50 žalių atspalvių

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, Lietuvos žaliųjų partija, Žalieji/Europos laisvasis aljansas — tai tik keletas žaliųjų politinių jėgų, veikiančių Lietuvoje ir Europos mastu. Tokia įvairovė kelia nemažai painiavos, ypač Lietuvoje, nes dažnas rinkėjas šių politinių jėgų paprasčiausiai neskiria. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad visų jų politinė darbotvarkė koncentruojasi ties vadinamaisiais žaliaisiais klausimais, tačiau iš tiesų jų deklaruojamos nuostatos smarkiai skiriasi. Negana to, skiriasi ir konkrečių politinių jėgų deklaruojamos nuostatos bei realūs veiksmai.

Kaip kėdė ir elektros kėdė

Vienas įžvalgus žmogus yra pasakęs, kad žalieji ir valstiečiai žalieji yra kaip kėdė ir elektros kėdė. Dažnas rinkimuose balsuojantis pilietis, ko gero, nė nesuprastų, kur čia slypi ironija, todėl derėtų plačiau pasigilinti į 50 žalių atspalvių Lietuvoje ir Europoje.

Europinėje politinėje praktikoje žaliosios partijos paprastai siejamos su politine kaire. Politinei kairei drąsiai galima priskirti ir Žaliųjų/Europos laisvojo aljanso frakciją Europos Parlamente, prie kurios jungiasi nacionalinių žaliųjų (paprastai — kairiųjų) partijų atstovai, išrinkti į Europos Parlamentą.

Tuo tarpu Lietuvoje žaliųjų idėjų iškilimas yra tiesiogiai susijęs su kova prieš sovietinę okupaciją. Turbūt nedaug kam žinoma, kad tokios organizacijos kaip Atgaja, devintojo dešimtmečio pabaigoje aktyviai pasisakiusios ir įvairiomis akcijomis kovojusios prieš sovietinį režimą, yra laikytinos savotišku Sąjūdžio avangardu. Taigi, galima sakyti, kad pirmųjų Lietuvos žaliųjų ir Sąjūdžio idėjos iš esmės sutapo, todėl taip pat galima drąsiai teigti, kad Lietuvoje dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių žaliųjų judėjimai (bent jau savo gyvavimo pradžioje) atstovavo politinei dešinei.

Visas politinis spektras

Žvelgiant į dabartinę situaciją, žaliųjų gretos Lietuvoje smarkiai išsiplėtė ir dabar jau apima visą politinį spektrą: nuo vis dar tebeveikiančių (dažnai — netgi radikalių) dešiniųjų iki radikalių kairiųjų, taip pat įskaitant ir nuosaikesnes dešiniąsias bei kairiąsias organizacijas, partijas ir net pavienius asmenis, laikančius save žaliaisiais.

Kadangi aptarti šį platų spektrą žaliųjų organizacijų reikėtų ištiso straipsnių ciklo (be to, tai daryti iš tiesų nėra prasmės, nes daugelis tokių organizacijų ir organizacijėlių yra labai mažos ir politiškai nereikšmingos), apsistokime ties politinėmis partijomis.

Lietuvoje bent jau formaliai žaliosioms idėjoms atstovauja dvi partijos: Lietuvos žaliųjų partija ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

Lietuvos žaliųjų partija iš esmės išsivystė iš nepriklausomybės aušros žaliųjų judėjimų, ją kūrė anuometiniai žalieji aktyvistai, tačiau dabar jau galima sakyti, kad demokratiniu keliu partija savo viduje galiausiai išsikristalizavo iki tradicine Europoje laikomos žaliosios, politinei kairei atstovaujančios jėgos. Šią partiją bent jau aš laikyčiau centro kairės politine jėga, kuriai priimtinos Europos žaliųjų vertybės, t. y. visi žalieji aspektai, o be jų — tvarios plėtros, gerovės ir socialinio saugumo, žmogaus teisių gynimo klausimai.

Veidmainystė rinkėjų atžvilgiu

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga tuo tarpu evoliucionavo iš 2005–2012 m. veikusios Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos, kuriai vadovavo K. Prunskienė. Tiesa, pati K. Prunskienė šią partiją paliko 2009 m., nes jai nepatiko partijos pavadinimas ir stiprėjantis apsiribojimas atstovavimu vienai visuomenės grupei — žemdirbiams ar net vienos šios grupės dalies ūkiniams – komerciniams interesams. Taip pat K. Prunskienei esą buvusi nepriimtina „tiek […] atšiauri atmosfera partijoje, tiek ir veidmainystė rinkėjų atžvilgiu““[1].

Artimas K. Prunskienės bendražygis R. Karbauskis, atrodo, šią kritiką priėmė domėn, ir 2012 m. partija buvo pervardyta Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Į partiją nauju pavadinimu iš Lietuvos žaliųjų partijos (tiesa, tuo metu ji dar vadinosi Lietuvos žaliųjų sąjūdžiu) jam pavyko prisivilioti keletą narių, tačiau iš pat pradžių buvo matyti, kad šios partijos vadinamasis žaliųjų sparnas nė iš tolo neatsveria valstiečių, o toks balanso tarp žaliųjų ir valstiečių – ūkininkų nebuvimas verčia pagrįstai kelti klausimą, ar partijos pavadinimas atitinka jos deklaruojamas nuostatas.

Atsipirko su kaupu

Kalbant apie žaliąsias nuostatas ir idėjas, partijos (o vėliau — ir po 2016 m. Seimo rinkimų suformuotos Vyriausybės) programa jomis suinteresuotam žmogui atrodo gana patraukliai. Be to, partijos simbolikoje figūruoja žalia spalva, joje iš tiesų esama žaliosiomis idėjomis besidominčių žmonių, kaip aliuzija į žaliųjų politinių jėgų nuolatos pabrėžiamą darnaus vystymosi koncepciją Vyriausybės programoje (įspūdingą kiekį kartų) figūruoja  žodis „darna“. Tačiau ilgainiui tapo aišku, kad „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ tėra tik fasadinis pavadinimas, sukurtas gudriai manipuliuojant žaliosiomis idėjomis ir siekiant prisitraukti daugiau rinkėjų balsų.

Toks planas atsipirko su kaupu. Kadangi už tuometinę Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą balsavo daugiausia kaimiškų vietovių rinkėjai, pavadinimo pakeitimas atvėrė partijai kelius į miesto rinkėjų širdis ir protus. Tačiau panašu, kad šie rinkėjai liko, švelniai tariant, nusivylę, o K. Prunskienė, dar 2009 m. kritikavusi partiją dėl atstovavimo žemdirbiams ar net vienos šios grupės dalies ūkiniams – komerciniams interesams, buvo teisi, ir ši istorija pasikartojo dar kartą.

Rudasis persivardijimas

Kalbant paprastai, jei Lietuvos žaliųjų partija ar nevyriausybinės žaliųjų organizacijos mūsuose telpa į 50 žalių atspalvių spektrą, tai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą galima priskirti jau ne vienam iš šių atspalvių, o kamufliažui.

Kamufliažas, kaip žinia, yra skirtas maskuoti(s). Jame taip pat daug rudos spalvos. Tą patį galima pasakyti ir apie vadinamuosius valstiečius žaliuosius, nes „žalia“ jų pavadinime padeda bent šiek tiek užmaskuoti atstovavimą stambiųjų ūkininkų rudiesiems (su žemės ūkiu susijusiems) interesams. Juk pats partijos pirmininkas yra stambiausias Lietuvos žemvaldys, o jo valdomas Agrokoncernas atstovauja industrinei, stambiajai žemdirbystei, grįstai trąšų ir pesticidų naudojimu, kuri, žvelgiant iš žaliosios politikos perspektyvos, yra paprasčiausiai netoleruotina[2].

Nuo 2016 m. tiek įstatymų, tiek Vyriausybės nutarimų pavidalu buvo priiminėjami sprendimai ne tik diskredituojantys žaliųjų vardą, bet ir šiurkščiai pažeidžiantys esminius žaliosios politikos principus ir kardinaliai besikertantys su Pasaulio žaliųjų chartijoje išdėstytomis ideologinėmis vertybėmis[3]. Nesprendžiamas neigiamas intensyvios žemdirbystės poveikio aplinkai klausimas, rekordus viršijantys vandens telkinių taršos rodikliai, (ne)saugomų teritorijų klausimas[4], ir miestuose, ir miškuose masiškai kertami medžiai, atliekų tvarkymo sistemos krizė[5], glifosatu ir azotu permirkęs žemės ūkis, visiškas neveiksnumas oro taršos mažinimo srityje, atsainus požiūris į klimato kaitą[6], nežinia kieno (tik ne aplinkos) interesams atstovaujantys aplinkos ministrai (vienas iš kurių, beje, netgi yra medžiotojas) ir dar kartą — nuolatinis stambiųjų ūkininkų interesų protegavimas (kartais balansuojantis ant sveiko proto ir elementarios logikos ribų, pvz., kaip tada, kai buvo nuspręsta, jog žemė yra linkusi nusidėvėti) — tai tik labai abstrakčiai įvardytos problemos, kurios tiesiog verčia besti pirštu į tariamą, kamufliažinį valstiečių žalumą ir pagrįstai kelti klausimą, ar tas tariamas žalumas neklaidina rinkėjų?

Ideologinis šiukšlynas

Akį rėžia ir tai, kad vadinamoji valstiečių žaliųjų partija pagal savo narių ideologines nuostatas yra visiškas ideologinis šiukšlynas. Atvirai fašistuojantys dešinieji, krikščionių fundamentalistai (ar greičiau fundamentalistės), žalieji kairieji, nuolatos tylintys nuosaikieji, „profesionalai“ ir nelabai, na ir, žinoma, patsai pirmininkas — žalčius garbinantis, amerikietišką visureigį vairuojantis, rusiškas chemines trąšas importuojantis „žaliasis“ R. Karbauskis. O štai Vikipedija rašo, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga yra centro kairioji politinė jėga (įkurta net 1905 m.!)[7]! Kaip žmogus, turintis politikos mokslų išsilavinimą, atsakingai pareiškiu: baikit, nemanau.

Savaime suprantama, kad tikrieji, ne kamufliažiniai žalieji, priimdami domėn ir kraupdami nuo to, kas išdėstyta aukščiau, nenori būti tapatinami su žaliosiomis idėjomis nuolat manipuliuojančiais kamufliažiniais valstiečiais, tad visiškai nenuostabu, kad Lietuvos žaliųjų partija prie savo pavadinimo netgi pradėjo naudoti grotažymes #NEvalstiečiai.

Netgi pro pirštus žiūrint į tokias, regis, smulkmenas, kaip ypatingai taršūs Ramūno ir Gretos automobiliai, jos ruonių kailiniai, aplinkosaugininkų įspėjimų nepaisymas ir įstatymų pažeidinėjimas, be leidimų Kauno marių regioninio parko teritorijoje statant prabangią poilsiavietę, gausus medžiotojų ratelis partijoje, vienas iš kurių — patsai aplinkos ministras (!) (kurio motyvai stabdant Punios šilo rezervato projektą, kaip teigia G. Varnas, labai aiškūs – medžioklė[8]), gyvūnų gerovės ignoravimas ir žiaurus elgesys su jais[9], taip pat nesigilinant į lengvatų stambiesiems ūkininkams klausimą ar, švelniai tariant, abejonių dėl žalumo keliančią Agrokoncerno veiklą, net ir žmonės iš vadinamojo partijos žaliųjų sparno, geriau įsižiūrėjus — ne tokie ir žali.

Štai atrodytų tikroji, ne kamufliažinė partijos žalioji V. Vingrienė, sveikindama norą padidinti Lietuvos miškingumą, teigia, kad tai neturėtų sudaryti kliūčių naudoti našiausių žemių, duodančių daugiausiai naudos šalies žemės ūkiui[10], o veikiau valstietis (provincialumo prasme) nei žaliasis S. Jakeliūnas netgi abejoja klimato kaitos reiškiniu[11].

Nosį įkišo su žaliųjų priedanga

Ir tai nesutrukdė jo priimti į Žaliųjų/Europos laisvojo aljanso frakciją Europos Parlamente — priėmė išskėstomis rankomis! Kaip, beje, ir praeitą Europos Parlamento kadenciją buvo priimtas žalumu prisidengęs ištikimas R. Karbauskio bendražygis, jo valios vykdytojas ir vietininkas Europos Parlamente B. Ropė, kuriam įdomiausi — vis dėlto ne klimato kaitos, taršos mažinimo ar atsinaujinančios energetikos, o miškininkystės ir žemės ūkio klausimai.

Kaip viename interviu Europos žaliųjų reikalus komentavo L. Balsys, „B. Ropė į Briuselį nosį įkišo su žaliųjų priedanga iš reikalo – siekė patekti į [Europos Parlamento] Kaimo reikalų komitetą“[12]. Pasirodo, iš pradžių B. Ropė net ir neketino jungtis prie Europos žaliųjų frakcijos, o savo nuomonę pakeitė tik vėliau — matyt po to, kai ši frakcija leido jam sudaryti su ja sutartį, „kokiais klausimais jis bus „žaliasis“, o kokiais, kalbant apie žmogaus teises, talibaniškas  konservatorius“[13].

Kaip šio straipsnio autorei teigė Lietuvos žaliųjų (#NEvalstiečių) partijos pirmininko pavaduotoja I. Budraitė, gerai išmananti Europos žaliųjų reikalus, tuo metu Europos žaliųjų frakcijai verkiant reikėjo daugiau narių, todėl į tokius išskaičiavimus niekas per daug nesigilino. Kad B. Ropė į žaliųjų frakciją užsinorėjo įstoti (ir jį ten priėmė) dėl gryno politinio oportunizmo taip pat patvirtino ir Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkas R. Lapinskas.

„Bendradarbiavimas“ su išskaičiavimu

Kad tokių išskaičiavimų būta neseniai patvirtino ir pats R. Karbauskis, kuris, beje, taip pat teigė, kad panašaus pobūdžio „bendradarbiavimo“ (šiuo žodžiu jis vadina minėtus oportunistinius išskaičiavimus) pagrindu valstiečiai svarstytų galimybę jungtis prie Europos žaliųjų[14]. Europos žaliųjų atstovas P. Nolanas, kalbėdamas apie valstiečių prisijungimą, sakė, kad „[k]iekviena partija, kuri nori prisijungti prie Europos žaliųjų turi atitikti tam tikrus kriterijus ir [Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai] nebus išimčių“[15]. Jis taip pat pareiškė, kad „Europos žalieji yra atviri kalbėtis su bet kokia partija, kuri atitinka mūsų vertybes“[16]. Kad valstiečiai šių vertybių neatitinka, regis, jau išsiaiškinome.

Tai man patvirtino ir Lietuvos žaliųjų (#NEvalstiečių) partijos pirmininkas R. Lapinskas, ir jo pavaduotoja I. Budraitė. Jų teigimu, nepaisant šių vertybinių neatitikimų, Europos žaliųjų atstovai Lietuvos žaliųjų partijai ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai yra siūlę jungtis, tikintis didesnio visuomenės palaikymo žaliosioms idėjoms. Tačiau prasidėjus kalboms apie bendrą sąrašą 2016 m. Seimo rinkimams, matyt baimindamasis, kad sėkmės rinkimuose atveju iš tiesų (o ne deklaratyviai) teks vykdyti žaliąją politiką, atsitraukė pats R. Karbauskis.

Išskėstomis rankomis niekas nelaukia

R. Lapinsko teigimu, nepaisant gražių kalbų apie Europos žaliųjų vertybines nuostatas, tokie su žalumu išties nedaug ką bendro turintys veikėjai, kaip B. Ropė ar S. Jakeliūnas, į žaliųjų frakciją Europos Parlamente pateko be didesnio vargo. Tuo tarpu Lietuvos žaliųjų partija, išreiškusi norą prisijungti prie Europos žaliųjų, jau eilę metų deda pastangas, kad šis noras taptų realybe, tačiau, panašu, kad išskėstomis rankomis jos ten, deja, niekas nelaukia. Paklaustas apie tokių dvigubų standartų taikymo priežastis, R. Lapinskas atsakė be užuolankų: „grynas išskaičiavimas“.

Panašu, kad tokia logika buvo vadovaujamasi ir po šių rinkimų į Europos Parlamentą. Regis, „Aušros Maldeikienės traukiniui“ parašėme tikrai žalią programą. Aušrai laimėjus vietą Europos Parlamente, nekantravome prisijungti prie žaliųjų frakcijos. Iš pradžių jiems labai patikome, Aušra netgi sulaukė pagyrų ir buvo pakviesta atvykti į Briuselį pasirašyti stojimo į frakciją sutarties. Atrodo, beliko tik pasirašyti ir sukirsti rankoms, tačiau „žaliasis” R. Karbauskis savo vietininkui Europos Parlamente B. Ropei dėl A. Maldeikienės prisijungimo frakcijai liepė perduoti griežtą „ne”. Iš ko išsirutuliojo gan tragikomiška situacija, kai frakcijos pasiūlymas atskristi į Briuselį pasirašyti sutarties virto į „mes jums paskambinsim“, kaip neretai nutinka po nesėkmingo darbo pokalbio. Turbūt nereikia nei sakyti, kad to skambučio niekada taip ir nebuvo…

Nemažai kas tada kalbėjo, jog, kai neįleidžia per duris, reikia lipti pro langą. Maža kas ką sako ar kas ko nenori, formaliai prisijungti prie frakcijos tokiu atveju niekas netrukdo, reikia tik bandyti bet kokia kaina įsitrinti ten, kur esi akivaizdžiai nepageidaujama.

Kamufliažinis valstietis

Tačiau Europos Parlamentas nėra tradicinė darbovietė, o politinis procesas nėra darbo kodeksas, kuris aiškiai nusako darbdavio ir darbuotojo teises ir pareigas ir į kurio vieną ar kitą punktą bedus pirštu, galima formalizuotai išspręsti konkrečias iškilusias problemas. Politiniame procese veikia ne (ar ne vien) formalizuotos, juodu ant balto išdėstytos taisyklės, tačiau ir tokie nematerialūs, formaliai sunkiai apibrėžiami faktoriai kaip galios žaidimai, derybos, koncesijos, diplomatinė kalba ir veiksmai, neformali komunikacija ir t. t.

Galų gale politinio veikimo logiką gan stipriai diktuoja ir nusistovėjusios tradicijos, pvz., kad ir tokia, kai Europos Parlamento frakcijos senbuvio atsiklausiama, ką šis galvoja apie prisijungti ketinantį naujoką iš tos pačios valstybės. Ir visai nesvarbu, ar tas senbuvis iš tiesų vadovaujasi žaliosiomis vertybėmis, ar yra tiesiog kamufliažinis valstietis. Taigi, jei tave blokuoja štai toks kamufliažinis frakcijos senbuvis, kyla logiškas klausimas, ką tu toje frakcijoje, į ją įsitrynus per prievartą, gali nuveikti, ypač, kai paaiškėja, kad minėtasis kamufliažinis frakcijos senbuvis tokiu atveju būtų tavo tiesioginis vadovas.

Kad ir kaip ten būtų, atidžiau pastudijavus 50 žalių (ir kamufliažinių) atspalvių, tiek lietuviškasis, tiek ir europietiškas žalumas atrodo iš tiesų žalias tik žvelgiant per rožinius akinius, o juos nusiėmus, kelia visą virtinę nepatogių klausimų. Na, o ironiškiausia yra tai, kad visi 50 žalių atspalvių nublanksta pilkoje politinio oportunizmo ir galios žaidimų kasdienybėje.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą