ES greitojo reagavimo pajėgos: ar žodis taps kūnu?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Regis, kiekvieną sykį, kai pastaruoju metu Europos Sąjungoje ar už jos ribų nutinka kas nors netikėto ir keliančio grėsmę Bendrijos ar jos narių saugumui, tuojau pat pradedamas kelti nuosavų europinių gynybos pajėgų formavimo klausimas.

Amerikiečių pasitraukimas iš Afganistano apnuogino ES negebėjimą veikti savarankiškai, kai kalbama ne (ar ne tik) apie vadinamosios minkštosios ar politinės/diplomatinės galios (soft power) klausimus. Tad tuo metu pasaulio žiniasklaidą tiesiog užplūdo straipsniai apie tai, kad ES ilgiau nebegali pasikliauti vien amerikiečiais ar NATO aljansu.

Kalbos apie europines greitojo reagavimo pajėgas taip pat suintensyvėjo, kai apogėjų pasiekė vadinamoji migrantų krizė (o iš tiesų Aliaksandro Lukašenkos režimo hibridinė ataka) prie išorinių ES sienų. Kai kurie aukšti saugumo ir gynybos pareigūnai yra pareiškę, jog šis klausimas yra išimtai ES, o ne NATO aljanso prerogatyva.

Galbūt tai tik sutapimas, tačiau kalbos apie bendras ES greitojo reagavimo pajėgas pastaruoju metu skamba vis garsiau, o tai savo ruožtu leidžia manyti, kad žodis pagaliau gali tapti kūnu. Tačiau tokioje didelėje organizacijoje, kaip ES, bet kuri, regis, net ir pati paprasčiausia idėja (tarkime, laiko sukiojimo klausimas), vien dėl itin sudėtingos ES institucinės struktūros ir lėto sprendimų priėmimo mechanizmo, jau savaime gali rutuliotis dešimtmečius. 

Juolab kad europinių greitojo reagavimo pajėgų klausimas patenka ne į kasdienės, rutininės (low politics), o į vadinamąją aukštosios politikos (high politics) sferą, kuri paprastai reikalauja ilgo ir sudėtingo skirtingų interesų derinimo, vadinamųjų veto veikėjų įtikinėjimo mainais į įvairias nuolaidas, koncesijas ir t. t.

Skeptikai ir entuziastai

Kalbant konkrečiau, europinių greitojo reagavimo pajėgų klausimas papuola į bene sudėtingiausią — bendrosios ES užsienio ir saugumo politikos — sferą. Savo ruožtu europinė užsienio ir saugumo politika taip pat turi atskirą saugumo ir gynybos politikos kryptį ar vektorių. 

Reikalo sudėtingumas yra ne tik tas, jog, kaip matyti iš pavadinimų, politiniai klausimai čia persikloja tarpusavyje, bet ir tas, jog užsienio ir saugumo politikos sprendimai turi ypatingą svarbą gyvybiniams nacionaliniams valstybių narių interesams, dėl ko būtent šiais opiais klausimais ES pasitaiko daugiausia nesutarimų ir batalijų. Be to, paprastai su užsienio ir saugumo politika susiję sprendimai priimami vienbalsiai.

Kaip jau rašė Europos žinios, daugiausia nesutarimų dėl bendrų europinių gynybos pajėgų formavimo kyla, nes kai kurios valstybės narės baiminasi, kad jos dubliuos NATO funkcijas. Prie ES jungiantis vis daugiau JAV sąjungininkių, tokių kaip Baltijos šalys ar Lenkija, buvo pradėtas kelti klausimas, esą kam apskritai reikalinga europinė gynybos sąjunga, jei ES pakanka NATO aljanso teikiamų saugumo garantijų. 

Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad saugumo situacija Europoje vis labiau kaista, tarptautinio ir nacionalinio saugumo grėsmių pobūdis sparčiai kinta, o europinės greitojo reagavimo pajėgos, kaip planuojama, būtų sudarytos viso labo tik iš 5 tūkst. karių, minėtos šalys dėl šio klausimo galbūt ir nusileistų, tačiau su sąlyga, kad daugiau dėmesio būtų skiriama Rusijos grėsmei. 

Tuo tarpu daugiausia karinės galios ambicijų ES neabejotinai turi Prancūzija. Galima sakyti, kad pagrindinis ES gynybos pajėgų entuziastas yra prezidentas Emmanuelis Macronas, savo kalbose dažnai pabrėžiantis vadinamosios ES strateginės autonomijos klausimą, t. y. siekį kurti geopolitiškai stipresnę Europą su daugiau integracijos užsienio politikos ir gynybos srityse. Taigi galima drąsiai teigti, kad europinių greitojo reagavimo pajėgų ateitis smarkiai priklausys nuo to, ar E. Macronas bus perrinktas kitų metų balandį vyksiančiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose (be kita ko, Prancūzija kitų metų pirmoje pusėje taip pat pirmininkaus ES Tarybai).

Strateginis kompasas

Būtent Prancūzijos pirmininkavimo metu, t. y. kitų metų kovą, tikimasi patvirtinti vadinamąjį ES Saugumo ir gynybos strateginį kompasą (A Strategic Compass for Security and Defence – For a European Union that protects its citizens, values and interests and contributes to international peace and security), kuriuo siekiama sukurti lanksčias ir sąveikias ES greitojo reagavimo pajėgas, leisiančias greitai dislokuoti iki 5 tūkst. karių įvairių tipų krizėms.

ES užsienio politikos vadovo Josepo Borrellio parengtu Strateginiu kompasu siekiama sustiprinti ES vaidmenį krizių valdyme, gerinti gynybinius pajėgumus, užtikrinti atsparumą krizėms ir plėtoti partnerystę su trečiosiomis šalimis. Taigi iš esmės šis dokumentas yra ne kas kita, o ES gynybos strategija — jo tekste pabrėžiama, kad dabartiniame neapibrėžtame pasaulyje, kuriame pilna greitai kintančių grėsmių ir geopolitinės įtampos, Strateginis kompasas padės europiečiams nu(si)statyti aiškius tikslus ES saugumo ir gynybos srityje, priemones jiems pasiekti ir konkrečius terminus, pagal kuriuos bus galima vertinti pasiektą pažangą.

Strateginis kompasas, kaip teigiama, padės ES į(si)vertinti bendras europines strateginės aplinkos grėsmes, iššūkius ir jų poveikį bei paskatins darnesnį, koordinuotą veikimą saugumo ir gynybos srityje, greičiau ir ryžtingiau reaguojant į krizes, siekiant apsaugoti ES interesus ir ginti jos piliečius. Taip pat prisidės stiprinant ES gebėjimus numatyti ir valdyti grėsmes, skatinant investicijas ir inovacijas, reikalingas gebėjimams bei technologijoms vystyti ir gilinant bendradarbiavimą su partneriais — ypač su Jungtinėmis Tautomis ir NATO — kartu siekiant bendrų tikslų.

Strateginio kompaso turinys, kuriame pateikiamas ir šiuolaikinio daugiapolio pasaulio glaustas įvertinimas, įvardijant esmines grėsmes, galimus jų įveikimo būdus ir konkrečius terminus (tarkime, minėtos 5 tūkst. karių greitojo reagavimo pajėgos turėtų pradėti pilnai funkcionuoti iki 2025 metų), rodo, kad šiuo dokumentu taip pat ketinama siekti ir to, ką E. Macronas vadina strategine autonomija.

Taigi greitojo reagavimo pajėgų kūrimas yra tik vienas iš kelių Strateginio kompaso elementų, kurį galima laikyti savotiška jo „vinimi“ — ir ne tik dėl to, kad 27 skirtingus nacionalinius interesus turinčių valstybių sutarimas dėl tokio svarbaus sprendimo jau pats savaime galėtų būti laikomas istoriniu įvykiu, bet ir dėl to, kad susitarti, kaip pažymima pačiame dokumente, valstybėms narėms tektų per labai trumpą laikotarpį (tiesa, europinėje praktikoje politinė realybė ir sprendimų priėmimo specifika paprastai laimi prieš konkrečius dokumentuose užfiksuotus terminus, todėl į juos dažnai žvelgiama pro pirštus).

„Dviejų greičių“ Europa

Vienas įdomiausių Strateginio kompaso aspektų yra tas, kad šis dokumentas iš esmės atspindi ES ateities integraciją tyrinėjančių analitikų prognozes apie vadinamąją dviejų greičių Europą. Šis terminas reiškia, kad europinė integracija iš dalies jau šiuo metu vystosi dviem greičiais: branduolio valstybės narės siekia stipresnio laipsnio tarpusavio integracijos, tuo tarpu integracija periferijoje vyksta lėčiau dėl periferijos valstybių narių nenoro ar nesugebėjimo. „Dviejų greičių“ integracija taip pat buvo vienas iš 2017 m. Europos Komisijos Baltojoje knygoje dėl ES ateities minimų scenarijų.

Strateginiame kompase kalbama, kad, suformavus greitojo reagavimo pajėgas, vadinamų norinčių ir galinčių (willing and able) veikti valstybių narių vyriausybės galės įsitraukti į krizių valdymą, formuodamos koalicijas, be visų 27 ES valstybių narių įsitraukimo. Tai atlikti jas įgalins ES sutarties 44-asis straipsnis. Iki 2023 metų ketinama susitarti, kaip konkrečiai ES sutarties 44-asis straipsnis leistų grupei valstybių narių planuoti ir vykdyti tokias krizių valdymo operacijas.

Turint galvoje tai, kad tokios amerikiečiais ir NATO aljansu besikliaujančios valstybės narės, kaip, tarkime, Lietuva, nenori europinių greitojo reagavimo pajėgų — jau nekalbant apie tikrą ES kariuomenę — galima sakyti, kad jos bus pašalintos (o greičiau jau savanoriškai pasitrauks) iš glaudesnės europinės integracijos procesų.

O tokie europinės integracijos netolygumai arba vadinamoji dviejų greičių integracija savo ruožtu reiškia, jog ES vis dar nėra pajėgi kalbėti vienu balsu. Tai kelia nemažai chaoso tiek ES viduje, tiek iš esmės mažina bendrijos strateginę autonomiją tarptautinėje arenoje.

Kita vertus, nenorėdamos įsitraukti į krizių valdymo koalicijas, europinių greitojo reagavimo pajėgų kūrimo nepalaikančios valstybės narės, ko gero, ne visuomet galės tikėtis kitų šalių pagalbos joms svarbiais klausimais (vis dėlto čia reikia paminėti, kad Strateginiame kompase nemažai kalbama apie hibridines grėsmes ir iki 2022 metų netgi žadama sukurti taip vadinamą ES hibridinių grėsmių valdymo vadovą (EU Hybrid Toolbox), į kurį įeitų ir Greitojo reagavimo į hibridines grėsmes komandos (EU Rapid Hybrid Response Teams)).

Perspektyvos miglotos

Kad ir kokie būtų gražūs Strateginio kompaso tikslai ir priemonės jiems pasiekti, dėl šio dokumento dar turės sutarti 27 valstybės narės, o tai greičiausiai reiškia daugybę pasiūlymų ir redakcijų, batalijų ir koncesijų, todėl labai tikėtina, kad po šio proceso dokumentas nei iš tolo nebus panašus į pirminį jo variantą.

Kita vertus, gali būti ir taip, jog dokumentas bus apskritai palaidotas ar bent jau kuriam laikui padėtas į stalčių. Europinė praktika demonstruoja, jog kalbos apie europinę kariuomenę (netgi tikrąja šio termino prasme) tai pasigirsta, tai vėl nutyla praktiškai nuo pat ES gyvavimo pradžios. Verta prisiminti ir tai, jog aplinkybėms susiklosčius kiek kitaip, ES jau seniausiai būtų ne tik ekonominis ir politinis darinys, bet ir tikrų tikriausias karinis aljansas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Idėja steigti Europos gynybos bendriją (bendrą kariuomenę) buvo suformuluota dar Europos bendrijų gyvavimo pradžioje, tačiau istorija susiklostė kitaip, nes koją šios idėjos įgyvendinimui pakišo Prancūzija, kuri — ir tai yra gana ironiška — šiuo metu yra didžiausia europinių greitojo reagavimo pajėgų entuziastė.

Taigi, kaip rodo vien jau šis pavyzdys, tokioje didelėje ir nenuspėjamoje sui generis prigimties organizacijoje, kaip ES, įmanoma viskas, tad ir Strateginio kompaso, o pirmiausia europinių greitojo reagavimo pajėgų perspektyvos yra gana miglotos. Tačiau, ką šiuo metu tvirtai žinome, yra tai, kad pirmas žingsnis į priekį vis dėlto jau žengtas, o ar bus žengtas žingsnis atgal, pamatysime jau gana greitai.

Kad ir kaip būtų, situacijai Europoje ir aplink ją sparčiai kaistant, jau beveik niekas nebesako, kad ES užtenka kliautis viso labo tik vadinamąja minkštąja/normatyvine galia. Tuo tarpu idėja apie NATO Europai teikiamą apsaugą ir potencialų NATO funkcijų dubliavimą(si) (esą ES greitojo reagavimo pajėgų ar apskritai bendros europinės kariuomenės visai nereikia) šiuo metu yra verta bent jau teorinės revizijos.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą