Kaip Europa sufeilino (1 dalis)

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Europoje užsikrėtusių koronavirusu skaičius perkopė milijoną, o mirčių skaičius jau viršija 100 tūkst. Atsižvelgiant į globalų susirgimų skaičių, apie pusė koronaviruso atvejų tenka būtent Europai. Tai demonstruoja, kad Europa nebuvo tinkamai pasiruošusi pandemijai arba, kaip dabar madinga sakyti, ji tiesiog sufeilino. Apie valstybių narių nesugebėjimą (ar nenorą) koordinuotai taikyti ir švelninti karantino priemones Europos žiniose jau buvo rašyta, todėl šį kartą pamėginsime pasigilinti į europiniu lygiu pasirinktą kovos su koronavirusu strategiją ir už šią kovą atsakingų institucijų veiklą, kas galbūt padės geriau suvokti, kodėl kovoje su koronavirusu Europa sufeilino.

„Visi visko turi“

Prieš pandemijos išplitimą Europos Sąjungoje tiek Pasaulio sveikatos organizacija, tiek europiniai ir nacionaliniai politikos formuotojai pabrėžė, jog būtina siekti, kad visuomenėje nekiltų panika. PSO ir Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ELPKC) viešai pareiškė, jog situacija yra kontroliuojama, taigi koronaviruso protrūkiui nederėtų vartoti žodžio „pandemija“.

Likus dviem mėnesiams iki tol, kol Europa buvo paskelbta pandemijos epicentru, šis centras pareiškė, jog net esant daugybei nežinomųjų dėl naujojo kroronaviruso, Europos šalys turi reikiamus pajėgumus užkirsti kelią infekcijai ir kontroliuoti galimą jos protrūkį [1.] — kitaip tariant, visi visko turi pakankamai. Kiek vėliau centro direktorė informavo, kad koronaviruso rizika Europoje yra nedidelė, tačiau pridūrė, kad reikia paspartinti pasirengimo pandemijai planus [2.].

Visgi, atsižvelgiant į dabartinę padėtį Europoje, kyla klausimas, ar pirminė strategija raginti visuomenę nepanikuoti ir nevartoti žodžio iš P raidės, iš tikrųjų davė teigiamų rezultatų? Tokį klausimą kelti verčia situacija, kai daugelyje valstybių narių piliečių „nepanikavimas“ dėl koronaviruso keliamos grėsmės reiškė ne ką kitą kaip nereikalingų kelionių organizavimą, masinius susibūrimus, o galiausiai — ir karantino priemonių nesilaikymą.

Strategija nevartoti žodžio iš P raidės

Be kita ko, ir patys valstybių narių lyderiai nuolatos tikino savo piliečius, kad situacija kontroliuojama, o krizės atveju jie yra pasirengę ją įveikti, ir visi visko turi pakankamai. Tačiau kiek vėliau, jau susigriebę už galvų, pamažu ėmė pripažinti realią situaciją, kad pasirengimas pandemijai iš tiesų nebuvo toks jau geras, trūksta apsaugos priemonių, vietų ligoninėse, gydymui reikalingos įrangos ir t. t. Tada valstybės narės puolė vienašališkai uždarinėti sienas ir ėmėsi kitų nekoordinuotų veiksmų, kuriuos bent jau teoriškai turėjo koordinuoti Europos Komisija ir Europos Vadovų Taryba [3.].

Vis dėlto toks nekoordinuotas atsakas į krizę greičiausiai nebuvo (vien tik) europinių institucijų kaltė — politikams iš tiesų nėra lengva atkreipti visuomenės dėmesį, kai tai yra susiję su prie aukštos kokybės gyvenimo standartų pripratusių ir šiaip jau gana išlepusių europiečių ištūmimu iš jų komforto zonos, juolab kad Europos Komisija iš tiesų ragino valstybes nares rengtis pandemijai bei veikti koordinuotai, tačiau panašu, kad jos visiškai nebuvo linkę atsižvelgti į šias rekomendacijas [4.].

Taigi, žvelgiant retrospektyviai, galima daryti prielaidą, kad strategija nepanikuoti ir nevartoti P žodžio greičiausiai nepasiteisino, nes sveika panika būtų paskatinusi valstybes nares kur kas geriau pasirengti pandemijos protrūkiui, net jei pradžioje jo pavojus nebuvo toks akivaizdus (portalo Euractiv duomenimis, Europos Komisijoje netgi buvo raginančių apie viruso pavojų kalbėti vartojant griežtesnę retoriką, tačiau galiausiai buvo nuspręsta kitaip) [5.]. Galų gale šioje vietoje verta pažymėti ir tai, kad patarimas nepanikuoti, jau vos po dviejų savaičių prabilus apie „precedento neturinčią katastrofą“, atrodo iš tiesų keistai ir aiškiai demonstruoja europinių institucijų prevencinio mąstymo, pasirengimo ir komunikacijos stygių [6.].

Institucija, neįvykdžiusi savo pareigų

Virusui iš Kinijos išplitus į Pietų Korėją, Taivaną, Tailandą, Japoniją ir Australiją, o Europoje taip pat pradėjus skelbti apie pirmuosius infekcijos atvejus, ELPKC toliau užsiėmė pasirengimo analize. Patvirtinus pirmus koronaviruso atvejus Prancūzijoje, centras paskelbė, jog šių atvejų identifikavimas yra „aukšto pasirengimo užkirsti kelią ir kontroliuoti galimas 2019-nCoV infekcijas įrodymas“, tačiau jau kovo pabaigoje Prancūzija virusui paskelbė karą — šalies prezidentas Emmanuelis Macronas pareiškė, jog „Prancūzija dabar kariauja su nematomu priešu“ ir paragino piliečius „ginkluotis“ [7.]. Beje, tuo metu pandemija jau buvo kaip reikiant įsisiautėjusi Šiaurės Italijoje.

Maždaug tuo metu Europos Komisija paskelbė apie didžiulį medicininės įrangos, reikalingos kovai su pandemija, trūkumą ES. Už tarpinstitucinius ryšius ir prognozavimą atsakingas Europos Komisijos narys Marošas Šefčovičius pareiškė, kad kovai su pademija bent tris ateinančius mėnesius maždaug kas savaitę prireiks apie 200 mln. veido kaukių ir 30 mln. respiratorių [8.]. Paaiškėjus, kad, priešingai, nei anksčiau teigė ELPKC, niekas nieko iš tiesų neturi, netruko kilti ir panika.

Briuselyje įsikūrusio Europos politikos studijų centro ekspertas Stevenas Blockmansas praėjusį mėnesį nepriklausomam Briuselio portalui EUobserver pareiškė, jog, kovojant su pandemija, ELPKC iš esmės neįvykdė savo pareigų ir netgi iš anksto tinkamai neinformavimo apie artėjančią krizę [9.]. Pats centras tuo tarpu teisinosi, jog jo pateiktas koronaviruso rizikos vertinimas iš tikrųjų buvo grindžiamas tuo metu turimais duomenimis, tačiau, nors ELPKC bendradarbiauja su kiekvienos valstybės narės atsakingomis institucijomis, jis nesutiko atskleisti šių duomenų šaltinių [10.].

„Viskas gerai, tačiau gerai ne viskas“

Jei informaciją, kad visi visko turi, skelbtą tuo metu, kai pandemija dar nebuvo pasiekusi Europos, dar galima būtų vertinti atlaidžiai dėl patikimų duomenų stokos, o taip pat dėl to, kad koronaviruso protrūkis Europoje buvo išties beprecedentis įvykis, tai suvokti ELPKC logiką, kai viename ir tame pačiame pranešime šis prieštarauja pats sau, išties nelengva. Centro teikiama informacija pasirodė esanti, švelniai tariant, gana prieštaringa, mat jis pareiškė, jog „nors visose ES šalyse veikia stiprus tinkamai aprūpintų laboratorijų tinklas, remiantis paskutine apklausa kovo pradžioje, laboratorijos pareiškė apie tyrimų rinkinių, reagentų, asmeninės apsaugos priemonių ir personalo trūkumą“ [11.] — kitaip tariant, išvertus į kiek paprastesnę kalbą, centras informavo, jog viskas yra gerai, tačiau gerai toli gražu yra ne viskas, ir nors visi visko turi (ar bent jau turėtų turėti) iš tiesų daug ko trūksta.

ELPKC analitiniais bei kritinio vertinimo pajėgumais abejoti taip pat verčia ir tai, kad sausio viduryje jis viso labo atkartojo PSO paskelbtą žinią, jog koronavirusas nėra perduodamas žmogaus žmogui, nors Uhano centrinės ligoninės oftalmologas Li Wenliangas, kurio gyvybę vėliau nusinešė koronavirusas, dar gruodį bandė įspėti apie tikrąjį infekcijos pavojų, tačiau viskas, ko sulaukė, buvo prieš jį ir jo kolegas nukreiptas tyrimas dėl „gandų skleidimo“ ir po jo sekęs areštas. Praėjus dienai po šio gydytojo pranešimo paviešinimo, Kinija viešai paskelbė, kad Uhano mieste Hubėjaus provincijoje užfiksuota grupė pneumonijos atvejų [12.].

Šioje vietoje taip pat reikėtų paminėti, jog ELPKC yra pagrindinė už kovą su koronavirusu ES atsakinga specializuota institucija, kurios misija yra nustatyti, įvertinti ir pranešti apie infekcinių ligų grėsmes žmonių sveikatai. Stokholme įsikūrusioje agentūroje, kurios 2019 m. biudžetas buvo maždaug 60 mln. eurų, dirba apie 280 žmonių, kurių rekomendacijomis remiasi ES valstybės narės [13.].

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą