekstremalią situaciją.
O ką Briuselis?
Sausį, kai dar niekas Europoje nebuvo miręs nuo koronaviruso, vis dar egzistavo galimybė klausytis perspėjimų ir prisiminti praeities infekcijų protrūkius (įskaitant dar pakankamai neseną 2015 m. MERS viruso protrūkį, kurį taip pat sukėlė viena iš koronaviruso atmainų Pietų Korėjoje ir kurio žala, įvertinus ekonomikos sustabdymą dėl dviejų savaičių karantino, buvo įvertinta 8,5 mlrd. JAV dolerių).
Likus mėnesiui iki pirmųjų mirčių nuo koronaviruso šiaurinėje Italijoje, saulėtą sausio 22-osios trečiadienį Šveicarijos Alpių Davoso kurorte Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pasaulio ekonomikos forume kalbėjo apie klimato pokyčius ir skaitmenizaciją. Čia ji taip pat užsiminė apie pastangas nutraukti pilietinį karą Libijoje, nes europiečiai siekia gyventi „stabilioje kaimynystėje”, ir pridūrė, kad tokiu atveju ypatingai svarbu yra investuoti „į ilgalaikį stabilumą ir užkirsti kelią krizėms“. Vis dėlto, nepaisant nei būtinybės užkirsti kelią krizėms, nei stabilumo siekių, nei tame pačiame Davoso forume kalbėjusio Richardo Hatchetto įspėjimo, čia Europos Komisijos pirmininkė nei žodžiu neužsiminė apie koronaviruso protrūkį Kinijoje.
Taigi panašu, kad šiuo laikotarpiu Briuselyje ir visoje Europoje koronavirusas vis dar buvo suvokiamas kaip tolima grėsmė. Tą pačią sausio 22 d. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ELPKC) direktorė Andrea Ammon paskelbė, kad viruso plitimo tikimybė Europoje yra „maža“, tačiau pridūrė, kad „norint geriau suprasti šį virusą, skubiai reikia daugiau epidemiologinių duomenų“.
Vis dėlto, kaip teigė daugelyje krizės valdymo susitikimų dalyvavęs anonimu išlikti panoręs ES diplomatas, tokių duomenų iš įvairių šaltinių iš tiesų buvo pakankamai daug. Jis pridūrė negalįs paaiškinti, kodėl į susidariusią padėti nebuvo nuspręsta reaguoti skubiau, ir nedrąsiai bandė argumentuoti tokį neveiklumą tiesiog nenoru kelti paniką. Tuo tarpu už krizių valdymą atsakingo ES komisaro Janezo Lenarčičiaus teigimu, taip įvyko dėl to, jog niekas iš tiesų nesitikėjo, kad koronaviruso protrūkio mastai Europoje bus tokie dideli.
Iš pirmųjų klaidų nepasimokyta
Sausio 24 dieną, praėjus dviem dienoms po Ursulos von der Leyen kalbos Davose, Prancūzija patvirtino 3 koronaviruso atvejus, ir visi jie buvo susiję su neseniai vykusiomis kelionėmis į Kiniją. Visgi panašu, kad ir tada nebuvo pasimokyta iš pirmųjų klaidų, toliau paprasčiausiai ignoruojant koronavirusą.
Paskelbus pirmuosius atvejus Prancūzijoje, ELPKC pareiškė, kad ES šalys yra gerai pasirengusios nustatyti atvejus ir gydyti pacientus. Tuo tarpu kai kurie ekspertai tuo metu jau įspėjo, kad esama pagrindo manyti, jog virusas jau pradėjo plisti Europoje, tačiau tada jų įspėjimai skambėjo kaip šauksmas tyruose. Kaip jau buvo rašyta Europos žiniose, Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro ekspertas Stevenas Blockmansas praėjusį mėnesį nepriklausomam Briuselio portalui EUobserver pareiškė, jog, kovojant su pandemija, ELPKC iš esmės neįvykdė savo pareigų ir netgi iš anksto tinkamai neinformavimo apie artėjančią krizę.
Sausio 26 d. JAV Johnso Hopkinso sveikatos saugumo centro direktorius Tomas Ingelsby socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbė, jog pasaulio lyderiai turėtų imtis pasirengimo naujajam koronavirusui veiksmų ir ruoštis platesnio jo išplitimo galimybei, nepaisydami to, kad yra dedamos pastangos jį sulaikyti Kinijoje. Jis taip pat paragino imtis neatidėliotinų serologinių tyrimų programų antikūniams tirti, kurti vakcinas, plėtoti diagnostikos pajėgumus, vykdyti skubius antivirusinių vaistų klinikinius tyrimus, samdyti sveikatos priežiūros darbuotojus ir kaupti asmenines apsaugos priemones. Tačiau dauguma visuomenės sveikatos priežiūros specialistų į tokį raginimą niekaip nesureagavo.
Tuo tarpu sausio 27 d. vienos iš Vokietijos ligų kontrolės institucijų — Roberto Kocho instituto prezidentas Lotharas Wieleris pareiškė, jog koronaviruso pavojų mato kaip mažai tikėtiną ir pridūrė, jog šis pavojus gali pasireikšti tik pavieniais atvejais. Taigi vis nuskambant panašiems padrąsinantiems pareiškimams, Europoje (o taip pat ir kitur) valstybių lyderiai ir toliau veikė lėtai ar neveikė apskritai, ignoruodami realią koronaviruso grėsmę ir laikydami ją viso labo Kinijos problema — iš tiesų jie netgi daugiau dėmesio skyrė pagalbai savo piliečiams sugrįžti namo iš Kinijos nei pasiruošimui viruso plitimui.
Pirmoji sureagavo Europos Komisija
Nors iš pradžių europinės institucijos (kaip ir beveik visi likę pasaulio politikai) ir susimovė, pirmoji į Europoje susidariusią padėtį visgi suskubo reaguoti Europos Komisija. Sausio 29 d. ES sveikatos komisarė Stella Kyriakides ir krizių komisaras Janezas Lenarčičius surengė spaudos konferenciją, kurioje paskelbė, kad Komisija suaktyvino savo vidinį reagavimo į krizes mechanizmą. Tiesa, šį renginį mažai kas pastebėjo, nes visas žiniasklaidos dėmesys buvo nukreiptas į paskutinę Europos Parlamento sesiją, kurioje dalyvavo Jungtinės Karalystės atstovai, taigi Komisijos renginys vyko beveik tuščioje spaudos konferencijų salėje.
ES krizių komisaro Janezo Lenarčiaus teigimu, turėdama pakankamai ribotus įgaliojimus bei informaciją, tačiau suvokdama tuomet jau realiai egzistuojantį pavojų, Komisija tuo metu iš tiesų sureagavo tinkamai ir tinkamu metu. Atskirame interviu ES sveikatos komisarė Stella Kyriakides taip pat pakartojo savo pranešimą, jog „kiekvienu momentu atliekami veiksmai yra pagrįsti tuo konkrečiu momentu turima informacija su daugybe puikių mokslinių patarimų“. Atsižvelgiant į tai, iš tiesų galima teigti, kad, reaguojant į susidariusią padėtį, visgi labiausiai susimovė PSO ir ELPKC (apie tai konkrečiau Europos žinios jau rašė praeitoje šio ciklo dalyje).
Visgi, atsižvelgus į jau minėtą Richardo Hatchetto įspėjimą pasaulio lyderiams dar sausio 22 d. Davose (tuomet jis, be kita ko, perspėjo, jog, neegzistuojant nei gydymui nei skiepams, vienintelis būdas užkirsti kelią pandemijai yra izoliacija, prevencija ir kontrolė), taip pat ir į kitų mokslininkų įžvalgas, galima sakyti, kad iš tiesų į kylančią krizę sureaguota europiniu lygiu galėjo būti ir gerokai anksčiau. Tiesa, galbūt reakcija į koronaviruso protrūkį europiniu lygiu ir būtų buvusi savalaikė, jei į Komisijos perspėjimus rimčiau sureagavusios būtų pačios valstybės narės — deja, kaip teko įsitikinti jau netrukus, taip paprasčiausiai neįvyko.
Manoma, jog protrūkis Italijoje galėjo prasidėti dar sausio 25 ar 26 dienomis, o vėliau situacija pradėjo vystytis labai intensyviai (jau sausio 31 d. Italija uždraudė skrydžius iš Kinijos) ir beveik nekontroliuojamai. Maždaug tuo metu belgų epidemiologas ir Europos pasirengimo kovai su naujomis epidemijomis platformos koordinatorius Hermanas Goossensas, kaip vėliau paaiškėjo, gana taikliai apibūdino situaciją, jog „virusas plinta mūsų panosėje, mums to nesuvokiant“. Jis taip pat pridūrė esąs įsitikinęs, kad Italijoje virusas išplito jau sausio antroje pusėje, o vėliau pateko ir į kitas šalis, bet iš pradžių niekas apie tai nežinojo, nes paprasčiausiai nebuvo atliekami koronaviruso testai.
Prasčiausiai pasirodė pačios valstybės narės
ES krizių valdymo komisaras Janezas Lenarčičius bei kiti europinio lygmens pareigūnai taip pat pripažino, jog pačių valstybių narių pasirengime pandemijai būta kritinių spragų, ir kad Briuselis praktiškai neturėjo jokio supratimo apie tai, kaip stipriai nepasirengusios pandemijai buvo nacionalinės vyriausybės. Taip atsitiko greičiausiai dėl to, jog nei ES, nei ELPKC nerengia statistinių duomenų apie nacionalinius medicinos įrangos pajėgumus bei atsargas.
Dar blogiau, kad daugelis ES valstybių narių ir pačios, tiesą sakant, neturėjo supratimo nei apie savo pajėgumus, nei apie gręsiantį pandemijos mastą. Tai patvirtina ir faktas, jog kitą dieną po to, kai PSO paskelbė nepaprastąją visuomenės sveikatos situaciją, Europos sostinių ir ES institucijų technokratams susirinkus į Sveikatos apsaugos komiteto posėdį, tik keturios valstybės informavo apie tai, kad kritinės situacijos metu joms gali pritrūkti asmeninių apsaugos priemonių.
Be kita ko, kelios didžiosios ES valstybės taip pat susidūrė su iššūkiais renkant ir apdorojant duomenis — tai ypatingai pasakytina apie šalis, kurių visuomenės sveikatos priežiūros sistemos kontroliuojamos regioniniu lygiu. Decentralizuotas sveikatos priežiūros sistemas, beje, turi ir nuo pandemijos Europoje labiausiai nukentėjusios Italija ir Ispanija, tačiau taip pat reikia paminėti ir tai, kad tokia sistema egzistuoja ir Vokietijoje, kuri su koronaviruso protrūkiu iki šiol tvarkosi pakankamai efektyviai.
Vertinant visas šias chaoso ir nekoordinuotų valstybių narių veiksmų apsunkintas aplinkybes, ko gero, galima sakyti, jog už tai, kad Europa neabejotinai yra nuo koronaviruso labiausiai nukentėjęs žemynas, labiausiai atsakingos yra pačios valstybės narės. Tinkama, savalaikė ir koordinuota reakcija kovojant su koronavirusu neabejotinai būtų sumažinusi ne tik nuostolius žmonių sveikatai ir aukų skaičių, bet greičiausiai ir minimizavusi pandemijos ekonominę žalą, su kuria, panašu, visa Europa tvarkysis dar gana ilgai. Taigi epidemiologams ateityje prognozuojant naują pandemijos bangą, belieka tikėtis, kad Europos ir pasaulio lyderiai ateinantį sykį iš tiesų bus rimtai jai pasiruošę.
Tekstas parengtas pagal portale Politico publikuotą straipsnį:
Herszenhorn, D., M., Wheaton, S. How Europe failed the coronavirus test. The contagion’s spread is a story of complacency, overconfidence and lack of preparation. Politico. 08.04.2020.
