Praeitą savaitę Europos Parlamentas balsavo už keletą itin svarbių Europos Sąjungos prekybos apyvartiniais taršos leidimais (paprasčiau – prekybos emisijomis) sistemos pakeitimų.
Prekybos emisijomis sistemos reforma buvo numatyta dar 2021 metais, priėmus ES klimato įstatymą, kurio pagrindinis tikslas yra iki 2050 metų ES tapti pirmuoju pasaulyje klimatui neutraliu kontinentu, o iki 2030 metų – sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį mažiausiai 55 proc. nuo 1990 metų lygio.
Svarbiausi reformos aspektai – nemokamų apyvartinių taršos leidimų laipsniškas panaikinimas iki 2034 metų, taip pat atskiros, naujos prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemos sukūrimas degalų rinkai ir pastatams šildyti. Lietuvos žiniasklaida jau spėjo ją pakrikštyti „nuodėmės mokesčiu“, po kurios priėmimo „brangs viskas ir visiems“.
Vis dėlto, svarbiausias prekybos apyvartiniais taršos leidimais reformos aspektas, dėl kurio nuomonę praeitą antradienį išreiškė Europos Parlamentas, yra pirmasis pasaulyje pasienio taršos mokestis, kuris turėtų būti taikomas iš užsienio importuojamoms taršiai pagamintoms prekėms, tokiu būdu suvienodinant konkurencijos sąlygas Europoje ir trečiosiose šalyse veikiančioms kompanijoms.
Sprendimą dėl šio naujo mokesčio pasaulio žiniasklaida jau dabar vadina revoliuciniu, nes juo iš esmės siekiama apmokestinti taršos importą.
Prekybos emisijomis sistema yra labai plati tema, todėl apie atskirus jos reformos aspektus neįmanoma kalbėti neįsigilinus į šios sistemos paskirtį ir veikimo logiką. Taigi, prieš pradedant gilintis į naują, dar tik planuojamą sukurti prekybos emisijomis sistemą degalų rinkai ir pastatų šildymui ar pirmą pasaulyje pasienio taršos mokestį, visų pirma derėtų aptarti pačią prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistemą, jos tikslus, subjektus ir veikimo principus.
Prekybos emisijomis esmė
Europinė prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema (EU Emission Trading system, EU ETS) yra viena pagrindinių ES klimato kaitos mažinimo priemonių, taip pat pirmoji pasaulyje prekybos emisijomis rinka, leidžianti ekonomiškai efektyviai mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus.
Kai kurie ekonomistai prekybos emisijomis sistemą laiko panacėja, leidžiančia sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų taršą daugelyje sektorių ir daugelyje valstybių, be kita ko, nereikalaujant nacionalinės politikos iniciatyvų ar subsidijų, pavyzdžiui, atsinaujinančių išteklių energetikai.
Prekybos emisijomis sistema ES veikia nuo 2005 metų, ji taikoma iškastinio kuro elektrinėms, pramonės kompanijoms (geležies, aliuminio, cemento, stiklo gamybos ir kt.), avialinijoms ir kitiems taršą generuojantiems subjektams ir reguliuoja per 40 proc. ES išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Sistema remiasi dviem svarbiais principais, iš kurių pirmasis žinomas kaip „teršėjas moka“ (polluter pays) ir nusako šios sistemos paskirtį, o antrasis principas – „apribok ir prekiauk” (cap and trade) – nusako sistemos veikimo būdą.
Šiuo atveju teršėjams yra nustatoma šiltnamio efektą sukeliančių dujų, visų pirma CO2 išmetimo į aplinką riba, o bendras leistinas išmetamų teršalų kiekis paskirstomas kaip apyvartiniai taršos leidimai. Šiais leidimais galima prekiauti rinkoje: teršėjai, išnaudoję savo apyvartinius taršos leidimus, gali papildomai jų nusipirkti biržoje ir atvirkščiai – kompanijos, kurios neišnaudoja savo taršos leidimų gali juos parduoti įmonėms, teršiančioms daugiau.
Kai kurios energijai imlios, taršą generuojančios kompanijos iki šiol taršos leidimus gauna nemokamai, tačiau, norint pasiekti ES klimato tikslus iki 2050 metų tapti pirmuoju pasaulyje klimatui neutraliu kontinentu, o iki 2030 metų – sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį mažiausiai 55 proc., nuo 2026 nemokamų taršos leidimų kiekį nutarta laipsniškai mažinti, kol jų bus visiškai atsisakyta 2034 metais.
Ar veikia?
Prekybos emisijomis sistemos tikslas – kiekvienais metais tam tikru procentu sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį energijos gamybos ir daug energijos naudojančiose pramonės šakose. Sistema 2005-2021 metais padėjo sumažinti šių sektorių išmetamų teršalų kiekį maždaug 35 proc. Tiesa, kaip ir buvo minėta, sistema ES reguliuoja tik kiek daugiau nei 40 proc. emisijų, ir iki šiol neapėmė degalų bei pastatų šildymo sektoriaus, kuris generuoja dar apie 45 proc. ES šiltnamio efektą sukeliančių dujų (apie ketinimą sukurti atskirą prekybos emisijomis sistemą šiam sektoriui, kurią Lietuvos žiniasklaida jau spėjo pakrikštyti „nuodėmės mokesčiu“, skaitykite kitose šio straipsnių ciklo dalyse).
Nors sistema tikrai turi tam tikrą poveikį, apribodama taršos emisijas, galima teigti, kad iš tiesų ji nedavė laukto rezultato, kad teršti tiesiog neapsimokėtų. Netgi atvirkščiai – žemos apyvartinių taršos leidimų kainos prieš kurį laiką prisidėjo prie tam tikro itin taršaus kuro – anglių ir lignito, kaip pigaus ir konkurencingo energijos šaltinio, renesanso.
Per pirmuosius du prekybos emisijomis laikotarpius (2005-2007 ir 2008-2012 metais) didžioji dalis apyvartinių taršos leidimų buvo paskirstoma nemokamai ir dideliais kiekiais, o tai sąlygojo pirmojo laikotarpio leidimų kainos kritimą iki nulio 2007 metais. Taigi dėl dosniai paskirstomų nemokamų leidimų apyvartinių taršos leidimų kainos praktiškai niekada nebuvo tokios aukštos, kaip buvo numatyta (tiesa, šių metų vasarį leidimų kaina pasiekė rekordines aukštumas ir perkopė 100 eur/t CO2 – tokį brangimą visų pirma galima sieti su geopolitinėmis-geoenergetinėmis aplinkybėmis).
Apyvartinių taršos leidimų perteklius išaugo po to, kai dėl 2008 metų ekonomikos krizės išmetamųjų teršalų kiekis mažėjo greičiau nei tikėtasi (vien plieno pramonės gamyba 2008-2009 metais sumažėjo apie 28 proc.). Leidimų kainą smarkiai sumažino pandemijos protrūkis, tačiau emisijų rinka pamažu stabilizavosi, ES priėmus vadinamąjį žaliąjį atsigavimo planą.
Anot sistemos kritikų, dažnas pigių CDM (Clean Develpment Mechanism) kreditų naudojimas taip pat mažino taršos leidimų kainą, nes prekybos emisijomis rinkos dalyviams buvo leista naudoti CDM ir kitus tarptautinius kreditus, kurie įrodo, kad tam tikra kompanija tam tikru kiekiu sumažino taršą besivystančiose šalyse.
Nemokami taršos leidimai versus pasienio taršos mokestis
Kaip jau minėta, prekybos emisijomis sistema ES buvo įgyvendinama etapais. Per pirmuosius du prekybos taršos leidimais etapus nuo 2005 iki 2012 metų beveik visi leidimai buvo paskirstomi nemokamai. Tuo buvo siekiama išbandyti, kaip prekyba taršos leidimais veikia praktiškai ir leisti rinkos dalyviams susipažinti su sistema nereikalaujant papildomų išlaidų.
Vėliau taršos leidimai buvo apmokestinti – tiesa, iš anksto rinkos dalyvius įspėjant, kad palaipsniui nemokamų taršos leidimų bus atsisakyta.
Iš esmės nemokami taršos leidimai buvo skirti tam, kad ES kompanijos išliktų konkurencingos prieš trečiosiose šalyse įsikūrusius gamintojus ir kad dėl aukštų leidimų kainų neiškeltų savo veiklos į užsienį (carbon leakage).
Paprasčiau tariant, dėl kaštų, susijusių su klimato politika, europinės kompanijos gali būti suinteresuotos perkelti gamybą į trečiąsias šalis, kuriose taikomi ne tokie griežti aplinkosauginiai standartai. Dažniausiai tokia rizika kyla ypač daug energijos suvartojančiose pramonės šakose. Vienas iš šios problemos sprendimo būdų iki šiol buvo būtent nemokamų taršos leidimų suteikimas energijai itin imlios pramonės šakoms.
Tačiau šioje vietoje iškilo problema – Europos audito rūmų 2020 metų ataskaitos duomenimis, sektoriai, kurie į aplinką išskyrė daugiau nei 90 proc. pramoninių išmetamųjų teršalų, visus arba didžiąją dalį leidimų gaudavo nemokamai. Gana ironiška ir tai, kad didžioji dalis pajamų, gautų iš nemokamų taršos leidimų, buvo panaudotos lignito ir akmens anglių elektrinėms modernizuoti, daugiausia Bulgarijoje, Čekijoje, Lenkijoje ir Rumunijoje. Kitaip tariant, nemokami taršos leidimai ne tik neprisidėjo prie taršos mažinimo, bet ir paskatino teršti dar labiau.
Siekiant spręsti šią problemą ES lygiu buvo iškelta idėja apie revoliucinę kovos su klimato kaita priemonę, kuri padėtų apmokestinti taršą už ES ribų, trečiosioms šalims pritaikant europinius aplinkosaugos standartus ir tokiu būdu suvienodinant konkurencijos sąlygas kompanijos ES viduje ir už jos ribų. Paprasčiau tariant, buvo nuspręsta įvesti taršos importo mokestį.
Taigi nuo 2026 metų ES pradėjus palaipsniui naikinti nemokamus taršos leidimus, lygiagrečiai bus pradėtas taikyti naujas pasienio taršos mechanizmas (carbon border adjustment mechanism), skirtas apmokestinti kompanijų iš užsienio taršiai pagamintoms prekėms.
Nemokamų taršos leidimų bus visiškai atsisakyta 2034 metais, kuomet numatoma užbaigti pasienio taršos mokesčio įvedimą. Apie šį mokestį skaitykite kitose šio straipsnių ciklo dalyse.
