ES migracijos politikos kaita bei Lietuvos neišmoktos solidarumo pamokos. 1 dalis.

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Rugpjūčio 31 dieną įvyko neeilinis Europos Sąjungos vidaus reikalų ministrų susitikimas pabėgėlių krizės Afganistane klausimu. Lyginant su 2015 metų migrantų krize, kai daugiausia pabėgėlių į Europą plūdo iš pilietinio karo draskomos Sirijos, ES retorika dėl dabartinės krizės Afganistane tapo atsargesnė ir labiau rezervuota, tačiau buvo sutarta remti su Afganistanu besiribojančias valstybes. Plačiau apie besikeičiančią ES migracijos ir prieglobsčio politiką bei Afganistano pabėgėlių krizę — šiame tekste.

Mažiausias bendras vardiklis

Po susitikimo Afganistano pabėgėlių krizės klausimu ES vidaus reikalų ministrai išplatino bendrą pareiškimą dėl susidariusios situacijos, kuriame bent jau kol kas apsiribojama pakankamai abstrakčiomis politinėmis bei diplomatinėmis deklaracijomis.

Šios deklaracijos, reikia manyti, atspindi mažiausią bendrą vardiklį tarp pakankamai skirtingų ES valstybių narių pozicijų.Tokioje didelėje organizacijoje, kaip ES, taip nutinka gana dažnai.

Pareiškime teigiama, jog, atsižvelgiant į vis dar tebesikeičiančios situacijos Afganistane rimtumą, ES ir tarptautinė bendruomenė turi ryžtingai ir suderintai reaguoti į daugelį šios krizės aspektų.

ES prioritetai

Prioritetinis dėmesys minėtame pareiškime teikiamas su ES valstybėmis narėmis bendradarbiavusiems afganistaniečiams, taip pat pažeidžiamiausioms grupėms, tokioms kaip moterys ir vaikai, kurioms žadama padėti bendradarbiaujant su tarptautiniais partneriais, visų pirma, su Jungtinių Tautų Organizacija ir jos agentūromis. Pareiškime taip pat pasižadama teikti finansinę paramą krizę Afganistane padėsiančioms suvaldyti tarptautinėms organizacijoms.

ES vidaus reikalų ministrai taip pat pabrėžė, jog būtina dėti pastangas tam, kad Talibano režimas nutrauktų bet kokius ryšius su tarptautiniu terorizmu, ir Afganistanas vėl netaptų teroristų ir organizuoto nusikalstamumo grupių buveine. 

Tam, anot vidaus reikalų ministrų, ES turėtų pasinaudoti visomis įmanomomis priemonėmis (Europolo veikla, keitimusi grėsmių vertinimais ir/ar žvalgybine informacija su partneriais bei trečiosiomis šalimis ir t. t.), kad galėtų stebėti situaciją ir reaguoti į pokyčius, kurie gali turėti įtakos ir pačios ES saugumui, ypač organizuoto nusikalstamumo ir terorizmo srityse. 

Svarba Lietuvai

Lietuvai ypač svarbi bendro ministrų pareiškimo dalis skelbia, jog, siekiant užkardyti neteisėtą migraciją, būtina ginti ES išorines sienas. Tam būtina remti labiausiai paveiktas valstybes nares, stiprinti agentūrą „Frontex“ (European Border and Coast Guard Agency), griežtinti saugumo patikras, plėsti duomenų bazes. 

Nemažiau svarbu tai, jog pareiškime įsipareigojama atidžiai stebėti tarptautinio saugumo ir migracijos srautų pokyčius bei reaguoti į bandymus panaudoti nelegalią migraciją politiniais tikslais. 

Pareiškime pabrėžiama naujų ir potencialių hibridinių grėsmių svarba. Siekiant su jomis sėkmingai dorotis, toliau būtina gerinti ES krizių valdymo gebėjimus, remiantis jau sukurtomis priemonėmis, taip pat labai svarbu visas jas tinkamai koordinuoti, kartu integruojant humanitarinę, vystymosi, tarptautinio saugumo, migracijos, užsienio politikos ir kitas dimensijas.

Praeitos krizės atgarsiai

Panašu, kad po 2015 metų krizės, kai į Europą plūdo šimtai tūkstančių pabėgėlių, ES migracijos ir prieglobsčio politika palaipsniui kinta. Vien jau iš minėto vidaus reikalų ministrų pareiškimo matyti, jog šį kartą Europos durys daugiau nebebus atviros visiems — kitaip tariant, ES nebėra linkusi į jos teritoriją leisti kone nevaržomai atvykti pabėgėliams iš Afganistano ar iš kitur.

Vietoje to bus siekiama remti su Afganistanu besiribojančias valstybes, o pirmenybę patekti į ES teikti tik vadinamiesiems sąjungininkams, bendradarbiavusiems su valstybėmis narėmis, ir pačioms pažeidžiamiausioms pabėgėlių grupėms.

Šis europinės migracijos ir prieglobsčio politikos posūkis ėmė ryškėti jau kiek anksčiau, kai aukščiausi ES pareigūnai pradėjo kalbėti apie tai, kad humanitarines krizes būtina suvaldyti dar už ES ribų. Dar ryškesnis jis tapo visai neseniai, reaguojant į daugiausia prieš Lietuvą bei Lenkiją vykdomą Baltarusijos hibridinę ataką.

Migracijos ir prieglobsčio politikos kaita

Kaip teigiama minėtame ministrų pareiškime, ES stiprins savo paramą trečiosioms šalims, ypač kaimyninėms bei tranzitinėms valstybėms, į kurias ar per kurias plūsta pabėgėliai. Žiniasklaidoje minima maždaug 600 mln. eurų suma, tačiau įvairių šaltinių duomenys apie konkretų paramos dydį su Afganistanu besiribojančioms šalims skiriasi. Taip pat iki galo nėra aišku, kurios valstybės konkrečiai bus remiamos.

Visgi vidaus reikalų ministrų pareiškimas siunčia aiškią žinią, jog ES pagalba šioms šalims yra būtina, jog būtų sustiprintas jų gebėjimas užtikrinti tiek pabėgėlių, tiek priimančiųjų bendruomenių apsaugą, orias ir saugias priėmimo sąlygas bei tvarų pragyvenimą. 

ES taip pat bendradarbiaus su šiomis šalimis, siekdama užkirsti kelią nelegaliai migracijai iš regiono, sustiprinti sienų valdymo gebėjimus ir užkardyti migrantų kontrabandą bei prekybą žmonėmis. Pareiškime taip pat pažymima, jog šiuo tikslu ES agentūrų įgaliojimai turėtų būti naudojami visapusiškai. 

Priimti nelabai nori, o padėti nelabai gali

Visgi, reikia pripažinti, jog būdama tik vadinamoji minkštoji galia (soft power), ES neturi reikiamų resursų ir juo labiau politinės galios tam, kad, kaip mėgsta kartoti aukščiausi Europos pareigūnai, humanitarinės krizės galėtų būti suvaldomos dar už ES ribų, o jų padariniai nepasiektų Europos. 

Tai puikiai demonstruoja pabėgėlių krizė, kilusi dar iki JAV (kurios, beje, kad ir kaip būtų, ir yra atsakingos už susidariusią situaciją) pasitraukimo iš Afganistano. Taigi, galima teigti, kad JAV nenori, o ES tiesiog negali suvaldyti pabėgėlių krizę sukėlusios situacijos Afganistane.

Taip pat galima konstatuoti, jog šiuo metu jau aiškiai matyti, kad ES požiūris į Europon siekiančius atvykti pabėgėlius yra gerokai pragmatiškesnis ir labiau rezervuotas nei 2015  metų krizės metu. Tačiau ir tam, kad suvaldytų dabartinę, jau įsisiūbavusią krizę, afganistaniečiams masiškai bėgant nuo Talibano, ES padaryti gali ne kažin ką. Kitaip tariant, iš Afganistano masiškai bėgančių migrantų ES priimti nelabai nori, o padėti šioje situacijoje nelabai gali (arba tiksliau — gali, tačiau gana ribotai arba ne tiek, kiek norėtų). 

Juk veikti trečiosiose šalyse ir kontroliuoti sudėtingus daugialypius procesus jose yra gerokai sunkiau nei pačios ES viduje (o ir čia veikti solidariai bei kalbėti vienu balsu nėra itin lengva, nes susitarti tarpusavyje turi net 27 valstybės narės). Tai savo ruožtu yra viena priežasčių, dėl ko pastaruoju metu buvo atgaivinta idėja apie ES greitojo reagavimo pajėgas, tačiau bendro sutarimo dėl šios idėjos įgyvendinimo ES kol kas nėra, ir labai tikėtina, jog nebus ir artimiausiu metu (visgi ši tema yra verta atskiro dėmesio, taigi apie ją ateityje dar tikrai bus rašoma Europos žiniose). 

Lietuvos pozicija

ES vidaus reikalų ministrų susitikimo metu jau rugsėjį buvo sutarta surengti forumą (High Level Resettlement Forum), kuriame bus bandoma tartis, kaip iš Afganistano (ir ne tik) kartu su JT, JAV ir Kanados partneriais būtų galima perkelti pažeidžiamiausius pabėgėlius, tokius kaip moteris, vaikus, žmogaus teisių aktyvistus, žurnalistus ar teisininkus. Kadangi į ES numatoma perkelti apie 30 tūkst. pabėgėlių, tai veikiausiai kalbama apie savanoriškas ar privalomas pabėgėlių kvotas valstybėms narėms. 

Vertinant konkrečiai Lietuvos poziciją šiuo klausimu, panašu, kad apie kvotas ji girdėti nenori (kaip, beje, nenorėjo ir 2015 metų migrantų krizės metu), nepaisydama net to, jog ginant ES išorinę sieną nuo diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos režimo organizuojamo nelegalių migrantų antplūdžio, iš ES institucijų, agentūrų ir valstybių narių Lietuva sulaukė iš tiesų svarios praktinės paramos, politinio solidarumo ir aktyvių diplomatinių pastangų.

Rugpjūčio 31 dienos LRT laidai „Panorama” tai patvirtino vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius, teigdamas, jog „Lietuva […] nenumato būtent šios hibridinės atakos ir migracijos krizės momentu prisiimti dar papildomus relokacijos įsipareigojimus, tai tikrai būtų Lietuvai nepakeliama.“

Platesnis tokios pozicijos komentaras — antrojoje šio straipsnių ciklo dalyje.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą