Po federalinės valdžios rinkimų Vokietijoje pradeda ryškėti sąlyginai naujos europinės politikos kurso trajektorijos, o ypač — Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikoje. Ir šiuo atveju terminas „sąlyginai naujos politikos kurso trajektorijos“, deja, nežada nieko gera. Vokietijos reakcija į pastarojo meto įvykius prie Ukrainos, taip pat — į Kinijos ekonominę prievartą Lietuvos atžvilgiu iš tiesų nuvilia.
Nors dabar jau užtarnauto poilsio išėjusi buvusi kanclerė Angela Merkel — ypač santykiuose su Rusija — pasižymėjo gana pragmatiška „Just business“ pobūdžio politika, Olafo Scholzo vadovaujamas naujasis kabinetas, Rusijai žvanginant ginklais Ukrainos pasienyje, savo neveiksnumu bei nuolaidžiavimu Kremliui, regis, nuėjo dar toliau. Tokio abejingumo ir lyderystės stokos nebuvo jau nuo 2014 metų, kuomet Rusijai okupavus ir aneksavus Krymą, A. Merkel — tegu ir atsargiai balansuodama — vis dėlto bandė imtis politinės lyderystės.
Galima sakyti, jog dabartinė Vokietijos pozicija Rusijos atžvilgiu išsiskiria savo pasyvumu ir primena galvą į smėlį sukišusį strutį, o tai savo ruožtu nežada nieko gero nei Ukrainai, nei rytinio ES flango šalims narėms, nei visai ES. Toks Vokietijos nesugebėjimas veikti, blaškymasis ir lyderystės stoka kaip pleištas skaldo europinį solidarumą ir dar labiau apsunkina ir taip komplikuotas bloko galimybes kalbėti vienu balsu.
Lyderiauti sekasi nekaip
Nepraėjus nei porai mėnesių nuo valdančiosios koalicijos suformavimo, Vokietijos portalai jau kvestionuoja naujojo kanclerio galimybes lyderiauti ir pažymi, jog O. Scholzo negebėjimas veikti kenkia transatlantiniams santykiams labiau nei kada nors tai sugebėjo padaryti Donaldas Trumpas. Be kita ko, kaip Vokietijoje sekasi lyderiauti O. Scholzui – o lyderiauti, kaip matome, jam sekasi išties nekaip – taip ir Vokietijai sekasi lyderiauti ES.
Neretai sakoma, jog tam tikros grupės stiprybę riboja pats silpniausias jos narys. Šiuo atveju ES galima stebėti tam tikrą paradoksą — kalbant apie santykius su Rusija ar Kinija, silpniausios ir labiausiais trumparegiškos yra stipriausios jos valstybės narės. Kaip žinia, daugiausia politinės ir ekonominės galios bloke bent jau iki šiol turėjo Vokietija, tačiau jos retorika ir konkretūs veiksmai (o dažnu atveju tiesiog neveikimas) akivaizdžiai silpnina tiek ES, tiek pagalbos stokojančias jos kaimynes, tiek transatlantinius santykius, tiek paradoksaliai ir pačią Vokietiją.
Dar 2019 metais viename savo tekstų buvęs įtakingo žurnalo The Economist vyresnysis redaktorius, Rytų Europos politikos analitikas, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras, žurnalistas ir knygų autorius Edwardas Lucasas iškėlė mintį, jog Rusijos įtakos ir naujojo Šaltojo karo fronto linija Europoje visai nėra — kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio — Baltijos šalys, o greičiau jau tokios valstybės kaip Vokietija.
Primena Nausėdą
Tiek buvusi, tiek dabartinė Vokietijos valdžia bando įvairiais būdais laviruoti, stengdamasi neužrūstinti Kremliaus ir versdamasi per galvą dėl rusiškų dujų. Naujasis kabinetas šiuo klausimu dargi yra ir pakankamai nenuoseklus ir, regis, jog pats tarpusavyje nesutaria tiek dėl paties „NordStream 2“ dujotiekio per se, tiek dėl jam taikytinų sankcijų. Tokioje situacijoje dėl savo neapsisprendimo, ryžto stokos ir netgi negebėjimo susitarti šalies viduje kancleris O. Scholzas primena Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą.
Vokietijos žalieji tiek rusiškas dujas, tiek apskritai gamtines dujas, kaip vieną iš iškastinio kuro rūšių, vertina griežčiau nei socialdemokratų partija ir pats kancleris, taigi ši situacija primena — ir, deja, ne iš gerosios pusės — Lietuvos vyriausybės ir prezidento požiūrių skirtumus dėl atsako Kinijai, tarptautinei bendruomenei siunčiant dviprasmiškus signalus, kurie demonstruoja vienybės valdžioje stoką.
Užsienio politikos ekspertai, naujajam kancleriui valdžioje dar nespėjus apšilti kojų, jau kritikuoja jį dėl ryžto stokos spendžiant padėtį prie Ukrainos sienų ir aiškiai įvardijant šalį agresorę bei laiko Vokietiją pažeidžiamiausia ir silpniausia Europos bandymų atsispirti Rusijos agresijai grandimi. Teigiama, jog yra pranešimų, kad Vokietija spaudė Baltijos šalis sušvelninti savo reakciją į Rusijos elgesį ir nepabloginti ir taip blogos padėties.
Ostpolitik šleifas ir „Just business“ politika
Apskritai galima sakyti, jog paskui Vokietiją akivaizdžiai vis dar velkasi XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje socialdemokratų vykdytos tuometinės Vokietijos Federacinės Respublikos suartėjimo su buvusia Sovietų Sąjunga ir jos satelitėmis Rytų politikos (Ostpolitik) šleifas (iš Ostpolitik vėliau išsirutuliojo šrioderizmas, o paskui – ir A. Merkel plėtota bei jos tradicijas tęsianti dabartinė „Just business“ politika).
Šių teiginių pagrindimas daugiau nei aiškus. Vokietija spyriojasi dėl ginklų tiekimo Ukrainai. Negana to, ji nenori leisti to daryti kitoms NATO sąjungininkėms. Savo nusiteikimą dėl „konflikto“ — tokiu žodžiu dažniausiai įvardijama neteisėta suverenios valstybės teritorijų okupacija ir aneksija, joje vykstantys karo veiksmai ir agresyvus kariuomenės telkimas prie jos sienų — Ukrainoje deeskalacijos Vokietija demonstruoja žodžiais, o ne realiais veiksmais.
Viename iš savo naujausių straipsnių E. Lucasas taikliai pažymi, jog „[n]ežinojimas, apatija, kaltė, cinizmas, arogancija, godumas ir bailumas. Tai, o ne kariai, tankai, kariniai lėktuvai ir raketos, yra galingiausi Kremliaus ginklai kare prieš Vakarus“. Ir šie žodžiai, deja, gali būti nesunkiai pritaikomi ne tik santykiams su Rusija.
Sutryptas europinis solidarumas
Kaip rašoma portale Politico, po Prancūzijos pareiškimo, jog Kinija nuėjo per toli, atakuodama bendrąją ES rinką, Vokietijos kanclerio administracija „skambinėja visiems, kas [Europos] Komisijoje kalba vokiškai“, reikalaudama ne taip aštriai pasisakyti apie Kinijos spaudimą, visų pirma, Lietuvai dėl Taivaniečių atstovybės.
Įdomu šiuo atveju yra tai, kad net ir Vokietijos verslas Kinijos atžvilgiu pasisakė nevienareikšmiškai. Prekybos rūmai Baltijos šalyse (Deutsch-Baltische Handelskammer) įspėjo Lietuvą dėl ekonominių pasekmių atidarius Taivano atstovybę, o štai Vokietijos pramonės federacija (Bundesverband der Deutschen Industrie), užimanti griežtą poziciją dėl Kinijos ekonominės ir žmogaus teisių politikos, pareiškė, jog Pekino veiksmai šiuo atveju prilygo prekybos boikotui, turinčiam pasekmių visai ES, kurios nebus toleruojamos.
Kad ir kaip būtų, tokiu savo elgesiu Vokietija pati savo kojomis trypia vieną fundamentaliausių ES vertybių — europinį solidarumą, tiek europinę, tiek savo vidaus politiką aukodama ant siaurų ir netoliaregiškų verslo interesų aukuro. Visa laimė, jog, siekdama apginti bendrąją ES rinką, praeitą savaitę Europos Komisija dėl Kinijos veiksmų prieš Lietuvą kreipėsi į Pasaulio prekybos organizaciją. Kreipimąsi palaikė ir jau minėta Vokietijos pramonės federacija.
Puota karo metu
Tačiau netrukus po to žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, jog, nepaisant Rusijos kariuomenės telkimo prie Ukrainos, Vokietijos pramonės atstovai planuoja virtualų susitikimą su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šiuo metu tokie verslo susitikimai, visiškai ignoruojant geopolitines aplinkybes, iš tiesų atrodo gan ciniškai ir primena puotą maro — o teisingiau būtų sakyti „karo“ — metu.
Nemaža dalis ekspertų ir politikų tokius susitikimus vertina kaip Kremliaus pastangas įtikti Vokietijos verslo lyderiams, siekiant įgyti tam tikrą svertą dėl potencialių sankcijų Rusijai, kurios savo ruožtu slopintų abiejų pusių ekonominę veiklą. Užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock praeitą savaitę komentavo, jog Vokietija iš Rusijos sulaukia dvejopų signalų – viena vertus, ši pageidauja glaudesnių ekonominių santykių, tačiau tuo pat metu grasina „jėga, primenančia šaltąjį karą“.
Negana to, apie tokį susitikimą buvo pranešta po to, kai Vokietija pastarosiomis savaitėmis ir taip susilaukė nemažai kritikos iš NATO sąjungininkių dėl įsipareigojimų stokos, (ne)demonstruojant paramą Ukrainai. Tarkime, praeitą savaitę Berlynas buvo išjuoktas dėl to, kad vietoje ginklų Ukrainai išsiuntė 5 tūkst. apsauginių šalmų — Kijevo meras Vitalijus Klyčko šią siuntą pavadino pokštu ir netgi ironiškai paklausė, kas toliau — esą, gal Vokietija ukrainiečiams vėliau ruošiasi atsiųsti pagalvių.
Žodžiai, o ne darbai
Taigi, ko gero, jog bent jau kol kas paramą į bėdą patekusioms kaimynėms bei europinį solidarumą Vokietija demonstruoja žodžiais, o ne darbais, aukščiau visko iškeldama savo nacionalinius merkantilistinius interesus ir paradoksaliai pati savo rankomis diskredituodama savo įvaizdį bei silpnindama savo politinę galią ES. Maža to — Vokietijos pozicija dėl ginklų (ne)tiekimo Ukrainai skaldo ne tik ES, bet ir NATO bei silpnina transatlantinius ryšius.
Taip pat atrodo, jog Vokietija ir nesiruošia keisti tokios savo „galvos smėlyje“ pozicijos, visų pirma baimindamasi dėl rusiškų dujų tiekimo. Ir šioje vietoje, beveik kaip Vakarų Berlyno blokados metu Šaltojo karo pradžioje, į pagalbą Europai skuba JAV, ieškodamos papildomų alternatyvių energijos šaltinių, jei Kremlius nutrauktų dujų tiekimą, keršydamas už sankcijas dėl Ukrainos.
Esant tokiai situacijai, kai Europos saugumu daugiau nei pati Europa rūpinasi jos sąjungininkės, kalbos tiek apie ES strateginę autonomiją, tiek apie visur aktyviai deklaruojamą, tačiau realybėje retai sutinkamą europinį solidarumą, deja, greičiausiai taip ir liks tik kalbomis.
