Vykstant masiškam perėjimui nuo iškastinio kuro prie atsinaujinančių išteklių energetikos ir žaliųjų technologijų, taip pat siekiant tikslo iki 2050 metų tapti klimatui neutraliu kontinentu, Europai teks eksponentiškai didinti svarbiausių žaliajai pramonei reikalingų žaliavų, tokių kaip litis, kobaltas, nikelis, varis, silicis ir kt., naudojimą.
Vis dėlto šiuo metu tai atlikti būtų pakankamai sudėtinga, nes minėtas žaliavas Europos Sąjunga beveik išvien importuojasi iš nedidelio skaičiaus tiekėjų, o kai kurias iš jų viso labo iš vienintelio.
Tokia situacija savo ruožtu kuria naują ir gana pavojingą priklausomybės nuo ypatingos svarbos žaliavų precedentą, kokį buvo galima stebėti pastarojo meto energetikos krizės metu dėl pernelyg didelės ES priklausomybės nuo rusiškų gamtinių dujų. Be to, globaliu mastu augant žaliajai ir skaitmeninei transformacijai reikalingų žaliavų poreikiui, auga ir pasaulinė konkurencija dėl jų.
Kovo 16 dieną Europos Komisija pristatė Kritinių žaliavų akto pasiūlymą, kuriuo ketinama sukurti strategiją, sudarančią sąlygas ES apsirūpinti žaliajai transformacijai reikalingomis žaliavomis ir nebebūti pernelyg priklausomai nuo importo iš trečiųjų šalių.
Kritinių žaliavų aktu bus siekiama iki 2030 metų sukurti svarbiausiųjų ES reikalingų žaliavų pajėgumus, didinti bloko autonomiją jų rinkoje, skatinti nacionalinių šių žaliavų atsargų plėtrą, tiekimo grandinių stebėseną ir tarptautinę partnerystę su suinteresuotomis šalimis.
Žaliosios transformacijos geopolitinis aspektas
Europai siekiant atsisakyti rusiškų gamtinių dujų ir pereiti prie atsinaujinančių išteklių energetikos jai kyla ne mažesnis pavojus tapti priklausomai nuo žaliajai transformacijai itin reikalingų retųjų žemės mineralų ir kitų žaliavų. Tačiau šiuo atveju pavojų kelia jau nebe Rusija, o beveik visuose žaliųjų technologijų gamybos grandinių etapuose dominuojanti Kinija.
Būdama didžiausia teršėja pasaulyje, Kinija ypatingą dėmesį skiria žaliajai transformacijai, o tai savo ruožtu jau spėjo paversti šią šalį didžiausia atsinaujinančių išteklių energijos gamybos ir kaupimo technologijų rinka. Dėl dosnių subsidijų ir paskatų verslui Kinija taip pat tapo didžiausia pasaulyje elektromobilių rinka – čia parduodama pusė visų pasaulio elektromobilių, o šalies pusės milijono elektrinių autobusų parkas sudaro net 98 proc. pasaulinės rinkos.
Iš tiesų, globaliu mastu palaipsniui atsisakant iškastinio kuro ir keičiant jį žaliosiomis technologijomis, daugumos pasaulio šalių priklausomybė nuo Kinijos auga itin sparčiai. Ne išimtis šiuo atveju ir ES. Taigi geopolitinį Rusijos dominavimą strateginės svarbos išteklių importo sektoriuje jau šiuo metu palaipsniui keičia priklausomybė nuo Kinijos.
Ko gero, nereikia nė sakyti, kokį pavojų gali kelti pernelyg didelė priklausomybė nuo stambaus ar netgi vienintelio išorės tiekėjo – tokią pavojingą asimetrinę priklausomybę su visomis iš jos išplaukiančiomis neigiamomis pasekmėmis Europa patyrė dar visai neseniai, Rusijai užpuolus Ukrainą, pradėjus manipuliuoti gamtinių dujų tiekimu ir taip sukėlus iki šiol neregėto masto energetikos krizę, kurios padarinius jaučiame iki šiol.
Tuo tarpu Kinija jau ne tik tapo didžiausia pasaulyje atsinaujinančių išteklių energijos gamintoja, bet ir kontroliuoja pasaulines žaliųjų technologijų tiekimo grandines. Nepaisant Vakarų šalių pastangų skatinti vietinę svarbiausių naudingųjų iškasenų gavybą ir žaliųjų technologijų gamybą, artimiausioje ateityje Pekinas vis tiek žada išlikti svarbiausiu šios rinkos dalyviu.
Kontroliuoja tiekimo grandines
Galima sakyti, jog Kinijos žaliųjų technologijų gamybos grandinių kontrolė pasižymi asimetriniu ar net monopoliniu pobūdžiu, t. y. šaliai priklauso didžiausia jų dalis. Šeši iš dešimties didžiausių pasaulyje vėjo turbinų gamintojų yra kinų kompanijos, Kinijai priklauso apie 80 proc. pasaulinių fotovoltinių panelių gamybos grandinių, taip pat prognozuojama, kad jos fotovoltinių komponentų gamybos dalis netrukus viršys net 95 proc.
Kinijoje pagaminama trys ketvirtadaliai visų ličio jonų baterijų, o daugeliui likusių kitur gaminamų baterijų reikalingi kiniški komponentai. Nepaisant didelių ES ir JAV investicijų į šį sektorių, prognozuojama, kad iki 2030 metų 70 proc. visų baterijų bus pagaminta Kinijoje.
Kinija taip pat kontroliuoja didžiąją dalį baterijų gamybai reikalingų mineralų, tokių kaip litis, kobaltas, nikelis, grafitas ir manganas. Apie 60 proc. ličio išgaunama Kinijoje, kuri yra trečia pagal dydį šio mineralo tiekėja pasaulyje, Kinijos kompanijai „Tianqi Lithium“ taip pat priklauso didžiausios pasaulyje Australijoje esančios ličio kasyklos „Greenbushes“ akcijų paketas. Be to, Kinija yra didžiausia pasaulyje visų keturių pagrindinių ličio jonų baterijų komponentų gamintoja: 53 proc. pasaulio katodų, 78 proc. anodų, 62 proc. elektrolitų ir 66 proc. separatorių gamybos pajėgumų yra Kinijoje.
Kinija šiuo metu kontroliuoja didžiąją dalį retųjų žemės mineralų rinkos – jų gavybos ir apdirbimo srityje šalis praktiškai turi monopolį. Tuo tarpu kalbant apie retuosius žemės magnetus, kurie yra ypač svarbūs pažangiausiajai elektronikai, Kinijai priklauso apie 95 proc. pasaulinės jų produkcijos.
Visi pagrindiniai elektromobilių gamintojai, įskaitant „Tesla“, „Volkswagen“ ir „Hyundai“, tam tikru mastu yra priklausomi nuo Kinijos kompanijų, tiekiančių baterijas ir/ar jų komponentus – šalyje įsikūręs konglomeratas BYD netgi pranoko visas šias kompanijas ir tapo didžiausiu pasaulyje elektromobilių gamintoju. BYD taip pat yra antras pagal dydį elektromobilių baterijų gamintojas pasaulyje ir nusileidžia tik pasauliniam baterijų gamybos gigantui CATL, kuris, beje, irgi yra iš Kinijos. Šiuo metu BYD ir CATL bendra pasaulinės elektromobilių baterijų rinkos dalis sudaro apie 50 proc.
Kritinių žaliavų aktas
Pasauliui pereinant prie dekarbonizuotos ekonomikos vadinamajai žaliajai transformacijai reikalingos žaliavos šiuo metu yra strateginės svarbos, todėl yra itin paklausios globaliu mastu, o ši paklausa nuolat auga. Tarkime, Europos Komisijos skaičiavimais, ličio, t. y. pagrindinio elektromobilių baterijų gamybai reikalingo elemento, paklausa iki 2030 metų išaugs 11 kartų, o iki 2050 metų – net 57 kartus.
Šiuo metu ES smarkiai priklauso nuo ypatingos svarbos žaliavų importo, dažnai tik iš vienintelio tiekėjo. Pastarojo meto krizės išryškino ES strateginę priklausomybę nuo išorės tiekėjų, be to, kaip pademonstravo nesena praktika pandemijos metu, žaliųjų ir skaitmeninių technologijų gamybai būtinų žaliavų tiekimo grandinės tam tikrais atvejais gali būti smarkiai pažeidžiamos ir nestabilios.
Visas šias problemas (iš)spręsti turėtų padėti ES Kritinių žaliavų aktas, kurio pasiūlymą Europos Komisija pristatė šių metų kovą. Šiuo teisės aktu iki 2030 metų ES siekiama sukurti bendrą strategiją, kuri padėtų užtikrinti saugų ir tvarų svarbiausiųjų žaliavų tiekimą, gavybą, žvalgybą, apdirbimą ir perdirbimą. Visa tai bus siekiama įgyvendinti diversifikuojant žaliavų importą, nustatant strateginius kiekybinius rodiklius ir bendrus standartus, plėtojant įvairias žvalgybos programas, vykdant tiekimo grandinių stebėseną, plėtojant partnerystę su trečiosiomis šalimis ir kt.
Rengdama pasiūlymą Komisija įvertino daugiau nei 80 įvairių medžiagų, visų pirma, atsižvelgiant į jų ekonominę svarbą bei tiekimo rizikas, ir išskyrė dvi svarbiausias žaliavų grupes. Strateginių žaliavų grupė apima žaliavas, kurios reikalingos tam tikrose specifinėse srityse, pavyzdžiui, gynyboje, sveikatos sektoriuje ar kosmoso tyrimuose, ir kurios gali susidurti su pasaulinės pasiūlos ir paklausos disbalansu bei prekybos kliūtimis iš trečiųjų šalių. Tuo tarpu kritinių žaliavų grupė apima žaliavas, kurios yra būtinos visai ES ekonomikai ir jau dabar susiduria su rimtų tiekimo sutrikimų rizika. Akto pasiūlyme pateikiami tiek strateginių, tiek kritinės svarbos žaliavų sąrašai.
Kritinių žaliavų akto pasiūlymu taip pat numatomi rodikliai siekiant iki 2030 metų diversifikuoti ES žaliavų rinką, kad blokas šioje srityje įgautų daugiau autonomijos, pavyzdžiui, iki šio laikotarpio ES turėtų būti išgauta 10 proc. (palyginti su 3 proc. šiuo metu), apdirbta 40 proc. (lyginant su dabartiniais 20 proc.) ir perdirbta 15 proc. strateginių žaliavų, taip pat ES neturėtų būti priklausoma nuo importo iš bet kurios trečiosios šalies daugiau nei 65 proc. kiekvienai strateginei žaliavai.
Trūksta ambicijų
Kaip pažymi Europos Komisija, ES niekada nebus visiškai savarankiška kritinių žaliavų gavyboje ir ateityje didžiąją dalimi toliau priklausys nuo jų importo, todėl, siekiant užsitikrinti tokių žaliavų diversifikuotą tiekimą, blokui teks stiprinti globalų bendradarbiavimą. Visų pirma ES sieks abipusiai naudingų partnerysčių su besiformuojančiomis rinkomis ir besivystančiomis ekonomikomis.
Šiuo tikslu ES žada intensyvinti globalią prekybą svarbiausiomis žaliavomis Pasaulio prekybos organizacijos – laisvosios prekybos susitarimų ir kitais formatais, dėti daugiau pastangų kovojant su nesąžininga prekybos praktika, taip pat įkurti vadinamąjį Kritinių žaliavų klubą, skirtą valstybėms, siekiančioms bendradarbiauti žaliavų tiekimo srityje ir stiprinti globalias jų tiekimo grandines.
Šio globalaus klubo startą žymi JAV ir ES derybos dėl žaliavų partnerystės, visų pirma siekiant atsverti didžiulę asimetrinę Kinijos įtaką pasaulinėje žaliavų rinkoje, taip pat naujas ES ir Čilės laisvosios prekybos susitarimas, kuris blokui padės lengviau gauti ličio, vario ir kitų atsinaujinančių išteklių energetikos technologijoms reikalingų žaliavų. Komisija taip pat žada vadinamuosius strateginius projektus ES ir už jos ribų, kuriems būtų sudarytos palankesnės sąlygos gauti atitinkamus leidimus bei finansavimą.
Tiesa, kai kurie ekspertai, politikai ir žaliavų rinkos dalyviai akto pasiūlymą kritikuoja kaip per mažai ambicingą, visų pirma, dėl to, kad jame išdėstyti iki 2030 metų numatomi pasiekti rodikliai yra savanoriški. Kita vertus, pasiūlyme nėra numatomi trumpojo laikotarpio tikslai, kurie nedelsiant paskatintų reikalingus žaliavų rinkos pokyčius. Tuo tarpu JAV infliacijos mažinimo aktas tam tikras priemones ir tikslus numato jau artimiausiam laikotarpiui.
Apskritai galima sakyti, kad strateginių žaliavų gavybos pramonė ES išvysta pakankamai menkai, o jai sustiprinti reikia ir laiko, ir investicijų. Be to, žaliavų kasyba ES ir toliau žada būti pakankamai komplikuota dėl aplinkosaugos problemų ir galiojančių teisės aktų, kurie nėra palankūs kasybos pramonei.
Tuo tarpu nuo 2035 metų ES ruošiasi atsisakyti benzinu ir dyzelinu varomų automobilių gamybos ir palaipsniui pereiti prie elektromobilių, o tokių transporto priemonių baterijoms būtino ličio šiuo metu ES išgaunama palyginti labai nedaug. Verta paminėti ir tai, kad dauguma svarbiausiųjų jau išžvalgytų ES strateginių žaliavų rezervų yra saugomose teritorijose arba šalia jų, taigi šiuo atveju gali tekti gerokai pasukti galvą, kaip protingai subalansuoti žaliosios transformacijos tikslus ir aplinkosauginius reikalavimus.
