Šią savaitę darbas vyksta tiek komitetuose, tiek politinėse grupėse, tad ir kalbėsiu dvejomis iš pirmo žvilgsnio menkai susijusiomis temomis — apie galimas Vokietijos rinkimų pasekmes bei Europos centrinio banko inicijuojamus pinigų politikos pokyčius.
Ryšys tarp europinės finansų politikos ir naujosios Vokietijos valdančios daugumos gana tamprus: labiausiai tikėtina kad rinkimus laimėję socialdemokratai suformuos koaliciją, o jos lyderis užims kanclerio postą. Tai gali reikšti ir tam tikras europinės ekonominės politikos slinktis.
Vokietijos žaliųjų ir liberalų pozicijos artėja
Socialdemokratų ir žaliųjų per rinkimus gautų mandatų neužtenka, kad būtų suformuota koalicija, palaikanti Europos Sąjungos fiskalinių taisyklių švelninimą, kitaip sakant, pritarianti ne tokiems griežtiems valstybių narių biudžetų išlaidų apribojimams.
Šiuo metu tikėtina socialdemokratų, žaliųjų ir verslui itin palankios Laisvųjų demokratų partijos koalicija. Būtent pastarieji gali maišyti kortas ir stabdyti pokyčius, kurie atlaisvintų valstybių narių rankas.
Skirtumų esama ir daugiau. Jei žalieji ir socialdemokratai pasisako už didesnius mokesčius turtingiesiems, tai liberalai, priešingai, nori juos mažinti. Jeigu žalieji linkę pritarti fiskalinių taisyklių modernizavimui, tai liberalai mano, jog žaidimas turėtų vykti remiantis esamomis ganėtinai griežtomis taisyklėmis.
Tiesa, pastaruoju metu Vokietijos žaliųjų ir liberalų pozicijos artėja. Žalieji jau kalba apie tai, jog klimato kaitą stabdančios investicijos tuo pat metu turėtų spartinti ekonomikos augimą, o liberalų lyderis nebesipriešina Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) šalių sutarimui įvesti naujus mokesčius skaitmeniniams milžinams.
Pozicijas artina ir tai, kad vokiečiai, ypač jaunimas, palaiko žaliąjį kursą, o bet kuri būsima vyriausybė privalės laikytis teisinių įsipareigojimų mažinti anglies dvideginio emisijas.
Nesilaiko fiskalinės drausmės
Nuo savęs pridursiu tik tiek, kad šiaip jau minėtų fiskalinės drausmės taisyklių daugelis šalių narių dėl vienų ar kitų priežasčių nesilaiko ir dabar.
Tikėtina, jog aštrėjanti energetinių išteklių krizė ir augančios energijos kainos situaciją tik dar labiau pastūmės laisvesnio finansinio ir fiskalinio reguliavimo link.
Pinigų politikos klausimai pastaruoju metu aktualizuojasi ir todėl, kad, atsigaunant ekonomikai, ganėtinai sparčiai auga kainos — rugpjūčio mėnesį euro zonos valstybių vidutinė infliacija pasiekė 3 proc., o Lietuvoje, kaip ir Estijoje bei Lenkijoje, — net 5 procentus.
Žinoma, europiečiai tai mato, ir akivaizdu, tai jiems kelia nerimą.
Rūpestis dėl ilgalaikio kainų augimo
Vis dėlto atsakyti į klausimą, ar tikrai verta pradėti ruoštis ilgalaikiam kainų augimui, neįmanoma.
Kainas šiuo metu spartina po pandemijos atsigaunanti ekonomika, augančios naftos kainos, nestabilios žaliavų, ypač metalų, kainos, trūkinėjančios tiekimo grandinės, dujų tiekimo Europoje problemos. Visa tai didina pramonės prekių kainas, o tai po kurio laiko lemia ir vartojimo prekių brangimą.
Tiek Europos centrinio banko, tiek nepriklausomi finansų ekspertai tikina, jog dauguma šių veiksnių yra trumpalaikiai. Tikėtina iki kito pavasario ar vėliausiai vasaros žaliavų rinka stabilizuosis ir pasieks priešpandeminį lygį. Turėtų būti atkurtas ir jų atsargų lygis. Tai stabilizuotų kainas, ir šis infliacijos veiksnys nebebūtų toks svarbus.
Tai, jog šie veiksniai yra trumpalaikiai, patvirtina ir skaičiai. Tarkime, populiariausių metalų — vario ar plieno — kainos Londono biržoje rugsėjo pradžioje buvo pusantro karto didesnės nei iki pandemijos pradžios 2020 metų pavasarį, bet per pastaruosius ketverius mėnesius sumažėjo atitinkamai daugiau nei dešimtadaliu ar net penktadaliu.
Kainas veikia ir klimato kaita
Vis dėlto kai kurie infliacijos veiksniai tikrai gali turėti ilgalaikį pobūdį.
Čia pirmiausia vertėtų paminėti puslaidininkių, kurie išskirtinai svarbūs aukštosios technologijos pramonei, stygių, kurį visų pirma lemia nepakankami gamybiniai pajėgumai.
Kainas veikia ir klimato kaita. Kai ES laipsniškai mažina taršos leidimų apimtis, kainos kyla. Tai atsispindi ir gyventojų sąskaitose už elektrą, kuri gaminama dujomis arba anglimis kūrenamose elektrinėse.
Tikrai neatsitiktinai būtent dujų kaina — o nuo sausio mėnesio ji ES padidėjo 170 proc. — dabar yra visų 27 Sąjungos vyriausybių didžiausias rūpestis.
Kas lėmė tokį šuolį?
Priklausomybė nuo dujų
ES yra labai priklausoma nuo dujų, o dabar susiduriama tiek su didesne pasauline dujų paklausa, tiek menkstančia pasiūla. Tai augina ne tik dujų, bet ir elektros kainas. Padėtį aštrino karšta ir mažai vėjuota vasara.
Briuselyje įsikūrusi rimta ir patikima ES minčių kalvė (think tank) „Bruegel“, vertindama padėtį teigia, jog blogiausiu atveju dabartinė situacija užsitęs, o kai kuriose šalyse įmanomi netgi dujų tiekimo sutrikimai. Vien Europos elektros vartotojams gali tekti papildomai susimokėti iki 150 milijardų eurų.
Neatsitiktinai Europos centrinio banko prezidentė Christine Lagarde kalbėdama Europos Parlamente paragino šalių narių vyriausybes pradėti svarstyti galimas šios problemos sprendimo fiskalines priemones. Kitaip sakant, siūloma galvoti, kokiu būdu biudžeto lėšomis paremti tuos, kuriems sąskaitos tampa nepakeliamos.
Populistiniai kliedėjimai
Pabrėžiu, kalbama ne apie dujų kainų suvaldymą, ką bent jau Lietuvoje siūlo visokie blinkevičiūčių tipo populistai, o apie papildomas išmokas. O tai savo ruožtu reiškia ir papildomus valstybės įsipareigojimus, šalia jau ir taip rimtų migrantų ir kovido krizių suvaldymo išlaidų.
Patinka tai kokiai socdemų vadei ar ne, bet dujų kainas lemia ne Lietuvos vyriausybė, o bendras pasaulinis kontekstas.
Kliedėdama apie tai, jog Vyriausybė privalo sumažinti dujų kainas, politikė tik pasirašo savo intelektualinio neįgalumo aktą. Nei Lietuvos vyriausybė, nei Seimas, nei Prezidentūra neturi absoliučiai jokių instrumentų ar svertų tai padaryti. Kad įvykdytų populistės reikalavimus, Lietuvos vyriausybė mažų mažiausia privalėtų vadovauti ne tik Lietuvai, tačiau ir Rusijai, JAV ar Norvegijai.
Energetinių išteklių kainos Lietuvos gyventojams tikrai labai svarbios. 2019 metais atlikta ES valstybių narių apklausa parodė, jog daugiau nei ketvirtadalis Lietuvos gyventojų neišgali susimokėti už šildymą. Prastesnė padėtis tik Bulgarijoje, kur tokių beveik trečdalis.
Parama energetinei nepriklausomybei
Ką konkrečiu atveju gali padaryti Vyriausybė ir ką, manau, ji darys? Bandys išmokomis paremti tuos, kuriems bus išskirtinai sunku.
Beje, dujų kainų augimas primena tiesą, kurios nenori girdėti neatsakingi politikai, kad energetinis saugumas yra visos ES problema, o priklausomybė nuo dujų vienas iš valstybes destabilizuojančių veiksnių.
Tarptautinė energetikos agentūra prieš savaitę paragino Maskvą padidinti dujų tiekimą Europai, nes yra pagrindas manyti, jog Rusija taip dirbtinai daro spaudimą dėl „Nord Stream-2“. Kremliaus atsakymas, jog „Gazprom“ dujų tiekimą padidins, kai bus atidarytas dujotiekis, įtarimus tik patvirtino.
Rusija savo veiksmais bando destabilizuoti politinę situaciją, ypač dabar, kai artėjant žiemai dujų atsargos Europoje visiškai ištuštėję.
Taigi dujų kainą lemia gamta, geopolitika, priešiškos regionui valstybės ir globali rinka. Veiksniai, kurių poveikis tikrai bus ilgalaikis. Ši situacija gali būti išsispręsta tik tuo atveju, jeigu net susidūrę su papildomais ekonominiais sunkumais, žmonės ir toliau remtų Europos energetinės nepriklausomybės kursą.
Ką tai reiškia pinigų politikai?
Išlaikyti ramybę
Jeigu kainų augimo veiksniai yra trumpalaikiai, tai pinigų politikos griežtinimas, kuriuo būtų bandoma šį procesą stabdyti, gali turėti neigiamų pasekmių.
Pandemijos inspiruota infliacija nuslops savaime, o centrinio banko įsikišimas procesą pastūmėtų kita nepageidaujama linkme, kai ekonominį augimą pradėtų slopinti vaistai, skirti jai gydyti. Tai savo ruožtu stabdytų ekonomikos atsigavimą su visomis neigiamomis mažėjančių darbo vietų bei senkančio pajamų srautų pasekmėmis.
Ir priešingai, pinigų politikos griežtinimas būtų logiškas ir pageidautinas, jeigu minėti infliacijos veiksniai būtų ilgalaikiai.
Šią savaitę Ch. Lagarde tiek kalbėdama Europos Parlamente, tiek pinigų politikos klausimų konferencijoje Frankfurte pasiuntė aiškią žinią: reikia išlaikyti ramybę.
„Dabar svarbiausia pernelyg staigiai nereaguoti į atsigavimo sukeltus pasiūlos šokus, kurie savaime nuslops vidutiniu laikotarpiu, bet tuo pačiu reikia švelniai skatinti teigimas paklausos jėgas, stumiančias infliaciją link tikslinės 2 proc. žymės“, — atidarydama konferenciją sakė Europos centrinio banko prezidentė.
Elgtis itin atsargiai
Manyčiau, jog dabartinės situacijos paradoksas tas, kad, bijodami sutrukdyti ekonomikos atsigavimą, pinigų politikos formuotojai imasi veiksmų, kurie skatina stiprius ilgalaikius infliacinius lūkesčius, o tai gali ne tiek padėti ekonomikoms atsigauti, kiek galiausia jas slopinti.
Kita vertus, ilgametė istorija sako, jog kol ekonomikos atsigavimas fragmentuotas ir trapus, o neapibrėžtumas itin didelis, geriausia elgtis itin atsargiai. Tad kol neturime atsakymo, kiek dar ilgai gyvensime viruso ir energetikos trikdžių šešėlyje, sunku skelbti galutines prognozes.
