Praeitą trečiadienį, rugsėjo 14 dieną, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pristatė jau trečiąjį savo metinį pranešimą apie Europos Sąjungos būklę.
Daugiausia dėmesio pranešime skirta solidarumui su Ukraina – vardan taikos ir gerovės užtikrinimo sukurtos Sąjungos būklė pirmą kartą istorijoje buvo vertinama Europoje siaučiant tokio plataus masto karui. Taigi, lyginant su praėjusių metų pranešimais, Komisijos pirmininkė iš esmės beveik neturėjo laiko kitiems ES aktualiems klausimams ir politikos sritims.
Visgi pirmininkės pranešimas kaip sykis sutampa su ypač sunkiu kriziniu laikotarpiu Europoje, visame kontinente kylant kainoms, trūkstant energijos ir bręstant pasaulinei maisto krizei. Visų šių negandų priežastys taip pat slypi Ukrainos kare su Rusija, todėl būdama nekarinės prigimties organizacija ir negalėdama tiesioginėmis priemonėmis stabdyti ir taip jau užsitęsusio karo, ES turi koncentruotis į savo raison d’être arba pirminį tikslą – gerovės užtikrinimą ne tik pačiame bloke, bet ir visame kontinente.
Gali skambėti paradoksaliai ir pernelyg supaprastintai, tačiau atsakyti į klausimą, kaip ES gali padėti ne tik sau, bet ir Ukrainai, galima viso labo vieninteliu žodžiu – solidarumu. Būtent skirtingi valstybių narių nacionaliniai interesai, įvairūs išsišokimai ir kalbėjimo vienu balsu Europoje stoka neleidžia efektyviau spausti agresorės, siekiant užbaigti kruviną karą Ukrainoje, būtent solidarumo trūkumas ES atvedė į didžiulę energetinę priklausomybę nuo Rusijos, o negebėjimas susitarti dėl esminių europinės politikos krypčių – dėl potencialios ES plėtros, europinės energetikos politikos ar galiausiai dėl struktūrinės bloko reformos – vis užkerta kelią kurti stipresnę, vieningesnę ir demokratiškesnę Europą.
Todėl būtent solidarumui savo metiniame pranešime Europos Komisijos pirmininkė skyrė daugiausia dėmesio. Taigi į šių metų Sąjungos būklės įvertinimą verta pažvelgti būtent iš europinio solidarumo perspektyvos.
Skaudžios istorijos pamokos
Lietuvos viešojoje erdvėje U. von der Leyen metinis pranešimas daugiausia dėmesio susilaukė dėl pirmininkės tiesaus pripažinimo, jog ES klydo, negirdėdama perspėjimų iš savo pačios narių – Lenkijos, Baltijos šalių, Vidurio ir Rytų Europos valstybių – ilgą laiką bandžiusių įtikinti apie Vladimiro Putino Rusijos keliamą grėsmę. Būtent europinio solidarumo stoka paskatino didžiąsias ES valstybes, o visų pirma Vokietiją, anot lietuvių liaudies, eiti su velniu obuoliauti, ir pasikliauti Rusija prekyboje, versle, o, svarbiausia, energetikoje.
Viena dažniausiai Kremliaus naudojamų taktikų, kaip žinia, iki šiol buvo Europos lyderiams siūlomos nuolaidos dujoms, į(si)traukiant į bendrus verslo projektus. Į Rusijos energetikos sektorių yra investavę daug ES kompanijų, tokių kaip „EdF“, „Enel“, „Eni“, „E.On“, „Fortum“ , „Siemens“, „Total“ ir kt. Tokia praktika prilygsta nuolatiniam sėdėjimui ant parako statinės, keldama riziką dėl politinio nestabilumo, ribodama ES valstybių narių užsienio politikos veiksmų laisvę ir versdama kliautis nepatikimo ir agresyvaus energijos išteklių tiekėjo gera valia. Dar 2004 metais tokios šalys kaip Lenkija ir Baltijos valstybės kritikavo „Nord Stream 1“ dujotiekio projektą, vadindamos jį Trojos arkliu Europoje, kuriuo Rusija siekė sukelti įtampą dėl gamtinių dujų tiekimo bei tranzito pajamų nuostolius. Tuomet (ir vėliau istorijai kartojantis su „Nord Stream 2“) dujotiekis paskatino susiskaldymą tarp ES valstybių narių, tokiu būdu ardydamas, kaip paaiškėjo, tariamą jų tarpusavio solidarumą.
Net ir šiuo metu Rusijos įtaka valstybių narių ir visos ES energetikos politikai niekur nedingo. Vos prieš keletą savaičių, rugpjūčio pabaigoje, anot Vokietijos žiniasklaidos, šalyje buvo pradėtas tirti atvejis dėl galimo Rusijos specialiųjų tarnybų įsiskverbimo į Ekonomikos ministeriją, kur sprendžiami energetikos – taip pat ir dujotiekio „Nord Stream 2“ – klausimai, po to, kai buvo susidurta su neatitikimais vidaus dokumentuose apie „Nord Stream 2“ ir dujų saugyklų užpildymo lygį, taip pat ataskaitoje apie Vokietijos energijos tiekimo saugumą – kaip teigiama, daugelis dokumentų atspindėjo Rusijos supratimą ir požiūrį, o į akis krito dažnai argumentų neatitikimas oficialiai valstybės linijai.
Iki pat plataus masto karo Ukrainoje politinė realybė iš esmės koregavo ES energetikos politikos tikslus, energetinį saugumą keičiant stiprėjančia priklausomybe nuo manipuliatyvaus ir nenuspėjamo režimo, o solidarumą – oportunistiniais galingiausiųjų valstybių narių interesais. Visa tai stebint geopolitikoje ir energetikoje bent šiek tiek susigaudantį žmogų neretai net nupurtydavo pagalvojus, kas būtų, jei Rusija pagaliau nuspręstų pasinaudoti savo pačios ilgus metus sistemingai kurta ir jai išskirtinai palankia situacija Europoje… Kol tai pagaliau įvyko Rusijai niekšingai užpuolus Ukrainą.
Retrospektyviai žvelgiant į šį ES energetinių santykių su Rusija laikotarpį su visomis minėtomis jų pasekmėmis, kurias Europa jaučia dabar, Europos Komisijos pirmininkės viešas ir garsus pripažinimas, jog ES derėjo atidžiau klausytis dėl Rusijos įspėjusių valstybių narių nėra tik simbolinis pareiškimas ar retorinė figūra – panašu, kad bendrija jau pradeda suvokti tiek savo padarytas klaidas, tiek, deja, ir jų kainą. O milžinišką šios kainos mastą puikiai atspindi U. von der Leyen žodžiai, ištarti skaitant metinį pranešimą, jog Rusijos Ukrainoje sukeltas karas – „tai karas prieš mūsų energiją, karas prieš mūsų ekonomiką, karas prieš mūsų vertybes ir karas prieš mūsų ateitį.“
Link solidarumo energetikoje
Lyginant su praėjusių metų pranešimais apie ES būklę, šiemet pirmą kartą iš esmės buvo tiesiogiai įvardyta, regis, akivaizdi problema, jog Rusija aktyviai manipuliuoja Europos energijos rinka. U. von der Leyen žodžiais tariant, Rusija „mieliau degina dujas nei jas tiekia“, todėl, anot jos, „ši rinka nebeveikia“. Taigi, turint omenyje dešimtmečius besitęsiančią ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir – ypač didžiųjų – valstybių narių polinkį ja pasikliauti, galima teigti, jog šis Komisijos pirmininkės pranešimas žymi kokybiškai naują posūkį ES energetikos politikoje. Tiesa, ar šis posūkis bus realus, ar, kaip dažnai nutinka ES, tik deklaratyvus ir proginis, kiekvienai valstybei toliau spjaunat į solidarumą ir elgiantis kaip tinkamoms, prognozuoti dar ankstoka, tačiau visuotinai įprasta manyti, kad visų problemų sprendimai prasideda nuo aiškaus jų įvardijimo.
Dabartinę situaciją energetikoje U. von der Leyen tiesiogiai ir be užuolankų įvardijo kaip dar vieną globalią iškastinio kuro krizę, panašią į tą, su kuria pasaulis susidūrė XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Be to, kaip visų nelaimių priežastį ji aiškiai įvardijo ne tik priklausomybę nuo rusiško iškastinio kuro, bet ir nuo iškastinio kuro per se, ir pabrėžė jau dešimtmečius egzistuojančią iškastinio kuro subsidijavimo problemą, kuri, jos žodžiais tariant, yra „neteisinga ne tik dėl klimato, bet ir dėl mūsų viešųjų finansų bei mūsų nepriklausomybės“, todėl „šiandien už tai mokame“.
Kalbėdama apie šios fundamentalios svarbos problemos sprendimą ir išeitį iš istorinės krizės, U. von der Leyen kaip pavyzdį paminėjo Daniją, kuri po aštuntojo dešimtmečio naftos krizės pradėjo aktyviai plėtoti atsinaujinančių išteklių energetiką.
Tuo Komisijos pirmininkė tarsi leido suprasti, jog stebuklingų sprendimų išeinant iš dabartinės situacijos toli ieškoti nereikia, ir dviratis jau seniausiai išrastas – lieka tik pasinaudoti jo teikiamais privalumais, keičiant nusistovėjusią, iškastiniu kuru besiremiančią paradigmą ir investuojant į atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą. Visgi Komisijos pirmininkės kalboje čia pat paaiškėjo, kad iškastinis kuras bent jau artimiausiu metu lengvai pakeistas nebus – tam prireiks valstybių narių solidarumo ir koordinuotų veiksmų bei infrastruktūrinių pokyčių.
Kalbėdama apie solidarumą energetikoje, Komisijos pirmininkė nemažai dėmesio skyrė gamtinių dujų klausimams, pabrėždama išaugusį dujų tiekimo saugumą, sistemos atsparumą bei taupymą ir ypač akcentuodama išaugusią suskystintų gamtinių dujų svarbą, kaip alternatyvą tiekimui iš Rusijos.
Dabartinės krizės mastas demonstruoja, kad pavieniui valstybės narės nebeišgali suvaldyti katastrofiškai išaugusių energijos kainų, todėl, anot Komisijos pirmininkės, kelyje į kokybiškai naują energetiką prireiks ir neišvengiamų ad hoc(laikinų) sprendimų, bendrai taikomų visos ES šalims.
Dabartinei energijos (išteklių) kainų krizei spręsti Komisija siūlo riboti mažomis sąnaudomis (t. y. ne iš iškastinio kuro) elektrą gaminančių įmonių pelną, iš ko tikimasi surinkti daugiau nei 140 mlrd. eurų tam, kad valstybės narės galėtų tiesiogiai sušvelninti kainų šoką.
Šis pasiūlymas yra itin nepalankus Lietuvai, kuri neturi pakankamai vietinės elektros gamybos, taigi jai nepavyktų iš elektros gamintojų surinktų pinigų panaudoti perskirstymui – užuot mažinusi elektros kainas, ji tiesiogiai remtų šalis, iš kurių elektrą importuoja. Kita vertus, ES energetikos ateitį siejant su atsinaujinančių išteklių energetika, toks nusitaikymas daugiausia į atsinaujinančios energetikos vystytojus, užuot įvedant dujų kainų lubas, neatrodo labai sąžiningas. Čia, beje, negalima atmesti ir Europoje itin įtakingų iškastinio kuro pramonės lobistų įtakos. Be to, galima sakyti, jog esama tam tikrų prieštaravimų tarp viešų skambių deklaracijų rinktis kokybiškai naują atsinaujinančiais ištekliais grįstą ES energetikos kursą ir realių veiksmų.
Tiesa, pranešime apie Sąjungos būklę Komisijos pirmininkė taip pat užsiminė apie tai, jog iškastinio kuro krizės akivaizdoje, „iškastinio kuro pramonė taip pat turi ypatingą pareigą“ – didžiulį pelną taip pat gauna ir didžiosios naftos, dujų ir anglių kompanijos, todėl jos taip pat turi būti solidarios ir krizės akivaizdoje mokėti teisingą dalį arba vadinamąjį solidarumo įnašą. Be to, U. von der Leyen užsiminė, jog dabartinei krizei įveikti būtina „gili ir visapusiška elektros rinkos reforma“, kad reikia toliau ieškoti sprendimų, kaip sumažinti gamtinių dujų kainas, taip pat atsieti dominuojančią dujų įtaką elektros kainai. Vis dėlto nei konkrečių žingsnių, kaip tai pasiekti, nei terminų Komisijos pirmininkė nenurodė.
Struktūrinės reformos priimant europinius sprendimus
Kalbant apie geopolitinę ES kryptį, be paramos Ukrainai iš Komisijos pirmininkės lūpų taip pat nuskambėjo kaimyninių valstybių integracijos į bendriją pažadas. Anot pirmininkės, Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo ir Vakarų Balkanų šalių ateitis yra būtent ES, o ES nėra pilna be jų. U. von der Leyen teigimu, bendrija turi stengtis išplėsti Europos demokratijos branduolį, o greičiausias būdas tai padaryti – stiprinti ryšius ir demokratijas mūsų žemyne. Tai savo ruožtu prasideda nuo tų šalių, kurios ruošiasi arba jau eina į ES, todėl, anot Komisijos pirmininkės, „turime būti jų pusėje kiekviename žingsnyje.“
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ne taip akivaizdu ir kiek netikėta, tačiau apie ES plėtrą iš esmės neįmanoma kalbėti neužsimenant apie struktūrines ES reformas, o konkrečiai – apie europinių sprendimų priėmimo tvarką. Šiuo metu balsavimas dėl sprendimų tokiose svarbiose politikos srityse kaip naujų narių priėmimas, užsienio politika, saugumas, gynyba ir kt. (kas šiuo metu, Rusijai užpuolus Ukrainą, neabejotinai yra ypač aktualu) reikalauja vienbalsiškumo, t. y. kiekviena valstybė narė turi veto teisę ir gali blokuoti tokius ypatingos svarbos sprendimus. Taigi numatoma ES plėtra gali būti blokuojama kad ir viso labo vienos iš jau esamų valstybių narių. Be to, daugiau ES valstybių narių taip pat reiškia ir daugiau galimų veto ateityje, taigi su tokia sprendimų priėmimo tvarka, blokui toliau besiplečiant, sprendimų priėmimas jame taptų dar labiau komplikuotas.
Europinių sprendimų priėmimo tvarkos pakeitimas naikinant vienbalsiškumą arba, kitaip tariant, veto teisę, iš esmės leistų ES judėti federalizmo linkme, stiprinti bloką kaip savarankišką politinį subjektą ar tarptautinės sistemos veikėją bei išvengti fundamentalios svarbos europinių sprendimų blokavimo iš tokių valstybių narių kaip Vengrija, kuri, regis, kone visais įmanomais klausimais – nuo klimato politikos iki bloko sankcijų Rusijai – ES turi savo atskirąją nuomonę.
Ragindamas naikinti vienbalsiškumą, Europos Parlamentas šią vasarą priėmė rezoliuciją, pagal kurią ES valstybių narių ar jų vyriausybių vadovai Europos Vadovų Taryboje turėtų balsuoti dėl procedūros, kuria – jei sprendimas būtų priimtas paprasta balsų dauguma, t. y. 14 iš 27 valstybių narių balsuotų „už“ – būtų pradėtos derybos dėl galimų europinių sutarčių pakeitimų, įtvirtinsiančių veto teisės panaikinimą. Tokiu atveju Taryba turėtų nuspręsti dėl vadinamojo Konvento, kurį sudarytų europinių institucijų ir valstybių narių atstovai, suformavimo.
Savo pranešime apie Sąjungos būklę Komisijos pirmininkė nedviprasmiškai išreiškė palaikymą Parlamento rezoliucijai, teigdama, kad laikas Europos Konventui pagaliau atėjo, nors šis krizių laikotarpis kai kam gali pasirodyti ir netinkamas ES struktūrinėms reformoms. Sprendimų priėmimo reformą savo kalboje pirmininkė susiejo su ES plėtra, pabrėždama, kad rimtai žvelgdama į didesnę sąjungą, ES taip pat turi rimtai žiūrėti ir į šią reformą. Taigi, kaip jau yra rašę Europos žinios, savo žodį dėl europinių sprendimų priėmimo supaprastinimo tarus Europos Parlamentui ir Komisijai, kamuolys dabar yra valstybių narių pusėje. Tuo tarpu iki to laiko, kai ši reformą bus įgyvendinta, priimant svarbiausius europinės politikos sprendimus ES teks pasikliauti valstybių narių solidarumu ir gera valia.
