Taivano ambasadorius ES: lietuviai žino, ką reiškia turėti reikalų su komunistine ideologija

Sausio 11-ąją žmonės Briuselyje rinkosi į Taibėjaus atstovybę Europoje Sąjungoje ir Belgijoje stebėti Taivano prezidento rinkimų. Prieš pat rezultatų paskelbimą užsukau ir aš, per daug nežinodamas, ko tikėtis. Šeštadienis, tačiau salė buvo pilna.

Formalių diplomatinių santykių ES su Taivanu nepalaiko, tai Taibėjaus atstovybė funkcionuoja kaip Taivano de facto ambasada.

Dauguma susirinkusiųjų buvo iš Europos Parlamento, nors parlamentarų matėsi tik vienas kitas. Šie rinkimai Taivanui labai svarbūs, nes centrinis jų klausimas sukasi apie tai, kokį santykį Taivanas turėtų išlaikyti su komunistine Kinija.

Įsipilu kavos, atsistoju į salės kampą ir stebiu rezultatus, nors intrigos, akivaizdu, greitai nebeliko. Netrukus paskelbiama, jog Taivano prezidentė Tsai Ing-Wen buvo perrinkta antrai ketverių metų kadencijai, užsitikrinusi rekordinę rinkėjų paramą.

Rinkimuose, kuriuose aktyvumas siekė 74,9%, iš viso už šalies lyderę, kuri skelbiasi esanti liberalių vertybių gynėja nuo augančio didžiosios kaimynės autoritarizmo, balsavo 8,1 mln. salos piliečių (57,1 proc.) — tai 1,3 mln. daugiau nei 2016-aisiais.

Tai reiškia, jog Taivanas renkasi platesnę autonomiją, o ne didesnę integraciją į komunistinę Kiniją, bet tą jau buvo galima nuspėti.

Pakalbinu keletą Atstovybės žmonių, su kuriais jau yra tekę bendrauti, ir pasiūlau įrašyti trumpą pokalbį.

Juk ką apie Taivaną Lietuvoje žino žmonės? Ką žinau ir aš pats? O žinoti tikrai yra ką, per pokalbį man pačiam teko ne kartą nustebti. Už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos esanti sala, kurią skalauja Rytų Kinijos ir Filipinų jūros, mano akimis, savo istorija yra daug artimesnė mums nei kai kurie mūsų kaimynai.

Pridėkime tai, jog ši šalis imponuoja ir kaip demokratinės visuomenės pavyzdys. Toks pavyzdys, kuriuo, norėčiau, pasektų ir Lietuva — taigi aš didis Taivano gerbėjas.

„Taivano ambasadorius dabar kalbasi su užsienio reikalų ministru, bet tuoj baigs, ir aš jo paklausiu, ar jis norėtų pasikalbėti“, — sužinau, o po 10 minučių atsiduriu kažkokiam sandėliuke, už kurio durų dar tebeverda šurmulys.

Turiu prisipažinti, jog turbūt nė nebūčiau išdrįsęs paklausti, ar Taivano diplomatinės atstovybės ES vadovas Harry Ho-Jenas Tseng norėtų su manim pasikalbėti, tačiau to ir nereikėjo. Akimirką dar pasvarstau, ar turėčiau pradėti panikuoti, nes viskas nutiko greitai ir netikėtai, tačiau prisimenu, kad panikuoti per gyvenimą taip ir neišmokau, todėl dabar tikrai dar nepradėsiu. Tiesa, neveikiantis telefono ekranas galėjo tapti problema, bet, laimei, net jis suveikė tomis lemtingomis keliomis sekundėmis, kurių reikėjo įjungti mikrofonui. Toliau sekė mūsų pokalbis – originalų įrašą anglų kalba galite rasti straipsnio apačioje.

— Dar kartą nuoširdžiai dėkoju už tai, kad radote keletą minučių. Spėju daugybė žurnalistų laukia Jūsų pasisakymo.

— Na taip, jau kreipėsi ne vienas.

— Kad ir kaip būtų, mums, esantiems gana toli ir net neturintiems nuolatinės žiniasklaidos čia Briuselyje, nors ir esame ES šalis narė, Taivanas atrodo labai tolimas.

Tiek aš, tiek europarlamentarė Aušra Maldeikienė turime itin kategorišką nuomonę Taivano klausimu — jis mums labai artimas. Šie Taivano prezidento rinkimai buvo labai susiję su Taivano nepriklausomybės klausimu, tad norėjau paklausti, ką tai reiškia būtent Jums? Jums, kaip žmogui, nebūtinai kaip ambasadoriui — kaip žmogui, dirbančiam Taivanui, su Taivanu, kaip taivaniečio?

— Manau, kaip prezidentė paminėjo spaudos konferencijoje, tarptautinės žiniasklaidos dėmesys ir rinkimų intensyvumas buvo beprecedentis. Aš manau, kad tarptautinė bendruomenė turi gerą priežastį stebėti šiuos rinkimus, nes akivaizdu, jog spaudimas iš Kinijos prisijungti Taivaną, net ir jėga, jei prireiktų, sparčiai auga. Tas buvo matyti ir per praeitus prezidento rinkimus, tačiau ne taip ryškiai kaip dabar.

Taip pat yra akivaizdi sąsaja tarp situacijos Honkonge ir mūsų rinkimų. 2019 metų birželio mėnesį Honkongo žmonės ėmė aktyviai demonstruoti savo valią priešintis Kinijai, ir tai kartojasi Taivane. Žinoma, priežastys yra skirtingos — Honkonge tai prasidėjo nuo ekstradicijos įstatymo, o paskui palaipsniui apėmė kitas sritis, kol galiausiai pavirto penkiais Honkongo reikalavimais.

Taivano atvejis visiškai kitoks, nes Taivanas yra visavertė demokratija. Kitaip nei Honkonge, čia visi turi balsavimo teisę, kuo šiandien galėjai įsitikinti ir pats. Rinkimų rezultatai aiškiai sako „ne“ Kinijos „vienos valstybės, dviejų sistemų“ formulei, kurią Kinija nori pritaikyti Taivanui. Perrinkta prezidentė Tsai Ing-Wen surinko 8 mln. balsų — tai taip pat neturi precedento. Tai nubrėžė naują kartelę prezidento rinkimams, kurią bet kokiam ateities kandidatui bus labai sunku perlipti. Ir tai yra labai svarbu.

— Ar tada būtų teisinga teigti, jog šių rinkimų klausimas buvo ne tiek taivaniečių pasirinkimas tarp prezidentės Tsai ir jos oponentų, kiek žmonių balsavimas už nepriklausomą Taivaną? Kad būtent ši priežastis buvo esminė, kad mesdami balsus į balsadėžes daugelis taivaniečių išreiškė valią dėl nepriklausomybės?

— Manau, jog giliai širdyje daugybė balsavusiųjų mąstė panašiai, kaip jūs ir nupasakojote, nors oficialiai nėra jokios platformos, kurioje būtų agituojama už Taivano nepriklausomybę. Nei prezidentės Tsai stovykloje, nei oponentų stovykloje apie tai nekalbama. Taivane tai labai opi tema, todėl norime išlaikyti esamą status quo. Mes nesiekiam nepriklausomybės. Kinija yra pasakius, kad jei Taivanas paskelbtų nepriklausomybę, jie atsiųstų savo karius į Taivaną.

Vis dėlto turbūt esate teisus sakydamas, jog šie rinkimai yra ne tiek pasirinkimas tarp žaliųjų ir mėlynųjų stovyklų, kiek greičiau tarp žaliųjų ir mėlynųjų kartu su raudonaisiais. Raudonieji reprezentuoja Kiniją. Dalykas tas, kad jie yra supte apsupę mėlynuosius, dėl ko mėlynieji nukeliauja į antraplanį vaidmenį politikoje. Kinijos įtaka jiems labai juntama — iškraipyti faktai naujienose, sukurptos istorijos, žiniasklaidos finansavimas kuriant palankią atmosferą Kinijos pozicijai ir draugiškesnei jai KMT (Kuomintango (Gomindano), arba mėlynųjų — G. A.) partijai. Žalieji savo ruožtu nėra nusiteikę prieš Kiniją, jie atvirai teigia, jog yra už Kiniją, ir yra įsitikinę, jog gali geriau plėtoti santykius su Kinija atstovaudami Taivano interesams.

Kad ir kaip būtų, pasirinkimas nebūtinai yra tarp nepriklausomybės ir susivienijimo su Kinija, nes tai du kraštutinumai. Taip, viso labo tik 5% taivaniečių palaiko siekį susijungti su Kinija, tačiau gal net mažiau palaiko siekį paskelbti visišką nepriklausomybę. Dauguma žmonių renkasi variantą kažkur per vidurį — išlaikyti esamą status quo ir išlaikyti esamą Taivano identitetą.

— Paminėjote žodį identitetas. Ar turite omeny paties Taivano identitetą, ar taip pat ir atskirą taivaniečių identitetą?

— Labai geras klausimas, tačiau tikriausiai galiu atsakyti tik pats už save. Greičiausiai tai abiejų kombinacija. Raktas — tai politinė sistema. Manau, kad Taivano žmonės yra labai švelnūs ir tolerantiški skirtingoms religijoms, įsitikinimams ir etosams, tačiau jei kalba pasuka apie sistemą, pažeidžiančią fundamentalius žmogaus teisių, teisės viršenybės ir demokratijos klausimus, — tai mūsų žmonės to tiesiog negali priimti. Priminsiu, kad vis dėlto yra ir milijonai Taivano gyventojų, kurie atidavė balsus už mėlynąją stovyklą (Už šios stovyklos kandidatą Han Kuo-yu balsavo 5,5 mln. (38,6%) piliečių — G. A). Tie žmonės turi laisvę balsuoti pagal savo pažiūras. Laisvę išreikšti jas. Jie turi minties laisvę ir laisvę palaikyti, ką jie nori palaikyti. Todėl, kad mes esame tikra demokratija. Požiūriai, kurie nėra dominuojantys, nėra smerkiami. Tad aš manau, kad tokia politinė sistema yra labai svarbi.

Grįžtant prie taivaniečių identiteto, tai manau, kad esminis skirtumas ir kyla kaip tik iš to, kad mes norime demokratiškos politinės sistemos. Jei bendra politinė sistema būtų grįsta demokratiškais, atviros ir laisvos visuomenės principais, pagarba žmogaus teisėms ir teisės viršenybei, manau, kad bet kokie etniniai nesutarimai pradingtų. Kodėl aš taip manau? Visų pirma todėl, kad, žiūrint iš etninės perspektyvos, mes visi esame hanai. Nesame mažuma, kaip mandžiūrai, mongolai ar uigūrai. Mes kalbame ta pačia kalba. Priklausome tai pačiai kinų kultūrai, taigi Taivano identitetas egzistuoja tik dėl politinių skirtumų. Žinoma, esama ir išskirtinai taivanietiškų tradicijų, ritualų bei kultūros apraiškų, bet jei mūsų įsitikinimai dėl politinės sistemos sutaptų, tai nemanau, kad būtų priežasčių nesutarti.

— Kaip žmogus iš Lietuvos — iš šalies, kuri žino, ką reiškia turėti reikalų jei galbūt ir ne su tokia šalimi kaip Kinija, tai bent su komunistine ideologija, manau, kad Taivanas labai ryškiai atstovauja žmogaus teisėms ir apskritai demokratinėms vertybėms. Jūs paminėjote teisės viršenybės principą, tačiau neabejoju, kad žinote, jog net ir čia, Europos Sąjungoje, mes irgi patiriami rimtų problemų dėl šio klausimo.

Šia prasme Taivanas tikriausiai yra sektinas pavyzdys net ir Europos šalims. Apmaudu, kad Taivanas neturi to paties saugumo, kuriuo galime pasidžiaugti mes. Žvelgdamas iš Baltijos šalių perspektyvos, manau, kad tiesiog tragiška, jog nesame gerai susipažinę su Taivano situacija. Ypač, kai Jūs ne tik kalbate apie demokratiją, tačiau kaip geriausią įrodymą galite pateikti ir akivaizdžią savo šalies patirtį.

Vis dėlto Kinija vakarietišką demokratijos modelį oficialiai įvardija kaip vieną iš grėsmių jos komunistiniam režimui. Tad rūpėtų užduotį tokį klausimą: „Ar Taivanas neatsiduria keistoje pozicijoje — kaip suderinti demokratišką Taivaną ir komunistinės Kinijos režimą, kai Pekinas atvirai sako, jog nėra pasiryžęs priimti demokratijos?“

— Tokia realybė yra šiandien, tačiau realybė kinta. Kai sakote „Kinija“, tai, manau, omenyje turite „Kinijos komunistų partiją.“

— Būtent.

— Taip, šiuo metu tai vienintelė valdančioji Kinijos partija, tačiau Kinijos komunistų partija negyvuos amžinai. Vieną dieną ji nueis nuo scenos, kaip nuėjo daugybė įvairių Kinijos partijų ir dinastijų. Ir kai šios partijos Kinijoje nebeliks, Kinija vis dar turės mėginti judėti į priekį.

Manau, jog Kinijos žmonėms reikėtų labai aiškiai išgirsti, kad jie turi teisę į geresnį gyvenimą, kurį kurti gali ne tik komunistai.

Taivanas nori būti draugiškas visoms šalims, tarp jų ir Kinijai, nes mes suprantame, jog esame maži. Mes tik norime gyventi taip, kaip gyvename, nekurti problemų niekam, tačiau Kinija yra vienintelė šalis, kuri trukdo mums tai pasiekti. Todėl esame surėmę ragus, tačiau taip neprivalo būti. Mielai gyventume savo gyvenimą, prekiautume su visomis šalimis ir siektume pripažinimo, nes mes turime, ką pasiūlyti pasauliui.

Viliuosi, kad Kinijos žmonės, pasižiūrėję į Taivaną, prisimins, kad etniniu požiūriu esame ta pati tauta — Kinijos hanai. Ir tada savęs paklaus: „Kodėl Kinijos komunistų partija nuolatos kartoja, kad egzistuoja kažkoks ypatingas kinų būdas, kuris neleidžia Kinijoje taikyti tarptautinių žmogaus teisių standartų? Viskas, ką daro Kinijos komunistai, yra oficialiai teisinama tomis kinams neva būdingoms savybėms, tačiau pažiūrėkit į Taivaną. Tikiuosi, kad vieną dieną jie paklaus savęs: „Jei Taivanas gali, tai kodėl negalime ir mes?“

Ateityje, tikiuosi, šis sentimentas tik stiprės. Ką dar galima dėl to padaryti? Mums reikia moralinio tarptautinės bendruomenės palaikymo. Kalbėtis su žmonėmis iš Lietuvos mums labai paprasta dėl jūsų istorinės praeities. Jūs žinote, kad jeigu reikia turėti reikalų su komunistų partija, tai tenka dirbti su kažkuo, kas nenuoširdu ir slidu. Jie kalba ne iš širdies.

Vis dėlto tikiu, jog ateina laikas komunistų partijai pasitraukti iš valdžios. Per 70 metų jie labai sustiprėjo ir, reikia pripažinti, daug pasiekė, tačiau dauguma pasiekimų Kinija pasiekė ne dėl partijos veiksmų, o dėl to, kad pasaulis judėjo tokia linkme, kuri suteikė Kinijos žmonėms tam tikrų privilegijų.

Kinijos žmonės turėtų nuspręsti, kad jeigu Kinija nori pokyčių — tai tie pokyčiai visų pirma turi ateiti iš Kinijos vidaus. Išorinė įtaka Kinijos atžvilgiu turėtų vaidinti visiškai antraeilį vaidmenį, nes Kinija yra milžiniška šalis, ir jos žmonės privalo pabusti ir pamatyti, kad esama kelio, kuris geresnis jiems. Tas kelias neprivalo būti komunistų partija. Aš to laukiu, ir taip mąstančių yra gerokai daugiau.

— Atkreipėte dėmesį į svarbų niuansą ir teisingai mane pataisėte: Kinijos komunistų partija ir Kinija yra du labai skirtingi dalykai. Visgi dabar lengva bemat nukrypti į binarinį mąstymą, pasidarius greitas išvadas. Ar nenuogąstaujate, kad jei situacija Honkonge ir Taivane toliau intensyvės — tai Taivano žmonės pradės manyti, jog Kinijos komunistų partija reprezentuoja visą Kiniją?

— Tiesą pasakius, manau, kad Taivano žmones įkvepia Honkongo situacija. Žinoma, jiems labai apmaudu dėl Honkongo žmonių, tačiau tuo pačiu jiems tai suteikia drąsos. Kodėl? Honkongas yra visiškai mažytis, netgi palyginti su Taivanu, tačiau vis vien Kinija nieko negali padaryti šitai mažai salai. Kodėl? Nes tarptautinė bendruomenė labai atidžiai viską stebi.

Mes negalime leisti sau atitraukti akių nuo Honkongo, nes Kinija būtent to ir laukia. Nekreipti dėmesio būtų tas pats, kas suteikti mandatą Kinijai daryti, ką panorėjus. Kaip kad nutiko Sindziange, kur daugiau nei milijonas uigūrų buvo uždaryta į perauklėjimo stovyklas. Tokie dalykai neįvyksta per naktį. Tarptautinė bendruomenė nematė, kas ten dėjosi trejus ar ketverius metus, per kuriuos ir buvo pristatyta šimtai stovyklų. Tai neturėtų pasikartoti. Tai neturėtų pasikartoti Honkonge.

Jei Kinija neturi pakankamai drąsos stoti prieš tarptautinę bendruomenę Honkonge, tai mažai tikėtina, kad jie tai darys Taivane. Mes galime priešintis. Tam turime geresnes galimybes nei Honkongas.

Pasaulis turėtų suprasti, kad Taivanas atlieka vertingą vaidmenį siekiant plėtoti teisės viršenybės principus Kinijoje. Tarptautinei bendruomenei niekas nemoka, ir jei ji mato tame vertę — tai turėtų sekti ir situaciją Taivane, lygiai kaip ir Honkonge. Tai užtikrina visų mūsų saugumą. Jungtinės Valstijos labai smarkiai prisidėjo užtikrinant tiek Honkongo, tiek Taivano žmonių saugumą. Kinija žino, kad gali būti nubausta už destruktyvius veiksmus Honkonge. Mes taip pat galime gintis. Saugi tarptautinė erdvė yra naudinga visiems, nes taika yra visų vertybė.

— Dėkoju už pokalbį.

Dr. Ho-Jenas Tseng yra diplomatijos veteranas, anksčiau jis dirbo ambasadoriumi Palau, taip pat buvo atstovas Airijoje. Beveik dvidešimt metų jo veikla buvo susijusi su Taivano ir JAV santykių skatinimu. Tarptautinių santykių daktaro laipsnį jis apsiginė Virdžinijos universitete JAV, o prieš tai įgijo viešojo administravimo magistro laipsnį kitoje Amerikos aukštojoje mokykloje — Prinstono universitete.

Taip pat norintiems geriau susipažinti su Taivano situacija – rekomenduoju Editos Janulevičiūtės tekstą „Ar bus karas dėl Taivano?„