Ar Europos Sąjungai reikia nuosavos kariuomenės?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Amerikiečių pasitraukimas iš Afganistano apnuogino Europos Sąjungos negebėjimą veikti savarankiškai, kuomet kalba eina ne (ar ne tik) apie vadinamosios minkštosios ar politinės/diplomatinės galios (soft power) klausimus. Pasaulio žiniasklaidą pastaruoju tiesiog užplūdo straipsniai apie tai, kad ES ilgiau nebegali pasikliauti vien amerikiečiais ar NATO aljansu. Po — nepabijokime šio žodžio — tiesiog gėdingo ES nesugebėjimo pratęsti nuo Talibano bėgančių afganistaniečių evakuacijos iš Kabulo oro uosto dar bent keliomis dienomis ilgiau po amerikiečių pasitraukimo, aukščiausi ES pareigūnai eilinį kartą garsiai ir pakankamai aiškiai pradėjo kalbėti apie jau kuris laikas tarsi ore kybančią, tačiau iki galo taip ir neįgyvendintą ES gynybos sąjungos idėją. Apie tai savo metiniame pranešime aiškiai ir nedviprasmiškai užsiminė ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

Terminų raizgalynė

Šio teksto pavadinime paprastumo dėlei sąmoningai pavartojau žodį „kariuomenė“, tačiau iš tiesų klausimas yra gerokai sudėtingesnis ir apima tokius terminus, kaip kietoji galia (hard power), strateginė autonomija, ES subjektiškumas tarptautinėje arenoje ir kt. 

Šiuos terminus patogiausia analizuoti jau kuris laikas funkcionuojančios bendrosios europinės saugumo ir gynybos politikos, kuri savo ruožtu yra bendrosios ES užsienio ir saugumo politikos dalis, kontekste.

Iš esmės europinė saugumo ir gynybos politika (kaip ir visos kitos europinės politikos sritys) iš esmės remiasi vadinamąja minkštąja arba švelniąja (politine/diplomatine arba, kaip mėgsta sakyti politikos mokslininkai konstruktyvistai, normatyvine) galia.

Tačiau jau kuris laikas (dažniausiai — iš karto po to, kai ištinka panašūs fiasko, kaip Afganistane) aukščiausi europiniai ir į glaudesnę europinę integraciją linkę valstybių narių pareigūnai kalba apie vadinamąją ES gynybos sąjungą, kuri papildytų minkštąja galia besiremiančias ekonominę ir pinigų sąjungą, smarkiai apriboto funkcionavimo bendrąją užsienio ir saugumo politiką, vis dar tebeplėtojamas energetikos ir bankų sąjungas, europinį socialinių teisių ramstį ir kt.

Tokioje terminų raizgalynėje pasiklysti iš tiesų gana paprasta, todėl paprastumo dėlei derėtų apsistoti ties bendros ES kariuomenės arba europinės gynybos sąjungos terminais, kurie, paprastai tariant ir per daug neišvedžiojant reiškia, jog ES minkštąją/švelniąją/politinę/diplomatinę/normatyvinę galią būtina papildyti vadinamosios kietosios arba karinės galios elementais, kas iš esmės reiškia bendrų europinių karinių pajėgumų plėtojimą.

Šiek tiek istorijos

Kaip jau minėta, europinės gynybos sąjungos idėja nėra nauja, taigi, bendros ES kariuomenės poreikis egzistuoja jau ne pirmus metus ir netgi ne pirmą dešimtmetį.

Nors visos šios istorijos su visomis jos peripetijomis, sėkmėmis ir nesėkmėmis, pakilimais ir nuosmukiais išsamiai atpasakoti riboto ilgio tekste nepavyks, pradėti vis tiek derėtų nuo Adomo ir Ievos laikų. 

Tai reikalinga tam, kad būtų galima suvokti, jog bendros kariuomenės idėja šalia ekonominės europinės integracijos egzistavo beveik nuo pat ES kūrimo pradžios. Tai savo ruožtu demonstruoja, jog, visų pirma, bendros europinės kariuomenės idėja ES kūrėjams buvo išties svarbi, o taip pat — kad aplinkybėms susiklosčius kiek kitaip, ES jau seniausiai būtų ne tik ekonominis ir politinis darinys, bet ir tikrų tikriausias karinis aljansas su visomis iš to išplaukiančiomis (teigiamomis ar neigiamomis — priklauso nuo vertintojo ideologinių orientacijų bei įsitikinimų) pasekmėmis.

Idėja steigti Europos gynybos bendriją (bendrą kariuomenę) buvo suformuluota dar Europos bendrijų gyvavimo pradžioje, tačiau koją jos įgyvendinimui 1954 metais pakišo Prancūzija. 

Kaip žinia, Prancūzijoje tuo metu (taip pat ir vėliau, į valdžią atėjus Charles‘ui de Gaulle‘ui) vyravo gan stiprūs antifederalistiniai ir antivokiški sentimentai. Taigi, bijodama prarasti reikšmingą dalį nacionalinio suvereniteto, o taip pat — ir Vokietijos apginklavimo, Prancūzija neratifikavo Europos gynybos bendrijos sutarties, dėl ko ši idėja kuriam laikui buvo palaidota, o fizinė Europos gynyba patikėta NATO aljansui.

Drungnas bendradarbiavimas

Vėlesniu laikotarpiu vyko pakankamai drungnas valstybių narių bendradarbiavimas gynybos srityje ir buvo vystomos įvairios bendros iniciatyvos, kurių, netgi mėginant smarkiai pritempti, jokiu būdu nebūtų galima pavadinti bendra europine gynybos sąjunga ar juo labiau bendra ES kariuomene. Taigi, bendroji saugumo ir gynybos politika daugiausia buvo vykdoma politiniu/diplomatiniu lygmeniu.

Tuo tarpu kalbant apie bendradarbiavimą karinėje srityje, kaip savo knygoje „Paskutinis Europos šansas. Idealo paieškos“ pažymi vienas garsiausių šiuolaikinių Europos federalistų politikų Guy Verrhofstadtas, „bet kuri partnerystė yra prasminga ir reikalinga, bet jų mastas per mažas, kad galėtų daryti pageidaujamą poveikį. Paprastai tokios partnerystės yra susikūrusios organiškai, o kūrimą paskatinusios priežastys yra geografinės arba funkcinės. Jos be jokios logikos dubliuoja viena kitos funkcijas arba veikia lygiagrečiai“.

Taigi, ilgainiui, prancūzų rūpesčiui dėl Vokietijos ginklavimosi atlėgus, o tarptautinio saugumo architektūroje taip pat pradėjus ryškėti naujo pobūdžio grėsmėms, gynybos sąjungos idėja buvo pradėta gaivinti. Bendradarbiavimas saugumo ir gynybos srityje sustiprėjo po Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 m. Sutartis numatė savitarpio gynybos sąlygą, įpareigojančią visas ES valstybes padėti užpultai valstybei narei, tuo tarpu solidarumo sąlyga numatė, kad ES ir visos jos šalys privalo teikti paramą valstybei narei, kuri patyrė stichinę nelaimę ar teroro aktą.

Tačiau, aprimus prancūzams, pagalius į ratus pradėjo kaišioti kone visais europiniais klausimais atskirąją nuomonę turėję (ir tebeturintys) britai. Jungtinės Karalystės bei jos sąjungininkių pastangomis kariniam ir civiliniam bendradarbiavimui buvo pritaikytas vienbalsiškumo principas (arba kitaip — veto teisė), o tai pastarąjį bendradarbiavimą kaip reikiant apsunkino ir iš esmės paralyžiavo tolesnį gynybos sąjungos kūrimą. Nors britai ir pasitraukė iš ES, ambicinga gynybos sąjungos idėja, ko gero, dėl COVID-19 sukeltos krizės, kitų vidinių ES problemų ir tam tikros inercijos, šiuo metu vos ne vos juda iš mirties taško. Tai savo ruožtu demonstruoja faktas, kad vietoje bendros ES kariuomenės dabar daugiausia kalbama viso labo apie 5 tūkst. karių greitojo reagavimo pajėgas, dėl kurių ir tai vargu ar bus susitarta artimiausiu metu. Akivaizdu, jog ši idėja šviesmečiais atsilieka nuo pirminės — bendros ES kariuomenės — vizijos.

Be to, prie ES jungiantis vis daugiau JAV sąjungininkių, tokių, kaip Lietuva, buvo pradėtas kelti NATO funkcijų dubliavimo klausimas — esą kam reikalinga europinė gynybos sąjunga, jei ES pakanka NATO aljanso teikiamų saugumo garantijų (nors šis klausimas, ypač pastaruoju metu, saugumo situacijai Europoje vis labiau kaistant, o taip pat kintant tarptautinio ir nacionalinio saugumo grėsmių pobūdžiui, tampa vis labiau kvestionuotinas).

Senos ir naujos grėsmės

Kaip minėtoje savo knygoje gan taikliai pastebi G. Verhofstadtas, 2003 metais ES saugumo strategai dar kažką postringavo apie ES supantį draugų ratą (a ring of friends), kai šiuo metu jis labiau panašus į ugnies žiedą (a ring of fire). Rytų Ukraina ir Krymas, diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos režimas Baltarusijoje, regioniniai konfliktai Kaukaze, Padniestrė, Šiaurės Kipras, nuolat smilkstantys Balkanai, karinės operacijos prieš kurdus Turkijoje, Sirijos, Libijos, Jemeno, Irako pilietiniai karai, hipermilitarizuotas Kaliningradas — visa tai išties nei iš tolo neprimena draugų rato, o daugiau tiesiogines grėsmes Europos saugumui.

Ir visa tai apima tik senąsias klasikines karines grėsmes — tuo tarpu ES ne mažiau turėtų rūpėti tokios naujosios ne (ar nebūtinai) karinės ir/ar hibridinės grėsmės, kaip COVID-19 pandemija, tarptautinis terorizmas, su migracija susijusios krizės prie pat ES išorinių sienų ir kiek toliau, klimato kaita, santykiai su Kinija bei JAV, vidinės ES demokratijos ir teisės viršenybės problemos, Brexit‘o padariniai ir kt.

ES taip pat turėtų rūpėti ir jos statuso tarptautinėje arenoje klausimai arba tai, ką Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pavadino strategine autonomija. Galiausiai, idėja apie NATO Europai teikiamą apsaugą ir potencialų europinės kariuomenės bei NATO funkcijų dubliavimą(si) (esą bendros ES kariuomenės visai nereikia) šiuo metu yra verta bent teorinės revizijos būtent dėl pakankamai sudėtingų santykių su Turkija bei pastaruoju metu vykstančio gana paradoksalaus dviejų NATO narių — Turkijos ir Graikijos — konflikto.

Atsižvelgiant į aukščiau išvardintas karinio ir nekarinio pobūdžio grėsmes, strateginės autonomijos ir tarptautinio subjektiškumo poreikį bei NATO aljanso viduje vykstančius savotiškus paradoksus, ES kariuomenės idėja išties neatrodo labai jau bloga ar beprasmė, juolab turint galvoje tai, kad tokios ES valstybės narės, kaip Airija, Austrija, Kipras, Malta, Suomija ar Švedija, nėra NATO narės.

Apie ES gynybos sąjungos ir bendros europinės kariuomenės kūrimo perspektyvas bei šios idėjos įgyvendinimo potencialius pliusus ir minusus teorijoje ir praktikoje — kitoje šio straipsnių ciklo dalyje.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą