Ar bus karas dėl Taivano?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Kinijos Respublika, dažniausiai vadinama Taivanu, perrinko antrai kadencijai prezidentę Tsai Ing-wen ir išsirinko parlamentą. Kol kitų demokratinių kraštų gyventojai prieš rinkimus ginčijasi dėl priklausymo ar nepriklausymo ES, mokesčių ar pensijų reformų, ar netgi dėl galimybės tamsiais vakarais mosuoti trispalve buvusioje Škirpos alėjoje, taivaniečiai per rinkimus sprendžia pačios savo valstybės išlikimo klausimą.

Turėjo nuoseklius argumentus

Rezultatai neturėtų stebinti. Iš trijų kandidatų į prezidento postą tik dabartinė prezidentė Tsai turėjo aiškią programą ir nuoseklius argumentus, atliepiančius aktualiausias problemas. Jamesas Soong yra savotiškas statistas, dalyvaujantis rinkimuose jau daug metų, niekada nelaimintis ir savo dalyvavimu tiesiog užtikrinantis pasirinkimo įvairovę.

Pagrindinis Tsai konkurentas, Han Kuo-yu, Kaosiungo meras, yra komunistinei Kinijai simpatizuojantis Nacionalistinės partijos (KMT) kandidatas. Per rinkimų debatus jis nesugebėjo bent kiek konkrečiau suformuluoti nė vieno programinio tikslo. Taktika buvo populistinė: jis nuolat pabrėžė savo artumą paprastiems darbo žmonėms ir gausiai žėrė kaltinimus esamai valdžiai, siekdamas pritraukti nepatenkintųjų balsus.

Nepatenkintųjų nėra pakankamai daug

Rezultatai rodo, kad tokių nepatenkintųjų nėra pakankamai daug. Arba ne visi nepatenkintieji sprendimų tikisi iš jo. 2019 metų verslo kelionė po kontinentinę Kiniją, kai jis buvo aukštų Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) pareigūnų pasitinkamas su raudonais kilimais, regis, populiarumo jam nepridėjo. Galbūt tai jam suteikė kokios nors kitokios naudos, bet jeigu taip ketino laimėti prezidentinius rinkimus, tai pasirinkimas ne itin vykęs. Komunistinė Kinija jau daug metų remia KMT.

Likimo ironija, toji partija, kuri ir sukūrė dabartinį Taivaną, galiausiai tapo didžiausia susijungimo šalininke. KMT netgi pašalino iš savo gretų buvusį prezidentą Lee Teng-hui — už nepriklausomo Taivano tapatybės puoselėjimą.

Pyragai ir botagai

2020 metų rinkimams ilgai ruošėsi ne tik taivaniečiai, bet ir komunistinė Kinija. Propaganda, ekonominiu spaudimu, papirkinėjimu, masine dezinformacija ir oficialiu diskursu, kuriame derino nacionalinės vienybės idėją su daugiau ar mažiau atvirais grasinimais.

Naujasis įstatymas prieš infiltraciją bus tik iš dalies efektyvus. Mat Kinijos įtaka dažnai eina per tarpininkus, oficialiai nedeklaruojamais ir sunkiai identifikuojamais kanalais. Viena stipriausių jos naudojamų poveikio priemonių yra ekonomika – galimybių pažadai ir spaudimas. Tsai kaltinama, kad dėl jos perdėm radikalios pozicijos Taivanui buvo uždarytos durys į Naujojo šilko kelio projektus.

Rinktis tarp sąžinės ir verslo

Beje, ta pati taktika naudojama ir Europoje. Ne taip seniai nugirdau per radiją kalbant „Investuok Lietuvoje“ atstovę. Ji sakė, kad reikia atskirti verslą nuo politikos, kad kinai patikimi verslininkai. Apie tai, kad būtent politika Kinijoje iškraipo rinką ir sukuria mums neteisingas sąlygas, ši Lietuvos institucija, regis, nežino.

Bet baisiausia, kad toks kalbėjimas perša mintį, jog turime rinktis tarp sąžinės ir verslo galimybių. Tartum garbingas verslas negalėtų būti sėkmingas. Spaudimas Taivanui iš KLR pusės visada sustiprėja, kai laimi kandidatas, pasisakantis už nepriklausomybę. Tsai Ing-wen yra kaip tik tokia prezidentė.

Atmeta bet kokius kompromisus

Ji griežtai atmetė bet kokius kompromisus su komunistine Kinija ir atsisakė pripažinti vadinamąjį 1992 konsensusą. Ji gerokai padidino gynybos biudžetą ir padarė viską, kad Taivanas pradėtų gaminti savus povandeninius laivus, taip pat stengėsi kiek įmanoma diversifikuoti bendradarbiavimo rinkas, kad sumažintų priklausomybę nuo didžiosios kaimynės.

Kai 2018 metų savivaldos rinkimuose jos partija DPP (Demokratinė pažangos partija) patyrė pralaimėjimą, anapus Taivano sąsiaurio tai buvo ištransliuota kaip įrodymas, kad taivaniečiai esą nepalaiko separatistinės partijos, supraskite, trokšta vienybės su tėvyne.

Ar komunistai tikrai nežino, kad tą pralaimėjimą lėmė vidaus politikos ir ekonomikos klausimai, galbūt ne taip svarbu. Žinia skirta pirmiausia KLR gyventojams, kuriems sunku suvokti, kaip funkcionuoja demokratinė valstybė. Daugeliui iš tikrųjų net nekyla mintis, kad kažkas tiesiog turi savo gyvenimą.

Kraujas tirštesnis už vandenį

Tiesą sakant, bet koks Kinijos vadovybės kalbėjimas apie Taivaną tik iš dalies yra adresuojamas pačiam Taivanui. Pagrindinė auditorija yra savi piliečiai, kurių akyse Partija turi kaip nors užsitikrinti legitimumą.

Kad ir ką nuspręstų Taivano politikai, komunistų atsakymas vienas: tautinė vienybė. Jie ypač mėgsta kartoti kinišką posakį, kad kraujas esąs tirštesnis už vandenį. Ar giminystė būtinai turi reikšti paklusimą tam pačiam režimui, niekas, žinoma, net nemėgina diskutuoti. Kaip savaime suprantama duotybė pateikiama mintis, kad būtent komunistai atstovauja kinų nacijai.

Tai turėtų nuskambėti kaip įspėjimas ir mums: niekas neturi tautiškumo monopolijos. Jokia ideologija nėra „prigimta“ kuriai nors tautai. Deja, labai dažnai tautinės vienybės ar kraujo ryšiais pridengiamas paprasčiausias valdžios troškimas, noras kontroliuoti kitų gyvenimus.

Istorinis politinis palikimas

Pagrindinis prezidento Xi tikslas yra Partijos išlikimas valdžioje, ir būtent šis tikslas paaiškina visus jo politinius sprendimus. Tiksliau to ledkalnio, kurio regima viršūnėlė vadinasi Xi Jinping, sprendimus.

Pastaruosius kelis dešimtmečius ekonominė gerovė ir didėjantis Kinijos svoris tarptautinėje arenoje buvo du pagrindiniai koziriai. Tačiau augimas ėmė lėtėti, o didėjantis Vakarų priešiškumas, ypač JAV prezidento Donaldo Trumpo pradėtas tarifų karas, pakirto pergalingo žygio per pasaulį iliuziją ir padidino išorinį spaudimą režimui.

Teritorinio vientisumo problema taip pat yra didelių įtampų šaltinis. Mat Kinijos komunistų partija savo politikoje tęsia visas geras imperinių laikų tradicijas. Geras imperatorius yra tas, kuris, pajėgia išsaugoti turimas valdas. Pažymėtina, kad pagrindiniai „separatistai“ — Sindziangas, t. y. Uigūrų regionas, ir Taivanas – yra paskutiniosios, mandžiūrų, dinastijos įgytos teritorijos.

Be to, Taivanas dar XX amžiaus pradžioje buvo Japonijos kolonija. Kitaip tariant, abu regionai turi dar pakankamai gyvą savo valstybingumo ar tiesiog gyvenimo ne Kinijos sudėtyje atmintį. Ir daugeliu požiūrių geresnio gyvenimo už tą, kurį gali pasiūlyti KLR, ypač dabar, kai joje stiprėja autoritarinės tendencijos.

Komunistinė revoliucija dar nėra laimėta

Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl Taivanas negali būti paleistas, yra 1949 metų revoliucijos palikimas. Nacionalistinė Kinijos vyriausybė, pralaimėjusi pilietinį karą, persikėlė į Taibėjų ir iš ten skelbėsi vis dar atstovaujanti kinų nacijai.

Tuo tarpu komunistai tebuvo maištininkai sukilę prieš teisėtą valdžią. Čiang Kai-ši (Chiang Kai-shek) vis dėto nepavyko atsiimti Kinijos, o komunistai, paskelbę liaudies respublikos įkūrimą, ilgainiui sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. Galiausiai Pekinas netgi užėmė Taivano vietą Jungtinių Tautų Organizacijoje.

Nors Taivanas ir toliau oficialiai vadinasi Kinijos Respublika, t. y. laiko save ta pačia valstybe, kuri buvo įkurta 1912 metais ir tęsia savo egzistavimą Taivano saloje. Tai reiškia, kad komunistinė revoliucija dar nėra laimėta visoje Kinijos teritorijoje.

Padėtis dviprasmiška. Oficialiai KLR Taivaną laiko savo provincija, ir nors tenka taikytis su faktine salos nepriklausomybe, komunistų lyderiai nuolat pabrėžia, kad bet koks bandymas įteisinti nepriklausomybę, netgi pakeitus šalies pavadinimą, būtų pasikėsinimas į Kinijos suverenumą ir teritorinį vientisumą. O tai jau reiškia karinio konflikto tikimybę.

Kodėl Taivanas rūpi Amerikai?

Situacija Taivano sąsiauryje balansuoja ant konflikto ribos jau septynis dešimtmečius, nuo pat 1949-ųjų. Įvairios apklausos rodo, kad dauguma taivaniečių norėtų išlaikyti esamą padėtį. Jie netrokšta nei būti valdomi komunistinio režimo, nei atsidurti karo zonoje. Karo nenori ir nė viena iš dviejų pagrindinių suinteresuotų pusių: Kinija ir JAV. Bet kaip Amerika išvis įsivėlė į šį konfliktą?

Kai komunistai užėmė valdžią Kinijoje, JAV visuomenė gerokai nusivylė šia šalimi, kuriai stengėsi padėti kurti respubliką. Nusivylė jos lyderiu Čiang Kai-ši. Tačiau netrukus prasidėjęs Korėjos karas paskatino amerikiečius toliau su juo bendradarbiauti. Jie suvokė, kad Taivanas svarbus kovoje prieš komunistinio bloko plėtimąsi. Svarbus ideologiškai ir geostrategiškai.

Kai Kinija pradėjo reformas ir Vakarai laikėsi suartėjimo politikos, galėjo atrodyti, kad Taivanas nebėra toks būtinas. Vienas žymiausių JAV politologų Johnas J. Mearsheimeris 2014 metais netgi parašė straipsnį pavadintą „Atsisveikinimas su Taivanu“ (Say Goodbye to Taiwan), teigdamas, kad dėl geresnių ryšių su KLR salą teks paaukoti. Prašovė.

Per kelerius metus Amerikos visuomenėje ėmė stiprėti įsitikinimas, kad suartėjimas su Kinija anaiptol neatitinka JAV interesų. Šiuo klausimu dabar sutaria patys skirtingiausi visuomenės sluoksniai. O klausantis kalbų apie komunistų partijos vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, neįmanoma atskirti, ar jų autoriai yra respublikonai, ar demokratai.

Amerikos interesai tebėra stiprūs

Nors Amerika traukiasi iš daugelio tarptautinių struktūrų ir, pamažu atsisakydama „pasaulio policininkės“ vaidmens, labiau susitelkia į vidaus reikalus, jos interesai Ramiojo vandenyno regione tebėra stiprūs.

Juo labiau, kad JAV nuo KLR ir teskiria tik Ramusis vandenynas bei jo salos. Čia Taivano salos pozicija yra strategiškai ypač svarbi. Ji priklauso vadinamajai pirmajai salų grandinei, pirmam natūraliam barjerui, kurį Kinijai tektų įveikti, kad galėtų apeiti Japonijoje ir Korėjoje dislokuotas JAV karines bazes.

Kinija ne be reikalo vykdo ekspansiją Pietų jūroje ir pasistengė įgyti naujų sąjungininkų, tokių kaip Saliamono salos ir Kiribatis, kuriuos įtikino nutraukti ryšius su Taivanu. Ji visais būdais bando įsitvirtinti strategiškai svarbiose vietose, gauti daugiau teritorinių vandenų ir rasti praėjimą pro salų grandines.

Seni sąjungininkai lengvai neapleidžiami

Vis dėlto Taivanas amerikiečiams svarbus ne tik karinės strategijos požiūriu. Dar yra bendros vertybės, elementariausia sąžinė ir moralinis prestižas. JAV Kongresas svarsto naująjį Taivano užtikrinimo aktą (Taiwan Assurance Act). Jis jau priimtas Atstovų Rūmuose ir laukia savo eilės Senate.

Jis pakeistų 1979 metais priimtą Taivano santykių aktą, kuriuo remdamosi JAV palaikė visapusiškus bendradarbiavimo santykius su sala ir tiekė jai viską, kas būtina gynybai. Seni sąjungininkai, kuriems buvai įsipareigojęs šitiek dešimtmečių, lengvai neapleidžiami.

Tai ar bus karas dėl Taivano?

Galimybe taikiai pasiekti nepriklausomybę netiki net jos šalininkai pačiame Taivane. Taikiu susijungimu su „tėvyne“ tiki vis mažiau žmonių, ypač kai vienos šalies, dviejų sistemų principą nedviprasmiškai iliustruoja Tibeto, Sindziango ir Honkongo situacija.

Nors Kinija gerokai sustiprino savo įtaką ir karinę galią, kol kas ji negali prilygti JAV. Tad artimiausioje ateityje karo greičiausiai nebus, tęsis chroniška prieškrizinė būklė. Daug kas priklausys nuo padėties pačioje Kinijoje ir nuo jos gebėjimo užsitikrinti tvirtas pozicijas tarptautinėje arenoje.

ES, o tai reiškia ir Lietuvos, laikysena bus svarbi. Tik ar mes sugebėsime įsisąmoninti, kad laisvos salos išlikimas yra reikšmingas ir mums. Totalitarinių imperijų plitimas mums nežada nieko gero. Ar įmanoma minėti sausio 13-ąją ir tuo pat metu ramia sąžine stebėti, kaip kitas komunistinis režimas naikina laisves ir gyvybes?

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą