Praeitą savaitę Europos Sąjungos Taryba paskelbė savo poziciją dėl Europos Komisijos pasiūlymo, skirto minimalaus darbo užmokesčio teisiniam reguliavimui visoje bendrijoje.
Teisingas atlyginimas, užtikrinantis adekvatų pragyvenimo lygį, yra vienas iš Europos socialinių teisių ramsčio (European Pillar of Social Rights) principų.
Siekiant pagerinti darbo ir gyvenimo sąlygas, naujuoju teisės aktu bus siekiama užtikrinti adekvataus lygio minimalų darbo užmokestį, skatinti kolektyvines derybas dėl atlyginimų ir gerinti minimalaus darbo užmokesčio apsaugą.
Tarybos priimta pozicija suteikia jai pirmininkaujančiai valstybei — nuo kitų metų ES Tarybai pirmininkaus Prancūzija — įgaliojimus derėtis su Europos Parlamentu, kuris savo poziciją minimalaus darbo užmokesčio teisinio reguliavimo klausimu suderino dar lapkričio pabaigoje. Taryba ir Europos Parlamentas turės susitarti dėl galutinio dokumento teksto.
Apie šio teisės akto poreikį, jo priėmimo kontekstą, ginčus tarp valstybių narių ir europinių institucijų, potencialų dokumento turinį ir jo poveikį darbuotojams visoje ES plačiau šiame tekste.
Socialinių teisių ramstis
Ilgą laikotarpį socialinės ES piliečių teisės, prie kurių priskiriami ir darbo užmokesčio klausimai, buvo išimtinai valstybių narių prerogatyva. Tačiau europinei integracijai iš ekonomikos bei prekybos, žemės ūkio, aplinkosaugos ir kitų sferų vis plečiantis į naujas politikos sritis, 2017 metais buvo paskelbta apie vadinamąjį europinį Socialinių teisių ramstį.
Socialinių teisių ramstį sudaro dvidešimt principų lygių galimybių, darbo rinkos prieinamumo, sąžiningų darbo sąlygų, socialinės apsaugos ir įtraukties srityse. Nors ramstį sudaro tik gana abstraktūs deklaratyvaus pobūdžio principai, juo tikimasi kurti socialiai stipresnę, sąžiningesnę ir įtraukesnę Europą su daugiau socialinių galimybių.
Tačiau Europos Komisija jau yra pateikusi ir keletą konkretesnių iniciatyvų, pagrįstų kiekvienu ramsčio principu.
Viena iš tokių iniciatyvų yra ir minimalaus darbo užmokesčio reguliavimas visoje ES, atsispindėsiantis būsimame teisės akte (beveik neabejotinai tai bus direktyva). Pasiūlymą jam abiem ES teisėkūros institucijoms — Tarybai ir Parlamentui — Komisija pateikė pernai spalį.
Šiais metais taip pat buvo priimtas ir Europos socialinių teisių ramsčio veiksmų planas (European Pillar of Social Rights Action Plan), kuriame pateikiami konkretūs įsipareigojimai, kaip ES ruošiasi įgyvendinti 20 ramsčio principų. Šiais metais ES vadovai taip pat patvirtino tris ES socialinės politikos tikslus — iki 2030 metų pasiekti, kad 78 proc. 20-64 metų amžiaus europiečių būtų įsidarbinę, 60 proc. suaugusiųjų kasmet dalyvautų įvairiuose mokymuose, o socialinėje atskirtyje gyvenančių žmonių skaičius būtų sumažintas 15 mln.
Europos socialinių teisių ramsčio įgyvendinimas yra bendras ES institucijų ir valstybių narių politinis įsipareigojimas bei bendra jų atsakomybė, be kita ko, į socialinių teisių įgyvendinimą ir stiprinimą pagal kompetenciją įtraukiant ir regioninės bei vietos valdžios institucijas, socialinius partnerius ir pilietinę visuomenę.
Netolygi socialinė integracija
Ne paslaptis, kad europinė integracija tam tikrose srityse vyksta lėčiau — ypač tais atvejais, kai smarkiai skiriasi valstybių narių nacionalinės politikos tose konkrečiose srityse. Ir čia pirmiausia reikėtų kalbėti būtent apie socialinę politiką, kuri gali būti suvokiama ne tik kaip puikus valstybių narių socialinės integracijos stokos pavyzdys, bet sykiu ir priežastis.
ES valstybių narių darbo rinkos modeliai yra labai skirtingi — skirtingose šalyse egzistuoja ryškūs skirtumai tarp darbuotojų aprėpties pagal kolektyvines sutartis, minimalaus darbo užmokesčio lygio ir t. t. Pavyzdžiui, Austrijoje, Danijoje, Italijoje, Kipre, Suomijoje ir Švedijoje minimalaus darbo užmokesčio apsauga užtikrinama išskirtinai kolektyvinėmis sutartimis, o likusios valstybėse narėse vyriausybės nustato įstatymais numatytus minimalius atlyginimus. Skirtumai egzistuoja ir tarp minimalaus mėnesinio darbo užmokesčio dydžio, kurio spektras svyruoja nuo 312 eurų Bulgarijoje iki 2142 eurų Liuksemburge (nuo 2022 metų Lietuvoje minimalus darbo užmokestis sieks 730 eurų).
Tokie didžiuliai skirtumai savo ruožtu neabejotinai apsunkina socialinę ES integraciją, kelia nemažai diskusijų ir ginčų, o rengiant naujus europinius teisės aktus, į šiuos skirtumus privalu atsižvelgti, bandant surasti vadinamąjį žemiausią bendrą vardiklį. Tai padaryti 27-ioms skirtingoms valstybėms tikrai nėra lengva.
Tarkime, ES minimalaus darbo užmokesčio reguliavimo klausimą ypač ginčijo Šiaurės šalys, kurios baiminosi, kad pasiūlymas pakenks jų nusistovėjusiems darbo rinkos modeliams, kai įmonės be valstybės įsikišimo derina atlyginimus su profesinėmis sąjungomis. Tiesa, galiausiai Švedija nusileido ir pritarė naujo europinio teisės akto projektui, tačiau jos kartu su Danija pasipriešinimas buvo pats aršiausias.
Šios valstybės narės baiminosi, kad europinis reguliavimas galėtų sugriauti jų darbo rinkos modelius, pagal kuriuos su darbo santykiais susiję klausimai (tarp jų ir minimalaus atlyginimo) sprendžiami tiesiogiai tarp darbdavių ir profesinių sąjungų. Švedijai nenoriai sutikus, Danija užsispyrė, argumentuodama tuo, kad palaikytų europinę integraciją socialinėje sferoje tik tuomet, jei nebūtų paliestas jos darbo rinkos modelis. Kopenhagos atstovui netgi pripažinus, kad kompromisinis naujojo teisės akto variantas šaliai didelės įtakos neturės, Danija kartu Vengrija vis tiek liko vienintelės šalys, prieštaraujančios Tarybos pozicijai.
Ką žada naujasis dokumentas?
Šalyse, kuriose kolektyvinių derybų aprėptis yra platesnė, paprastai žemą atlyginimą gaunančių darbuotojų dalis būna mažesnė, o minimalus atlyginimas didesnis, todėl naujuoju dokumentu bus siekiama padidinti socialinių partnerių dalyvavimą kolektyvinėse derybose. Jei kolektyvinių derybų aprėptis valstybėje narėje nesiekia 70 proc., jos turėtų parengti veiksmų planus, skirtus kolektyvinėms deryboms skatinti.
Siekiant skatinti įstatymų nustatyto minimalaus darbo užmokesčio augimą ir taip pagerinti darbo ir gyvenimo sąlygas, valstybėms narėms, kuriose nustatytas minimalus darbo užmokestis, pavesta sukurti procedūrinę sistemą, pagal kurią būtų galima nustatyti ir atnaujinti minimalų darbo užmokestį, remiantis konkrečiais kriterijais. Be to, įstatymais nustatytas minimalus darbo užmokestis turėtų būti reguliariai atnaujinamas ar koreguojamas automatiniais indeksavimo mechanizmais.
Dokumentas taip pat turėtų suteikti apsaugą tiems darbuotojams, kurie turi teisę į minimalų darbo užmokestį. Apsaugos mechanizmai turėtų apimti atitinkamus kontrolės ir patikros veiksmus, lengvai prieinamą informaciją apie minimalaus darbo užmokesčio apsaugą, teises į žalos atlyginimą, nuobaudas reikalavimų nesilaikantiems darbdaviams ir pan.
Dokumento tekste taip pat numatyta, kad valstybės narės turėtų stebėti minimalaus darbo užmokesčio aprėptį ir adekvatumą. Be to, jos kas porą metų turėtų Komisiją informuoti apie kolektyvinių derybų aprėptį, įstatymais nustatyto minimalaus darbo užmokesčio dydį ir darbuotojų, kuriems jis taikomas, skaičių. Valstybės narės, kuriose sudaromos kolektyvinės sutartys, turėtų pranešti apie jose nustatytus mažiausius darbo užmokesčio tarifus ir darbuotojų, kuriems netaikomos kolektyvinės sutartys, atlyginimus.
Be kita ko, Taryba taip pat priėmė bendrą poziciją dėl dar vieno dokumento, skirto panaikinti vyrų ir moterų atlyginimų skirtumus, tuo tikslu nustatant tam tikras privalomas priemones dėl darbo užmokesčio skaidrumo, tokias kaip prievolę darbdaviams nurodyti pradinio darbo užmokesčio dydį bei informuoti darbuotojus apie tai, kokiais kriterijais remiamasi nustatant darbo užmokestį, taip pat teisę darbuotojams gauti informaciją apie jų darbo užmokesčio dydį ir vienodą darbą atliekančių darbuotojų vidutinio darbo užmokesčio dydžius, suskirstytus pagal darbuotojų lytį.
Kas toliau?
Žvelgiant iš darbuotojų perspektyvos, jiems gali kilti klausimas, kodėl gi naujajame dokumente paprasčiausiai nebuvo numatytas bendras europinis minimalaus darbo užmokesčio dydis ar kažkas panašaus, kas tiesiog turėtų skaitinę išraišką eurais — juk toks reguliavimo mechanizmas būtų gerokai aiškesnis, paprastesnis ir užtikrinantis apčiuopiamą rezultatą.
Europos socialinių teisių ramsčio šeštasis principas postuluoja, kad adekvatus minimalus darbo užmokestis turi būti užtikrinamas atsižvelgiant į šalies ekonomines ir socialines sąlygas, o atlyginimai nustatomi pagal nacionalinę praktiką ir gerbiant socialinių partnerių savarankiškumą.
Tai reiškia, jog ES šioje srityje visų pirma atsižvelgia į nacionalinę valstybių narių specifiką, kuri, švelniai tariant, gerokai skiriasi. Europos socialinių teisių ramstyje išskirtinį
dėmesį nacionaliniams valstybių narių socialinių sistemų parametrams skirti greičiausiai nuspręsta būtent dėl to, kad susitarti dėl konkretaus minimalaus atlyginimo tarifo valstybėms narėms, kurių darbuotojų ir darbdavių derybinių galių balansas žymiai skiriasi, o minimalių darbo užmokesčių spektras yra be galo platus, tiesiog nebūtų įmanoma.
Priėmus dokumentą, valstybės narės per dvejus metus turės jį perkelti į savo nacionalinę teisę. Tačiau dėl galutinio direktyvos teksto dar teks susitarti, o tai tikrai nebus lengva, turint galvoje prieštaravimus tarp valstybių narių ir Europos Parlamento.
Tarkime, vienas iš Parlamento ir valstybių narių pozicijų skirtumų yra tai, jog Parlamentas nori, kad valstybės narės skatintų kolektyvines derybas, jei jų aprėptis yra mažesnė nei 80 proc. darbuotojų, o ne 70 proc., kaip pageidauja valstybės narės. Tačiau šiuo metu tokia aprėptis egzistuoja viso labo tik keliose valstybėse narėse.
Geriau negu nieko
Kad ir kaip būtų, naujasis dokumentas, žvelgiant iš darbuotojų perspektyvos, tikrai yra geriau negu nieko. Kaip pastebi portalas EUobserver, nors direktyvos projekte bendras visoje ES taikytinas minimalus darbo užmokestis nenustatytas, šis naujas teisės aktas gali būti vertinamas kaip žadantis potencialių pokyčių valstybėse narėse, kuriose atlyginimai yra labai maži.
Manoma, kad naujasis europinis reguliavimas teigiamai paveiks daugiau nei 25 mln. darbuotojų, o minimalus darbo užmokestis turėtų padidėti daugiau nei pusėje ES valstybių narių.
