2021 metai aplinkosauga Lietuvoje besidomintiems žmonėms svarbūs tuo, jog šiemet Aplinkosaugos koalicija paskelbė plataus masto šalies aplinkos būklės įvertinimą. Nepaisant politinėje arenoje ir viešojoje erdvėje išaugusio dėmesio aplinkosaugai bei smarkiai padidėjusio žaliųjų iniciatyvų skaičiaus, 2021 metų aplinkos būklės visuomeninėje apžvalgoje „Kaip Lietuvai sekasi eiti žaliojo kurso keliu?“ atlikta analizė rodo, jog iš tiesų Lietuvos aplinkos padėtis yra apgailėtina.
Be kita ko, leidinys svarbus tuo, jog jame pirmą kartą po septynerių metų ne tik kompleksiškai analizuojamos šalies aplinkos būklės tendencijos, bet ir vertinamas nacionalinės aplinkosaugos politikos atitikimas Europos Sąjungos žaliojo kurso tikslams bei pateikiamos įžvalgos ir rekomendacijos, kaip spręsti konkrečias ekologines problemas.
Apžvalgai surinkti duomenys rodo, kad Lietuvoje aplinkos būklė blogėja, vartotojiškumas auga, o apžvelgtuose sektoriuose esminių pokyčių nematyti. Išskyrus oro kokybę, nėra nei vieno aplinkos sektoriaus, kurio būklė gerėtų — beveik visuose analizuotuose sektoriuose, tokiuose kaip klimatas, biologinė įvairovė, žiedinė ekonomika, žemės ūkis ir miškininkystė, stebima blogėjanti situacija.
Lėti, tačiau visgi pozityvūs pokyčiai pastebimi tik žiedinės ekonomikos atliekų tvarkymo subsektoriuje, apimančiame sąvartynuose šalinamas atliekas, kurių dalis reikšmingai sumažėjo jas naudojant pakartotinai ar perdirbant, taip pat oro taršos mažėjime. Tai yra bene vieninteliai pokyčiai teigiama linkme, kuriuos, kompleksiškai analizuojant aplinkos būklę Lietuvoje, užfiksavo apžvalgos autoriai.
2021 metų aplinkos būklės visuomeninę apžvalgą išleidusi Aplinkosaugos koalicija yra skėtinė Lietuvos aplinkosaugos organizacijas vienijanti struktūra, siekianti suburti jas bendriems tikslams ir bendram darbui, vykdyti atstovavimą, aplinkos būklės bei aplinkos politikos stebėseną ir teikti informaciją visuomenei. Apie Aplinkosaugos koalicijos parengtą leidinį išsamiau skaitykite šiame tekste.
Apie aplinkos būklę valstybė piliečiams neatsiskaito
Deja, Lietuva yra viena iš nedaugelio ES valstybių narių, savo piliečiams neatsiskaitanti apie šalies aplinkos būklę. Ekologinės situacijos duomenys pagal Europos aplinkos agentūros ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos metodikas nuo 2001 metų buvo skelbiami Aplinkos agentūros publikuotame leidinyje, tačiau 2014 metais nuspręsta to nebedaryti.
Komentuodama tokią situaciją, Aplinkosaugos koalicijos pirmininkė Lina Paškevičiūtė įvardijo pasikeitusią valstybės komunikacijos strategiją aplinkosaugos klausimais, kai vietoje vieno integruoto leidinio buvo pasirinkta publikuoti atskirus straipsnius žiniasklaidoje.
Visgi tokia strategija nepasiteisino — informacijos pateikime atsirado nemažai nepatogumų ir painiavos, suinteresuoti žmonės prarado galimybę kompleksiškai susipažinti su padėtimi įvairiuose aplinkos sektoriuose vienoje vietoje ir pamatyti išsamų ekologinės šalies būklės vaizdą.
Tiesa, integruotos ir lengvai prieinamos informacijos apie aplinkos būklę spragas bando lopyti Statistikos departamentas, tačiau jo rengiamas ataskaitas sudaro tik šios institucijos kaupiami duomenys. Tai gali sudaryti nepilną, padriką ir net iškreiptą vaizdą — tarkime, vandens taršos srityje šiuo atveju teikiami duomenys tik apie nuotekas, nieko neužsimenant apie pasklidąją taršą, daugiausia generuojamą žemės ūkyje, kuri yra gerokai didesnė.
Kol valstybės institucijos tik žada kompleksinį informacijos teikimą atnaujinti, išsamaus aplinkos būklės paveikslo nematyti, o informacija šia itin plačia tema tebėra išskaidyta, Aplinkosaugos koalicija išleido plačios apimties 2021 metų aplinkos būklės visuomeninę apžvalgą „Kaip Lietuvai sekasi eiti žaliojo kurso keliu?“.
Pirmas kartas
Tokio pobūdžio integruotą šalies aplinkos būklės apžvalgą Aplinkosaugos koalicija parengė pirmą kartą. Tai yra žvilgsnis į Lietuvos aplinkos padėtį būtent iš visuomeninės — taigi nešališkos — perspektyvos.
Situacijos įvertinimas iš nevyriausybinių organizacijų ir pilietinės visuomenės perspektyvos svarbus tuo, jog daugumai aplinkosauginių nacionalinės politikos sprendimų įtaką daro žemės ūkio, pramonės ar kiti stambūs teršėjai, o tai savo ruožtu dažnai nustumia aplinkosaugą į antrą planą ir neleidžia suvokti tikrojo ekologinių problemų masto.
Tai patvirtina ir Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023-2027 metų strateginio plano rengimo procesas, kai iš Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų parengto projekto buvo , (daugiausia grūdų augintojų pastangomis) eliminuota dauguma taršų ūkininkavimą ribojančių nuostatų.
Tiesa, nevyriausybinių organizacijų siekiai prisidėti prie šalies aplinkos būklės įvertinimo neturėtų atstoti valstybės institucijų pareigos teikti ir atnaujinti tokio pobūdžio oficialią ir visuomenei aktualią informaciją, o veikiau ją papildyti. Atsakomybė už reguliarų tokios informacijos rengimą ir viešą teikimą priklauso Aplinkos ministerijai ir jai pavaldžiai Aplinkos apsaugos agentūrai, tačiau, kaip minėta, jau gana ilgą laikotarpį aplinkos būklės kompleksinis pateikimas visuomenei nevykdomas.
Tuo tarpu kol kas Aplinkosaugos koalicijos parengtas leidinys suteikia galimybę vienoje vietoje rasti patogiai prieinamos informacijos apie situaciją įvairiuose sektoriuose, kurią sudaro nemažai statistikos, vertinimai, kaip padėtis atskiruose sektoriuose atliepia žaliojo kurso tikslus, taip pat rekomendacijos, kokie konkretūs pokyčiai reikalingi ir kaip būtų galima pagerinti, deja, iš esmės prastą šalies aplinkos būklę.
Aplinkos būklė prastėja
Viena iš apžvalgos rengėjų L. Paškevičiūtė atkreipia dėmesį į tai, kad ji neapima visų aplinkos būklei aktualių sektorių (pavyzdžiui, vandens telkinių) analizės. Kad ir kaip būtų, šis dokumentas Lietuvoje šiuo metu vis tiek yra vienintelis tokio plataus masto aplinkos būklės tendencijas vertinantis leidinys, kurio laukti prireikė netgi septynerius metus.
2021 metų aplinkos būklės visuomeninė apžvalga yra puikus įrankis aplinkosauga besidomintiems piliečiams, organizacijoms ir net institucijoms, sudarantis galimybę patogiai vienoje vietoje rasti apibendrintus įvairių sektorių duomenis. Kartu tai yra ir analitinio pobūdžio leidinys, kuriame galima rasti įžvalgų apie konkrečias Lietuvos ydingas praktikas ir problemas atskiruose sektoriuose, taip pat informacijos apie nacionalinės ir europinės aplinkosaugos politikos suderinamumą, visų pirma, žaliojo kurso kontekste, Lietuvos pažangą vykdant aplinkosauginius įsipareigojimus ir pan.
Aplinkosaugos koalicijos vadovės L. Paškevičiūtės teigimu, šalia informacinės šio leidinio paskirties nemažiau svarbus yra tikslas telkti nevyriausybines organizacijas ir atskirus aplinkosaugai neabejingus žmones, skatinti požiūrio į aplinką ir netgi elgesio pokyčius.
Tokie pokyčiai — ne tik iš visuomenės ar atskirų piliečių, bet visų pirma iš didelę taršą generuojančių ūkio šakų, taip pat ir iš pačios valstybės pusės — tampa vis aktualesni. Jų poreikis auga, nesi, kaip netrukus išsiaiškinsime, šalies aplinkos būklė įvairiuose sektoriuose, nepaisant pastaruoju metu išaugusio dėmesio aplinkosaugai ir nemažo šios srities iniciatyvų skaičiaus, metai iš metų prastėja, o kai kuriais atvejais net itin sparčiai.
Cituojant svarbiausius rodiklius ir problemas įvairiuose sektoriuose, Europos žinios toliau pateikia glaustą Aplinkosaugos koalicijos atliktos 2021 metų aplinkos būklės visuomeninės apžvalgos „Kaip Lietuvai sekasi eiti žaliojo kurso keliu?“ santrauką.
Klimato pokyčiai ir oro kokybė
Lietuvoje klimato pokyčiai yra akivaizdūs [1.]. 1961-2019 m. laikotarpiu: vid. metinė oro temperatūra pakilo 2,2 °C; vid. metinis kritulių kiekis padidėjo 17 %; išaugo atvejų skaičius, kai oro temperatūra aukštesnė nei 30 °C; laikotarpis su sniego danga sutrumpėjo vidutiniškai 30-čia dienų; vandens lygis Klaipėdoje pakilo apie 15 cm.
Po nepriklausomybės atgavimo dėl žlugusios pramonės ir sumenkusio žemės ūkio, Lietuvoje vyko spartus emisijų kritimas. Tačiau nuo 2010 m. pažangos mažinant emisijas nepasiekta. Kai kuriuose sektoriuose, pvz., transporto, jos reikšmingai didėja. Daugiausiai emisijų [2019 m. buvo] stebima transporto (30,9 %), energetikos (27,5 %), žemės ūkio (20,9 %), pramonės (16,7 %) ir atliekų (4,0 %) sektoriuose.
Neutralumas klimatui bus pasiektas, kai išskirtos emisijos neviršys kiekio, kurį sugeria ekosistemos arba yra neutralizuojama pritaikius įvairius inovatyvius technologinius sprendimus. 2019 m. ekosistemoms pavyko sugerti tik apie ketvirtadalį visų emisijų [2.].
Nuo 2005 m. iki 2019 m. sumažėjo [sieros dioksido (SO2), azoto oksidų (NOx), nemetaninių lakiųjų organinių junginių (NMLOJ), amoniako (NH3) ir smulkiųjų kietųjų dalelių (KD2,5) [3.]] [..] išmetimai. Mažiausias pokytis stebimas amoniako (NH3) išmetimuose, kurių pagrindinis šaltinis yra žemės ūkis, t. y. mėšlo tvarkymas ir dirvos tręšimas organinėmis bei neorganinėmis trąšomis.
Išmetamų teršalų kieko mažėjimas džiugina, taip pat yra neblogos perspektyvos, kad bent daliai jų bus pasiekti užsibrėžti įsipareigojimai, pvz., SO2 ir KD2,5. Tačiau kyla abejonių, ar pavyks pasiekti tikslus NMLOJ ir ypač NOx išmetimams. Atskiro paminėjimo vertos už KD2,5 stambesnės kietosios dalelės KD10, kurių koncentracija nuolat stebima tik devyniuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Kėdainiuose, Jonavoje, Mažeikiuose ir Naujojoje Akmenėje.
Biologinė įvairovė
Saugomų teritorijų plotas Lietuvoje yra per mažas, o jų teikiama apsauga nepakankama. Šiuo metu visos saugomos teritorijos sudaro 17,70 % Lietuvos teritorijos ploto, griežtai saugomi yra tik rezervatai.
Nors dalies rūšių būklė pagerėjo, tačiau taip pat daugėja rūšių, kurių būklė blogėja arba nėra žinoma – nykimo stabdymas vis dar nevyksta. Dėl žmonių veiklos augalų ir gyvūnų rūšys nyksta vis sparčiau.
Vykdant kaimiško kraštovaizdžio paukščių populiacijų stebėjimą, nustatyta, kad per pastaruosius 20 m. agrariniame kraštovaizdyje paukščių gausos sumažėjo per pusę (49,09 %), o nykimo mastai per pastaruosius 7 m. ženkliai paspartėjo. Tai rodo, kad visos biologinės įvairovės būklė agrariniame kraštovaizdyje toliau blogėja. To priežastis – pastaruosius 20 m. vykdyta netvari ir gamtai nedraugiška žemės ūkio politika [4.]
Deja, Lietuvoje nėra skaičiuojamas miškams įprastų paukščių indeksas, kuris leistų stebėti ir miškininkystės daromą įtaką biologinei įvairovei. Taip pat Lietuvoje iki šiol nėra skaičiuojamas vabzdžių apdulkintojų indeksas, kuris suteiktų daugiau informacijos apie agrariniame kraštovaizdyje vykstančius pokyčius ir galimas grėsmes [5.].
Lietuvoje trijų ketvirtadalių EB svarbos buveinių būklė yra nepalanki arba bloga ir situacija blogėja. Iš ūkinių veiklų didžiausią grėsmę natūralioms buveinėms kelia miškininkystė, žemės ūkis ir infrastruktūros plėtra [6.]. Taip pat didelę neigiamą įtaką daro svetimžemės rūšys bei natūralūs ekosistemų procesai, pavyzdžiui, apleistų pievų užaugimas mišku.
Žiedinė ekonomika ir atliekų tvarkymas
Išteklių naudojimas vienam gyventojui per pastaruosius 15 metų išaugo net 50 %. Auga ir sukuriamų atliekų kiekis. 2018 m. Lietuvoje atliekų susidarė ketvirtadaliu daugiau nei 2010 m. Lietuvoje perėjimas link žiedinės ekonomikos vyksta labai lėtai. Tik mažiau nei 5 % Lietuvos ekonomikoje naudojamų išteklių yra gauti iš perdirbimo. Tai daugiau nei dvigubai mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Pesimistiškai nuteikia ir tai, kad šis dydis nelabai keitėsi per paskutinius 10 metų.
Nors perėjimas prie žiedinės ekonomikos yra viena svarbiausių ekonomikos transformacijų, Lietuvoje jai skiriamas neadekvačiai mažas dėmesys, nėra iškeltų tikslų arba jie labai neambicingi. Be to, trūksta duomenų, kurie leistų matyti, kaip vyksta persiorientavimas iš dabartinės intensyvia naujų daiktų gamyba paremtos ekonomikos į dalinimosi, pakartotinio naudojimo, taisymo ekonomiką, kuri būtų daug draugiškesnė aplinkai.
Vidutinis išteklių naudojimas vienam gyventojui Lietuvoje nuosekliai augo visu 2000-2020 m. laikotarpiu. Išsiskyrė tik 2009 m., kai dėl pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės išteklių naudojimas buvo nukritęs į 2003 m. lygį, bet vėliau vėl atsikūrė. 2020 m. jis jau buvo 50 % didesnis nei 2005-aisiais. Nuo 2013 m. Lietuva lenkia Europos Sąjungos išteklių vartojimo vidurkį, ir šis skirtumas auga.
2018 m. Lietuvoje susidarė 7 mln. tonų atliekų. Tai net 25 % daugiau nei 2010 m. Šiek tiek mažiau nei penktadalis atliekų yra komunalinės, t. y. ateina iš namų ūkių. 2019 m. vienam Lietuvos gyventojui susidariusių komunalinių atliekų kiekis buvo 17 % didesnis nei 2010 m. Tai tik šiek tiek mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis.
2010 m. beveik 95 % tvarkomų komunalinių atliekų keliaudavo į sąvartynus, o 2019 m. sąvartynuose šalinamų atliekų dalis sumažėjo iki 22 %. Iki 2030 m. siekiama šį dydį sumažinti dar labiau ir į sąvartynus išvežti ne daugiau nei 5 % atliekų. Atliekų vežimą į sąvartynus pakeitė atliekų paruošimas pakartotinai naudoti ir perdirbimas, taip pat jų deginimas, kurie 2019 m. atitinkamai sudarė apie 50 % ir 15 % tvarkomų komunalinių atliekų.
Žemės ūkis
Vienas iš pagrindinių žemės ūkio veiklos poveikių paviršiniams vandens telkiniams indikatorių — didelės azoto junginių (ypač – nitratų) koncentracijos [6.]. 2015-2017 m. net 47,7 % paviršinių vandenų viršytos nitratų normos [7.]. Tam didžiausią įtaką turėjo javų plotų didėjimas, perteklinis trąšų naudojimas, ūkių intensyvėjimas.
Dirvožemio organinės anglies kiekis ariamojoje žemėje mažėja – vidutinis dirvožemio organinės anglies kiekis 2015 m., palyginti su 2012 m., Lietuvoje sumažėjo 0,9 g/kg (3,6 % ) ir 2015 m. siekė vos 24,9 g/kg (lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu 43,1 g/kg)[9.].
Bendras išmetamo amoniako kiekis palaipsniui mažėja: 2005 m išmesta 37,4 tūkst. t., o 2019 — 34,79 tūkst. t., bet nepakankamai greitai, kad būtų pasiekti tikslai. Žemės ūkio veiklos yra [pagrindinis amoniako taršos]šaltinis[10.] ir 2019 m. buvo atsakingos už 93 % viso į aplinkos orą išmesto šio teršalo. Iš žemės ūkio veiklų labiausiai prie amoniako išmetimų prisidėjo mineralinių azoto trąšų naudojimas (34 %), mėšlo ir kitų organinių trąšų naudojimas (33 %) ir mėšlo tvarkymas (28 %)[11.].
Ekologinių ūkių dalis auga, tačiau per lėtai, o ambicijos yra per mažos. Lietuva nenumato esminių pokyčių, kad žemės ūkio poveikis aplinkai nebūtų toks neigiamas. Žemės ūkio ministerijos kartu su Aplinkos ministerija 2021 m. parengti vilčių teikę pasiūlymai [12.], deja, buvo iš esmės perrašyti, gerokai susilpninant aplinkosaugines ambicijas[13.].
Didžiausi žemėnaudos pokyčiai vyksta tarp pievų ir dirbamos žemės dėl Lietuvos taikomos ES paramos žemės ūkiui politikos. Nuo 2004 m. iki 2018 m. pievų plotas sumažėjo beveik 300 tūkst. ha (16 %). Taip pat pastebėtina, kad Lietuvoje mažėja šlapynių ir didėja užstatytų teritorijų plotas. Vienas iš svarbių tikslų skirstant 2023-2027 m. ES paramą yra daugiamečių pievų apsauga ir jų atkūrimas. Paradoksalu, bet ankstesnio laikotarpio paramą Lietuva panaudojo priešinga kryptimi ir skatino pievų arimą. To pasekmė – per 2013-2018 metus dėl arimo pievų plotas sumažėjo 6,3 %.[14.]. O padaryta žala gamtos atžvilgiu vertingiausioms – daugiametėms pievoms – dar didesnė.
Miškininkystė
Nuo 1990 m. Lietuvoje nuosekliai auga miškų plotas, 2018 m. jis sudarė 33,6 %, o 2020 m. – 33.7 % šalies teritorijos[15.]. Iš pirmo žvilgsnio, tai optimistiškai nuteikianti tendencija. Vis dėlto šis miškų ploto augimas daugiausia vyksta pievų ir šlapynių sąskaita, tai reiškia – keliant grėsmę jų ekosistemoms.
2020 m. 26,8 % miškų ploto yra saugomose teritorijose, tačiau net 62 % jų yra priskirti III arba IV grupėms[16.]. Šiuose miškuose nėra esminių apribojimų žmogaus veiklai, todėl nėra užtikrinama veiksminga gamtinių vertybių apsauga ir gausinimas. Ekosistemų apsaugos miškai (IIA grupė) yra vieni svarbiausių biologinės įvairovės išsaugojimui, tačiau ir juose gamtinės vertybės nėra saugios[17.]
Daugiau nei pusė Lietuvos biologinės įvairovės yra susijusi su miškų ekosistemomis, todėl miškų buveinių būklės blogėjimas yra grėsminga žinia Lietuvos gamtai. Netinkamai parinkta ūkinė veikla miškuose ypač neigiamai veikia ne tik miškų buveines, bet ir viržynus bei kadagynus. Miškininkystė taip pat stipriai veikia ir pelkių, gėlųjų vandenų bei kopų buveines.
Anglies sugėrimas Lietuvos miškų ekosistemose mažėja. Neramina brandžių ekosistemų svarbos sprendžiant klimato krizę neigimas. Kol kas biomasė yra pagrindinis atsinaujinantis energijos šaltinis Lietuvoje[18.]. Medienos naudojimą energijai gaminti reikia planuoti labai atsakingai, nes nesuvaldyta plėtra gali reikšti kirtimų apimčių didėjimą ir ekosistemų būklės prastėjimą.
Miškininkystės draugiškumą aplinkai galima vertinti ir pagal vyraujančias kirtimų rūšis[19.]. Plyni ir atvejiniai kirtimai turi itin neigiamą įtaką ekosistemoms. […] tarp pagrindinių kirtimų dominuoja plyni ir atvejiniai. Per paskutinius 6 metus išduotuose kirtimų leidimuose 73 % kirtimų ploto numatyta kirsti plynai, o 25 % – atvejiniais kirtimais. [Visgi,] perorientuojant miškininkystę, labai svarbus perėjimas į nemedieninę ekonomiką. Būtina įvesti patikimą rodiklį šiam procesui stebėti.
Su visa 2021 metų aplinkos būklės visuomenine apžvalga „Kaip Lietuvai sekasi eiti žaliojo kurso keliu?“ galite susipažinti čia.
