ES migracijos politikos kaita ir Lietuvos neišmoktos europinio solidarumo pamokos. 2 dalis

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Pirmojoje šio straipsnių ciklo dalyje Europos žinios rašė apie rugpjūčio pabaigoje įvykusį neeilinį Europos Sąjungos vidaus reikalų ministrų susitikimą pabėgėlių krizės Afganistane klausimu bei europinės migracijos ir prieglobsčio politikos pokyčius. 

Lyginant su 2015 metų migrantų krize, kai daugiausia pabėgėlių į Europą plūdo iš pilietinio karo draskomos Sirijos, ES lyderių retorika dėl dabartinės krizės Afganistane tapo atsargesnė ir labiau rezervuota, tačiau buvo sutarta remti su Afganistanu besiribojančias valstybes.

Antrojoje straipsnių ciklo apie europinės migracijos ir prieglobsčio politikos pokyčius dalyje daugiau dėmesio bus skiriama būtent Lietuvos pozicijai šiais klausimais, o ypač situacijos Afganistane bei pačios Lietuvos patiriamos nelegalių migrantų iš Baltarusijos krizės kontekste.

Kaip buvo rašyta praeitoje šio straipsnių ciklo dalyje, ES planuoja tartis, kaip iš Afganistano būtų galima perkelti pažeidžiamiausius pabėgėlius. Veikiausiai bus kalbama apie pabėgėlių kvotas valstybėms narėms, tačiau panašu, kad, kaip ir 2015 metų migrantų krizės metu, Lietuva tokių kvotų nepageidauja. 

Rugpjūčio 31 dienos LRT laidai „Panorama“ tai patvirtino vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius, teigdamas, jog „Lietuva […] nenumato būtent šios hibridinės atakos ir migracijos krizės momentu prisiimti dar papildomus relokacijos įsipareigojimus, tai tikrai būtų Lietuvai nepakeliama.“

Visokeriopa europinė parama

Labai svarbu prisiminti, jog toks pasisakymas nuskambėjo po to, kai, visų pirma, hibridinės atakos metu, A. Lukašenkai siekiant užtvindyti ES išorinės sienos šalis neteisėtais migrantais, Lietuva sulaukė visokeriopos paramos iš ES institucijų, agentūrų ir pačių valstybių narių; antra, su aukščiausiais europiniais pareigūnais buvo suderinta išorinės ES sienos apsaugos strategija; trečia, pastarieji įdėjo nemažai diplomatinių pastangų, siekdami padėti Lietuvai bei kitoms šalims suvaldyti neteisėtų migrantų krizę; ir galiausiai ES išorinės sienos valstybės Afganistano pabėgėlių krizės akivaizdoje buvo dar kartą patikintos, jog ir toliau, ištikus bėdoms, nebus paliktos vienos.

Kalbant konkrečiau, nepaisant dar 2015 metų krizės metu išreikšto nenoro prisiimti kiek daugiau nei tūkstantį visas patikros procedūras perėjusių politinių pabėgėlių (o ne ekonominių migrantų), kurių iki šiol vargais ne galais sugebėjo priimti tik maždaug pusę, Lietuva pastarosios hibridinės atakos metu sulaukė itin didelio praktinio ir politinio palaikymo tiek iš atskirų ES valstybių narių humanitarinės ir net finansinės pagalbos pavidalu, tiek iš „Frontex“ (European Border and Coast Guard Agency) ir Europos prieglobsčio paramos (European Asylum Support Office) agentūrų, tiek ir aukščiausiu diplomatiniu lygiu. 

Ko gero, visų svarbiausia yra pastaroji, aukščiausio diplomatinio lygmens pagalba ir krizės akivaizdoje pademonstruotas europinis solidarumas, kurį atspindi tiek ES vidaus reikalų komisarės Ylvos Johansson vizitas į Lietuvą, po kurio buvo patvirtinta neteisėtų migrantų apgręžimo strategija, tiek ES užsienio politikos vadovo Josepo Borellio derybos su Irako užsienio reikalų ministru Fuadu Husseinu, po kurių iš Bagdado buvo atšaukti skrydžiai į Minską, tiek ir pastaruoju metu dar sykį patvirtintos garantijos teikti visokeriopą europinę paramą šalims, saugančioms ES išorinę sieną.

Neišmoktos europinio solidarumo pamokos

Be šios visokeriopos europinės paramos Lietuva vargu ar būtų pati viena susitvarkiusi su tokio masto hibridinės atakos pasienyje sukelta krize. Tačiau, regis, aukščiau minėta europinė parama net ir krizės akivaizdoje neišmokė Lietuvos europinio solidarumo.

Negana to, minėtą vidaus reikalų viceministro „Panoramai“ išsakytą poziciją, jog Lietuva nepajėgtų (ar galbūt tiesiog nepageidautų) prisiimti pabėgėlių iš Afganistano relokacijos įsipareigojimų, galima laikyti visišku diplomatiniu nesusipratimu. Tarptautinė prieglobsčio bei migracijos politiką reglamentuojanti teisė (visų pirma Jungtinių Tautų formate) šiose srityse valstybes įpareigoja laikytis solidarumo principo, bendradarbiaujant tarpusavyje. 

Kita vertus, naujų solidarumo formų prieglobsčio ir migracijos politikos srityse visoms valstybėms narėms kartu dalijantis atsakomybe ir nepaliekant šalių, esančių ES išoriniame pasienyje, su kilusiais iššūkiais dorotis pavieniui, yra įsipareigojusi siekti pati ES ir visų pirma Ursulos von der Leyen vadovaujama Europos Komisija. 

Diplomatinis akibrokštas

Šiame kontekste vidaus reikalų viceministro pasisakymas skamba itin ciniškai. Negana to, kad 2015 metų migracijos krizės akivaizdoje Lietuva spyriojosi dėl privalomų pabėgėlių relokacijos kvotų ir iki šiol nesugeba įvykdyti tuometinių savo įsipareigojimų, panašu, kad ji ir toliau į šią bendrą europinę problemą yra linkusi žvelgti itin siaurai ir savanaudiškai.

Nors pabėgėlių iš Afganistano kvotų klausimo ES šiuo metu net nesvarsto, taigi nėra aiškus nei pats perkėlimo mechanizmas (tarkime, ar tai būtų savanoriškos, ar privalomos kvotos), nei žmonių, kuriuos Lietuva potencialiai galėtų priimti, skaičius, tokį savotišką užbėgimą įvykiams už akių su nedviprasmiška pozicija, jog, nepaisant visos gautos europinės pagalbos, Lietuva vis tiek neprisiims jokių su pabėgėlių perkėlimu susijusių įsipareigojimų, galima vertinti tiesiog kaip diplomatinį akibrokštą.

Galiausiai pajudinti bent pirštą mainais už gautą paramą reikalauja elementarus padorumas — diplomatinė praktika paprastai remiasi geros valios (bona fide) ir abipusiškumo/veidrodiniu (reciprocity) principais, pagal kuriuos valstybės turėtų elgtis teisingai, sąžiningai, vengti nesąžiningo pranašumo, taip pat į atitinkamus diplomatinius gestus atsakyti lygiavertiškai (paprastai tariant, už gerą atsilyginti geruoju, o už blogą — irgi tuo pačiu). 

Kairė nežino, ką daro dešinė

Maža to, toks viceministro pasisakymas tarptautinei bendruomenei ir europinėms institucijoms siunčia gana dviprasmišką žinutę, nes beveik tuo pat metu premjerė Ingrida Šimonytė, susitikdama su Italijos ministru pirmininku Mario Draghi, akcentavo solidarumą su Italija ir pabrėžė, jog „Baltarusijos režimo vykdoma hibridinė ataka, panaudojant nelegalią migraciją, rodo, kad nėra Rytų Europos ar Pietų Europos problemų, yra bendros europinės problemos“. Panašią poziciją, kalbėdamas krizės Afganistane klausimu, po ES užsienio reikalų ministrų susitikimo išdėstė ir Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis, akcentuodamas solidarumą ne tik tarp ES valstybių narių, bet ir su transatlantiniais partneriais. 

Taigi vertinant šiuos savo prasme bei intencijomis gana skirtingus premjerės, užsienio reikalų ministro bei vidaus reikalų viceministro pasisakymus, susidaro įspūdis, jog, bendraujant su europiniais partneriais, Lietuva nesugeba suformuluoti aiškios vieningos pozicijos, migracijos ir prieglobsčio politikos atžvilgiu čia tvyro šioks toks chaosas, arba, paprastai tariant, kairė ranka nežino, ką daro dešinė.

Taip pat reikia pripažinti, jog tokia situacija toli gražu nėra vienintelė ar kažkuo ypatinga — panašaus nesugebėjimo kalbėti vienu balsu bei tarp atskirų institucijų nekoordinuotų pozicijų pasitaiko ir kitose nacionalinės politikos srityse. Šioje vietoje belieka iškelti retorinį klausimą, kaip gali susikalbėti 27 ES valstybės narės, jei to padaryti savo viduje nesugeba netgi tokia pakankamai nedidelė šalis kaip Lietuva.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą