Stambulo konvencija: smurtas ir diskriminacija vs. prietarai ir provokacijos

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Moters dienos išvakarėse, kovo 7 dieną, Vilniuje vykusioje Aušros Maldeikienės europarlamento kabineto organizuotoje konferencijoje Stambulo konvencijos tema diskutuota apie įvairių formų smurtą prieš moteris, vyrų ir moterų tarpusavio santykius, su šiais santykiais susijusius stereotipus, visuomenėje dominuojančios kultūros, religijos, tradicijų ir žmogaus teisių santykio problematiką.

Stambulo konvencijos tikslai

Stambulo konvencija siekiama aktualizuoti daugelyje šalių vis dar, deja, egzistuojančią, tačiau neretai nuvertinamą ar apskritai ignoruojamą smurto prieš moteris problemą, paskatinti diskusijas šia tema bei pasiūlyti kompleksinius, taigi ir efektyvesnius smurto prieš moteris problemos sprendimo būdus.

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės, teisės ir advokacijos ekspertės Birutės Sabatauskaitės teigimu, Stambulo konvencija smurto prieš moteris kontekste yra aktuali tuo, kad joje iš esmės išplečiamas smurto apbrėžimas ir siūlomi visapusiški šios problemos sprendimo būdai.

Konvencijoje smurtas suprantamas kaip žmogaus teisių pažeidimas ir moterų diskriminacijos forma, reiškianti visus smurto lyties pagrindu veiksmus, dėl kurių moterys patiria arba gali patirti fizinę, seksualinę, psichologinę arba ekonominę žalą ar kančias, įskaitant grasinimą įvykdyti tokius veiksmus, prievartą arba savavališką laisvės atėmimą, nesvarbu, ar tie veiksmai būtų vykdomi viešajame, ar privačiajame gyvenime.

Konvencijos tikslai apima apsaugą nuo visų smurto formų ir apraiškų, moterų diskriminacijos šalinimą bei moterų ir vyrų lygybės skatinimą visuomenėje, joje siūloma parengti išsamią sistemą, politikos kryptis ir priemones, kuriomis būtų siekiama šių tikslų. Šie Stambulo konvencijos tikslai ir priemonės tampa ypatingai aktualūs, įvertinus moterų situaciją Lietuvoje.

Kalbėdama apie šią situaciją, Europos Parlamento narė A. Maldeikienė pastebėjo, jog Lietuvoje ir kitose šalyse didžiausia smurto dalis yra nukreipta būtent prieš moteris artimoje aplinkoje. Tokia situacija sudaro prielaidas labiau aktualizuoti būtent smurto prieš moteris problemą.

Smurto prieš moteris šaknys

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė B. Sabatauskaitė pažymėjo, kad įvairių rūšių smurtas prieš moteris Lietuvoje nėra iki galo atpažįstamas. Tačiau, anot jos, Lietuva vis dar delsia ratifikuoti Stambulo konvenciją, kuria, kaip jau minėta, koncentruojamasi būtent į šiuos klausimus. A. Maldeikienė taip pat užfiksavo problemą, kad oficiali statistika Lietuvoje realiai atspindi tik aiškiai matomą fizinį ar seksualinį smurtą, kai esama daugybės kitų, akivaizdžiai ignoruojamų smurto formų, kurias dažnai galima stebėti ne tik žiniasklaidoje ar viešojoje erdvėje plačiąja prasme, bet ir kasdienėse, buitinėse situacijose.

Anot jos, Lietuvoje taip pat egzistuoja adekvataus išsilavinimo stygiaus problema — nemažai daliai visuomenei toks išsilavinimas paprasčiausiai nėra prieinamas, o juk teisė į tinkamą išsilavinimą yra viena iš pagrindinių vaikų teisių. A. Maldeikienės teigimu, tokia situacija riboja intelektualių ir argumentuotų diskusijų visuomenėje galimybę, gimdo prietarus, skatina įvairių formų diskriminaciją ir pažeidžiamiausių visuomenės grupių atskirtį, o pačia plačiausia prasme riboja visos valstybės pažangą.

Anot A. Maldeikienės, moterų diskriminacija ir marginalizacija visuomenėje prasideda jau nuo mažų dienų — mergaitės labai dažnai auklėjamos būti tarnaitėmis, taigi yra nuvertinamos intelektualinių gebėjimų atžvilgiu, dėl ko vėliau tampa pažeidžiamomis ir patiria įvairių formų smurtą, jau nekalbant apie visuomenėje plačiai paplitusį moters kūno komercializavimo kultą.

Panašų požiūrį išdėstė fondo FRIDA, veikiančio smurto lyties pagrindu prevencijos, švietimo ir advokacijos srityje, vadovė Daiva Baranauskė. Anot jos, smurtas, kylantis iš lyčių skirtumų eskalacijos jau ankstyvoje vaikystėje, Lietuvoje ilgainiui tapo kultūrine norma, o tai labai aiškiai galime stebėti viešajame gyvenime ir netgi tokiose srityse kaip literatūra, muzika ar kitos meno formos.

D. Baranauskė pastebėjo, kad jau nuo mažų dienų vaikų auklėjime dominuojantys stereotipai (kaip antai „berniukai muša mergaites, nes šios jiems patinka“ ir t. t.) tokias pozityvias emocijas kaip simpatija tarsi susieja su skaudinimu, dėl ko vėliau šios asociacijos pasąmoningu lygiu veikia ir brandesnius santykius („meilė turi skaudinti“ ir t. t.). Dėl to, anot jos, moterims tampa sudėtinga adekvačiai reaguoti į įvairių formų smurtą siekiant padaryti galą destruktyviems santykiams. Kita vertus, stereotipinis auklėjimas („tikri vyrai neverkia“, „mergaitės nepyksta“), anot D. Baranauskės, skatina vyrus ir moteris maskuoti natūralias emocijas ir reakcijas į supančią aplinką, o tai savo ruožtu gali vesti ne tik į smurto, kaip natūralaus dominuojančios kultūros elemento, suvokimą ir jo pateisinimą, bet ir į dar didesnio masto problemas, pvz., vyrų savižudybes ar moterų depresiją.

Neįgalių moterų ir mergaičių situacija Lietuvoje

Vertinant diskriminacijos ir smurto prieš moteris padėtį Lietuvoje, ypatingą dėmesį derėtų skirti neįgalių moterų ir mergaičių situacijai. Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė, Europos neįgaliųjų forumo Tarybos narė Dovilė Juodkaitė, konferencijos metu pristačiusi tyrimą apie sunkumus, su kuriais susiduria moterys su negalia Lietuvoje ir kitose Europos šalyse, pripažino, jog tik pastaruoju metu pamažu viešai pradedamos kelti ir pripažinti moterų ir mergaičių su negalia patiriamos problemos, kurios dar visai neseniai buvo slepiamos ar ignoruojamos.

Kalbėdama apie šias problemas, ji išskyrė pagrindinius negalią turinčių moterų ir mergaičių patiriamus iššūkius, kurie didžiąja dalimi apima smurtą, lytinės ir reprodukcinės sveikatos klausimus bei įvairių formų teisių suvaržymus, įskaitant teises į būsto neliečiamybę bei šeimos gyvenimą, taip pat problemas, susijusias su švietimu ir mokymu, užimtumu bei dalyvavimu politiniame ir visuomeniniame gyvenime.

Tokia situacija nėra būdinga vien Lietuvai. 2018 m. Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje dėl moterų su negalia situacijos pripažįstama, jog, lyginant su kitomis moterimis, moterys su negalia patiria 2-5 kartus didesnę smurto, prievartos, išnaudojimo, skurdo ir atskirties riziką ir, be kita ko, gali patirti unikalių, sunkiai atpažįstamų prievartos formų.

Visa tai, anot D. Juodkaitės, ko gero, toli gražu neatskleidžia tikrojo problemos bei rizikos masto, ypač Lietuvoje, nes statistikos šiais klausimais mūsų šalyje yra palyginti mažai, o moterų su negalia situacijai įvertinti buvo atlikti vos keli tyrimai, kurie, deja, neapėmė tokių parametrų, kaip negalią turinčių nukentėjusiųjų viktimizacija, jos paplitimas, būklė ar struktūra.

Tačiau net ir ne itin gausūs statistiniai duomenys byloja apie apverktiną moterų su negalia būklę Lietuvoje: dvi iš trijų moterų su negalia patiria smurtą artimoje aplinkoje, Lietuva tarp ES šalių pasižymi vienu didžiausių asmenų su negalia skurdo lygiu (43 proc. jų yra skurdo ir socialinės atskirties rizikoje), mūsų šalyje egzistuoja didžiausias visoje ES skirtumas tarp negalios paveiktų vyrų ir moterų, Lietuva taip pat yra viena iš ES šalių, kurių darbo rinkose stebimas didžiausias skirtumas tarp asmenų su negalia ir be jos.

Opozicija Stambulo konvencijai

Visos konferencijos dalyvės vieningai sutiko, jog Lietuvoje ir kitose Stambulo konvencijai oponuojančiose šalyse pasipriešinimas kyla išimtinai dėl lyties socialiniu aspektu (gender) sąvokos, o šią situaciją savo ruožtu lemia bendras neinformuotumas apie konvencijos paskirtį ir tikslus, visuomenėje vis dar giliai įsišakniję ir paradoksaliai religija besiremiantys prietarai bei stereotipai.

Esminis Stambulo konvencijai oponuojančių organizacijų ir veikėjų (tarp kurių esama ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios, įskaitant ir aukščiausius jos hierarchus, atstovų) argumentas šiuo atveju apima konvencijos nuostatas dėl socialinių ir kultūrinių moterų ir vyrų elgsenos modelių pokyčių, kuriais būtų siekiama „naikinti prietarus, papročius, tradicijas ir visą kitą praktiką, grindžiamą žemesnės moterų padėties idėja ar stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“, taip pat nuostatą dėl nediskriminavimo principo lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos pagrindu.

Baimindamiesi dėl Stambulo konvencijoje minimų „nestereotipinių moterų ir vyrų vaidmenų“, jos kritikai nerimauja, kad konvencija gali skatinti homoseksualumo, transeksualumo ir apskritai genderizmo plačiąja prasme plėtrą.

Visgi atidžiai pastudijavus Konvencijos tekstą, reikia pripažinti, kad jos tikslai iš esmės nėra susiję su vadinamojo genderizmo plėtra, nes dokumento tekste diskriminavimas lytinės tapatybės ir seksualinės orientacijos pagrindu minimas daug platesniame kontekste, šalia nediskriminavimo rasės, religijos, amžiaus ir kt. pagrindais. Be to, konvencijos tekste nėra minimi tos pačios lyties asmenų partnerystės ar panašūs klausimai, nors žmogaus teisių kontekste, atsižvelgiant į tarptautinės teisės normas, šių aspektų įtvirtinimas iš tiesų galėtų būti suvokiamas kaip racionalus ir teisėtas, o bet kokia to kritika mažų mažiausiai galėtų būti kvestionuojama.

Pagal Stambulo konvenciją lyties socialiniu aspektu (gender) sąvoka apibrėžiama kaip „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams“. Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės B. Sabatauskaitės teigimu, šis apibrėžimas iš tiesų paprasčiausiai atspindi situaciją, kuomet ilgainiui vyrų ir moterų vaidmenys įvairiose visuomenėse kinta, o tai savo ruožtu reiškia ne ką kita, kaip moterų emancipaciją, galimybę dirbti ir kt. Anot jos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos oficialiame vertime į anglų kalbą taip vartojama lyties socialiniu (gender), o ne biologiniu (sex) aspektu sąvoka.

Stambulo konvencija ir Katalikų Bažnyčios pozicija

Panašios nuomonės laikosi ir socialinių mokslų ekspertė, publicistė ir viena iš atviro laiško dėl Stambulo konvencijos Lietuvos vyskupų konferencijai bei Apaštaliniam Nuncijui autorių Edita Janulevičiūtė. Jos nuomone, kritika Stambulo konvencijai iš esmės kyla dėl elementaraus nežinojimo, kas iš tiesų yra socialinė lytis — anot jos, tai yra viso labo kultūrinis apibrėžimas to, kas visuomenėje priskiriama vyrams ir moterims.

B. Sabatauskaitės teigimu, Vatikanas dalyvavo diskusijose kuriant Stambulo konvencijos nuostatas, ir viešojoje erdvėje nebuvo rasta duomenų, kad šiuo atveju būtų buvęs kaip nors kritikuojamas socialinės lyties terminas. Atsakydama į publikos klausimus, E. Janulevičiūtė akcentavo, kad nors oficiali Vatikano pozicija konkrečiai Stambulo konvencijos klausimu nebuvo paskelbta, dėl konvencijoje minimų problemų Bažnyčia buvo pasisakiusi ne kartą, taigi esminių prieštaravimų tarp Stambulo konvencijos nuostatų ir Katalikų Bažnyčios pozicijos nėra. Anot jos, priešingai, nei teigia kritikai, Stambulo konvencija savo esminėmis nuostatomis yra krikščioniška dėl dviejų pagrindinių priežasčių — ji ragina žmones elgtis žmogiškai ir peržiūrėti stereotipus bei tradicijas.

Anot E. Janulevičiūtės, pagal Bažnyčios mokymą, kraštutiniai eksperimentavimai su kūnu yra nepriimtini ir neturi nieko bendro su socialinės lyties kategorija, nes lytiškumo nevalia sumenkinti iki paprasto, nereikšmingo biologinio elemento. Kita vertus, Krikščionybė, anot jos, nuo pat savo gyvavimo pradžios yra orientuota į papročių ir tradicijų kaitą ir tam tikrą atsivertimą — savo prigimtimi ji yra kritiška bet kokios kultūros atžvilgiu ir siekia vesti į kultūros apvalymą, permąstymą, lyginimą su tuo, ką postuluoja tikėjimas, taigi papročius reikia nuolat peržiūrėti, o ne ginti kaip nepajudinamus. Atmesdama Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovų kritiką Stambulo konvencijai, ji pateikė įžvalgą, kad Kristus žuvo kaip smurto auka, nes metė iššūkį dominuojantiems ir iš esmės ydingiems papročiams bei tradicijoms. Taigi, anot E. Janulevičiūtės, bendri neteisybę pateisinantys stereotipai turi būti sprendžiami įstatymais, nes dažnai visuomenė nėra pajėgi keisti situacijos vien savo pačios pastangomis.

Kalbėdama apie moterų padėtį šiuolaikinėje visuomenėje, E. Janulevičiūtė taip pat rėmėsi pasaulio Katalikų Bažnyčios hierarchų mintimis ir dokumentais — anot jos, popiežius Pranciškus siūlo naikinti diskriminacinę kultūrą, Jonas Paulius II yra pasisakęs apie kultūroje įrašytas nuodėmės struktūras, t. y. situacijas, kurios vieną žmogų padaro labiau pažeidžiamą ir beteisį, o kitam suteikia galimybę dar labiau išnaudoti pirmąjį. Cituodama 2015 m. galutinę XIV eilinės generalinės vyskupų asamblėjos ataskaitą, ji taip pat iškėlė mintį, kad moterų statusas pasaulyje yra nevienodas visų pirma dėl socialinių ir kultūrinių veiksnių, taigi Bažnyčia šiuo atveju, priešingai nei yra įsitikinę Stambulo konvencijos kritikai, nėra tradicijų saugykla, todėl krikščionybę reikia ne ginti (ką savo laiku siūlė Augusto Pinochetas), o ja vadovautis. Kita vertus, anot jos, nuo pat komunizmo laikų posovietinėse visuomenėse religija buvo suvokiama kaip tam tikra antiideologija arba tai, į ką yra kėsinamasi ir ką būtina bet kokia kaina „apginti“, nepaisant to, ar tam objektyviai kyla pavojus. Taigi, E. Janulevičiūtės teigimu, būtent dėl tokio suvokimo posovietinių valstybių visuomenėse yra stipriai įsišaknijusios klerikalizmo apraiškos.

Vertindama ažiotažą dėl Stambulo konvencijos tarp Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovų, A. Maldeikienė šią situaciją atvirai įvardijo kaip popsinės religijos bei pigaus klerikalizmo apraiškas ir išsakė mintį, jog Katalikų Bažnyčia šiuo atveju yra niekuo dėta, nes jos vardu kalba davatkos, kurios dažnu atveju nėra studijavusios ne tik pačios konvencijos, bet ir Bažnyčios dokumentų. Jos nuomone, Katalikų Bažnyčios atstovai mūsų šalyje perdėm koncentruojasi į būtas ar nebūtas perversijas, nuošalyje palikdami tikrąsias — smurto, atskirties ir diskriminacijos — problemas, kurias būtent ypatingai akcentuoja tiek Stambulo konvencija, tiek ir Bažnyčios mokymas. A. Maldeikienė taip pat pabrėžė, kad už Stambulo konvenciją gana vieningai pasisako tiek Europos Parlamentas, tiek ir didžiausia jo grupė — Europos liaudies partijos (European People’s Party) frakcija, kurią, be kita ko, sudaro ir krikščioniškų partijų atstovai.

Problema — ne vien smurtas prieš moteris

Vertindama Lietuvos ir kitų valstybių pasipriešinimą Stambulo konvencijai bei metų metus vilkinamą jos ratifikavimą, A. Maldeikienė iškėlė mintį, jog ši situacija nėra susijusi vien tik su socialinėmis problemomis ar smurto apraiškomis. Šiame kontekste ji taip pat ypatingai akcentavo pastarojo meto europinės politikos problemą, susijusią su teisės viršenybės principo pažeidinėjimais posovietinės erdvės valstybėse narėse.

Kalbėdama apie vis aštrėjantį Višegrado šalių ir visų pirma Lenkijos konfliktą su ES dėl teisės viršenybės principo nesilaikymo A. Maldeikienė akcentavo savotišką Lietuvos politikoje vykstantį kognityvinį disonansą — viena vertus, prezidentas G. Nausėda pareiškė, kad šiame Lenkijos konflikte su ES Lietuva palaikys Lenkiją, tačiau, kita vertus, jis taip pat išreiškė paramą naujajai Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen, kurios pagrindinis tikslas ir yra būtent teisės viršenybės principo veikimo užtikrinimas visoje ES. A. Maldeikienė taip pat pastebėjo, kad, be kita ko, šiame kontekste prezidento žmona dalyvauja su žmogaus teisėmis akivaizdžiai prasilenkiančiuose renginiuose, kai tuo tarpu žmogaus teisės, kaip ir teisės viršenybė, yra vienas svarbiausių ES atstovaujamų principų.

A.Maldeikienės teigimu, su Stambulo konvencija susijusios politinės — ir visų pirma europinės politikos — problemos esmė yra ta, jog Lietuva neigiamu aspektu buvo gana griežtai paminėta Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Stambulo konvencijos. Tačiau nei Lietuvos žiniasklaidoje, nei politikų tarpe į tokį Europos Parlamento gestą sureaguota nebuvo.

Ji taip pat pažymėjo, jog ironiška, kad bemaž visos Stambulo konvencijai oponuojančios ES valstybės narės yra posovietinės erdvės šalys, kuriose dominuoja hierarchinės struktūros, jų visuomenėse vis dar gajos patriarchalinės nuostatos, su žmogaus teisėmis sunkiai suderinamos ar joms prieštaraujančios tradicijos ir stereotipai. E. Janulevičiūtė tuo tarpu iškėlė mintį, jog posovietinės erdvės valstybėse įstatymų ir apskritai teisės plačiąja prasme suvokimas kol kas negali būti traktuojamas kaip europietiškas, nes šių valstybių visuomenėse vis dar gaji atmintis, kad joms siekiama primesti tam tikrą ideologiją — įstatymai tokiose visuomenėse ideologizuojami, suvokiami ne kaip bendrų taisyklių nustatymas, o kaip siekis primesti kažką svetima.

Anot konferencijos dalyvių, visos šios priežastys lemia nepagrįstomis baimėmis, prietarais, patriarchalinėmis ir su Katalikų Bažnyčios mokymu mažai ką bendro turinčiomis tradicijomis bei stereotipais paremtą visuomenės raidą ir netgi valstybės politikos kursą. Visa tai kursto nepagrįstą kritiką ir baimes, nukreiptas Stambulo konvencijos atžvilgiu, kas savo ruožtu riboja galimybes objektyviai pažvelgti į visuomenėje egzistuojančias opias smurto, diskriminacijos ir nelygybės problemas.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą